en
Kreivėnas atsikėlė pirmutinis. Prikėlęs šeimyną, jis pabeldė į Petro kambario duris.
- Užteks miegot. Eisim peilių tekinti. Šiandie kertam rugius.
Petras šoko iš lovos, apsirengė ir išėjo į kiemą.
Toli, toli. kur baigiasi žalios lygumos, tekėjo saulė. Ji atrodė, kaip raudonas ratas, pastatytas ten tarp juodo medžio ir vėjinio malūno.
Visas kluono galas nudažytas raudonai.
Per kampą sodo tylėdama perskrido pempė.
Beržai buvo lyg vandeniu aplaistyti.
Sukaukšėjo Kazio klumpės į klėties slenkstį, suskambėjo kibiras virtuvėj.
- Kazy, nenueik. Visi trys ištrauksim mašiną.
Visa dulkėta kertamoji iššliaužė iš pastogės į kiemą.
- Atsinešk šluotą, Kazy, nubrauk dulkes ir patepk mašiną, o aš einu peilių. Išsinešk į kiemą tekėlą, - paliepė Kreivėnas sūnui.
Kreivėnas buvo beeinąs į klėtį, bet apsisuko ir nuėjo į trobą.
- Mergos, tuoj karvių melžt. Tuoj virk pusryčius, o Petronė, kai tik pamelš, tegu lekia į pieninę.
- Gal nevežt to pieno šiandie. Iki nuvažiuos, iki parvažiuos... Reikės rišt, o nėra kam. Tegu tik vienas žmogus, bet jeigu jo nėra, jau darbas kliūva.
- Nevežt... Pasakė! Ir taip mieste sviesto sunku gaut. Neveši, sakys - liaudies priešas. Mes vežam, kaip vežę, o darbininkai skundžiasi - sviesto nėra. Velniai juos žino, kur tas sviestas dingsta.
- Plati mūsų naujoji tėvynė...
- Na, na... Virk pusryčius.
Iš klėties jis atsinešė peilius. Petras suko tekėlą, o jis tekino.
Vienodai šnypštė tekėlas, vanduo tiško ant rankų.
Į kiemą įėjo Motiejus.
- Perkėlei karves? -paklausė Kreivėnas, pirštu mėgindamas ašmenis.
- Jau.
- O tavo žmona ateis rugių risti?
- Ne. Mano rugiai dar nebyra, tai ji liks namie.
- Gerai sakai. Tegu buožių rugiai byra, o tau valdžia duos. Valdžios duoną valgysi. Pasuk tekėlą, o tu, Petrai, patekink už mane.
Nutrynęs ranką į ranką, jis išėjo pro vartus Giružio link. Mergos parėjo su pienu. Peilį jau baigė ištekinti. Grįžo Kreivėnas ir parsivedė arklį. Kazys arklį pakinkė į vežimėlį, ir Petronė nė pusryčių nevalgiusi išdarėjo su pienu.
- Ar Giružienė ateis? - paklausė Kreivėnienė supratus, kur vyras buvo nuėjęs.
- Ateis. Ir Giružis ateis. Puikus vyras, tas Juozas. Pats pasisiūlė. Negalima, sako, leist, kad bent vienas grūdas nubirtų ant žemės.
Motiejus nusispiovė ir pasikasė kelį. Ilgai kasė. Atsitiesęs rankeną paėmė kairiąja ranka ir nuo visų nusisuko.
- Kas nežino Giružio! - šyptelėjo Kreivėnienė. - Vieną dieną pariš, tai bus iki Vilkaviškio girdėt.
- Na, na... Duok pusryčius. Ir juodu ateina. Šiandie valgysim visi kartu. Duok ir man čia.
- Bet Petrukas nevalgo barščių. Aš jam išvirsiu kakao.
- Duok jam atskirai, o man čia.
Visi susirinko į virtuvę. Julė padėjo ant stalo lėkštes, šaukštus, šakutes ir atnešė prausiamą dubenį riebių barščių. Valgė tylėdami. Kazys kelis kartus pasižiūrėjo į Kreivėną, sėdintį gale stalo, ir mirktelėjo Julei. Ji susijuokė ir nusisuko į sieną.
Kreivėnienė atnešė dubenį gelsvų lašinių ir raudono skilandžio, atnešė agurkų, apipiltų rauginta grietine, ir paklausė:
- Gal kas agurkų norėtų su actu?
- Su actu geriau, - atsiliepė Kazys. - Lašiniai per daug riebūs.
- Nemėgsti riebių?
- Ne.
- Luktelk metelius. Prašysi, o negausi.
- Na, na... Kritikuokit, kritikuokit jūs valdžią, - pagrasino Julė.
Kreivėnas piktai žvilgtelėjo į žmoną.
- Po pusryčių, Kazy, kol parvažiuos Petronė ir kol mes pasikinkysim, nueik ir apkirsk kampus. Julė sugriebs.
- Ir mudu su mama eisim.
- Gerai. Kiek čia tų rišikų? Aha, septyni. Užteks, ką padarysi.
- O kas kirs?
- Aš, o kas daugiau. Gal kokį šventąjį iš dangaus paprašysi. Kitais metais aš nešiodavau, bet šįmet į pavakarę visi turėsim griebt ir sustatyt.
Po pusryčių Kreivėnienė mazgojo indus. Julė įmetė į žardį lapų kiaulėms, kiti išėjo kampų apkirsti, o Kreivėnas su Petru kinkė arklius. Parvažiavo Petronė ir tuoj nubėgo pusryčių.
Pagaliau. Kreivėnas su mašina važiavo pro vartus, o Kreivėnienė ėjo paskui. Jai irgi rūpėjo pažiūrėti, kaip viskas seksis.
Sustojo, nuleido stalą. Kreivėnas truktelėjo vadeles, mostelėjo botagu, ir peiliai sučerškė. Rugiai drebėjo ir lyg alpdami krito ant stalo. Krūpčiodami sukosi sparnai. Vienas sparnas nusileidžia prie stalo ir lyg suabejoja, ar griebti tuos rugius dantimis, ar ne. Neverta, ir sparnas pakyla į viršų, rugių nepalietęs. Suabejoja ir antras. Vienas išdrįso - nusileido žemiau ir nušlavė pėdą ant žemės.
Kreivėnienė priėjus surišo pirmą pėdą, numetė į šalį ir nusišypsojo. Susikišusi rankas po žiurstu, žiūrėjo, kaip mašina tolsta, sparnai mosuoja, krinta pėdai, o Petras riša, meta, vejasi mašiną, vėl lenkiasi, išsitraukia saują rugių ir suka ryšį. O rankos tik mirga. Jis atsilošia, vėl pasilenkia, lyg senovišką šokį šokdamas, vėl atsitiesia, ir pėdas lekia į šalį.
Apkirto vieną eilę. Dabar iš visų keturių pusių rik skuba, tik linkčioja. Čia pasirodė kepurė ir vėl dingo už rugių sienos. Sumargavo skarelė ir vėl pasislėpė.
O pėdai vis krinta. Sparnai sukasi ir krūpčioja, peliukai čerškia.
Saulė kyla vis aukščiau. Įkaitęs oras pradeda mirgėti. Rudi veidai žiba, kaip alyva ištepti. Julė marškinių rankove braukia prakaitą, piktai žvilgčioja į saulę ir keturkampį rugių plotą. Petronės marškinių rankovės tik iki alkūnių. Jos rankos tarsi vinutėm subadytos. Ir Petro rankos lyg kačių apdraskytos. Iš panagių sunkiasi kraujas, o veidas - lyg kas būtų rėžęs murzina mazgote.
Kreivėnas sustojo mašinos patepti. Petronė atsisėdo ant pėdo, o Julė pirštais atplėšė prie kūno prilipusius marškinius ir rankomis praskleidė antį, kad pūsteltų ten nors mažas vėjelis. Petras nuėjo į pievą ir atsigulė. Kokia švelni buvo žolė, kokia vėsi žemė! Tas vėsumas prabėgo per visus sąnarius, net akis merkė tas vėsus žemės kvepėjimas.
Julė ilgai žiūrėjo į pailsusį Petrą. Jos akyse žibėjo graudūs užuojautos žiburiukai.
Motiejus priėjo prie Giružio, delnu nusibraukė nuo veido prakaitą ir šlapią ranką krestelėjo į šalį.
- Storkakliams atėjai padėti? - šyptelėjo jis, verždamasis diržą.
- Ne storkakliams, bet liaudžiai renku. Ji, duonelė, eis ten, - parodė ranka į Marijampolės pusę. - O tau pasakysiu ir tokiems, kaip tu. Turit laisvę, bet jums vis tiek dar reikia gero botago.
- Tokią laisvę mes ir seniau turėjome. Nebent tik botagą pridėsite.
Jis nusisuko ir žiūrėjo į laukus. Grybo irgi kirto. Kitam krašte Račiūnų. Dalgiais. Grūštų rugiai jau sustatyti. Lyg palapinių eilė geltonavo iš tolo.
Sučerškė mašina. Visi pašoko iš vietų.
Vis mažėjo stačių rugių plotas. Lyg erdviau darėsi laukuose.
Iš kamino pasirodė dūmai. Julė atsiduso. Petronė sukikeno.
Kreivėnas sulaikė arklius.
- Mergos, karvių melžt.
Mergos lėtai nuėjo į pievą ir pasiėmė ten paliktus kibirus. Kazys su kumečiu nuėjo karvių girdyt, o Petras su Giružiu nuvedė namo arklius.
Kreivėnas stovėjo ir žiūrėjo į rugių pėdus. Neiškentęs pastatė pirmą bandelį. Jis atrodė kaip šiaudinis stogas mažo namelio, kurio sienos visai sulindo į žemę.
Smagu taip stovėt ir žiūrėt į sunkias varpas, į mašinos vėžes, į žalią žolę tarp gelsvų rugienojų.
Pro kojas prabėgo pilka pelė ir įlindo į juodą olą.
Saulėje žibėjo mašinos sparnai.
Parėję namo, visi šoko praustis. Kas kibirą pasigriebė, kas dubenį. Taškėsi, prunkštė, leisdami per rankas muilą, vandenį liedami į patvorį.
O Kreivėnienė jau stovėjo pas stalą ir ranka baidė muses.
Po pietų Giružienė išbėgo paršo pasišerti, o Petras nuėjo arklių pagirdyti. Kreivėnienė mazgojo indus, o mergos prigulė pasilsėti. Parvirtęs klėty ant lovos, Kazys rūkė papirosą ir spiaudė ant klėties grindų. Buvo tyla namuos, tik tekėlas be paliovos čirškė ir šnypštė - Kreivėnas su Giružiu tekino peilį.
- Kad porą savaičių pabūtų toks gražus oras, tai tik pasijustume, kad jau viskas namie. Paskui jau atsikvėpsime. Kai tik viską susivešime, tai kokį sekmadienį tik pokšt ir paprašau pas save svečių. Paprašysiu Grūštą su Elziute. Ir tu būsi. Meškerę jau užmetėm, o dabar pamėginsim traukti.
Giružis tylėjo.
O pilkas oras drebėjo ir mirgėjo, net karšta buvo kvėpuoti.
- Tik aš bijau, kad tu vėl neprigaudytum vėžių.
- Kokių vėžių?
- Raudonų, kaip tada... į Šešupę įsivertei... Ne Balaika tada įsivertė, nemeluok, bet dėl šventos ramybės tegu jau bus Balaika.
Giružis tylėjo.
- Arba sugalvosi vėl... su Magdute... žodelį kalbėti, - šyptelėjo Kreivėnas ir tiriamai pažvelgė į Giružį.
- Magdutė neprapuls. Aš ją bet kada galiu rast. Jeigu Elziutė spirtųsi, tai tada... Gal tada... Magdutei nėr kur nubėgti. Nemaniau, kad ji tokia kvaila. Jau iš kalbų gali suprast, kad ji tekėtų tik už ūkininko ir kad tas ūkininkas dar ne bet koks būtų. O kuris ūkininkas ją griebs? Taigi. "Už ylos ir už vieno paršiuko aš visada spėsiu ištekėti". Taip ir pasakė. Svetimo lizdo ieško... gegutė...
Kreivėnas taip paspaudė peilį, kad net tekėlas sustojo. Giružis nustebęs pažvelgė į tekėlą, o paskui į Kreivėną.
Pakėlęs peilį, Kreivėnas pirštu mėgino ašmenis. Peilis buvo ištekintas. Į kiemą įėjo Giružienė.
- Kur Petras? Vestųsi arklius.
- Aš nuvesiu.
- Kazy, šauk mergas. Einam.
Vienas paskui kitą griebėjai ėjo pro vartus. Giružis visus aplenkė raitas. Parėjo ir Petras. Ties keliu jį pavijo Julė ir užkalbino:
- Su dalgiais kirst smagiau.
- Kodėl?
- Kada nori, gali pailsėt, o čia mašina eina ir eina. Ir šiaip... Kiekviena griebėja turi savo kirtėją. Per pabaigtuves šoki su savo kirtėju. O jeigu dar boba teko sugriebt...
- Tai kas tada?
- Žinot, kaip seniau būdavo. Jeigu jau teko sugriebt paskutinį pradalgį, tai turi savo kirtėją priimt į klėtį.
- O tu priimtum?
- Žiūrint koks... - šyptelėjo ji. - Šiaip tai ne, bet jeigu taip jau išpuolė... Negali pažeminti. Vis jau galėtų pastovėti prie lovos...
- Palauk tu... Aš tyčia taip pataikysiu ir padėsiu tau paskutinį pėdą surišti.
- Nieko iš to nebus. Ką jums Elziutė pasakytų?
Petras ramiai atsakė:
- Ką? Šiandie vakare nueisiu ir paklausiu.
Julė sumišo ir nutilo.
Visi išsiskirstė ir apstojo rugius. Lyg koki sargybiniai ar medžiotojai.
Arkliai truktelėjo, sukruto sparnai, ir vėl visas rugių laukas buvo pilnas aštraus čerškimo.
Vikriai lankstėsi Julė, kėlė pėdą, spaudė prie savęs, kaip kūdikį, kurį nori suvystyti, vėl dėjo ant žemės, rišo ir ėjo toliau. Petronė bėgte bėgo, o Giružienė eidama vis žvilgčiojo į mašinos pusę ir taisėsi skarelę. Kazys surištą pėdą mesdavo nuo savęs kuo toliausiai, o Motiejus dar paspirdavo koja.
Už pusvalandžio vėl buvo šlapi veidai, šlapi marškiniai, o ant Petronės rankų vėl nauji rausvi brūkšniukai.
O mašina vis čerškė. Prunkštė arkliai. Per tarplysius liumsėjo mašinos sėdynė.
Julės rankos vis labiau ilso, vis atsitiest buvo sunkiau, bet ji, pradėdama savo barą, vis surišdavo vieną pėdą iš Petro dalies. Petras pagaliau pastebėjo ir supyko:
- Tu žiūrėk savo. Atsirado, mat, globėja ar kokį galą.
Julė nieko neatsakė, tik dar labiau pasilenkė prie pėdo. Petronė bėgo vis povaliau, o Kazys žvilgčiojo į stačių rugių plotą. Iš tos gelsvos sienos išnėrė zuikis ir nutįsčiojo per pievą.
- Jurai! Palauk! - riktelėjo Kazys.
Ir iš tikro - prie pat avižų zuikis stabtelėjo ir atsitūpė ant paskutinių kojų. Visi garsiai susijuokė. Lyg lengviau pasidarė, o Julė žvilgtelėjo į namų pusę.
Pro vartus ėjo Kreivėnienė su dviem pintinėm. Mašina sustojo. Visi rinkosi į vieną vietą. Kiekviens nešėsi po pėdą.
Atėjusi pas griebėjus, Kreivėnienė pintines pastatė ant žemės ir atidengė. Geltonavo sviestas, baltavo sūris ir kiaušiniai. Buvo pripiaustyta kumpio ir lašinių.
- Atnešiau pieno atsigert, bet jei kas nori - yra giros.
- Koks ten gėrimas pienas! - atsiliepė Kazys. - Gira geriau.
Į pavakarę rugiai buvo nukirsti. Mašina nuvažiavo namo, o rišėjai šoko mandelių statyti. Tuoj visam lauke geltonavo daugybė šiaudinių būdų.
Namo sugrįžo tylėdami. Ėjo kas sau.
- Ir po rugiapiūtės, - nusišypsojo Kreivėnienė, pasitikusi Giružienę prie durų. - Nė pabaigtuvių, kaip seniau, nieko... Nė dainų. Seniau, būdavo, pabaigs rugius kirsti, tai lyg kokia šventė. Vainiką neša, dainuoja, vandeniu laistosi, krykščia. O paskui kiek tų šokių, kiek to juoko, linksmybių... O dabar...
- Kiek čia to darbo? Seniau tai būdavo darbo, kai rugių sėdavo daug ir reikėdavo po saują piautuvu nupiauti, - aiškino Kreivėnas. - Iš tikro, būdavo džiaugsmo, kai pabaigdavo. O dabar? Kiek čia tų rugių? Dabar daugiausia kviečius sėja. Ir ne piautuvai ar dalgiai, o mašinos. Seniau - rugius nukirtai, tai daugiau kaip pusė darbų padaryta, o dabar dar tik pradžia. O visgi pabaigtuvės. Būt gerai žuvų... Gal pagaudytum, Motiejau, ir Kazys ve...
- Žinau, kad mėgstat žuveles... Ypač šaltas, su krienais. Dar šnapsiukas prie žuvies. Bet aš jau negaudysiu. Gaudykit patys.
- Užmokėsiu, nieks neprašo dykai. Aš pats taip gerai nemoku gaudyt.
Motiejus piktai šyptelėjo ir numojo ranka.
Išsimaudęs ir pavakarieniavęs Petras ėjo į Grūštus. Prie sodo kažko lūkuriavo Julė.
- Tai ir po darbų, - užkalbino ji Petrą. - Nepapratęs jūs, mačiau. Pavargot labai... Šiąnakt miegosit, kaip suvystytas. Galėtų kas su lova jus išnešti - nepabusit.
- Kas mane neš.
- Na, na... Juokais kas. Už tai langą užsidarykit.
Petras nežinojo, ką jai sakyti.
Ji nusiskynė avietės lapą ir vyniojo ant piršto.
- O aš savo lango naktį niekad neuždarau... Nebijau... Smagu klausyt, kaip sode obelys šlama.
- Smagu, - atsakė Petras ir nuėjo sau.
Julė įėjo į sodą, pavaikščiojo takeliu ir nusiskynė raudoną gėlę. Ji nukando vieną gėlės žiedo lapelį, o paskui gėlę pro pravirą langą įmetė į Petro kambarį.
Obelys tyliai šlamėjo. Vakarai raudonavo. Tas saulėleidis raudonavo ir praviro lango stikle. Neramumo pilnas.
Grūštų irgi pabaigė rugius kirsti, o rytoj rengėsi važiuoti į bažnyčią. Sutarė važiuoti į Marijampolę. Elziutė pakvietė ir Petrą. Jis pagalvojo, pagalvojo ir sutiko.
- Jei taip, tai važiuosim poriniu, - nudžiugo Elziutė.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
