Ši svetainė yra klasikinės pasaulio literatūros virtualios bibliotekos dalis. Svetainės pirminis variantas buvo sukurtas vykdant UNESCO inicijuotą ir 1999 metais įvykdytą projektą (senąją tinklalapio versiją rasite čia).

Svetainė atnaujinta visuomeniniais pagrindais 2012 metais, nuolat papildant kūrinių versijomis, pritaikytomis skaityklėms. Atnaujintame portale įdiegta naujų funkcijų, taip pat portalas papildytas dalies kūrinių .pdf, .epub bei .mobi formatais, pritaikytais skaityti elektroninėmis knygų skaityklėmis. Kūrinių sąrašas nuolat papildomas .epub bei .mobi formatų tekstais.

Visi svetainėje publikuojami kūriniai bei į svetainę įdiegtos funkcijos yra nemokamos, todėl kviečiame visus, norinčius prisidėti prie Lietuvos literatūrinio paveldo sklaidos, susisiekti su mumis dėl galimo tolimesnių kūrinių skaitmenizavimo ar svetainės tobulinimo!

Lietuvių klasikinės literatūros antologija apima lietuvių autorių kūrinius nuo seniausių dokumentų iki šiuolaikinės literatūros.

Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.


Ankstyvasis periodas (iki XIX a. pabaigos)
Prof. Juozapas Girdzijauskas

Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino laiškai, rašyti 1323-1324m. lotynų kalba, yra seniausi lietuvių raštijos paminklai, iš kurių galima spręsti apie politinę, ūkinę ir kultūrinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės situaciją XIV amžiaus pradžioje. Laiškai yra reikšmingi ir kaip Viduramžių literatūros epistoliarinio žanro pavyzdžiai.
Ankstyvąjį Lietuvos Renesansą bei humanizmą, kurių idėjos buvo skleidžiamos lotynų kalba, reprezentuoja Mikalojus Husovianas. Jo Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę (Carmen de statura, feritate ac venatione Bisontis), išleista Krokuvoje 1523m., yra ryškus renesansinės lotyniškosios epinės poezijos pavyzdys.
Martynas Mažvydas atstovauja vėlesniajam Renesanso etapui, susijusiam su Reformacija, kada imta leisti knygas tautinėmis kalbomis. M.Mažvydas išleido pirmąsias knygas lietuvių kalba. Pirmoji lietuviška knyga buvo Katekizmuso prasti žodžiai, išleista Karaliaučiuje1547m. Jos prakalba Knygelės pačios bylo[ja] lietuvininkump ir žemaičiump yra pirmasis originalus lietuviškas eilėraštis, turintis didelę pažintinę bei literatūrinę vertę, davęs pradžią lietuvių eiliuotinei kūrybai.
Reformacijos atsvara buvo Kontrreformacija, prasidėjusi Lietuvoje su aštuntuoju XVI amžiaus dešimtmečiu. Vienas žymiausių Kontrrefomacijos veikėjų buvo žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, kurio mecenuojamas Mikalojus Daukša išleido pirmąsias lietuviškas knygas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. 1595m. Vilniuje išėjo jo išverstasispanų jėzuito Jokūbo Ledesmos katekizmas, o 1599m. - lenkų Jokūbo Wujeko Postilė. Ypač reikšminga yra Postilės lenkiškai parašyta Prakalba į malonųjį skaitytoją, paremta renesansine tautos ir kalbos samprata, ginanti gimtosios kalbos pilietines ir kultūrines teises, raginanti paversti lietuvių kalbą valstybine kalba.
Baroko epochai atstovauja Motiejus Kazimieras Sarbievijus - vienas žymiausių Europos XVII amžiaus lotyniškosios poezijos kūrėjų, kurį popiežius Urbonas VIII vainikavo laurų vainiku. Didelė jo poezijos dalis glaudžiai susijusi su Lietuva.
Senosios lietuvių literatūros (XIV-XVIIIa.) kūrimosi procesą užbaigia Kristijonas Donelaitis - vienas žymiausių švietimo epochos rašytojų. Savo poema Metai (parašyta apie 1760-1770m., pirmąkart išleista 1818m.) K.Donelaitis sukūrė tautos epą ir padėjo pagrindą grožinei lietuvių literatūrai.
Lietuvių Preromantizmui ryškiausiai atstovauja Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza, labiausiai nusipelnęs tuo, jog paskelbė K.Donelaičio kūrinius ir išleido pirmąjį lietuvių tautosakos (dainų) rinkinį. Jo parašytos ir į K.Donelaičio Metų (1818) bei Dainų (1825) leidimus įdėtos studijos iškelia lietuvių tautos dvasinę kultūrą į europietškosios kultūros lygmenį.
Romantizmą Lietuvoje daugiausia inspiravo Adomas Mickevičius, žymiausias Vilniaus romantikų mokyklos atstovas, rašęs lenkų kalba, Lietuvą laikęs savo Tėvyne, bet aiškiai skyręs tikrąją (lietuviškai kalbančią) lietuvių tautą nuo nutautėjusios (daugiausia sulenkėjusios) tautos dalies. A.Mickevičiaus požiūris į "tikrąją" lietuvių tautą geriausiai atsiskleidžia atsiliepime apie L.Rėzą bei K.Donelaitį, poemos Konradas Valenrodas pratarmėje ir Prancūzų koledžo paskaitoje apie Lietuvą; prie to pritampa ir jo užrašytų lietuviškų dainų fragmentai.
XIXa. pirmosios pusės lietuvių literatūrai, kurioje pynėsi Klasicizmo, Sentimentalizmo, Romantizmo bruožai, atstovauja Antanas Strazdas, Dionizas Poška, Silvestras Valiūnas, Simonas Stanevičius, Simonas Daukantas.
Antanas Baranauskas, sukūręs poemą Anykščių šilelis (1858-1859m.), yra pirmas ryškus lietuviškojo Romantizmo atstovas, paskatinęs tos krypties įsitvirtinimą XIXa. pabaigos lietuvių literatūroje, ypač Maironio poezijoje.
Motiejus Valančius - žymiausias lietuvių didaktinės prozos atstovas, savo apysaka Palangos Juzė (išsp. 1869m.) ir kitais kūriniais parengęs dirvą XIXa. pabaigos realistinei prozai - Žemaitės, Lazdynų Pelėdos kūrybai.
Jonas Basanavičius - žymiausia XIXa. pabaigos lietuvių tautinio atgimimo figūra, įgijusi tautos patriarcho vardą. Savo paskelbtoje prakalboje (Priekalboje) pirmajam Aušros numeriui J.Basanavičius išdėsto tautinės veiklos programą, paremtą romantine pasaulėvoka.
Jono Gaidamavičiaus pratarmė pirmajam Varpo numeriui reprezentuoja pozityvistinę varpininkų veiklos kryptį.
Vincas Kudirka - žymiausias XIXa. pabaigos lietuvių publicistas, Varpo steigėjas, leidėjas ir autorius formavęs pozityvistinę lietuvių kultūros kryptį. V.Kudirka sukūrė Tautišką giesmę, tapusią Lietuvos Respublikos himnu, parašė eilėraščių ir satyrų, priklausančių lietuvių literatūros klasikai. Patriotinėms ir pozityvistinėms V.Kudirkos idėjoms artima ir Prano Vaičaičio poezija.

XX amžius
Prof. Viktorija Daujotytė

Žemaitė (Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė) lietuvių prozoje įtvirtino socialinį realizmą, tikrovišką vaizdavimo būdą, etniškumą (žemaitiškumą).
Jonas Biliūnas, psichologinio realizmo rašytojas, europietiško tipo novelės kūrėjas, lyrinis vaizduotojas, moralinių vizijų autorius.
Psichologiniam realizmui atstovauja ir Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaitė), intymaus pasakojimo lietuvių literatūroje pradininkė, įtvirtinusi asmenybės saviraišką, moteriškąsias būties versijas, krikščioniškąsias vertybes, dienoraščio ir užrašų stilistiką.
Ignas Šeinius (Jurkūnas), literatūros atnaujinimo ir modernizavimo šalininkas, modernios prozos kūrėjas, impresionizmo atstovas, fragmentiško, vibruojančio, melodingo stiliaus kūrėjas, išbandęs ir paradoksą, groteską.
Juozas Tumas-Vaižgantas - tikroviškumo ir romantinio idealizmo sintetintojas, lietuvių tautinės ideologijos kūrėjas, panoraminės epopėjos autorius, etninio lietuvių savitumo ir tautinės savimonės tvirtintojas, "kūno kalbos" kūrėjas.
Vincas Krėvė (Mickevičius) - universalių užmojų, įvairių žanrų kūrėjas, derinęs realistinį konkretumą ir romantinį pakylėtumą, jungęs savo tautos ir Rytų išmintį, istorinių veikalų kūrėjas, Biblijos interpretatorius, literatūrinio folklorizmo pradininkas, plačios stilistinės amplitudės rašytojas.
Antanas Vienuolis (Žukauskas) - lietuvių epinio pasakojimo atnaujintojas, romantinių legendų, istorinių ir socialinių romanų, subtilios psichologinės novelistikos autorius, atviro jausmingumo, subtilaus sakinio rašytojas.
Jurgis Savickis - rašytojas individualistas, siekęs išlaisvinti meninį žodį nuo ideologijos, radikaliai modernizavęs lietuvių prozą, jos temas, problemas ir stilių, ironijos, kaukės, paradokso literatūroje kūrėjas, avangardistas.
Vincas Mykolaitis-Putinas - filosofinės pasaulėžiūros, autorefleksyvus kūrėjas, simbolistinių formų ir realistinių-psichologinių apibendrinimų rašytojas, pirmojo lietuvių psichologinio-intelektualinio romano autorius, filosofinės lyrikos kūrėjas. Literatūros kritikas, istorikas, estetikas.
Balys Sruoga - poetas, prozininkas, dramaturgas, teatro kritikas ir istorikas. Lietuvių lyrinės tradicijos atnaujintojas, simbolistas, impresionistinės poetikos kūrėjas. Istorinių dramų autorius. štuthofo kalinys, savitos knygos apie konclagerį autorius.
Jurgis Baltrušaitis - filosofinio-simbolistinio tipo dvikalbis poetas, rašęs rusų ir lietuvių kalba, svarbus rusų simbolizmo veikėjas, moderniųjų Vakarų autorių vertėjas. Darė poveikį pomaironinei lietuvių poezijai. Archaizuotos lietuvių poetinės kalbos kūrėjas.
Bernardas Brazdžionis - modernus neoromantikas, oratorinio angažuoto tipo poetas, liaudiškąją patirtį jungiantis su kultūrinėmis, biblinėmis asociacijomis, derinantis silabotoniką ir verlibrą.
Jonas Aistis (Aleksandravičius) - vienas žymiausių lietuvių lyrikų, intymų lyrinį kalbėjimą derinęs su poetiniu programiškumu, reiškęs neoromantikų kartos idealus, vėlyvojoje kūryboje itin angažavęsis Lietuvai ir lietuviškumui. Eleginio, melodingo eilėraščio kūrėjas.
Kazys Binkis - pirmasis lietuvių avangardistas, nuėjęs kelią nuo tradicinio eilėraščio iki provokuojančios, šokiruojančios futuristiškai ekspresionistiškos stilistikos ir vėl grįžęs į tradicijos kelią. Eilėraščių, liaudiškų poemų ir dramų kūrėjas.
Antanas Miškinis - modernaus neoromantinio stiliaus poetas, programiškai siekęs poetinę kalbą suartinti su šnekamąja, tautosakinę tradiciją keitęs literatūrine kultūra, dainiškąją patirtį jungęs su avangardistine poetika. Pokario metų kalinys ir tremtinys.
Ieva Simonaitytė - Klaipėdos krašto rašytoja, regionalistė, autodidaktė. Autobiografinių apysakų ir romanų rašytoja, buities ir išskirtinių lietuvninkų likimų vaizduotoja. Savito pasakojimo stiliaus ir savitos kalbos (ypač menamosios) kūrėja.
Antanas Vaičiulaitis - rašytojas psichologistas, orientavęsis į "magiškąjį realizmą", siekęs universaliojo dvasingumo. Meilės poetizuotojas, subtilus ironikas. Eruditas, vienas geriausių lietuvių rašytojų - stilistų. Literatūros istorikas ir kritikas.
Petras Cvirka - socialinio tipo realistas, vaizdingo žodžio meistras. Psichologinio - socialinio, satyrinio ir folklorinio romanų autorius, novelistas, vaikų rašytojas.
Salomėja Nėris (Bačinskaitė-Bučienė) - didžiausia lietuvių lyrikė, patyrusi sunkių egzistencinių išbandymų. Romantinės pasaulėjautos poetė, atbaujinusi dainingo eilėraščio tradiciją, poetinį gamtos išgyvenimą, ryšį su tautosaka, ištobulinusi lyrinės miniatiūros žanrą.
Vytautas Mačernis - jaunas žuvęs poetas egzistencialistas. "žemės" antologijos dalyvis. Kūrybai būdinga tragiška nuotaika ir kartu filosofinė rimtis. Stiprios vizijinės vaizduotės poetas, siekęs poetinių formų atnaujinimo.
Henrikas Radauskas - individualios poetinės pasaulėžiūros poetas, estetas ir formos konstruktyvistas. Ironikas, slepiantis neviltį. Jungė neoromantizmo ir avangardizmo patirtį, eilėraštį kūrė kaip hermetišką ir autonomišką struktūrą, laikėsi eilėdaros kanonų.
Kazys Boruta - maištingos dvasinės prigimties kūrėjas, antikonformistas gyvenime ir kūryboje. Ekspresionistinio, energingos intonacijos eilėraščio tipo, novatoriškų folklorinių romanų kūrėjas. Lietuvių pasakų eiliuotojas, kelionių bei humoristinių kūrinių autorius.
Juozas Grušas - egzistencinės problematikos novelių, įvairių žanrinių formų dramų kūrėjas. Tragiškojo ir tragikomiškojo būties principo rašytojas. Kūrybai būdinga moralinė problematika ir moralinė savimonė. Stilistiškai jungė formos konstruktyvumą ir apibendrinimo galią.
Algimantas Mackus - lietuvių egzodo poetas, "bežemių", "neornamentuotos kalbos" kartos atstovas. Modernios poetikos kūrėjas, siekiantis vidinio intensyvumo. Atvirai dramatiškas, dominuoja mirties motyvas.
Henrikas Nagys - "žemės" antologijos dalyvis ir "Literatūros lankų" kritikas. Modernizavo poetinę tautosakos tradiciją. Išreiškė dramatišką egzodo poeto situaciją. Ekspresyviai kontrastingame eilėraščio vaizde svarbią vietą užima gamta.
Paulius Širvys - talentingiausias pokario poetas, našlaičio, kareivio patirtį perkėlęs į natūraliai dainingą, melodingą eilėraščio formą, atnaujinęs tradicines gamtos metaforas, laikęsis lyrinės saviraiškos principo.
Janina Degutytė - vėlyvoji lietuvių lyrikos romantikė - maksimalistė. Salomėjos Nėries melodingojo lyrizmo tradicijos tęsėja ir modifikuotoja. Gamtos lyrikos, gamtinės miniatiūros kūrėja.
Antanas Škėma - žymus egzodo rašytojas, modernios prozos ir dramos kūrėjas. Originalioje poetikoje jungė ekspresionizmo, siurrealizmo, "sąmonės srauto" techniką. Būdingas savitas pasakojimo ritmas, atsiliepiantis į didmiesčio tempą.
Marius Katiliškis - realistinio vaizduojamojo principo rašytojas, egzodo sąlygomis atgaivinęs šiaurės Lietuvos gamtovaizdį, žmones, jų kalbėjimo būdą. Būdinga konkreti vaizdo faktūra, daiktiškumas, juslinių pojūčių asociacijos. Lietuviškos epikos tradicijos tęsėjas ir jos atnaujintojas, didelio sugestyvumo rašytojas.
Vincas Ramonas - modernios stilistikos egzodo prozininkas, siekęs derinti modernumą ir žmogaus dvasingumą. Rėmėsi Suvalkijos žmonių pažinimu, konkretika, kartu absorbavo ir miestiškąjį mentalitetą, bodleriškąjį pradą.
Bronius Radzevičius - vienas žymiausių aštunto dešimtmečio lietuvių prozininkų, turėjęs labai stiprų gyvenimo jausmą, siekęs visuotinumo. Dienoraštinį atvirumą jungė su filosofinio tipo apibendrinimais. Lietuvių kaimietiškojo egzistencializmo kūrėjas, savitas stilistas, sakinio meistras.
Antanas Ramonas - devinto dešimtmečio prozininkas, "vidinės emigracijos" rašytojas, artimas B.Radzevičiui. Elegiškos, nostalgiškos, stilistiškai sutelktos ir vieningos prozos kūrėjas.
Antanas Kalanavičius - Aštunto ir devinto dešimtmečio poetas, ilgai likęs nuošalėje, nedalyvavęs literatūriniame gyvenime. Subtilus lyrikas, stiprių vidinių išgyvenimų, ypač gamtos, savitos poetinės kalbos kūrėjas.