Pavardės variantai: Paschkewitsch, Paszkevicz, Paszkevis, Paškevičius, Paszkiawiczius, Paszkievicz, Paszkiewicz, Paszkus, Poszkus.
D.Poška - vienas žymiausių XIXa. pradžios lietuvių kultūros veikėjų ir rašytojų. Jis gimė apie 1765m. Telšių paviete, Žemelės parapijoje, Lėlaičių dvare. Kurį laiką (iki motinos mirties) gyveno gimtinėje, vėliau su tėvu ir pamote persikėlė į Maldūnus. Apie 1773-1780m. mokėsi Kražių mokykloje, paskui pasirinko teisininko kelią, praktikavosi Raseinių palestroje, 1786m. jam pripažintas advokato vardas. Būdamas 17-18 metų, pradėjo dirbti Raseinių žemės teisme, iš pradžių advokatu, paskui teismo regentu, ežių teismo sekretoriumi, žemės teismo raštininku.. Nuo 1790m. iki mirties gyveno Bardžiuose, valdė apie 500ha žemės, turėjo 40 baudžiauninkų. Greičiausiai 1792m. vedė Uršulę Sasnauskytę, kuriai buvo dėkingas "už jos jausmų pastovumą, gerą ir gailestingą širdį, mokėjimą išsaugoti namų židinio ramybę, už šeimininkės darbštumą ir rūpestingumą". Mirė D.Poška 1830m. balandžio 30 (gegužės 12) dieną Bardžiuose, palaidotas Kaltinėnų parapijos kapinėse šalia anksčiau mirusios žmonos Uršulės.
D.Poška buvo plataus masto kultūros veikėjas. Jis palaikė ryšius su žymiaisiais savo meto žmonėmis, kurie domėjosi Lietuva, jos istorija, lietuvių kalba bei kultūra. Jis susirašinėjo su Vilniaus universiteto profesoriais J.Leleveliu, J.Loboika, bičiuliavosi su poetu S.Valiūnu, vyskupu J.A.Giedraičiu, kultūrininku Kaj. Nezabitauskiu, filologu L.Uvainiu, bendravo su rašytoju ir tautosakininku S.Stanevičiumi, mediku ir poetu J.Šimkevičiumi ir kt.
D.Poškos Bardžiai XIXa. pradžioje tapo ryškiu lietuvių kultūros židiniu. Čia 1812m. D.Poška, nukirsdinęs tūkstantmetį ąžuolą ir išskobęs jo kamieną, įsteigė ppirmąjį Lietuvoje senienų muziejų, vadinamąjį Baublį, apie kurį vėliau gražiai atsiliepė A.Mickevičius savo poemoje "Ponas Tadas" (1834). Muziejus buvo gausiai lankomas, jo garsas sklido ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.
D.Poška darbavosi trijuose pagrindiniuose lietuvių kultūros baruose: Lietuvos istorija, lietuvių kalba ir reiškėsi kaip poetas. Iš jo istoriografinių darbų svarbiausi yra (parašyti lenkų kalba) "Kaimiečio artojo mąstymai apie lietuvių ir žemaičių tautos istoriją ir jos kalbą" ir "Apie senovines pagoniškas religines apeigas Lietuvos ir Žemaičių kunigaikštystėse".
Iš D.Poškos kalbinių darbų didžiausias yra rankraščiu likęs nebaigtas trikalbis (lenkų-lotynų-lietuvių kalbų) žodynas (2 tomai, 2000 psl.).
D.Poškos poeziją sudaro: 1.Eiliuotos epigramos bei sentencijos; 2.Eiliuoti literatūriniai laiškai (D.Poška yra žymiausias šio žanro atstovas lietuvių literatūroje); 3.Eilėraščiai; 4.Pagrindinis kūrinys - "Mužikas Žemaičių ir Lietuvos".