en
Pasirašinėjo: Valančiauskas, Volončauskis, Volončevskis, Motiejus Vyskupas, Joteiko.
M.Valančius - lietuvių grožinės prozos pradininkas - gimė 1801m. vasario 16d. Nasrėnų kaime, netoli Salantų (Kretingos raj.) turtingo valstiečio šeimoje. Mokėsi Žemaičių Kalvarijos domininkonų mokykloje, Varnių kunigų seminarijoje, Vilniaus dvasinėje akademijoje. 1828m. M.Valančius tapo kunigu. Jis užėmė aukštas pareigas: buvo Vilniaus ir Peterburgo dvasinių akademijų profesorius, Varnių dvasinės seminarijos rektorius, o nuo 1850m. - Žemaičių vyskupas. Jis parašė vertingą dviejų tomų istoriografinį veikalą "Žemaičių vyskupystė" (1848), sudarė smulkiosios tautosakos rinkinį "Patarlės žemaičių" (1867), išleido keliolika religinės paskirties knygų.
Tapęs vyskupu, M.Valančius daug nuveikė liaudies švietimui bei kultūrai: steigė parapines mokyklas, bibliotekas, rūpinosi lietuviškų raštų leidimu ir platinimu, organizavo platų blaivybės draugijų tinklą, stengėsi atitraukti valstiečius nuo girtavimo.
Kaip literatas, M.Valančius aktyviai pradėjo reikštis tuojau po spaudos uždraudimo - išleido keletą savo prozos knygų ("Vaikų knygelė", 1864; "Paaugusių žmonių knygelė", 1868; "Palangos Juzė", 1869; "Pasakojimas Antano tretininko", 1872; "Žyvatai šventųjų" 2t. 1858-1868). Tuometinėje didaktinėje lietuvių prozoje M.Valančiaus kūriniai išsiskyrė savo literatūriniu meistriškumu. M.Valančius padėjo pagrindus aukštesnio meninio lygio lietuvių realistinei prozai, kuri paskutiniajame XIXa. dešimtmetyje užėmė pirmaujančią vietą lietuvių literatūroje.
M.Valančius mirė 1875m. gegužės 17d.
