404 Vincas Ramonas "Kryžiai" | Antologija.lt

Vincas Ramonas - Kryžiai

Apie kūrinį Turinys

19.

    Po rinkimų Kreivėnas buvo neramus. Vis vartė laikraščius ir sėdėjo pas radijo aparatą. Atrodė, kad jis užkaitė ką ir dabar negali nuo puodo atsitraukti. Bijo, kad neprisviltų.
    Pagaliau - žinia! Ūkininkams palieka trisdešimt hektarų.
    - Trisdešimt hektarų palieka! - riktelėjo žmonai, įbėgęs į virtuvę. Jo balse buvo pasityčiojimas ir panieka žmonai, šitai kvailai davatkai. Ką čia dailinti!
    Jis vėl pasijuto lyg didesnis, vaikščiodamas kriukį kėlė aukščiau, o žingsnis buvo tvirtesnis. Pro sūnų praeidavo visai nepažvelgdamas. Kelis kartus atrodė, lyg norėtų stabtelti ir ką pasakyti. Ne, praeina, o akyse žiba išdidumo žiburiukai. Prie stalo jautėsi, lyg laimėjęs svarbią bylą. Lyg žmona su sūnum būtų ką negera padarę, o.dabar jo valia bausti ar pasigailėti. Iš rankos judesio, kada jis siekia sviesto, buvo jaučiama, kad jis turi ką pasakyti ir pasakys, bet jūs palaukit. Truputį paspėliokit, truputį paragaukit neramumo ir jūs. Žodį "mano" jis ištardavo ypatingai pabrėždamas, lyg tarp kitų žodžių jis būtų didesnis ir meilesnis. Tardavo tą žodį lyg per dažnai.
    Žinią apie žemę laikrašty jis perskaitė du kartu. Tvirtai prisikimšęs pypkę, jis krestelėjo galvą į sūnaus pusę:
    - Tai kaip? Atėmė žemę, ar ne?
    O lūpos šiepiasi. Net pypkė taip kruta, kad reikia ja išimti iš burnos.
    - Negirkit dienos be vakaro.
    Kreivėnas pažvelgė į sūnų, paskui į stalą, lyg ieškodamas, ką čia pagriebt ir paleist tam vėplai į galvą. Bet jis tik ranka mostelėjo ir išdidžiai nusprendė:
    - Bolševikai ne toki kvaili, kad griautų ūkį.
    - Jūs palaukit kokius metus. O gal nė tiek nereiks. Aš norėčiau tada šitoj pačioj vietoj, jei taip bus galima, paklaust: "O kur jūs trisdešimt hektarų?"
    - Manai, kad liaudies seimas savo nutarimą mainys? Ne piemenų gauja ten susirinko.
    - Gauja kvailų Maskvos pastumdėlių.
    - Eik jau, eik. Iš piktumo pats nežinai, ką kalbi.
    - Žinau. Taip. Ir žinau kai ką daugiau - kitais metais jūs pats bėgsit iš šito ūkio. Luktelkit. Nustatys mokesčius. Džiaugsmas išsisklaidys, kaip jūsų šitie pypkės dūmai.
    Tėvas pakėlė antakius aukštyn, nykščiu giliau įspaudė tabaką į pypkę ir nutęsė:
    - Lauksim...
    Tą žodį jis taip atskiedė abejone, kad Petras nenoroms šyptelėjo. Nusišypsojimas buvo trumpas, bet pilnas pasigailėjimo.
    Kreivėnas iškrėtė pelenus iš pypkės, paėmęs kamštį užspaudė žarijas ir, žiūrėdamas į užrašą ant pypkės, pradėjo:
    - Atsimeni... Sakiau... Jei žemės neatims, tai gausi atsakymą. Dabar jau gali gaut... ergo... Jei nori griaut mano planus, tai žinokis. Ką čia dailint: jei manai vesti Grūštaitę, tai žinok, kad aš tau nieko neduosiu. Aš nenoriu tokios marčios.
    - Bet, tėve, aš pasitraukčiau į šalį, jei vesčiau...
    - Vis tiek... Negausi, ir baigta, o Grūštas ubago neims į savo namus.
    - Dar tas viskas už kalnų.
    - Vis tiek... Dabar žinok... Aš tau nurodžiau kelius. Jei vesi aną... Tegu Arminams lieka irgi tik trisdešimt hektarų, bet kiek jie turi susikrovę! Sidabriniai šaukščiukai... Ką šaukščiukai - net šaukštai! O brangūs kailiai? Vasarą tik neša ir vėdina. Aš tau galėčiau tik į ausį pasakyt, tikėt nenorėtum, kiek jie turi aukso sužėrę. Dar iš senų laikų turėjo... Parodė man vieną kartą, kai buvau svečiuos. Paėmiau penkrublę ir numečiau atgal. Lyg būtų pirštus nudeginus. Nėr valgyt paskui negalėjau. Imu su šaukštu morkas, o rodosi, kad ten rubliai su caro galva.
    - Et, tėve, pasakoji nė šį, nė ta... Apie savo godumą...
    Kreivėnas susigriebė.
    - Ne apie godumą... Tik norėjau pasakyti, kad auksas, kaip žemė! Tik mokėk rankoj išlaikyt. O šiais laikais gal net geriau, negu žemė. Žemę atims, o auksą paslėpsi - pašvilpk, kaip sako Petronė.
    - Ir auksą gal atimt.
    - Tada viską gali. Ir gyvybę. Taigi mat... Aš tau tik gero linkiu. O nenori - sau žinai. Tada manęs nekaltink. Vesi Arminaitę - gali ir be ūkio gyvent, jei atsitiktų, kaip tu sakai, kad nuosavybės nebus... Tai šitaip yra. Jei norėsi vest Grūštaitę, nieko negausi. Taip ir žinok. Svetimam paliksiu, bet savo planų griaut neduosiu.
    - Aš pradedu suprast, kad kažin koks Giružis jums svarbiau, negu aš.
    - Ne svarbiau, bet planas... Tu jo vis tiek nesužinosi. Nė tu, nė kas kitas.
    - Ir nereikia. Jeigu Grūštaitė už manęs tekėtų, tai man irgi daugiau nieko nereikia.
    - Aha! Atsisakai nuo palikimo? Iš anksto atsisakai? Taip ir žinosim, - grasino tėvas, nepajėgdamas paslėpti džiaugsmo. - Nereikia, tai nereikia. Žinosim, ką daryt. Tik neužmiršk! Tu, kiek atsimenu, irgi nusistatymų nemainai, nors vieną... vieną jau pakeitei ir apspiaudei mane...
    - Turėkit tuos savo planus, bet be reikalo negrasinkit ir neieškokit priekabių. Nerašysit - nerašykit!
    - Taip ir bus! Truks - laikys!