en
Ryte atsikėlęs Kreivėnas pirmiausia išgėrė vieną stikliuką, pagalvojęs išgėrė antrą ir nuėjo kelt mergų. Pro langą pamatė, kad Giružis ties vartais atsisveikina su Kaziu ir eina namo.
"Naktį valkiojasi kažin kur..." susiraukė Kreivėnas, bet prieš akis sužibėjo baltas mėnulis, ir jis nusispiovė.
Po pusryčių pats nežinojo, ką pradėti. Lyg reiktų į miestą važiuoti, lyg namie kas pradėta ir nebaigta, lyg reiktų ko eiti pas Grūštą. Nuėjo pas Giružį. Rado jį dirbtuvėj. Pasisveikinęs nužėrė nuo suolelio skiedras ir atsisėdo. Nė nedirsteldamas į svečią, račius kaltu kalinėjo stebulę.
- Pirkai ąžuolų?
- Taigi, pirmiausia. Įpirksi!
- Kas tau veidui?
- Blusa įspyrė, o buvo pakaustyta...
Paliai akį juodavo pilkas šašas.
- Lyg neišmiegojęs tu... šiandie...
Račius nieko neatsakė, tik labiau pasilenkė prie stebulės.
Pasėdėjo Kreivėnas, patylėjo ir neiškentė:
- Šiandie ketinu eit pas Grūštą.
- Iki jūs ką, tai Grūštas ir žemę parduos...
- Žemę? - išpūtė akis Kreivėnas.
- Lyg išeitų, kad jūs nieko nežinot. Reikia žmogui pinigų. Reikia kluono, reikia pievas sausinti, o skolintis nenori. Užteks jam ir dvidešimt penkių hektarų.
- Žemę parduoda! Kam?
- Kalviui, tik kalvis šešių hektarų neįkerta, nori paimti tik keturis.
- Niekocia! - nusispiovė Kreivėnas ir greitai išėjo iš dirbtuvės.
Grūštas su Jonu kluonavietėj tvarkė akmenis - ruošėsi daryti naujus pamatus.
- O aš sakau, kad jūs turit pranešti, kam reikia. Kazys matė. Jau kluonas liepsnojo, o jis per akėjimą bėgo namo.
- Bėgo šaukti.
- Bet palaukit. Kazys suriko: "Dega!" Suriko ant visų laukų, o jis vis tiek bėga. Atbėgo prie sodo, perlipo per tvorą - Kazys aiškiai matė raudonoj šviesoj - perlipo per tvorą ir pasislėpė sode. Pasislėpė ir tyli. Tai bėgo šaukti? A? Ką jūs dabar pasakysit? Ir tik paskui - kur jau! - kai Kazys jau bėgo keliu, atsiliepė ir jis: "Kazy, bėkim!" O kur tu pirmiau buvai? Kur pirmiau bėgai? Ne pas ugnį, o nuo ugnies. O kodėl tu pasislėpei ir tylėjai? A? Ot čia tai ir yra tas, ve, kad... na... patys suprantat...
- Pats žinai, kad žmogus iš baimės kartais kelnes maunasi ant galvos.
- Kelnes, tai kelnes; maunasi, tai maunasi, bet aš tai netylėčia, - pyko Jonas ir galvos didumo akmenį numetė toli nuo savęs. - Truks - laikys, anot jo paries, o teismas teisybę parodytų.
- Su Dievu reikia, o ne su teismu.
- Pasakė, kaip saulę kepure uždengė. Kas jam Dievas? Juk jis sako, kad Dievo nėra, o jei žmogus Dievo nebijo, tai bijo tik lazdos. Tylėsi, tai žiurkės ir ausis nugrauš. Tai taip, mano galva. Su tokiu kalbėk ir peilį rankoj turėk.
- Jei tu toks gudrus, tai pasakyk: už ką jis degs!
- Ot, čia, kaip tas sakė, ir mano galva su skyle.
- Žmogų be reikalo įtarinėti ir smerkti... Tegu ne teismas, tegu tiktai tu pasmerksi... savo širdy... Vis tiek negerai...
Jonas nurito didelį akmenį, atsikvėpė ir vėl neiškentė:
- O visgi aš netylėčia!
Kreivėnas buvo jau vidury kiemo ir nugirdo paskutinius žodžius. Jis sulėtino žingsnius, bet Grūštas nieko savo bernui neatsakė.
Pasisveikino, pakalbėjo apie miško kainas, apie šieną ir pieną ir nutilo. Grūštas pastebėjo, kad Kreivėnas norėtų kažką pradėti, vis dairosi į Joną, todėl svečią paprašė į seklyčią.
- Ar tiesa, kad ketini lauko parduot?
- Tiesa.
- Vadinasi, tiesa. Kas čia tau užėjo?
- Pinigų reikia.
- Pinigai kaip kišenėj. Tik žodžio reik, o ne žemę parduot. Žemę parduosi, bet greit nenupirksi. Turėk tu ir daug pinigų, bet pakalbink čia kurį kaime. Daug tau parduos? Net nė Račiūnas, nė tas neparduos. Žemė, žmogau tu protingas, tai mūsų jėga, mūsų kūno dalis. Tiek aš esu pasauly ponas ir viešpats, kiek aš galiu apsisukt, paimt žemės saują ir pasakyt: "Šita žemė mano!" Neturi žemės, tai tu gali čia ir cilinderį užsidėt, vis tiek tu kumetis šitame sviete. Mūras sugrius, pinigą pavogs, o žemė nė dega, nė dyla. Pirkt reikia žemę, o ne parduot!
- Pirkt, pirkt! Argi tą žemę nusinešim? Žemė visų, o mes čia tiktai iki saulė nusileis. Kol gyvas, dėkok Dievui už sveikatą.
- Nenusinešim, bet kas man galvoj, kad bus po mirties. Man svarbu, kad aš esu sotus. mano arkliai gražūs, kad iš laukų akmenys išrinkti, kad mano darbininkai patenkinti. Saulė šviečia - aš krutu, mėnulis teka - aš akį primerkiu ir juokiuosi sau į ūsą: Ehe, šiltas, gražus vakarėlis... Ir tada atrodo, kad man visko reikia, visko maža. Ir imu, kiek galiu! Ir mirt nenoriu!
- O vis tiek reiks. Senatvė ar liga...
- Senatvė, žinoma... Senatvė didžiausia nelaimė, bet nuo ligų yra gydytojas. Mokslas yra, ir aš jam dėkoju už sveikatą. O žemės neparduok. Tu man žodį, aš Giružiui, ir pinigai čia.
- Elziutė nesutinka. Ir jos teisybė. Žentas ištrauks už ausų iš balos, tai paskui stovėk prieš jį be kepurės. Sutartį darai, kad ir prieš Dievą, tai daryk, kaip lygus su lygiu.
- Vėl nušnekėjo! Giružis šitoks vyras! Ir protingas, ir švelnaus būdo. Be kepurės stovėk!
- Nieko nepadarysi. Apsvarstėm ir nutarėm. Užteks ir dvidešimt penkių hektarų.
- O kas perka?
- Kalvis. Visa bėda, kad man reikia parduot šešis hektarus, man tiek pinigų reikia, o jis nori pirkti tik keturis.
- Žinai ką, kaimyne? Parduok man kapinaites ir tą sklypą, kur nuo mano linijos iki kapinaičių eina. Kaip tik bus du hektarai, na, tegu pustrečio.
- O kam jums kapinaičių?
- Kapinaičių man nereiktų, bet jos kartu su tuo sklypu įsikiša į mano žemę, kaip koks pleiškas. Aš irgi nenoriu lankstytis. Kvailas buvo mano tėvukas, kad atsisakė, kai iš sodžiaus skirstėsi po vieną.
- Parduot... Kodėl ne, jei taip norit. Bet matot... Tegu rik sykį per metus, bet vis tiek... gal nenorėsit... Žmonės eina pasimelst už savo mirusius tėvus. Sakau, gal nenorėsit, kad lauką mindžiotų.
- Yra takas. Lyg aš jį užarsiu? Neužarsiu. Eikit, melskitės, kad ir kasdie...
Abudu ilgai tarėsi, derėjosi, pagaliau nutarė rytoj važiuot pas notarą.
- O kaip gi žentas? Taip ir nebaigėm. Ką aš turėsiu Giružiui pasakyti?
- Pirmiau reikia kluonas pastatyti, o paskui jau pažiūrėsim... Tegu pirma arčiau susipažins...
- Gerai sakot. Tegu pirma susipažins. Padarysim taip...
- Kad neužmirščiau... - atsistojo Grūštas ir išėjo pro duris.
Sugrįžo jis su lazda rankoj. Ji buvo panaši į medžio šaką, kurios šakutės gražiai nupiaustytos. Lazda su baltu žiedu, o galvutė - sugniaužta ranka. Pirštai išpiaustyti taip, kad ta ranka rodė špigą.
- Čia jūsų lazda, ponas Kreivėnai. Pas kluoną radau. Prie pamato.
Kreivėnas prasižiojo atsakyti, bet pajuto, kad liežuvis dreba. Jis stipriai sučiaupė lūpas ir jautė ir suprato, kad būtinai reikia ką atsakyti. Jeigu tylės - viskas bus baigta.
- Apdegus, bet jeigu apskusit, nudažysit, gal bus nieko, - tęsė Grūštas nesulaukdamas atsakymo.
- Dabar jau atsimenu... O buvau visai užmiršęs...
Grūštas lazdą vis dar laikė atkišęs. "Ko gi aš laukiu ir neimu," žybtelėjo Kreivėnui mintis.
Jis pagriebė lazdą ir stipriai atsirėmė ja į grindis, kad nuslėptų tą rankos drebėjimą.
"Ir griebt taip nereikėjo... ir sakyt reikia ką..."
- Taip ir yra! Dabar atsimenu. Kai tu tada mane palydėjai per kiemą... Atsimeni? Gale kluono sustojom, o aš norėjau iš kišenės išsiimti nosinę ir lazdą pastačiau prie kluono. Imta mano ir užmiršta... Štai kada atsiminiau!
Kreivėnas dabar pasakotų be galo. Kai tik pradėjo kalbėti, ant krūtinės jam taip palengvėjo, taip pasidarė laisva ir gera, kad net nesuprantamas džiaugsmas apėmė jį visą. Ir apie nosinę jis nukalbėjo, pats nežinodamas, kodėl, bet jautė, kad taip gerai, taip reikia...
- Atsimeni? Traukiau nosinę, o lazdą atrėmiau į sieną.
Grūštas žiūrėjo nustebęs.
- Neatsimenu, - atsakė ramiai. - Lazdą aš radau truputį toliau nuo pamato.
- Parvirto...
"Ne taip... Negerai," susigriebė Kreivėnas. Jo žvilgsnis nuslydo per Grūšto veidą. Jis žiūrėjo dabar į Grūšto petį ir pagalvojo:
"Milelis namie austas... Elziutės darbas..."
Daugiau jis nekalbėjo. Net bijojo, kad Grūštas šitos kalbos netęstų toliau. Namo parėjo ne pro vartus, bet per sodą, apie tvartus ir, apmetęs akimis kiemą, įėjo į pašiūrę. Į kulbę buvo įkirstas kirvis. Sukapojęs lazdą, dar susmulkino į šipulius ir išmetė ant šakalių krūvos. Tik į lazdos žiedą išmušė kirvį.
Per kiemą ėjo su pintine Kreivėnienė, o vištos sekė paskui.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
