en
Albino nėr. Kreivėnas pats triūsinėja apie namus. Žiūrėk - jis tašo ką skiedryne, po valandėlės kluone girdėt taukšint, dar už valandos tvarte piūklas zirzia. Senus ratus, senas akėčias, patvory užmirštą vežimo ašį jis surankiojo ir suvilko į galą kluono. Iš klėties išsinešė dėžę surūdijusių ir sulankstytų vinių. Susiieškojęs seną priekalą, jis skambino plaktuku - taisė tas vinis ir gražiai dėjo ant lentos į eilę. Pastebėjo butelių, sumestų po klėtim. Savo kriukiu jis ištraukė juos ir nusinešė pas tvenkinį. Nusivilkęs ir pasiraitojęs rankoves, išplovė juos, išdžiovino ir sunešė ant aukšto.
Savo pagalvę, antklodę jis vėl nusinešė jį miegamąjį. Atsigulęs jau nerūkydavo ir neskaitydavo laikraščio, bet tuoj gesindavo šviesą.
Kreivėnienę vargino nemiga. Iš vakaro ilgai nesudėdavo akių, o pabusdavo anksti.
Tą rytą jau buvo prašvitę. Giedojo gaidys. Kreivėnienė, bežiūrėdama į miegantį vyrą, netikėtai pastebėjo, kad jis per miegus krūpčioja ir verkia. Ji atsikėlė ir priėjusi pajudino jį už peties.
- Zigmai! Zigmuti, kas tau yra?
Kreivėnas pabudo ir ašarotomis akimis žiūrėjo į žmoną.
- Tu verki per miegus. Sapnavai ką?
Kreivėnas brūkštelėjo delnu per akis. Delnas buvo šlapias.
- Sapnavau, kad Marytė miršta, - atsakė jis lyg nenoroms. Jo balsas buvo toks švelnus ir gailus. Tokį balsą žmona jau seniai, seniai buvo girdėjusi. Bet Kreivėnas greit susigriebė ir apsivertė ant kito šono.
- Gal iš tikrųjų vargšė miršta, o mes tik nieko nežinom.
- Prasitariau, tai dabar plepės. Maža, ką žmogus sapnuoji. Iš tikro, šitoj ligoninėj gali netekti nervų ir išeit iš proto.
Jis neužmigo. Palaukęs iki apdžius ašaros, atsikėlė ir išėjo į laukus. Perkėlė karves, į upę nuvedė arklius pagirdyti, o po pusryčių sukinėjosi apie kiaulių žardį ir taisė tvorą. Barbora sugrįžo iš pieninės.
- Telegramą parvežiau, - šūktelėjo ji per visą kiemą.
Į kiemą išėjo Kreivėnienė.
- Kas tau ją padavė? - klausė Kreivėnas, iš tolo tiesdamas ranką.
- Pieninėj padavė. Toks iš pašto.
Kreivėnas jau norėjo telegramą atplėšti, bet, žvilgtelėjęs į žmoną, nuėjo į kambarį. Kreivėnienė nusigandusi sekė paskui. Praplėšęs permetė akimis, lapelį numetė ant stalo ir atsisėdo.
- Marytė mirė, - sušnibždėjo jis, baimės pilnomis akimis žiūrėdamas į žmoną.
Nė žodžio netarusi, Kreivėnienė įėjo į miegamąjį ir sustojo prie lovos. Jos galva linko vis žemiau ir žemiau. Suklupusi prie lovos, veidą įspaudė į pagalvę ir ant galvos susiėmė rankas.
Po valandėlės ji užverktomis akimis sukinėjosi po seklyčią, traukė stalčius - rengėsi važiuoti į Kauną. Kreivėnas važiuoti atsisakė.
- Važiuok viena. Sykį pasakiau, kad jos man nereik, tai žodžio nemainysiu. Ne duktė ji man...
- Nė tu proto turi, nė širdies. Stebūklą Dievas tau, nevertam, parodė, o tu vis tiek į nuodėmę brendi.
- Kiekvienas burtas tau stebūklas. Kiekvienas paprasčiausias gamtos reiškinys - stebūklas. Tegu čia įvykis nepaprastas, bet mokslas ir tokius išaiškins. Šiandie turim radiją, už tūkstančio kilometrų kiti girdi mūsų balsą, o ryt su aparatais jau galėsim ir žmogaus mintis skaityti. Aš čia galvosiu, o tu būsi kur Kaune ir mano mintis žinosi. Štai ir nebus to tavo stebūklo. Ir toks sapnas - paprastas gamtos reiškinys. Pagaliau - paprasčiausias supuolimas.
- Zigmai, Zigmai...
- Zigmas aš, tai ką?
- Šiąnakt pats Dievas tave įspėjo, o tu krataisi.
- Dievas? Gerai. Jis mane, anot tavęs, įspėja, o aš Jam parodysiu savo valią. Visiem parodysiu. Parvažiavus sužinosi, ar aš bijau tuščių niekų, ar ne.
Kreivėnienę į stotį išvežė Barbora. Kreivėnas stovėjo tarp vartų ir lydėjo ją akimis. Nesuprantamas neramumas ir lyg baimė apėmė jį. Jis šūktelėjo žmoną. Barbora sulaikė arklį.
- Aš tik norėjau... - kalbėjo jis priėjęs ir iš vežimo galo traukdamas šiaudą. - Tu tyčia paklausk ten... Kuri vienuolė jai akis užmerkė, paklausk. Pasakysi parvažiavus, kaip ta vienuolė atrodo... Neužmiršk.
Kreivėnienės akyse sužibo ašaros.
- Zigmai, tu nusileisk, pats sau nusileisk. Tu jau ir taip iš veido atsimainęs.
- Važiuok, vėpla, - suriko jis Barborai.
Kreivėnas sugrįžo į kiemą, apsižvalgė, jau norėjo eiti į trobą ir atsiminė, kad dabar visuos namuos jis vienų vienas. Šitos dvi varnos išvažiavo, Albinas išėjęs, Petro nėra, o Marytė... Keista - kai jis atsimena Marytę, jis nejaučia jokio gailesčio, tik neapykantą savo žmonai. Kelis kartus jis mėgino įsivaizduoti, kaip ji dabar atrodo, bet kiekvieną kartą išėjo tas pats: ji guli ant lentos, akys užmerktos... Juoduos rūbuos ji ir šalta, kaip žemė. Užkas ją, ir viskas. Po metų kitų ji susimaišys su žeme, ir viskas. Taip, tai ir viskas! Kaip žaibas žmogaus gyvenimas. Blykstelėjo, trenkė ir nėra amžinai. Kas gali sugrąžinti žaibę atgal į debesį? Ir trenksmą? O visgi bent valandėlę dar lieka trenksmo aidas. Tokį aidą dar girdi ir Kreivėnas. Tai Marytės juoką atsimena jis. Čia bėgiojo ji maža, juokėsi, prašydavo panešioti. Koks švelnus buvo jos veidelis! Net ir dabar jis jaučia jos rankučių švelnumą, kai ji apsikabindavo jo kaklą. Taip, taip, šitą mažiukę Marytę jis mylėtų ir dabar.
"Tu nusileisk, Zigmai, pats sau nusileisk", atsiminė jis žmonos žodžius. Kaip tik ne! Jeigu jau šita ligota davatka mano, kad jis svyruoja, tai reikės jai parodyt... Tiesa, reiškinys keistas - tas sapnas. Sveikas protas aiškiai sako, kad čia tik supuolimas. "Siela sielą surado ir pribudino..." Juokas! Geriau negalvot; nes kas... tada būtų su tais dvidešimt penkeriais jo gyvenimo metais? Negalvot, nes viskas seniai jau apgalvota, nuspręsta, pastatytas taškas. "Ką gi naujo gali man pasakyti protas? O šitas nerimas, šitas laukimas ir nesmagumai tai tik nervai. Žinoma, amžini žmonos dūsavimai, nepasisekimai, politiniai įvykiai... suės ir sveikiausią žmogų. Nėra ko čia viską sukraut Marytei. Geriau nueit pas nervų gydytoją. Pašalint priežastis, kurios erzina. Uždraust jai kalbėti apie tai. Uždrausi! Geriau pasišalint ir neklausyt. Būti vienam, kaip dabar. Pašalint priežastis! Nesudeginsi gi jos maldaknygių, neišmesi lauk ražančiaus."
Kreivėnas apsidairė. Kiemo plotas lyg padidėjęs ir laukai lyg nusitęsia toliau, o vietos jam pačiam lyg ir mažiau... "Taip, reiktų papasakot kam nors... tą viską... pasiginčyt, laimėt ginčą ir pasijuokt. Su pasitenkinimu, su pasigardžiavimu pasijuokt. O aš čia dabar pykstu, kad neatsakiau į tuos kvailus jos žodžius: Zigmai, pats sau nusileisk!"
Kreivėnas vėl ilgai galvojo. "Kol sveikas buvau - man tokių minčių niekad nekildavo. Faktas! Tai ligos reiškiniai. O tu atsakyk man į vieną klausimą dabar. Ar buvo nors mažiausias noras, nors mažiausias traukimas važiuot į laidotuves, ar nebuvo? Gerai pagalvok, ramiai, ir atsakyk. Na? Nebuvo. Matai! Taškas. Kitus klausimus tu išspręsi vėliau. Irgi taip šaltai, vis pagalvodamas, prisipažindamas. Dabar nejudink. Ne viską kartu. Išsiblaškyk. Kažin kur, ar ne sieniniam kalendoriuj skaičiau, kad nerami banga tik tada nurims, kai atsimuš į krantą. Baisi išmintis! Buvo kas rašyti. Tada juokiausi, juokiuosi ir dabar, bet... visgi matau, kad reiktų į ką nors atsimušti, tvirčiau atsiremti. Bent per laukus pereiti, kad vėjas galvą perpūstų."
Kreivėnas išėjo pro vartus ir vaikštinėjo paliai soda. Jau norėjo eiti toliau į laukus, bet atsiminė, kad durys namie lieka neužrakintos. Buvo begrįžtąs, bet staiga sustojo. "Kas ten yra, kad vertėtų rakinti? Nieko, ką aš galėčiau branginti. Dar būt geriau, jei ką išneštų. Tai būt bobai riksmo! Nereikėtų jai liežuviu malti nė apie...Ir vėl aš!"
Jis nuėjo iki kapinių, prie vartelių pastovėjo, pažiūrėjo į liepas ir patvoriu žingsniavo toliau. Sukdamas pro kampą, jis pamatė, kad čia pat, už linijos, Grūštas krapštosi apie žagrę. Jau norėjo grįžti, bet Grūštas pamatė jį ir kilstelėjo kepurę. "Tegu jau... Vis tiek kada nors . reiks susitikti. Dar geriau, kad nieko kito nėra. Tik reik būt išdidžiam... Kaip niekur nieko..."
Kreivėnas įsirėmė ir dairosi - ramiu žinovo žvilgsniu vertina pasėlius. Grūštas, mėgindamas atspėti jo mintis, prašneko:
- Gražūs bus šįmet javai, ponas Kreivėnai, ar ne?
- Taip atrodo.
Tyla.
- Girdėjau... Sunkų bandymą Viešpats Dievas jums atsiuntė. Amžiną atilsį duok jai Viešpatie. Raminkitės, ponas Kreivėnai. Dievo valia.
Kreivėnas žengė dar porą žingsnių ir atsisėdo ant akmens. Atsisėdo ir Grūštas ant žagrės.
- Man nėra ko ramintis, - pagaliau prašneko Kreivėnas, žiūrėdamas į tolį. - Ji man seniai buvo mirusi.
Grūštas sutraukė antakius, patylėjo, patylėjo ir neiškentė:
- Šitokioj valandoj... ir apie tokį žmogų... Iš tikro - reikia neturėt širdies...
- Dar pridėk: ir sąžinės.
- Taip, ir sąžinės.
- Matau, Grūštai, kad tu jau pradedi pykti. Ko? Neaišku. Geriau mudu pakalbėkim ramiai. Aš tavo nuomonę apie mane žinau. Štai apie sąžinę nukalbėjom, o tu pasakyk man, kas gi yra ta sąžinė. Skaitai visokias šventas knygas...
Grūštas tylėjo. Jis buvo rūstus.
- Žmogus padarė ką nors bloga... Bloga... kitų akimis žiūrint, o paskui nerimsta. Liga čia, nervai, ar... sąžinės balsas?
- Žinoma, kad sąžinės balsas.
- Štai kaip. O sąžinė... ar tik nebus sielos veidrodis?
- Panašiai.
- Na, mat. Išmintingai bekalbėdami - kur nuėjom. Vadinas, ta sąžinė rodo, kad žmogus turi sielą. Išmintinga, Grūštai, a? Tai pro vieną plyšį pažiūrėjus... O jei žvilgteltume pro kitą, tai net galėtume pasakyti, kokios ta siela spalvos... He, he, he...
- Koks čia tau malonumas šiandie... juoktis iš savęs...
Grūštas vis labiau niaukėsi ir Kreivėno jau nevadino - jūs.
- Iš savęs, Grūštai, aš nesijuokiu. Aš juokiuosi iš visų tų, kurie galvoja, galvoja ir taip nugalvoja, kad jau jiems atrodo, jog žmogus šioj žemėj nė grašio nevertas. Ir gyvenimas nieko nevertas. Kažin kur kitur tai bent bus!
- Tiesa, bus, bet dvejopai.
- Ir kokių filosofų esama! Išminčių! - tęsė Kreivėnas, nekreipdamas dėmesio į Grūšto žodžius. - Vienas senukas... ten prie Amalviškių ežero... nė skaityt, nė rašyt nemoka, o kaip puikiai vieną klausimą išsprendė. Sako: "Kaip tik koks vagis, tinginys ir mergininkas, tai žinok, kad jis pirmas bolševikas." Jis norėjo pasakyt - bedievis, nes bedievis ir bolševikas jam tas pats. Matai, Grūštai, kiek knygų prirašyta, prigalvota, o senukas - prašau! Gudrus, a?
- Nežinau, kaip ten su tais mokytais, bet kiek aš pažįstu kaimo žmones, tai senukas neapsiriko.
- Aha, ir tu taip manai? Kas bedievis, tau jau ir bolševikas? Paskui aš tau atsakysiu, o dabar, kad neužmirščiau, apie kitą išminčių. Tas nugalvojo, kad jeigu nėra sąžinės, kad jeigu nėra sielos, tai galima ir žmogų užmušti. Taip sau, beveik savo malonumui, kiek supratau...
- Taip išeitų.
- Nieks, Grūštai, žmonių neužmuša savo malonumui. Užmuša, kai ginasi, save gelbėdamas užmuša... Kai aplinkybės taip susidėsto. kad jau tau nėra gyvenimo. Jei to žmogaus nepašalinsi...
- O naktį ant vieškelio... irgi taip?
- Reikia tik išnagrinėt, Gruštai, išsiaiškint. Gal ir šitam užmušėjui, šitam Kainui, jau nebuvo gyvenimo. Gal to užmuštojo piniginė jam buvo paskutinis išsigelbėjimas. O kai įsigilinsi, suprasi priežastis, tai ne toks baisus atrodys ir tas užmušimas. O kai suprasi, tai ir atleisti mokėsi.
- Tai kodėl nekaltasis, o ne Kainas turi mirti?
- Jis nenori ir jis stipresnis. Stipresnių nervų ir tvirčiau į žemę įsikibęs. O pavartykim istoriją. Kiek ten kraujo pralieta! Paskęstum mudu kartu su šitom kapinėm. Liepų viršūnių nebūt matyti. O dabar imk ir pasmerk tuos visus kariautojus. O juk tik jie stumia istoriją tolyn.
- Ir reikia pasmerkt! Nereikia man tavo istorijos. Kiekvienas kraujo lašas yra šventas.
- Tau viskas šventa. Net ir žvirblis. Et, geriau negalvot. Išmintingiausia bus, jei aš paimsiu visas tas knygas ir sudeginsiu. Geriau pasikalbėt su karve ar su arkliu. Jie jokio atsakymo neduos, o tas yra išmintingiausia, Grūštai, išmintingiausia!
- Ne, Kreivėnai, atsakymas turi būt.
- Tai atsakyk man į tą klausimą... to senuko nuo Amalviškių ežero... Kas tik mergininkas, tai būtinai bedievis?
- Daug tiesos, bet ne visa.
- Ir kas bedievis, tai būtinai turi būti bolševikas? O žiūrėk į mane. Aš bedievis, pats žinai, o betgi ne bolševikas!
- O kas gi tu būtum, jei neturėtum šito ūkio? - paklausė Grūštas rūsčiai. - O Jonas, mūsų bernukas - elgeta, bet jis niekad nebus bolševikas. Jis nė neužmuš, nė neuždegs!
Kreivėnas krūptelėjo.
- Ar tai šitas neleis jam? - parodė jis į kryžių kapinėse, ir jo veidas persikreipė.
- Tylėjau, tylėjau, bet dabar pasakysiu - sąžinę tu turi, Kreivėnai. Turi. Klausiau, klausiau aš tavo kalbų... Lyg ir nesiriša jos. Kalbi į vieną pusę, nukalbi į kitą. Sąžinė, kraujas...! Mat, kas rūpi. Mat, apie ką šneki. Bet svarbiausio tu nepasakai ir neužsimeni - iš tolo sukinėjiesi.
- Ko - svarbiausio? Kas tas - svarbiausias?
- Balsas iš aukštai! Tu jau girdi jį.
- Pranašas! - mėgino juoktis Kreivėnas, bet staiga vėl apsiniaukė.
- O sąžinę tu turi, tik nenorėtum jos turėti. Tu po savo šešėliu norėtum pasislėpti nuo šviesos, štai kas. Tu primanęs dabar kažin ką padarytum, su pačiu Dievu stotum į ginčą... kažin ką atiduotum, kad tik taip širdį neėstų, kad galėtum ramiai užmigti. Bet neišsisuksi!
- Nuo ko neišsisuksiu? O ir vėl - aš užmigti negaliu?
- Neišsisuksi ir užsikankinsi. Aš tave pažįstu. Nuo žmonių pabėgsi, su arkliu ir karve kalbėsi, bet niekad neprisipažinsi. Ir knygų nesudeginsi. O rykštė jau iškelta!
- Pranaše tu nelaimingas! Ką aš turiu prisipažinti? Kas tau leido taip su manim kalbėti? Tu grasini man. Kas tau leido? Ir tu norėtum, kad aš būčiau kitoks? Ne, tokį jau mane gamta sutvėrė, todėl aš nesu nė geras, nė blogas. Esu toks, koks esu, ir toks pasiliksiu, Ką tu man pasiūlysi vietoj mano knygų? Gal tikėjimą? Ech, tu... Tas karštas tikėjimas tavo galvelę taip išdžiovino, kad net durelės neužsidaro. Plyšys yra, ir gana. Jeigu tavęs nebūtų ši nelaimė ištikus, tai tu suprastum, jog aš nesukvailiojau ir nesukvailiosiu...
Kreivėnas atsistojo eiti, bet Grūštas šūktelėjo jam:
- Palauk, Kreivėnai, aš tau papasakosiu vieną istoriją. Ji tau bus įdomi. Labai, labai įdomi.
Pats nesuprasdamas, kaip taip galėjo atsitikti, Kreivėnas paklausė ir vėl atsisėdo ant akmens.
- Tu pažinojai Valiuką?
- Kokį Valiuką? - susidomėjo Kreivėnas.
- Batsiuvį iš Liudvinavo.
- Na?
- Tu žinai, kodėl jį išvežė į Sibyrių? Girdėjai? Ką padaro degtinė! Išgėrė žmogus ir pradėjo skųstis, kad gyventi sunku, kad bolševikų tvarka negera. Atėjo jie su brezentiniais batais, odą iš visų krautuvių pagrobė ir išvežė į Maskvą. Nėr odos, nėr Valiukui darbo, nėr ir duonos. Ir leptelėjo žmogus: jei bolševikams žmogus tik gyvulys, jei bolševikai žudo juos, kaip gyvulius, tai kam dar odos nenulupa? Vis būtų šiokių tokių medžiagų apavui. O Giružis ir įskundė jį.
- Kam tu man tokius niekus pasakoji?
- Jei Valiukas šiandie būtų čia, tai jis būtų labai svarbus liudininkas. Bet išgauk tu jį iš Sibyriaus ir pastatyk teisme! Buvo liudininkas ir nėr.
- Koks liudininkas? Kur?
- Pernai pavasarį Valiukas grįžo iš krikštynų. Pailso žmogus ir prisėdo pakelėj pasilsėti. Štai prie šito stulpo, ant kurio lenta su užrašu - "Bendručiai". Sėdžiu, sako, į stulpą atsirėmęs. Jau gerokai pritemę, o nuo Grūšto pusės ateina žmogus. Sustojo prie kapinaičių, pats su savim kažin ką kalba, kaire ranka mosykuoja, o manęs nemato. Paskui įėjo į kapinaites. Įeidamas dar rėžė lazda per vartelius. Tai kaip, Kreivėnai? Eidamas į kapinaites lazdą turėjai, o kaip ji paskui atsirado prie kluono?
Kreivėnas pabalo.
- Tai išeitų, kad... aš? Girtuoklio sapaliojimų klausai? Ar tu žinai, ką tu kalbi? - griebė Kreivėnas, bet jo balsas taip drebėjo, lyg jį būtų krėtęs šaltis.
- Taip, Kreivėnai. Kluoną tai tu uždegei. Tai tavo darbas. Ir liudininkas buvo. Kiti tik spėliojo, o tokių spėliojimų man neužteko, bet kai atsirado tikras liudininkas... Nemanyk, kad aš būčiau tylėjęs. Jei ne Sibyrius, tai aš tave būčiau be duonos be druskos suvalgęs! Matyt, Dievas jau taip norėjo, kad tu dar pasivalkiotum čia.
Kreivėnas pašoko. Grūštas atsistojo už žagrės, lyg viskam pasiruošęs. Tokio pikto Grūšto veido Kreivėnas dar niekad nebuvo matęs.
- Vėl Dievas? Dievas tau padėjo sugalvot tokias biaurybes apie mane? Dievu savo kvailumą pridengti nori? Visi jūs! Tu čia, o ta kvailė namie... Kada žmogus negaluoji, tai savo zirzimu pribaigti norit. Tiesiog iš proto galit išvest... Taip, taip, su jumis Dievas, o su manim? Kas? Velnias? Tai nuo šito... - parodė jis į kryžių, - nuo šito supuvusio medžio pareina, kad aš dar vaikščioju? Pažiūrėsim! Kvailas ir niekšas esi. O dar prašei, kad leisčiau tai kaimenei tokių, kaip tu, eiti per mano lauką ir melstis čia. Palauk, nestūgausit čia man kryžių dienomis!
Kreivėnas greitai nuėjo. Atrodė, kad jis bijo pavėluoti kažin kur.
Grūštas pagrasino jam pirštu ir taip pat nuėjo namo. Pagirdęs veršius, jis su kibiru išėjo iš tvarto ir ėjo į trobą. Kažin ko žvilgtelėjęs į kapinių pusę, jis pamatė ten žmogų, kertantį kryžių. Metęs kibirą, jis perlipo per tvorą ir nubėgo per pievą.
- Kreivėnai! Žmogau! Ką tu darai?
Kreivėnas atsigręžė, piktai susiraukė ir dar smarkiau rėžė kirviu. Kryžius subraškėjo, dar labiau pasviro ir lėtai nuvirto į žolę. Skersinis užkliuvo už liepos ir atšokęs nupuolė į patvorį.
- Ką tu padarei! Ar tu neišsitekai per šitą kryžių?
- Neišsitekau. Ankšta. Taip ankšta, kad liepas ir iškirsiu. Bus daugiau dirbamos žemės.
- Žemės tau maža? Žmogau, žmogau. Dar atliks, pamatysi.
- Ko čia turi stovėt toki sutręšę stulpai? Pagaliau, mano čia žemė, ar tavo? Kas man uždraus? Ko tu kišiesi ne į savo reikalus?
- Ne į savo reikalus! Stulpai! Tau stulpas, o žmonės čia rinkdavosi, ateidavo giedodami, suklaupdavo ir melsdavosi. Už visus maldaudavo Dievą, už visus - už gyvus ir mirusius. Ir už save, ir už tave.
- Už mane? Neprašiau ir neprašau.
- Kryžių nekenčiat... Tu ir kiti toki. O kokį kryžių ant mūsų visų uždėjot? Jūs visi, kuriems Dievu nėra. Ar ne jūsų vaikai dabar mus žudo? Štai tavo Juozas... Giružis. Nekaltus žmones budeliams įduoda. Pats važiuoja suimti. Arminą suėmė. Pucėtą suėmė.
- Arminą suėmė, Pucėtą? - krūptelėjo Kreivėnas.
- Ir tave buvo įskundęs, tik Balaika užtarė. Tai mūsų kryžius šitoki Giružiai. O kas kaltas? Tu ir kiti toki. Dievas žino, gal mes visi kalti. Už mūsų visų nuodėmes... Gal Dievas atleis, jei kantriai šitą kryžių nešim. Per mažai Dievo klausėm. O jei mylėjom Jį, tai užmiršom, kad reikia sunus paklydėlius į tikrą kelią atvesti. Nesistengėm. Savęs užteko. Bet dabar gal pasitaisysim...
- Taisykis, dūsauk, o man nėra ko dūsaut. Tamsumas tavo lūpomis šneka. Pagaliau... didelio čia daikto... Rėkia... rodos, kad žmogų kas užmušė... O juk ryt po ryt ir pats būtų nugriuvęs. Ko čia rėkaut? Ar nematai, kad visas supuvęs?
Grūštas gailiai atsiduso. Tas atsidusimas taip suerzino Kreivėną, kad jis prišokęs nuplėšė švininę kančią ir atkišo Grūštui:
- Neškis. Nusiliesi kulką velniui nušaut.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
