en
Pavardės variantai: Rehza, Rėsa, Reza, Rėža, Rhesa, Louis Rhesa, Rhėsa, Rheza.
Liudvikas Gediminas Martynas Rėza - žymiausias XIX amžiaus pradžios lietuvininkų (Mažosios Lietuvos lietuvių) kultūros veikėjas, apibendrinęs lietuvininkų kultūros pasiekimus iki XIX amžiaus ir padėjęs pagrindus XIX amžiaus lietuvių kultūrai. Jis buvo tarpininkas tarp lietuvininkų ir lietuvių kultūros (tarp Karaliaučiaus ir Vilniaus), tarp lietuvių ir Europos (daugiausia vokiečių) kultūros, tarp religinės ir pasaulietinės kultūros. L.Rėza buvo labiausiai išsimokslinęs XIXa. pradžios lituanistas - Karaliaučiaus universiteto profesorius, todėl buvo pavyzdys bei autoritetas kitiems to meto lietuvių kultūros puoselėtojams. Pas jį į Karaliaučių vykdavo tartis bei konsultuotis lituanistai iš Didžiosios Lietuvos, jo darbai greit pasklisdavo Lietuvoje, paskatindami čia kultūrinės veiklos pagyvėjimą.
L.Rėza gimė 1776m. Kuršių nerijoje, Karvaičių kaime, pajūrio sargo šeimoje. Anksti netekęs tėvų, buvo globojamas giminaičių. Mokėsi Kaukėnų mokykloje, vėliau atsidūrė beturčių namuose Karaliaučiuje. Čia gyvendamas 1791-1794m. lankė lotyniškąją Lebenichto mokyklą, vertėsi privačiomis pamokomis. 1795-1799m. Karaliaučiaus universitete studijavo teologiją (pagrindinis studijų objektas), antikines ir orientalistines kalbas, filosofiją, istoriją, retoriką. Įtakingiausi jo profesoriai buvo I.Kantas, Ch. Krausas ir J.Hasse. Baigęs universitetą, 1800 - 1816m. buvo kariuomenės pamokslininkas Karaliaučiaus įgulose. Napoleono karų metu dalyvavo Prūsijos kariuomenės žygiuose, pabuvojo daugelyje Europos valstybių. Kartu intensyviai dirbo mokslinį darbą. 1807m. gavo teologijos, vėliau ir filosofijos daktaro laipsnį. 1809m. L.Rėza paskirtas Karaliaučiaus universiteto lietuvių kalbos Seminaro inspektoriumi, privatdocento teisėmis pradėjo dėstyti Rytų kalbas, kai kurias teologijos disciplinas. 1816m. atsisakė kariuomenės pamokslininko pareigų ir atsidėjo akademiniam bei moksliniam darbui. Jis buvo paskirtas Karaliaučiaus universiteto teologijos profesoriumi, o 1928m. - Teologijos fakulteto dekanu. Nuo 1829m. L.Rėza tapo Karaliaučiaus konsistorijos patarėju ir garbės nariu. L.Rėza mirė 1840m. Karaliaučiuje.
Būdamas kunigu, L.Rėza intensyviai rūpinosi religine literatūra. Jis parengė trečiąjį (1816m.) ir ketvirtąjį (1824m.) lietuviškosios Biblijos leidimą, išleido (vokiškai) "Lietuviškosios Biblijos istoriją" (1816m.), "Filologines kritines pastabas dėl lietuviškosios Biblijos" (2d., 1846 ir 1824m.).
Tačiau L.Rėzai rūpėjo ne vien tikybinė literatūra. Jis buvo ir vienas žymiausių pasaulietinės lietuvių kultūros puoselėtojų. Remdamasis tos kultūros tradicijomis, jis gynė lietuvių tautos teises, jos prestižą, siekė jos lygiateisiškumo su aukštos kultūros tautomis.
Reprezentuodamas individualųjį lietuvių tautos genijų, L.Rėza 1818m. pirmą kartą išleido ir išvertė į vokiečių kalbą K.Donelaičio "Metus", parašė leidiniui įvadinį straipsnį. 1824m. kartu su savo verstomis Ezopo pasakėčiomis, jis paskelbė ir šešias išlikusias K.Donelaičio pasakėčias.
Reprezentuodamas kolektyvinį lietuvių tautos genijų, L.Rėza 1825m. išleido pirmąjį lietuvių tautosakos rinkinį "Dainos" (85 tekstai ir 7 melodijos) su vertimu į vokiečių kalbą ir plačia studija apie lietuvių dainas.
L.Rėza ir pats rašė eilėraščius - išleido 2 jų rinkinius vokiečių kalba, pavadintus "Prutena" (1809 ir 1825m.).
