Kreivėnas atsikėlė vėlai. Nusiskutęs, nusiprausęs iš stalčiaus išsiėmė naujus marškinius ir užsidarė miegamojo duris. Žmona suprato, kad jis rengiasi važiuoti. Apsirengęs liepė Kaziui pakinkyti arklį, į dėžę įsidėjo radijo aparatą ir sėdo valgyti.
Petras sėdėjo seklyčioj ir žiūrėjo pro langą.
- Ko neini pusryčių? - paklausė motina.
- Nenoriu. Vėliau.
Per kiemą ėjo Račiūnas. Petras kažin ko apsidžiaugė, pasiėmė skrybėlę ir išėjo. Paupiu jis nuėjo pas Račiūnus.
Stasys vaikščiojo apie vežimą, tvirčiau surišo virvę gale ir taisė šiaudus. Petras pakalbėjo su juo, nusivedęs už tvarto kampo padavė kelis lapelius ir paupiu nuėjo namo.
Račiūnas sėdėjo ir žiūrėjo, kaip valgo Kreivėnas. Šeimininkė paprašė ir svečią prie stalo, bet jis atsisakė ir laukė, rankose laikydamas kepurę.
- Žinau, ko atėjai. Be reikalo tik padus plėši. Vakare pats atnešiu.
- Ne padai čia... Čia matot, kas išeina... Kai aš jums paskolinau penkis šimtus, tai tada penki šimtai buvo pinigas. Galėjai šį tą nupirkti. O dabar? Krautuvės tuščios. Eilės stovi. Laikrodį gauk, jei nori! Gali gaut, bet reik paieškot, paklausinėt. Per pažįstamus siekt. Toks laikrodis pavasarį buvo penkiasdešimt, o dabar už vartų nusivedęs tau parodo, nė į rankas nenori duot ir prašo trijų šimtų. Pavasarį už penkis šimtus galėjai dešimtį laikrodžių nupirkti, o dabar nenupirksi nė dviejų.
- Tai ko tu nori? Laikrodžio?
- Ne laikrodžio. Aš rik taip šneku, kad suprastumėt. Nuostolis man.
- Nori laikrodžio, tai eik pas bolševikus. Jie viską išplėšė.
- Ką bolševikas pagriebė, tai peržegnok - negausi. Bet man nuostolis. Kas man dabar tie penki šimtai? Ką aš nupirksiu? Patys suprantat... Jūs, kaip toks žmogus, irgi nenorėsit mano skriaudos. Duokit už skolą vieną karvę.
- Nesuprantu, ar tu kvailas, ar tu girtas! - supyko Kreivėnas.
- Balių aš nekeliu už svetimus pinigus, tai nėr ko pagiriot.
- Eik po velnių!
Kreivėnas apsivilko, užsidėjo skrybėlę ir į vežimą išnešė dėžę su radijo aparatu. Jis jau buvo pro vartus išvažiavęs, o Račiūnas dar vis sėdėjo ir rankose sukinėjo kepurę.
- Tai reikės ir eit, - atsiduso jis, pažvelgęs į Kreivėnienę, kuri įėjo lėkščių pasiimti. - Neteisingas žmogus jūsiškis... Labai neteisingas... Žmogui padaro nuostolį, o paskui nė kalbėt nenori.
- Apie kokį nuostolį jūs čia kalbat?
Račiūnas numojo ranka ir atsistojo.
- Gerai žmonės sako - nekask duobės kitam, nes pats įkrisi. Tik užmiršau Kreivėnui šitą primint. Likit sveikos.
Eidamas namo, kitoj upės pusėj pamatė Petrą ir nusisuko. Petras ten sėdėjo prie pat vandens ant didelio akmenio. Sėdėjo susimąstęs ir glostė tą akmenį. Račiūnui taip pasirodė.
- Dar tu neišvažiavęs. Kada tu prisimuši, jei šituo laiku išvažiuosi? Ar nežinai, koks dabar malūne susigrūdimas?
- Sutrukdė.
- Kas?
- Buvo čia Kreivėnų Petras atėjęs. Atnešė šį tą. Naujienų šiokių tokių. Paskaitykit, jei norit.
Račiūnas paskaitė lapelį, pamąstė ir sulankstęs įsidėjo kišenėn.
- Duokit, - atkišo ranką Stasys.
- Važiuok, važiuok. Aš dar kartą paskaitysiu. Reikia gerai apgalvot.
Stasys išvažiavo, o Račiūnas nuėjo į tvartą ir, pasirėmęs ant tuščio lovio, ilgai žiūrėjo į sieną. Jo ieškojo žmona - šūkavo kieme, bet jis neatsiliepė. Žardyje sužvigo susipiovę kiaulės, bet jis nekrustelėjo. Vis žiūrėjo į sieną ir koja spardė lentgalį, kuriuo buvo paremtas lovys. Trinktelėjo trobos durys. "Nuėjo su savo gerkle", pagalvojo Račiūnas ir paglostė karvės saitą. Čia visuomet stovėdavo karvė, o dabar ši vieta tuščia. Kokia karvė buvo!
Piktai nusispiovęs, Račiūnas išėjo pro galines tvarto duris ir apsidairė. Iš račiaus kamino rūko dūmai. Perlipęs per tvorą, jis tiesiai nuėjo į tą pusę.
Giružį jis rado namie.
- Sakiau, kad kitą pirmadienį! - sušuko Giružis, pamatęs Račiūną.
- Aš ne rato. Čia kitoki ratai ritasi.
Atsisėdęs ant suoliuko, žvilgtelėjo pro langą, žvilgtelėjo pro duris ir iš kišenės išsiėmė lapelį.
- Pasiskaityk.
Giružis priėjo prie durų, ilgai skaitė, pavartė lapelį ir tylėdamas žiūrėjo į Račiūną.
- Man atnešei?
- Man davė, ir aš duodu.
- Kas?
- Kreivėnų Petras. Stasiui davė.
- Kad jūs aguonom paspringtumėt. Ir Petras, ir tu. Mesk dabar viską ir važiuok. O nevažiuosi - pats įkliūsi. Lyg aš žinau, ką tu čia sugalvojai? - šyptelėjo Giružis, negalėdamas paslėpti savo džiaugsmo.
- Ir aš nežinau, ką kiti galvoja. Kreivėnas man skolingas penkis šimtus, o atiduot nenori. Gal mane įklampint nori, kad... supranti... Gal mano, kad tada nereiktų skolos grąžint, jei aš. sakysim, į kalėjimą... Duobę, taip atrodo, kasa man...
Giružis žvilgtelėjo į dviratį ir nubėgo rengtis, o Račiūnas pasėdėjo dar, pasiėmęs sulaužė tarp pirštų šipulį ir išėjo namo.
Giružienė sūnų palydėjo iki vartelių. Ji buvo įraudusi, akys žibėjo piktu džiaugsmu. Pažvelgusi į Kreivėnų trobas, ji pagrasino kumščia ir grįžo į trobą. Nespėjo atsisėsti prie ratelio, kai pro vartus įslinko Grybienė. Vartelius atidarė tyliai, net nė rankenėlė nesuskambėjo. Žvilgtelėjo į uždarytas dirbtuvės duris, žvilgtelėjo į langą ir, truktelėjusi ant akių skarelę, įėjo į vidų.
- Garbė Jėzui Kristui.
- Per amžius... tu, nagine! Jau ir vėl atbėgai su liežuviais?
- Su kokiais liežuviais? Kokius tu čia liežuvius atradai? Kur aš juos nešioju arba kur aš einu. Jei kad į bažnyčią, o tai vis namie. Verpalų atėjau.
- Neverpsiu aš tau. Gali neštis. Ar tai man visą amžių storkakliam verpt? Ir tu iš tos kaimenės!
- Neverpsi - neverpk, bet ko čia pykt? Tik pagarbinau, dar nė žodžio nepasakiau, o ji - liežuvius... Jei ką kada papasakodavau, ar ne mano būdavo teisybė? O jeigu teisybė, tai nė pašnekėt negalima? Tai jau, Giružiene... Apie tave, bruknele avietėle, ir apie Juozą niekad ir su nieku, kaip mane gyvą matai, nešnekėjau. Ką kiti papasakodavo... Ves Grūštaitę - tegu veda. Dieve padėk. Buvo, girdėjau, ir Juozas pas Kreivėnus. Susitiko su Grūštaite. Ir gerai. Pradžia yra. O tavęs, girdėjau, nė neprašė. Matai, koki žmonės...
- Prašė, bet nėjau. Reikia man tų storkaklių!...
- Ves - tegu veda. Dieve padėk, jei kitas nepasipainios. Jau seniai girdėjau... Kreivėnų Petras ten... O jeigu Petras pradėjo, tai ko dar Juozui lįst? Tik apsisarmatys...
- Baisus daiktas tas tavo Petras! Girdėjot! Toki, kaip Petras, visur vandenį drumsčia. Biednam žmogui laimės pavydi. Neilgai drums!
- Ar jis jums ką blogo padarė?
- Dar klausia! Per šitokius arba tokių tėvus mums niekad gyvenimo nebuvo. Storkakliai prakeikti! O dabar visokius popiergalius nešioja. Prieš valdžią kursto. Nebijok, dar šiąnakt jam užčiaups snukį. Dabar bėk ir pasakok. Jis vis riek neištruks, o išplepėsi, tai ir tave paims.
- Kas man rūpi! Kas jis man? Aš, bruknele avietėle, tik verpalų atėjau, o ne apie politiką šnekėt. Kada gi suverpsi?
- Na... nė pati nežinau... Už savaitės ateik. Neša ir neša, negaliu nė atsigint. Ir vis giria. Kaip fabrike, girdi, suverpta. Nė Kreivėnienė gražiau nesuverpdavo. Suprantu, giria, kad tik verpčiau, bet žinai, ką pasakysiu? Jeigu tik aš mažiau turėčiau to verpimo ir pataikyčiau, tai ir už Kreivėnienę gražiau suverpčiau.
- Lyg aš nežinau, bruknele avietėle! Suprantu, man nereik sakyt. Tai kad jau suverpsi, tai labai ačiū, ir bėgu namo.
Po pietų parvažiavo Kreivėnas ir tuoj nuėjo pas Račiūną. Grįžo piktas, suplėšė vekselius ir įmetė į ugnį.
Petras savo kambary skaitė. Pradėjo temti. Jis atstūmė knygą ir norėjo degti šviesą, bet tuo tarpu į langą kažin kas pabeldė. Petras nustebęs priėjo prie lango. Lyg matyta moteriškė slėpėsi už kampo. Nustebęs jis išėjo į sodą ir pamatė Grybienę. Prisiglaudusi prie sienos, ji suposi skara.
- Atėjau pasakyt... Aplinkiniais keliais bėgau, kad nepamatytų Giružienė ar tas jos bolševikas. Šiąnakt ateis jus suimti. Už popieras kokias, kur davėt kažin kam.
Petras nubalo.
- Ar nieko kieme nėra?
- Nieko.
Grybienė smuko už krūmo ir netrukus jau lipo per tvorą.
Petras pastovėjo, žvilgtelėjo į Grūštų trobas, sugniaužė kumštis ir greit įbėgo į seklyčią. Jis tuoj viską papasakojo motinai. Ji drebėdama atsisėdo kėdėn.
- Aš bėgu į Vokietiją.
- Palauk, reik nors tėvui pasakyt. Reik sudėt daiktus.
- Jokių daiktų! Nieko. Pėsčias turėsiu bėgt per sieną.
- Tai vis... Nors marškinius... Ką nors. Kaip gi taip?
- Marškinius galiu pasiimt į portfelį. Rankšluostį įdėkit. Kojines. Dešros šmotelį dėl visa ko...
Motina išbėgo, o jis šoko rengtis. Įėjo tėvas, sustojo prie durų ir tylėdamas žiūrėjo į sūnų.
- Pinigų aš daug neturiu, - pagaliau prašneko jis ramiai. - Tik penkis šimtus...
- Kam tų pinigų? Nereik. Vokietijoj vis tiek iš darbo reiks gyventi.
- Vis dėlto pasiimk.
- Užteks šimto... Dėl visa ko...
- Imk jau nors du. Nebūk mažas. O aš tave nuvešiu iki Marijampolės. Sakysiu, kad į Dotnuvą išvažiavai. Sakysiu, kad mieste turi reikalų, o rytoj anksti būtinai... būtinai, vadinasi, turi išvažiuot.
- Gerai. Įsimesiu ir lagaminą dėl visa ko. Paliksiu Petro Armino gatvėj. Ten, kur Grūštas sustoja. Parsivešit kada nors...
- Einu, tegu kinko.
Įnešusi išsipūtusį portfelį, motina drebančiu balsu paklausė:
- O pinigų? Prašei? Davė?
- Kas iš tų pinigų. Ką su jais ten veiksi.
Motina greit nusimovė jungtuvių žiedą.
- Te.
- Ką jūs čia, mama! Nereik, neimsiu.
- Imk! Kai nereiks, tai parsineši. Imk, kad sakau. Palauk dar...
Motina pradėjo raustis po komodos stalčius. Išėmė skareles, nosines, mezginius... Sumetė viską ant komodos viršaus... Darinėjo dėžutes, graibė pirštais po kampus.
- Viešpatie brangiausias! Kur gi galėjo dingt?
- Ko čia ieškai? - paklausė Kreivėnas įėjęs.
- Braškės nerandu. Norėjau Petriukui atiduot. Vis, sakau, būtų koks duonos kąsnis... Nėra!
- Ar aš tau nesakiau? Nesakiau, kad laikytum seklyčios duris užrakintas? Dabar turi.
Motina nusiminus nuleido rankas.
Kreivėnas stovėjo, iš paniūrų žiūrėdamas į sūnų, žvilgtelėjo į ištraukta stalčių ir atsisegiojo apsiausta. Atsegęs laikrodžio grandinėlę, jis lėtai tarė sūnui.
- Imk. Aš apsieisiu.
- Aš turiu laikrodį.
- Imk. Jei kaip - išmainysi. Batus gausi ar... Palauk dar.
Kreivėnas nuėjo į valgomąjį kambarį. Buvo girdėti, kaip jis rakina rašomąjį stalą ir vėl užrakina. Netrukus grįžo.
-Tai ve, - atkišo jis sūnui auksinę penkrublę. - Buvau nusipirkęs dančiui taisyti. Imk, tau tikrai prireiks.
- Šitaip tai jau ne! Ką gi jūs darytumėt, jeigu neturėtumėt kuo taisyti? Ne!
- Nesiginčyk. Nemėgstu. Kaip sakoma - geriau tėvas be dantų, negu sūnus be duonos kąsnio. Jei duodu, tai žinau, ką darau, - pabaigė jis šiurkščiai.
"Jis gėdinasi savo gerumo ir nori paslėpti jį po šiurkštumu", pagalvojo Petras ir pasiryžo - ištiesė tėvui dešinę ranką, kairę padėjo jam ant peties ir pabučiavo į veidą. Tėvas irgi atsakė pabučiavimu, nusisuko eit pro duris, stabtelėjo, atsisegė apsiausto sagutę ir vėl ją užsegė.
Petras apsivilko. Pakėlė lagaminą ir vėl pastatė ant žemės.
- Vaikeli tu mano... Gal jau... nepamatysiu aš tavęs... - glaudė jo galvą prie savo išdžiūvusios krūtinės. Per ašaras nieko nematė. Kreivėnas nusigręžė į langą. Petras pabučiavo motinos rankas, pabučiavo į lūpas ir pakuždėjo į ausį:
- Pasimatysim. Pasakykit... jai... kad aš sugrįšiu... Auksinį žiedą jis grąžino motinai - įspaudė jai į ranką ir vėl sušnibždėjo:
- Atiduokit jai...
Motina linktelėjo, paglostė jo petį, vėl linktelėjo ir pro ašaras nusišypsojo.
- Tu neik į kiemą, - perspėjo Kreivėnas žmoną. - Šeimyna tik dirstels į tave ir tuoj viską supras.
Ji liko seklyčioj. Veidą priglaudė prie lango stiklo. Nuo drėgmės aprasojęs stiklas dabar buvo visas šlapias.
Išvažiavo. Visai temo.
Apie vienuoliktą Kreivėnas sugrįžo. Pats iškinkė arklį, nuvedė į tvartą ir įėjo į trobą. Blykčiodamas šviesom, iš plento į kelelį pasuko automobilis. Kreivėnas įbėgo į trobą ir užkabino duris. Nedegdamas šviesos, nusivilko apsiaustą, švarką, greit nusiavė batus ir jau metė šalin kalnierių, o automobilis jau suko į kiemą. Netrukus jau klabino duris, o Kreivėnas nusivilko liemenę, susivėlė plaukus ir tik tada uždegė šviesą.
- Kas ten? - riktelėjo jis, išėjęs į priemenę. Riktelėjo ir pats nusigando: suprato, kad perdaug garsiai.
- Atidaryt! Saugumas.
Įėjo trys pusberniai.
- Kur Petras Kreivėnas?
- Nėra namie.
- Nėra? O kur jis?
- Išvažiavo.
- Kur?
- Į Dotnuvą.
- Kada?
- Šiandie.
Vyrukai pažvelgė į vienas kitą.
- Ieškot! Kur jis miega?
Kreivėnas nuvedė. Vyrukai pasižvalgė po kambarį. Lova paklota. Prasidarė spintą, įėjo į seklyčią ir grįžo į virtuvę.
- O čia kas?
- Tarnaitė miega.
Pasišnibždėję įėjo. Julė apsivilkusi apsiaustu stovėjo vidury kambariuko ir abiem rankom glostėsi plaukus.
- Kur Petras Kreivėnas?
- Išvažiavo.
- Kada?
- Šiandie, temstant.
Vyrukai pažvelgė į vienas kitą.
- Temstant? Buvo čia kas atėjęs?
- Račiūnas buvo.
- Tai iš ryto, bet vėliau?
- Buvo atėjusi moteriška. Į sodą. Iš tolo mačiau. Po langu šnibždėjosi, o paskui perlipo per tvorą. Kas daugiau bus, jei ne ta pasileidus Grūštaitė. Jeigu jau suimt, tai ne Petrą, bet ją. Ji čia visiem vyram suka galvas, visus kusina.
Tarėsi. Liepė pašaukt Kazį, paskui Petronę.
- Račiūnas buvo, o daugiau nieks. Grūštaitės nematėm. Ir Petras niekur nebuvo išėjęs.
- Kodėl jis taip vėlai išvažiavo?
- Ir kodėl šiandie? - pridėjo kitas. - Šiandie, būtent?
- Turi reikalų Marijampolėj, o rytoj turi būtinai važiuoti į Dotnuvą.
- Būtinai! Koks tas reikalas, kad būtinai?
- Paklauskit jo.
- Paklausim, paklausim. Kur jis sustojo Marijampolėj?
- Nežinau.
- Juokų, draugas, nekrėsk. Mes ne juokaut atvažiavom!
- Nežinau. Aš jį pakeliui paleidau. Susipykau su juo. Susiginčijom. Aš jam ir pasakiau: "Eik sau ir kad daugiau negrįžtum į namus". Taip. Reakcijonierius jis. Nenorėjau savo ausimis tikėti. Jam pasakiau ir kartoju čia prie visų: jis man ne sūnus! Taip. Viena nuėjo į vienuolyną, vadinasi, gyva supuvo, o šitas irgi... Geriau be vaikų, negu toki. Ką čia dailinti! - numojo jis ranka.
Vyrukai nustebę pažvelgė į vienas kitą ir nusišypsojo.
- Smarkus tas draugas Kreivėnas. Taip ir reikia. Nebijok, drauge, jis jau daugiau negrįš į šituos namus.
Atsisveikindami visi trys iš eilės paspaudė Kreivėno ranką ir išvažiavo.
Kreivėnienė išbalusi stovėjo valgomajam.
- Tu iš tikro susipykai? - paklausė ji silpnu balsu.
- Ne tavo dalykas.
- Kur tavo protas ir širdis šitaip kalbėt!
- Kas mano galvoj ir širdy - tu niekad nesužinosi. Aš tau jau sakiau kartą. Eik gult. Nieko aš negirdžiu daugiau, tik tavo dejavimus. Tu tik dejuot, verkšlent... Nors kartą tu...
- Sakyk, sakyk: "Nors kartą tu mirtum!"
- Nori? Nori? Ir pasakysiu. Žinoma, kad būtų geriau... tau arba man... negu toks gyvenimas. Arba gyvent, arba mirt. Ką? Turi dabar?
Automobilio šviesos šokinėjo, svyravo tamsiuose laukuose, pasisuko, ir šviesi juosta greitai slinko į Marijampolės pusę.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >