en
Barbora šlavė priemenę. Žvilgtelėjusi pro langą, ji aiktelėjo. Šluotą paleido iš rankų ir šoko virtuvėn. Atbėgusi pas Kreivėnienę, užspringdama šaukė:
- Vajėzus, dėdiene, eikit žiūrėt arklio.
- Kas? Kokio arklio? - nusigando Kreivėnienė.
- Arklys be ausų.
- Kieno arklys?
- Mūsų arklys, bėris.
Kreivėnienė išlipo iš lovos ir priėjo prie lango. Kreivėnas kinkė arklį, o Albinas, susiėmęs rankas, stovėjo šalia.
Arklį nuvedė į tvartą.
Kreivėnienė įlipo į lovą, bet negulė, tik apsisupusi skara sėdėjo ir laukė.
Kreivėnas Albinui paliepė atnešti kibirą vandens, o pats susiieškojo skudurą. Albinas sugrįžo protekiniais, net vanduo laistėsi iš kibiro.
- Ką žmonės sakė, kai pamatė? - paklausė Albinas, liedamas vandenį iš klumpės.
- Koki žmonės?
- O kai važiavot namo ir sutikot.
- Aš važiavau keliukais... vis per laukus ir nieko nesutikau, - atsakė Kreivėnas nenoroms.
Jis šlapiu skuduru atsargiai šluostė kraują nuo arklio kaklo ir kaktos.
- Bet kai važiavot iš miesto?
Kreivėnas sulaikė ranką ir visas nė krust. Atrodė, kad jis išgirdo kur toli neaiškų šūktelėjimą ir dabar klausosi, ar neišgirs dar kartą
- Iš miesto, iš miesto... Dangum išlėkiau iš miesto! Eik atneši neplepėjęs...
- Ką?
- Ką? Avižų! - šūktelėjo jis įpykęs ir iš paniūrų žvelgdamas į Albiną. - Ką...! Nematai, kad lovys tuščias?
Albinas pasiėmė pintinę ir išėjo. Kreivėnas išliejo iš kibiro rausvą vandenį ir atsisėdo ant dėžės. Vis didėjo piktumas ir kartu nesuprantamas neramumas. Lyg per daug šviesos šitam tvarte. Lyg būtinai reiktų kur išvesti ir paslėpti šitą arklį.
"Jau atneša tas avinas", pagalvojo jis apie Albiną, grįžtantį iš klėties. "Tegu tik jis dar ko paklausia! Aš jam viską išdėsiu. Kibiro vandens nemoka atnešti - klumpes prisiliejo!"
Albinas įpylė į lovį avižų. Arklys pažarstė su snukiu ir vėl pakėlė galvą. Albinas paglostė jį. Arklys truputį pasitraukė atbulas, nuleido galvą ir atsiduso. Atsiduso ir Albinas.
"Ir kodėl aš nepalaukiau, iki sutems... Tik tamsį man reikėjo grįžti. Kur mano galva buvo!"
- Albinai, imk šitą tuščią maišą ir uždenk langą. Bus geriau arkliui...
Langą uždengė, tvartas aptemo, ir lyg kokio vėsaus vėjelio pūstelėjimą Kreivėnas pajuto savo krūtinėj. Jam lengviau buvo žiūrėt į tą pusę, kur juodavo arklys.
"Ir ko aš čia pykstu, ko čia graužiuosi? Na, pasidarė - pasidarė... Arklys bus darbinis, ir tiek. Tik apgalvoti reikia, o ne širsti. Galas žino, koks aš pasidariau. Ve, pakabino tuščią maišą, ir aš jau kitoks. Albinas tenai atsiduso, ir aš jau nepykstu ant jo."
Ir Kreivėnui atėjo noras Albiną užkalbinti.
- Albinuk, užmiršau paklaust, ką tu ten iš ryto pasakojai Barborai, o ji juokėsi. Paskui susibarėt. Iš tolo nenugirdau.
- Ar aš? Ar Barborai? Nagi apie Karpų pasakojau.
- Kokį Karpų?
- Nagi apie tą nuo mūsų krašto. Diktas ūkininkas. Ir dar koks! Vienų melžiamų karvių dvylika. O eržilą turi, pamatytumėt! Kad eržilas, tai eržilas - kaip parašytas. Ir malūnas jo. Mano viena pora karvelių pas jį pirkta - šitie du mėlynukai.
- Tai ko čia juoktis, ko čia bartis?
- Kaip čia nesijuoksi, kaip čia nesibarsi. Nespėjo žmoną palaidot, o klausom - Karpus veda! Tik jūs paklausykit - jis šešiasdešimt penkių, o ji dvidešimties ir dar tarnaitė!
- Na, na?
- Tai žmonės ir sako jam: "Karpau tu, Karpau. Tu grabui lentas rinkis, o ne apie vestuves galvoki." O jis savo: "Kol žmogus gyvas, tai gyvenk ir džiaukis, kuo tik gali." Tegu jo vaikai jau išėję mokslus, nė viens nepasiliko namie, bet visgi žmonės jam sako: "Tau bus tik pažiūrėt į ją, tik ranka per veidelį paglostyt." O jis vėl savo: "Ir dėl to apsimoka. Apsimoka, nors vienai dienai." Tai kaip jums atrodo?
- Kaip atrodo? Hm... Aš norėčiau tą žmogų pamatyt. Nusipirkčiau porą karvelių, - šyptelėjo Kreivėnas, žiūrėdamas į Albiną, ir susimąstė. Po valandėlės pridėjo: - Porą tokių paukščiukų, kurie šiandie burkuoja, vartosi ore, mylisi, o rytoj juos vanagas sudrasko. Taip, Karpau. Burkuoja, mylisi... Jeigu jau rytoj vanagas, tai nors šiandie...
Ir Kreivėnas, atsikėlęs nuo skrynios, nuėjo į sodą.
Albinas nustebęs išlydėjo jį akimis. Jam pasirodė, kad šeimininkas lyg krūptelėjo, tardamas paskutinius žodžius. Pro praviras duris saulė aiškiai apšvietė Kreivėno veidą. Albinas aiškiai matė, kaip Kreivėno veidas sudrebėjo. Ir kalbėjo jis keistai - lyg pats sau, lyg kažin kam kitam, o ne jam, Albinui.
Sode Kreivėnas atsisėdo ant kelmo. Dar pernai čia augo stora vyninė obelis. Sena jau buvo - žievė supleišėjusi - ir vaisių jau nevedė. Kreivėnas liepė ją nupiauti. Tik kelmas dabar, o šalia to kelmo jau auga jauna obelaitė. Jau rausvi pumpurėliai kalasi. Jau vienas žiedas prasiskleidęs juda ore. Baltai rausvas jis, kaip jaunos mergaitės veidelis. Juda ir šypsosi.
Kreivėnas ilgai žiūrėjo į tą obelaitę, į tą žiedą, pilną pavasario laimės.
Tai šitokiu skaisčiu raudonumu nuplieskė josios veidas, kai jis prispaudė ją prie savęs. Ir josios praviros lūpos raudonavo, kaip prasiskleidęs rožės žiedas. Ir jos kvapas buvo toks svaiginantis, kaip šito žydinčio sodo dabar. O kai jis padėjo savo ranką ant josios šlaunies - tu žvėrie, žvėrie mieliausias: koks tamprus visas jos kūnas! Net jo rankos ėmė drebėti nuo josios kūno šilimos.
Ir Kreivėnas atsidėjęs pažiūrėjo į savo rankas, sugniaužė jas į kumštis, net nagai sulindo į delnus, ir prašvokštė pro dantis:
- O, pasiuto!
Vyšnių medžiai ten, sodo pakrašty, lyg balta drobe užtiesti. Koks paukščių čiulbėjimas! O bitės dūzgia ir dūzgia. Koks gražus šis vienas jaunos obelaitės žiedelis šitame bičių dūzgime.
- Bet jeigu jai vėl reiktų laukti kokią pusę metų, tada sudie, mėlynas karvelėli!
Keliu pro sodą eina nepažįstama mergaitė, gelsva skarele apsiklėstusi. Net širdis Kreivėno ėmė smarkiau plakti: jos žingsnis - kaip Magdutės. Mergaitė ėjo ir nuėjo, per seklyčią jau nematyti jos, o Kreivėnas vis dar spokso į tą pusę. Į tą seklyčią žiūri jis.
"Baltoji seklytėlė su zerkolo langeliais! Margoji lovelė! Ech, laime tu mano..."
Ir Kreivėnas mato... Diena tokia, kaip šiandie. Visas sodas žydi. Eina jis taku, eina pro seklyčios langus. Vienas langas atdaras. Kreivėnas pažiūri pro jį seklyčion - lovoj guli Magdutė. Seklyčia kvepia, Tai kvepia jos suknelė, užmesta ant kėdės. O kvėpalų bonkutė žiba ant stalo. Kreivėnas mato nuogas Magdutės rankas. Kokios jos baltos ant raudonos antklodės! Ji tingiai pramerkia akis, pamato Kreivėną, vėl užsimerkia ir šypteli. Taip užsimerkus ji pasitaiso savo išsiuvinėtus marškinius - pridengia nuogą krūtį. Ne, ji vėl atidengia ir lėtai, labai lėtai, lyg nenorėdama, krūtį pridengia išsipynusia kasa. Kreivėnas eina toliau, kojos silpnėja. Jis atsisėda ant gonkų laiptų ir sėdės jis čia, saugos josios miegą, kaip ištikimas savo ponios šuva.
- Ech...tu...
Sėdėdamas ant kelmo, Kreivėnas graibo rankom apie save, nuo kelmo nuplėšia seną žievę ir ilgai varto ją rankose.
"Ant stogo šėlsta žvirbliai - tai katinas eina patvoriu. O bičių dūzgimas, o bičių dūzgimas! Nuo to dūzgimo galva svaigsta.
Kreivėnas atsistojo ir priėjęs nuskynė tą vieną obelaitės žiedą. Ilgai uostė, išsiėmė piniginę ir įsidėjo jį. Staiga pyktelėjo, išėmė žiedą atgal ir sutrynė tarp pirštų.
- Tfu, kad tu kur! Iš proto ji mane išves...
Vėl atsisėdo ant kelmo, ilgai žiūrėjo į dangų. Toli ten, viršum Alytiškės girios, balti debesėliai, lyg balti ėriukai, susimetė į krūvą ir vos vos kruta toj mėlynoj ganykloj.
Ir vėl... Vieną vasaros dieną... Toj pievukėj prie upelio, kur žolė tokia tanki, kad eini kaip per minkštą kilimą, Kreivėnas piauna šieną. O dobiliukų baltumėlis! Takeliu ateina Magdutė. Jau iš tolo geltonuoja josios skarelė. Ateina ji su pintine rankoje. Ateina, sustoja ant kito upelio kranto, pintinę padeda ant žemės ir laukia. Laukia ir nieko nesako. O Kreivėnas irgi nesiskubina. Tyčia. Magdutė nuspiria šliures į šalį, atsisėda ant kranto ir į vandenį nuleidžia kojas. Ji taško kojom vandenį, o lašai net žybčioja prieš saulę. Kaip maža mergytė. Išdykėlė ta. Ir kokios baltos, baltos josios kojos! Kad nesušlaptų sijono, ji vis po truputį, po truputį kelia jį aukštyn... Vis aukštyn...
- O, pasiuto!
Kreivėnas pašoko nuo kelmo.
- Tai ir eik šen, pašėlusi mergaite! Kas gi išsivaduos iš tavęs! Čia prigimtis, čia kraujas, čia velnias žino kas!
Ir staigiu grybštelėjimu jis nuplėšia obelaitės šaką. Tą, kur neseniai vienu žiedu puošėsi. Ilgai sukinėjo jis tą šaką rankose, laužė ir, eidamas iš sodo, įmetė į griovį, kuriuo iš tvarto tekėjo srutos.
- Ne aš nudžiūvusi šaka, bet tu. Negyveni, tai bent duok gyvent kitam.
Jis žvilgtelėjo į upės pusę - lieptais ėjo Giružis. Kreivėnas sustojo, užsimerkė ir nejučiom į kišenę įkišo ranką. Jis apčiuopė ten vaistus ir krūptelėjo. "Prakeiktas kvailys!" pagalvojo jis apie vaistininką. "Bet taip turi ir būt. Taip turi būt!" Atsimerkė. Žiūrėjo į tolį išplėtęs akis, o ranka drebėjo ir širdis plakė krūpčiodama. Tyliu, bet drąsinamu balsu jis kartojo:
- Taip, Karpau. Taip, taip!
O Kreivėnienė vis nesulaukė vyro. Ji pasiuntė Barborą jo ieškoti. Mergina nerado jo tvarte ir nusprendė, kad jis bus išėjęs į laukus.
Pagaliau. Tai jo žingsniai valgomajam.
Kreivėnienė atsisėdo lovoj ir vėl apsisupo skara.
Jis ten trepsėjo. Ilgai. Ji girdėjo, kaip cyptelėjo traukiamas stalo stalčius, subildėjo parversta kėdė.
- Zigmai.
Durys prasivėrė.
- Kas gi tam arkliui? Kas taip padarė? Ar jau žmonės visai pasiuto?
- Milicija pasakys, kas.
- Kur taip? Mieste?
- Milicijai pasakysiu, o ne tau.
- Kalbėk tu su juo! Nė paklaust negalima.
Kreivėnas atsisėdo kėdėn ir žiūrėjo į žmonos šliures. Sunešiotos jos, iškrypę, pajuodę nuo prakaito. Negalėjo bent po lova pastumti. Ir nosinė ant kėdės. Suglamžyta. Ir kambario kvapas nepakenčiamas. Sėdi ji ten visa sudžiūvusi. Užsimetė skarą ant pečių... Nė apsisupt kaip reik nemoka. Kilstelėjo ranką, o pro neužsegtus kaip reik marškinius sugeltonavo krūtis. Biauru.
- Parvežei vaistų?
- Parvežiau, - atsakė atsistodamas ir nusigręždamas. - Barbora atneš. Reikia su vandeniu... Vandeny reik ištirpinti... Išgerti reikia. Barbora atneš. Aš einu pas arklį.
Jis tik dabar atsiminė, kad arklį taip ir užmiršo pagirdyti.
"Koks baisus jo balsas," pagalvojo Kreivėnienė. "Žinoma, šitoks arklys!"
Kreivėnas pasėmė pusę stiklinės vandens, atidarė stiklinę tūtelę ir įbėrė šešis baltus pinigėlius. Pamaišė šaukšteliu. Šaukštelis išslydo iš rankos ir skambtelėjo į grindis. Kreivėno veidas persikreipė. Jis iš visų jėgų spaudė rankoj stiklinę ir galvojo.
"Jei dabar labiau paspausčiau, stiklinė sutruktų. Stiklai sulįstų į ranką".
- Barbora, nešk.
Kreivėnas pasilenkė, pasiėmė nuo žemės šaukščiuką, įsidėjo kišenėn ir išėjo į kiemą. Pasėmęs kibirą vandens, jis nunešė arkliui. Bėris godžiai gėrė, o šeimininkas tyliai švilpė jam. Jis girdėjo, kaip arklys ryja vandenį, kaip čerkši kibiras, paliestas brizgilo. Arklys jau seniai vandenį išgėrė ir stovėjo nuleidęs galvą, O Kreivėnas vis dar laikė tuščią kibirą ir dar švilpė. Pagaliau atsipeikėjo, kibirą numetė į vidurį tvarto ir išėjo į laukus.
Sugrįžo tik pavakare.
- Dėdienei labai bloga, - pranešė Barbora, pildama stiklinėn arbatą.
Kreivėnas žiūrėjo į tarnaitę ir tylėjo.
- Nuo tų vaistų visai nusilpo. Vėmė.
Kreivėnas tyliai prasivėrė miegamojo duris, pastovėjo už slenksčio ir įėjęs atsistojo gale lovos.
- Nepataikė vaistininkas, - silpnu balsu nusiskundė žmona. - Gal vaistus sumaišė. Dievas mylėjo, kad ne visus išgėriau.
- Pati nežinai, ko tau reikia.
- Dabar jau geriau... Bet vis tiek tegu Albinas rytoj važiuos kunigo.
- Albinas rytoj važiuos apkasų kasti. Yra įsakymas. Bolševikai tvirtoves stato. Važiuos už Kalvarijos. Liksime be berno.
- Gal Motiejų paprašytum?
- Kvaila tu! - atkirto Kreivėnas, imdamas nuo savo lovos pagalvę. - Ne aš tau, bet tu man užbersi saują žemių ant grabo.
Pagalvę jis pasidėjo valgomajam ant sofos ir atsigulė. Nė vakarienės nevalgė, tik rūkė papirosą po papiroso ir nuorūkas metė po stalu.
- Dėdienė sako, kad aš pakločiau jums kaip reik, - užkalbino jį tarnaitė.
- Nelįsk į akis.
Po kelių dienų Kreivėnienė jau vėl vaikščiojo.
- Šeimininkė pasveiko, tai dabar serga šeimininkas, - nusprendė Barbora. - Aiškiai serga. Nevalgo, nešneka...
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
