en
Švinta. Apšarmoję langai jau baltuoja, nors rūbų spinta, kėdės ir stalas dar vis atrodo juodi. Vienodai čeksi žadintuvas. Kažkas subraška jo viduj.
Kreivėnas pakelia galvą nuo pagalvės ir pažiūri į langą. Jam atrodo, kad laikrodžio čeksėjimas sklaido tamsą kambary. Lyg kas ranka sklaidytų papiroso dūmus. Po kiekvieno čekštelėjimo kambary lyg darosi šviesiau.
Kreivėnas pamaži numeta nuo savęs patalus, tyliai išlipa iš lovos ir atsargiai ieško rūbų. Apsirengęs jis eina iš miegamojo, bet tarpdury sustoja ir šūkteli žmonai:
- Kelkis pusryčių virt. Man laikas važiuot.
Ir tuoj uždaro duris. Žmoną jis kelia visuomet taip - išeidamas pro duris. Jis nenori matyti, kaip ji keliasi. Kai ji iškelia kojas iš lovos, jam nesmagu darosi. Jis visuomet pasijunta lyg nuskriaustas - tokios liesos jos kojos. Jis nenori žiūrėti į tas kojas. Ką čia dailinti - jos kojos biaurios. Be to, išlipusi iš lovos, ji tuoj žegnojasi. Lyg norėdama dar labiau jį paerzinti.
Kreivėnas lipa laiptais į viršų. Laiptai girgžda.
- Truks - laikys, bet aš juos remontuosiu. Laiptai ne tam, kad girgždėtų.
Ant aukšto įrengtas mažas kambarėlis. Karvelide vadina jį Kreivėnas. Ten visuomet miega viena tarnaitė. Ten vienam kampe ir josios skrynia stovi. Skrynioj sijonai, kojinės, o prieskryny karoliai ir raudonas kvepiančio muilo gabalas. Visa karvelidė kvepia tuo muilu ir sijonais. Kitam kampe geležinė krosnelė. Kad žiemą nebūtų šalta. Malkų jis liepia nesigailėti.
- Darbininkas turi šiltai išsimiegot, - aiškino jis tarnaitei, parsivežęs ją prieš mėnesį, kai viena tarnaitė susirgus išėjo. - Be to, tu čia miegosi viena. Ona miega apačioj. Geriau po vieną, viena kitai netrukdysit, geriau išsimiegosit.
Įėjęs į karvelidę, Kreivėnas stabtelėjo prie durų. Tarnaitė miegojo. Ji kvėpavo tyliai ir vienodai. Jau buvo tiek prašvitę, kad jis įžiūrėjo jos išpintą kasą, išsisklaidžiusią ant pagalvės.
Kreivėnas priėjo prie lovos, po patalais pakišo ranką ir apčiuopė jos koją. Šilta ir apvali ta koja. Ir švelni.
Petronė pravėrė akis.
- Dėde, - sušuko ji, traukdama patalus ant savęs ir spardydamasi kojomis. - Aikit sau ... Tai čia dabar ...
- Na, na, tik jau nebūk maža. Kitaip tavęs ir neprikelsi. Kur jau po pusryčių, o tu dar miegi, - tyliai juokėsi Kreivėnas. - Ilgai neužmigai šiąnakt? Apie bernužėlį dobilėlį galvojai? O gal jis čia šiąnakt klūpojo prie tavo lovelės, tave migdė - neužmigdė, rankeles glostė, aukso kalnus pažadėjo?
- Tai čia dabar ...
- Na, na, nieko, nieko. Aš tik norėjau paklausti... Tai kaip? Apsigalvojai? Liksi pas mus? Dėl algos susitarsim. Truks - laikys. Jei mano žmona ir nenorės tiek duoti - vilnų ar linų ji nenorės - tu vis tiek sutik, aš pats pridėsiu. Pridėsiu pinigais, tik maniškei nieko apie tai nesakyk. Nė žodžio. Mudviem žinot.
- Tai kad nežinau ...
- Ką čia nežinai! Pridėsiu, gali nebijoti. Mano žodis - įstatymas. Šimtą litų pridėsiu, o jei gera būsi - pusantro. Aš nenoriu važinėt iš vieno pasviečio į kitą ir ieškot. Neturiu laiko. Bet maniškė, žinai - ne jai suprast.
- Aš nė pati nežinau ...
- O čia kas? Dabar žinosi, kad nemeluoju?
Ir Kreivėnas kažką įspaudė jai į ranką. Atgniaužusi delną, Petronė pamatė žiedą.
- Klausk, ko nori - auksinis. Norėsi - mūvėsi, nenorėsi - ant lazdos užkalsi.
- Ant lazdos ... Aš gi neinu ubagaut...
- Žinoma, žinoma... Tik maniškei sakyk, jei klaus: "Bernužėlis dovanojo", sakyk. Viso kaimo merginos tau pavydės. Ką čia dailint - sudžius iš pavydo. Tai mat - visos ima ir sudžiūsta, o tu tik viena kaip bruknelė. Nemeluoju - tu kaip bruknelė - baltai raudona. Tai kaip? Lieki?
- Tai gal i liksiu... Pati nežinau, - lyg nenorom atsakė Petronė, maudama žiedą ant piršto. - Tu mą tep i pataikyk - tinka!
- Turi tikt. Aš jau įsižiūrėjau į tavo rankeles, į tavo pirštelius.
Kreivėnas girgždančiais laiptais nusileido žemyn.
- Girgždat, kaip gudo ratai. Oi, taisysiu aš jus, oi taisysiu ...
Į priemenę išėjo Kreivėnienė ir atsidėjusi pažiūrėjo į vyrą. Jis nusisuko, nusikabino nuo vagio pantį ir žiūrinėjo.
- Petronę pakalbink, gal liks.
- Ar nerasi geresnės? Ji ne tiek į puodus, kiek į veidrodį.
- Tam ir veidrodis, tam ir merga.
- Ten, kur važiuosi, netoli yra Skriaudučio kaimas. Kalvio jau pagyvenusi duktė, girdėjau, eis tarnauti.
Kreivėnas pakabino pantį atgal, perbraukė delnu ir neatsigręždamas išėjo į kiemą.
- Pažiūrėsiu.
Pašalę. Rytuose dangus jau rausvas. Vienodai ūžia malūnėlio sparneliai ant stogo.
Kreivėnas stovi vidury kiemo, žiūri į rytų dangų, klauso to ūžimo ir mąsto.
Jis sveikas ir tvirtas. Dantys balti ir toki tvirti, kad galėtų vielą perkąsti. Plaukai tankūs. Jie tamsūs, bet kiek į rusvumą, paausiuos truputį pražilę. Ir ūsai rusvi, ir akys alaus spalvos.
Iš kluono grįžta katė ir nešasi pelę.
- Juk aš rik keturiasdešimt penkerių metų. Aš dar nesenas, karine, o todėl - pats supranti ...
Kreivėnas perbraukia nykščio nagu per ūsą ir atsidūsta.
- Tai dar imsi dūsaut? Juokai! Jei tik kibs ant meškerės, tai ir trauk. Dūsauti pradedi, protingas žmogau, saldžiu limonadu atsirūgti. Bedūsaudamas ir liktarną užmiršai... dėde ...
Ir Kreivėnas, primerkęs akį, kažkam palingavo galva, lyg norėdamas įspėti - palauk, palauk ... Bus tau dėdė!
- Šerk arklius, Motiejau, ir nušukuok bėrį. Važiuosiu šeimynos ieškoti.
Kreivėnas sugrįžo trobon, užsidegė liktarną ir išėjo karvių šerti.
Dešimt melžiamų karvių ir trys metinės telyčios buvo išrikiuota pasieny prie lovių. Vienam kampe buvo atitverti trys maži veršiai, o kitame didelis bulius. Prie sienos ties kiekviena karve buvo prikalta juoda lenta, o ant jos kreida užrašytas karvės numeris ir vardas. Elektra. Turbina. Torpeda, Opera, Kometa buvo karvių vardai, tik dvi kraštutinės buvo pavadintos paprastai - Mėta ir Bruknia. Buliaus lentoj buvo įrašyta - Atomas, bet bernai jį kažkodėl vadindavo Adomu. Kumetis, pavasarį vesdamas bulių ganyklon, visada užtraukdavo:
Aik, Adomai, iš rojaus,
Vilki Ievą už kojos...
Kiekvienoj lentoj buvo parašyta, kiek karvė turi per dieną gauti sėlenų, kiek išspaudų.
Kreivėnas pirmiausia priėjo prie Bruknios ir paglostė ją. Tai geriausia jo karvė ir geriausia visoj plačioj apylinkėj. Jis nuėmė prie uodegos prikibusį šiaudą ir dar kartą perbraukė ranka per drėgną karvės snukį. Karvė lyžtelėjo ranką ir sumykė.
- Tuoj, tuoj, kultūringas gyvuly. Tuoj atnešiu žaliavų į pieno fabriką.
Atėjo žmona ir Petronė karvių melžti. Pašėręs karves ir pataisęs mėšlą, jis atsinešė šešis kiaušinius. įplakė į pieną ir pagirdė veršius. Kutendamas šiltą ir švelnų veršio kaklą, jis žiūrėjo į Petronę, kuri jau melžė Bruknią.
"Reikėtų jai visuomet pasiūdyti kiek per siaurus sijonus... Kaip puikiai apsitempia ... Bruknelė ... baltai raudona ..."
Kreivėnas staiga kažin ko susiraukė. Pasilypėjęs ant užtvaros ir pagraibęs už balkio, jis susiieškojo kąsnelį kreidos. Priėjęs prie Bruknios, jis ištrynė lentoj karvės vardą - Bruknia - ir parašė kitą - Pažanga.
Kreivėnienė nustebusi žiūrėjo į savo vyrą.
- Ką tu čia dabar? Naują vardą?
- O kodėl ne?
- Pažanga. Tai tokia bendrovė ar partija, o ne karvė.
- Kam bendrovė ir partija, o kam melžiama karvė.
- O kaip knygose bus? Irgi taisysi?
- Pats įstatymus leidžiu, pats ir pataisau, kai gyvenimas liepia. - Pasiėmęs šukas, jis šukavo karves.
- Tu Torpeda, tai Torpeda, bet kad tavo produkcija mažėja, - kalbėjo jis karvei. - tai šita arija man nepatinka. Sergi? Reikės parvežti veterinorių.
Pabaigęs jis nuėjo pažiūrėti, ar gerai pašerti arkliai, ar paduota avims.
Atėjęs į trobą ir nusiprausęs, valgomajam iš spintos jis išsitraukė marškinius ir susiraukė. Žmona saviškai padarė - viršutinė kalnieriaus dalis kieta, o apatinė minkšta. Vėl nesilaikys kaklaraikštis.
- Apikaklę tu vėl ne taip sukrakmolinai. Kiek kartų buvo sakyta! Kaklaraikštis slysta, o kai verži - viršutinė apikaklės dalis riečiasi... velniai žino kaip!
- Per daug lajaus prisiauginai ant sprando, tai ir slysta. Apikaklė kalta, girdit!
- Aš jai - padėk Dieve, o ji - kud-kudakut!
Apsitaisęs jis sėdo pusryčių. Suvalgęs keturis gabalus lašinių, paspirgintų su svogūnais, jis pasitraukė artyn lėkštę kopūstų, kvepiančių šviežia taukine. Smeigdamas paskutinę šaltą bulvę ir srėbdamas paskutinį šaukštą kopūstų, jis pastebėjo žmonai:
- Nesivalgo šiandie šitie kopūstai.
- Palauk, baigia virti kava.
Su kava jis užkando kumpio, šviežios dešros, suvalgė tris kiaušinius, tepdamas sviesto kaip pirštas storio. o žmona dar paklausė:
- Gal nori rūkytos žąsies?
- Galima ir žąsies.
- Gal nori uogų?
- Ne pro šalį.
- Vyšnių?
- Tuščia jų, šiandie nenoriu. Duok marinuotų slyvų.
Kumetis įėjęs pranešė, kad arklys jau pakinkytas.
- Sėsk, dėde, pusryčių, - pakvietė kumetį Kreivėnienė.
- Ačiū, kad namie laukia.
- Kad ir sako - svečio valgis iki durų, bet vis jau užkąski.
Virtuvėj ant stalo buvo padėta taip, kaip ir šeimininkui, tik nebuvo rūkytos žąsies ir marinuotų slyvų. Už tat buvo didelis sūris, o pyrago riekėms didelėj lėkštėj reikėjo šienkartės.
- O jūs, dėdiene, kaip žiūrau, tai vis prie stalo einat paskutinė ir paskutinė, - kalbėjo kumetis, tepdamas sviestą ant duonos.
- Kai gaspadinė sėda pirmutinė, tai šeimyna prieš vėją nepaeina, - kalbėjo Kreivėnienė, perstatinėdama puodus. - Ką jūs čia duoną, tepkitės ant pyrago ar ant sūrio. Imkit pirmiau mėsos.
Į virtuvę įėjo Kreivėnas, taisydamasis karakulinę apikaklę.
- Tik linų daug nesuderėk. Šįmet ketinu daugiau austi. Man pačiai reikės.
- Kai bus mažai, tai krautuvėje rasim.
- Krautuvėje, a girdit, rasim! Kas iš tų tavo pirktų? Kad ir staltiesės. Ar tai jas gali lyginti su namie austom? Pirktą išskalbei, ir pasidarė lyg voratinklis. Sarmata ir stalą užtiesti. O koki tų pirktų raštai? Gera pusmergė šimtą kartų geresnius surinks. Ne fabrikui surinkti gražų raštą. Žinai - fabrikas: kad tik greit ir daug.
- Kai klausai tavęs, tai nežinia, ar verkti reik, ar juoktis. Fabrikų amžius, pažanga, o ji į fabrikus spiaudo. Ne be reikalo laikraščiai rašo, kad mūsų kaimas atsilikęs. Kaip čia nebus atsilikęs! Pamėgink tokią, kaip tu, apšviesti. Aš jai kišu skaityt "Kultūrą", o ji tuos karvės plaučius, savo "Šlovinkim Viešpatį", pirštu seilina. Tai tau ir pažanga...
- Pažanga! Mano, kad jis karvę Pažanga užrašė, tai jau už visą svietą gudresnis. Fabrikai! Tu pats kaip fabrikas su savo pypke. O žemės ūkio parodoj kas auksinį medalį už staltieses ir rankšluosčius gavo, ar ne aš? Vieną staltiesę net Suomijos ministeris nusipirko. Aš jau nesigiriu, bet tokių staltiesių dar reikia paieškot. O kai kunigėliui dovanojau lovatiesę, tai net jo akys nušvito. Šitokią grožybę, sako, galima rik po stiklu laikyt. Toks spalvų parinkimas, toks lietuviško grožio pajautimas ... Jau neatsimenu, kaip jis ten sakė ...
- Bet už tai atsimink, ką aš tau sakiau. Jei tu visokiems dykaduoniams ir žmonių mulkintojams dar ką nors iš namų išneši, tai aš tau parodysiu. Truks - laikys, bet aš tau išpilsiu kailį.
- Ką, reikės leidimo prašyti? Žyminiu mokesčiu apmokėt? Aš audžiau, mano staltiesės, mano rankšluosčiai - kam noriu, tam duodu.
- Aš nesakau, kad ne tavo, bet ilgaskverniams tai jau nedalinsi. Į bažnyčią eini - eik: kuprotą nė grabas neištaisys, bet... na... žodžiu, aš tau pasakiau... Po stiklu, melagis, padės! O jau seniai lovoj su mergom suglamžė. Ką čia dailinti.
- Eik, eik tu, berazumi.
- Razumo tai aš dar ir tau galiu paskolint. O mano duktė kur? Ar ne per tave vienuolyne atsidūrė?
- Ir ačiū Dievui. nors tiek turiu džiaugsmo šitoj ašarų pakalnėj. O kas, jei būtų ištekėjusi ir būtų gavusi tokį kryžių, kaip tu?
- Kryžius aš tau! Gal todėl, kad norėdavau mergaitę apšviesti, tik visa nelaimė - per maža turėdavau laiko. O tu kalei Marytei į galvą visokį Dievą... O paskui gimnazijoj visoki ateitininkai, visoki kunigai, visa juodoji armija, visa reakcija ... Štai ir turim šventąją. Visa laimė, kad dar sūnus su protu išaugo. Visas mano džiaugsmas. O tu džiaukis savo Šventąja. Tik nežinia, kokia ji šventoji. Buvo Marija Magdelena, Marija Egiptietė, o mūsų Marytė, tur būt, Marija Bendroji, ar kaip čia būtų, nes iš Bendručių kaimo. Aišku, kad ji dabar visų... bendra ... Visų kunigėlių...
- Žmogau, žmogau! Gyvuly, gyvuly!... - palingavo galva visai nusiminusi Kreivėnienė. - Ir dar prie svetimų žmonių...
- O ką aš čia dar turiu slėpt? Ar tai manai, kad kiti žmonės toki kvaili, kaip tu? Manai, kad kunigai tai kitoki žmonės? Manai, kad jų gyslose ne kraujas, tik vynelis su vandenėliu? Ką čia dailinti! Aš ne už tai kunigus keikiu, kad jie su mergom. Ne, čia nieko nepadarysi - kraujas! Čia ir smerkti negalima, o keikiu už tai, kad jie apsimeta. Štai kas. Štai kodėl jie man šlykštūs. Geriau jau mano mergaitė būtų su kareiviais susidėjusi.
- Ir kaip netrenkia perkūnas į šituos namus!
- Tu esi šiuose namuose, palaiminta šventosios motinėle, todėl Dievas ir atitraukia savo ranką, pilną žaibų. Perkūnas! O kam tas perkūnsargis būtų? Kam būtų mokslas, žmogaus protas? Gal pradėsi vėpčiot. kad Dievas visur viska tvarko?
- Palauk, palauk. Tik tu palauk. Dabar tau nereikia nė Dievo, nė bažnyčios, nuo kunigo nusisuki susitikęs, bet palauk. Kai pradės kojos už slenksčio kliūti, kai naktimis pradėsi grabus sapnuoti. nebijok, šauksiesi Dievo. Daug tokių buvo.
- To tai jau tu nesulauksi.
- Dar tu žegnosiesi, tik. gal būt, jau rankos nepakelsi.
- Nebent į bepročių ligoninę patekčiau. Jei taip atsitiktų, tai geriau būtų, kad aš rankos nė nepakelčiau, - pabaigė Kreivėnas trenkdamas durimis.
Troboj valandėlę buvo tylu. Kai vežimo ratų trinksėjimo jau nebebuvo girdėti, kumetis atsiduso:
- Smarkus žmogus jūsiškis.
Kreivėnienė tik numojo ranka:
- Kiekvienas valkata, jei tik pasijuoks iš kunigų - jam geriausias žmogus. Susipratęs, girdi.
- Dievo nepripažįsta... Nežinia, kaip ten... Aš jau ne labai taip ... kad bėgčiau į bažnyčią. Bet kartais imi, žmogus, ir pagalvoji, kad ir, ve, vabalas, skruzdėlė, sakysim... Kas gi čia, rodos, ta skruzdėlė? O vaikščioja, neša, stato. O galva - kiek ten jos tos galvos! O visgi žino, ką reikia daryti. Arba paukštis, kregždė. Kai tik šalčiau, tai jos ir nėr. Išlėkė. Rodos, kad jai kas pasakė. Lėk, sakysim, nes jau ateina žiema. O pavasarį ji vėl čia. Tai kaip čia dabar? Iš kur ji išmoko? Čia turi būt kas nors, tik mes per kvaili suprasti. Kai pažiūrai į vabalą, ve, į rugį, kaip jis dygsta, auga, o paskui žydi, dar paskui noksta, tai ir jauti, dėdiene, kad visur dievo ranka, ir nieko čia nepasispardysi. Arba bulvė, ve. Kas čia, rodos, ta bulvė? Menkas daiktas. Centneris trys litai, pernai buvo keturi - tai jau labai geros! Menkas daiktas, sakau, o žmonės suka galvas, suka, vis sugalvoja tokių bulvių, kokių permiau dar nebuvo. Bet iš kur ta pirmoji bulvė atsirado? Aha, čia tai ir yra, sakysim, tas ...ve... - pabaigė kumetis, pakėlęs ranką į viršų ir kraipydamas ore.
Kumetis išėjo. Kreivėnienė pavalgė viena, pasiėmė maldaknygę ir atsisėdo po langu prieš saulutę. Persižegnojo lėtai, keldama akis į dangų ir, pabučiavusi auksinį kryželį, išspaustą maldaknygės viršely, pradėjo melstis. Saulė auksinių spindulių vainiku apšvietė jos žilstančią galvą. Ji meldėsi linguodama, sūpuodama sudžiūvusiose rankose maldaknygę.
Ji visa buvo smulkutė, veidas sulysęs, lūpos siaurutės, bekraujės. Visa lyg iš ligos patalo pakilusi. Ir tamsiai rudos akys žvelgia nuolaidžiai ir maldaujamai, žvelgia į Petronę, į katę, į bambatierį, bėgantį per grindis.
Įsėdęs į vežimą, Kreivėnas smarkiai sukirto arkliui ir išlėkė iš kiemo, bet už vartų truktelėjo vadeles.
- Pabėgėsi plentu, - kreipėsi į arklį. - Dar nusibos tau tie dvidešimt penki kilometrai.
Sniego laukuose tik kur-ne-kur baltas lopelis. Laukai juodai margi. Tai tau ir žiema! Per Kalėdas su ratais tenka daužytis.
Į plentą reikėjo važiuoti per kaimyno Grūšto kiemą. Į plentą Kreivėnas turėjo kelią ir per savo laukus, bet ten susidarė beveik du kilometrai toliau. Maža to, ten reikia važiuoti per upelį. Pavasarį ir rudenį upelis išsilieja. Pasidaro tokia klampynė, kad su pilnais tenka kinkyti ketvertą. Tai tik gyvulių kankinimas ir vežimų laužymas. Noroms nenoroms tenka prašyti šito dzūko, kad leistų važiuot per jo kiemą. Ir velnias čia jį atnešė iš kažin kur, net nuo Žuvinto ežero. Nusipirko ūkį čia kiek jau metų, o dar kalbėt žmoniškai neišmoko. Ne tai, kad visai nemokėtų - pramokt pramoko, bet bekalbėdamas ims ir pliaukštels: darytau, sesuva, niekocia. Tikras niekocia! Su ražančium vaikščioja, o nemato, kad kluono stogas kiauras. Nukirstų tą ąžuolo šaka, kur siekia stogo šiaudus, ir nereikėtų stogo nuolat taisyti.
- Ar nesakiau aš jam? Sakiau. Pakraipė galvą, paunkštė, ir nežinia buvo, ar kirs, ar ne. Ir nekirto. Gaila, girdi, medžio. Avinas! Niekocia! Bėri, kur suki į griovį? Aš tau parodysiu. Nors skolų neturi, bet pažangos jokios. Ir dar prieš tokį lenkis, prašyk, kad leistų per kiemą pervažiuoti. Leist tai visuomet leidžia, nė prašyt nereikėtų, bet... Ką čia kalbėt! Geriau būtų, kad tokiam nė gero. Važiuoji sau, o jam nė dėkui, nė išgrauš. Ar negalėjo kluoną skiedrom uždengti? Vos vos prikalbėjau gyvenama trobą čerpėm uždengti. Ar ne puiku? Prikalbėjau klėtį skarda dengti - uždengė. O paskui klebonas renka aukas bažnyčiai remontuoti. Norėtų, avinas, aukoti, o visi pinigai ant svirno žiba. Ir pasijuokėm mudu, bėri! Pardavė karvę. Sukišo, tai sukišo karvę į bažnyčią, bet stogas vis tiek yr. Tik kluono stogas! Ech ... Darželio tvorą tai tu pataikei nudažyt, koplytėlę kampe sodo pastatei. Gražiai, tai gražiai padaryta - nesiginčiju, bet kluono stogas taip ir liko šiaudinis. Koplytėlė! Stovi dabar lyg kokia sūrinė ant kuolo.
Kreivėnas atsigręžė ir pažvelgė į savo trobas. Pro juodas sodo šakas raudonavo gyvenamo namo stogas. Saulėj žibėjo stiklinės gonkos. Klėtis irgi čerpėm dengta, tvartai skarda, tik kluono stogas skiedrinis, bet irgi raudonai nudažytas. Kaip gražiai žiemą atrodo tos eglaitės sodo pakrašty!
Kreivėnas įvažiavo į Grūšto kiemą. Kiemas gražiai nugrebotas, takai į tvartus, į klėtį išbarstyti smėliu. Sodely nė dilgėlės, nė dagio, nė nudžiūvusių šakų ant žemės. Viskas išrankiota. Ir obelaitės apraišiotos šiaudais.
- Trrr, - patraukė jis arklį vadelėmis, bet tą patį akimirksnį, kada arklys sustojo, vėl sudavė botagu.
Kreivėnas tik dabar atsiminė, kad jo sode obelaitės taip ir liko neapraišiotos. Laimė, kad nėra sniego, zuikiai neateis.
- Ryt pirmas darbas - obelaites apraišioti. O Grūštas - matai, ką tu su juo!
Kreivėnas sustojo prie durų, išlipo iš vežimaičio ir nuėjo tiesiai į virtuvę. Grūštų kaip tik baigė pusryčiauti.
Grūštas šešiasdešimties dar neturėjo. Jis aukštas vyras. Jo plaukai žili, bet garbanoti ir tankūs. Ir raukšlių nedaug jo švariai nuskustam veide. Šviesiai mėlynos akys žiūrėjo gerumu ir ramumu.
Lygiai tokios mėlynos ir dukters akys, tik daug didesnės. Jos žiba drėgnumu. Jos visuomet tokios. Vis atrodo, kad ji neseniai buvo verkusi. Tiek liūdnumo ir švelnumo buvo tame melsvame akių žibėjime. Ir plaukai garbanuoti, kaip tėvo, tik tankūs, geltoni, supinti į storą kasą. Lūpos pilnos, visuomet žydi rausvu nusišypsojimu, o pro tą nusišypsojimą žybčioja dantys toki balti, kaip ražančiaus poteriukai padaryti iš dramblio kaulo. To ražančiaus, kuris dabar guli ant lango šalia maldaknygių.
Pamatęs svečią, Grūštas padėjo šaukštą ir lėtai persižegnojo.
- Kam dar aušini kruopas, jeigu jau pavalgei?
- Ne kruopas aušinu, bet žegnojuosi, - atsakė Grūštas atlaidžiai šypsodamasis. - Argi jau kaimynui nė neteko matyti, kaip katalikai žegnojasi?
- Kur nematysi! Burtų esu visokių matęs. Kiti, pamatę katę per kelią bėgant, sustoja, tris kartus apsisuka ir nusispiauna. Kad nebūtų nelaimės.
- Tai tik tie, kur nesižegnoja, tiki katėm ir kitokiais bobų burtais, - šiurkščiai pastebėjo bernas.
- Jonai, nušukuok arklius, važiuosim į bažnyčią, - pastebėjo Grūštas ramiai, žiūrėdamas jam į akis.
Bernas suprato ir tyliai išėjo.
Vis tebesišypsodamas, Grūštas padavė Kreivėnui ranką. Maloniai šypsodamasi pasisveikino ir duktė.
- Prašom toliau, - kvietė ji, atidarydama duris į kambarį šalia virtuvės.
- Ką čia, aš tik trumpam. Važiuoju šeimynos ieškot. Sakiau, gal važiuosi kartu, bet dabar girdžiu - rengiesi į bažnyčią. Elziutė jau ir ražančių susiieškojus. Bet kur ir gavot tokį?
- Tai mamos, - atsakė mergaitė. - Mamai dar dėdė klebonas dovanojo. Mamos neatsimenu, tai nors ražančius ...
- Mūsų šeimyna lieka ta pati, - nutraukė ją tėvas. - Petras ir Juzė išėjo tarpkalėdžio, o kai po dviejų savaičių sugrįš, eis Jonas su Matilduke.
- Jūs, kaip žiūriu, ir trečią dieną švenčiate.
- O kodėl ne? Didelių darbų nėra, ką gyvulius apsišert. Ar tai geriau namie sėdėt ir kortuot? O kaip jūsų šeimyna?
- Kaip kiekvienais metais. Ieškosiu naujų. Nauja šluota gražiau šluoja. Bet Elziutė, kaip žiūrau, kas dienelė, kas valandėlė vis gražyn ir gražyn. Lyg radastėlė daržely žydi. Be reikalo tik darželio tvorą nudažei, kaimyne - išvers ją piršlių žirgai. Kasdie riš, kasdie nauji. Pirk dar vieną šunį - vienas užkims belodamas.
- Dar yra laiko piršliams: dar per jauna.
- Ką čia per jauna. Skink gėlelę, kol dar raselė nenukritus, nes paskui ims žiedelis vysti. Truks - laikys! Aš, galima sakyti, tau stogus uždengiau, aš ir žentą pripiršiu.
Elziutė paraudusi pasiėmė maldaknyges ir, išsiėmus paveikslėlį, vartė ir žiūrinėjo jį.
- Žento kad ir nereikia dar, bet paklausti galima. Kas jis?
- Palauk truputį. Aš dar turiu su juo pačiu pasikalbėti. Aš bet kokio nepiršiu. Žinau, ko ūkininkas ieško. Viena bėda - Elziutė baigus keturias klases, o jis mažesnio mokslo, ką čia dailinti, bet už tat jis moka amatą. Ar ne turtas? O be to, tikrai žinau, jis ir pinigo atsineš. Tada pirmiausia malūnėlis ant stogo, ir šviečia elektra. O svarbiausia - vyras apsiskaitęs, pažangus, tik visa bėda - jaunas. Žinai kol žmogus jaunas, tai kaip neišsivaikščiojęs alus - nežinia, ar jis bačką plėš ar išsivaikščios, o tada mes gersim ir dainuosim. Už tai aš ir liepiu palaukt. Aš pats įsižiūrėsiu. Nemeluoju, jei ką darau, tai jau žinau, ką darau, o dabar pasiliekat sveiki.
- Jeigu jau pažangus, tai tikrai koks bedievis, - spėliojo Elziutė, kai Kreivėnas išvažiavo pro vartus.
Grūštas nieko dukteriai neatsakė, tik nusišypsojo ir pasiėmė "Mūsų Laikraštį" pažiūrėti, ką rašo apie karą.
Važiuodamas keleliu, Kreivėnas nenorom žvilgtelėjo į koplytėlę sodo kampe. Koplytėlės stogo apačia buvo apvesta išpiaustytom juostom. Ir sienos margavo. Tulpės ten išpiaustytos ir saulutės. Rodos, iš senoviško žiursto kas paėmė raštą ir padėjo čia. Ir kryžius kaltinis, su žvaigždėm ir spinduliais, o pro stiklą į žemę žiūrėjo smūtkelis. Nedažyto ąžuolo. Susimąstęs ir nuliūdęs žiūrėjo jis.
Kiek kartų Kreivėnas pravažiuodamas žvilgteldavo į šitą smūtkelį, tiek kartų nežinia kodėl vis atsimindavo tą paprastą dainą, kurią Grūštas akėdamas dažnai dainuodavo: "Oi varge varge, vargeli mano..."
Kitas skyrius >
