en
Bronius Radzevičius - vienas žymiausių aštunto dešimtmečio lietuvių prozininkų, didžiulio talento rašytojas. Jis gimė 1940m. gruodžio 24d. Rašytojo vaikystė prabėgo Utenos rajono Vyžuonų kaime. Motinos jis neteko vaikystėje, tėvo - sulaukęs 18 metų. Likęs našlaitis dvejus metus gyveno internate. 1960m. B.Radzevičius baigė vidurinę mokyklą. Dėl sunkios materialinės padėties gausioje pamotės šeimoje B.Radzevičius kurį laiką dirbo gamyklose, įsigijo tekintojo specialybę. Vėliau įstojo į Vilniaus universitetą, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1968m. baigęs universitetą, metus mokytojavo, vėliau dirbo redaktoriumi. Tačiau darbas įstaigose jam buvo tik varginanti našta, pragyvenimo būtinybė, atimanti kūrybos laiką. Į kūrybą B.Radzevičius žiūrėjo su didžiule atsakomybe. Jis rašė savo širdies, savo gyvenimo kaina.
B.Radzevičius priklauso kartai, gimusiai kartu su tragiška istorine Lietuvos lemtimi 1940m. ir užaugusiai vadinamojo socializmo sąlygomis. Žiaurumas, nužmogėjimas, absurdiškai ardomos tradicinės gyvenimo formos - tokie pirmieji, stipriausi įspūdžiai smelkėsi į bundančią vaiko sąmonę. Atstumto našlaičio jausmas, gerumo alkis, skaudi vienatvė kūrė uždarą charakterį, linkusį į savianalizę. Politinio, kultūrinio, dvasinio stingulio metas skaudžiai slėgė B.Radzevičių. Nužmogintoje, paradiškoje, bedvasėje sąstingio metų visuomenėje B.Radzevičius su savo skausmo klyksmu nebuvo nei pripažintas, nei populiarus. Gindamas asmenybės dvasios autonomiją, kūrėjo laisvę, rašytojas gyveno tylų, uždarą gyvenimą.
Savo gyvenimą rašytojas nutraukė 1980m. spalio 10d. Vilniuje, palaidotas Vyžuonose.
