en
Kreivėnienė sugrįžo po trijų dienų. Juoda skarelė visai pasendino ją. Akys lyg padidėjo, lyg nustebusios žiūrėjo. Buvo dar šviesesnės ir tyros, kaip ežero vanduo šaltą rudens rytą.
- Garbė Jėzui Kristui, - pasveikino ji įėjusi.
Barbora atsakė. Kreivėnas lyg sukruto, bet nepratarė nė žodžio. Kreivėniene nuliūdus žvilgtelėjo į vyrą ir nuėjo seklyčion. Kreivėnas neramus laukė valgomajam, bet žmona neatėjo. Ji įsipylė pieno, atsiriekė juodos duonos ir atsisėdo pas langą. Vakaruos kilo juodas debesys, kurčiai griaudė, o ties jos kojomis žaidė kačiukas, kojuke raičiodamas bulvę.
- Gražiai palaidojo? - paklausė Barbora nedrąsiai.
Kreivėnienė linktelėjo galva. Barbora atsiduso.
Vakaruos sužaibavo.
Kreivėnas nerimo. Išgirdęs, kad Barbora išėjo į kiemą, jis įėjo virtuvėn, žvilgtelėjo į žmoną ir susiieškojo šipulį pypkei iškrapštyti. Ilgai krapštė. Pūtė, daužė į plytą.
Žmona žiūrėjo į kačiuką.
- Tai ko tyli?
Žmona nė akių nepakėlė.
- Ko nesakai, klausiu? Sirgo ji ar kas ten?
- Sirgo.
- Ką padarysi... Visi mirsim... Taip jau yra. O neužmiršai paklaust? Liepiau paklaust, kuri vienuolė jai akis užmerkė. Norėjau žinot, ar tikrai, kaip sapne... Kaip ji atrodo, ta... Paklausei?
- Paklausiau. Ir kalbėjau. Su akiniais...
- O plaukai? Plaukai koki?
- Žili.
- Meluoji, - sušnibždėjo jis vos girdimai ir drebančia ranka įkišo kišenėn pypkę.
- Kišenę pradeginsi.
- Dar pridėk, kad ji ant kairiojo veido turi apgamą. Tada melas bus kaip penki pirštai, - mėgino juoktis Kreivėnas, bet jo balsas buvo kažin koks svetimas.
- Ir apgamą turi. Šitam daikte, - palietė ji pirštais savo veidą.
- Meluoji.
- Ar man meluot, Zigmai? Kada aš ją kaip gyvą ir dabar matau. Kokia graži ji buvo, kokia graži! Kaip šventa ji. Ir prašė mirdama, kad tu persižegnotum...
- Ir tu... šitą žinai? - sušuko jis nusigandęs.
- Ir... aš? Tai tu pats irgi žinojai? Per sapną tavęs prašė?
- Sapnas... Sapnai tau rūpi...Aš netikiu burtais! Ne! Kvailystė! Liga, o ne stebūklas! Tu, matyt, girdėjai, ką aš kalbėjau per sapną, tai dabar bepig mane kvailinti. Ne taip greit. Ne ant kvailio pataikei.
Kreivėnienė išgėrė paskutinį gurkšnį ir persižegnojo.
- O aš dabar jau tikiu, kad tu pasitaisysi. Ne toks tu jau blogas, kaip atrodai. Kad ir tada, kai Petruką išvežei. Ir nuvežei, ir viskas gerai, o namie tik: "Susipykau! Jis man ne sūnus!" Sužinojau vėliau ir supratau, kad tu tik apgaut norėjai tuos bolševikus.
Sužaibavo ir garsiai sugriaudė.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
