Moterys atsigręžė. Miškinienė mirktelėjo Pucėtienei, o ši nusišypsojo ir ranka prisidengė burną. Sužibėjo žiedai, sujudėjo gintaro karoliai.
- Taigi, Grūštai, nelauk komisarų nutarimo, - kalbėjo Rėklys, keldamas savo stikliuką. - O gal lauksi, iki seimas tau palieps?
- Ką liaudies seimas! - numojo ranka Miškinis. - Jis daro, ką jam Maskva liepia.
Miškinienė stuktelėjo vyrui į šoną ir galva krustelėjo į Giružio pusę.
Miškinis tik ranka numojo ir tęsė toliau:
- Ir tai liaudies valią vykdo. Mūsų, lyg išeitų, valią. O gal mes ne liaudis?
- Buožė tu, štai kas, - šūktelėjo Pucėta. - Liaudies priešas.
- Labai daug tų buožių pas mus yra. Jeigu buožes reik naikinti, tai daug bus naikinimo. Jei bus, kaip Rusijoj, tai... Ten, kas vieną karvę turi, ir tas jau buožė. Bijau, kad neimtų naikinti visą mūsų tautą.
- O manai nesunaikins? - šaukė Pucėta. - Sibiras platus. Jeigu pusę Ukrainos ten sugrūdo, tai dar užteks vietos ir mums.
- Pucėta jau atvažiavo girtas, - sušnibždėjo Giružis Elziutei. - Pats nežino, ką kalba. Dabar jau nėra jokių buožių. Kas turi trisdešimt hektarų, tai jau ne buožė.
- Sako, Sibiras... - svarstė Rėklys. - Man tas ir neišeina iš galvos. Dar neaišku, ką su mumis darys. Rusijoj ūkininkams nieko nepaliko. Nė klaust nereik - bus ir pas mus taip. Tik kada? Čia tai ir blogiausia, kad nežinai. Galvoji, lauki. O dirbti nėra jokio noro. Ketinau laukus drenuot.
Nedrenuosiu!
- O aš raugyklą ketinau statyt. Nestatysiu! - pridėjo Miškinis.
- Jeigu taip visi darysim, tai kas bus? - palingavo galva Grūštas.
- Tas stogo netaisys, anas griovio nekas, trečias geresnio gyvulio neaugins. Viskas grius ir pus. Prie ko prieisim? Kas bus, kas nebus, vis tiek reikia krutėti. Jei dirbi sau, tai dirbi ir kitiems, o jei teks dirbti kitiems, tai dirbsi ir sau. Be darbo žmogus nyksta... neranda vietos žemėj. Jei ką gerai padarai, vis tiek - sau ar svetimam - jautiesi lyg sveikesnis, jaunesnis. Reikalingas jautiesi. Jauti, kad dar gyveni. Aš visai negalvoju, kas bus: pavasarį sausinu pievas. Kai nusausinsiu aš - nereiks kitiem.
- Koks protingas žmogus jūsų tėvelis! - nusistebėjo Giružis. - Su tokiu žmogum pasikalbėti tas pats, kaip tamsią naktį pamatyti žiburį. Labai norėčiau... Tiesiog neturiu su kuo... Jeigu nesupyktumėt... jeigu kada sekmadienį užeičiau... Aš visuomet ieškau protingų žmonių. Visi turim ieškoti. Kaip manot. ar tėvelis neišeitų pro kitas duris, jeigu aš...
- Kodėl... prašom užeiti... - nenorom sutiko Elziutė ir žvilgtelėjo į Petrą.
Julė su Petrone keitė lėkštes. Miškinienė atsistojo padėti. Įnešė šiltos mėsos.
- Jau atšilo, o mes dar nusausinimo darbų nebaigėm! - šūktelėjo Pucėta, imdamas butelį.
- Besausindamas visai sušlapsi, - susiraukė Pucėtienė.
- Išsidžiovinsiu prieš Stalino saulę!
- Tu nerėk taip, - pašnibždom per stalą perspėjo žmona. - Neužmiršk, kad čia mes ne vieni...
- O kas man? Būta! Giruži, gerk ir tu, nes lietuviškos skaidriosios tuoj nebus.
- O kodėl nebus? - mėgino šypsotis Giružis atsigręžęs.
- Bus rykovka. Duos rykovkos, nugirdys mus, kad nejaustum, kaip mus nuaus. Taip, Giruži! Nuaus, o paskui pasakys: "Čia jums basiems per šalta. Važiuokit į šiltesnius kraštus - į Kazachstaną". Čia atgabens burliokus.
Pucėtienė pagriebė vyro stikliuką ir išliejo po stalu. Stikliuką pastatė šalia savo lėkštės. Žiūrėdama į savo vyrą, ji patraukė pečiais ir atsiduso.
Pucėta garsiai nusikvatojo ir numojo ranka.
- Linksmas žmogus! - nusišypsojo Giružis, kreipdamasis į Petrą. Nusišypsojo, bet lūpos sudrebėjo.
- Nuginklavo, - skundėsi Pucėta, dėdamas ranką ant Žilvičio peties. - Teisybės nemėgsta.
- Teisybė, kaip ugnis - degina.
- O aš tau pasakysiu - nėra tokių, kurie mus užtartų, - jau tyliau kalbėjo Pucėta. - Dabar visam pasauly karas. Tokios valstybės griūva! Net Prancūzija, tai ką tokia mažytė Lietuva reiškia? Karosiukas tvenkiny, kur lydekos plaukioja. O Rusija nekariauja. Ji tik laukia, laukia ir vis ima. Su Vokietija irgi nekariaus. Hitleris su Stalinu gražiai susitarė.
- Toks tokį pažino.
- Palauk, palauk. Stalinas laukia, kas bus toliau. Jei Rusija nekariaus, tai su mumis galės daryti, ką nori. Niekam nepasiskųsi. Piaus mus. Išveš. Bet man vis tiek. Tegu veža, kur nori. Jei nesušaudys, tai aš vis tiek sugrįšiu. Juk Stalinas sako, kad reik sukelt pasaulinę revoliuciją, ar ne?
- Žinau.
- Visą pasaulį judina. Vis tiek vieną dieną tas pasaulis trenks kumščia į stalą ir pasakys: "Gana!". Ir bus su Rusija baigta. Nuvilks tuos raudonus marškinius, pilnus utėlių, nupraus rusą ir pasakys: "Dabar gali sėsti prie bendro stalo. Pirmiau buvai nešvarus - galėjai užkrėsti savo utėlėm."
- Tai sakai, pradurs šitą skaudulį?
- Pradurs, Žilviti, pradurs. Kitaip negalima. Jei pasiutęs šuva laisvai bėgioja, tai jį reik nušaut.
Atnešė ant stalo ančių, paršiukų, Kreivėnas įnešė didelį ąsotį alaus.
- Tai Kreivėnas! Kad jam Dievas sveikatą duotų. Bus nors kuo gerklę praplaut. Visai užkimau Žilvitį bemokydamas.
- Pucėta! - sujudo Kreivėnas jau įraudęs. - Nagi aš su tavim šiandie nė po šnapsą neišgėriau. Kaip čia išėjo. Kur tavo stikliukas?
Pucėta parodė į žmoną ir akis pakėlė į lubas.
- Tai man vyras! Žmona pagrasino pirštu, tai jis ir nuleido ausis, - skeryčiojo rankom Kreivėnas, šalia Pucėtos lėkštės statydamas kitą stikliuką. - Pilk. Kad jau mudu neišgertume... Ne kasdie juk. Po vargų, po sunkių darbų...
Pucėtienė supykusi žiūrėjo į Kreivėną, bet jis nekreipė į ją dėmesio.
- Dar po vieną! Kad nešlubuotume.
- Duok savo meilų snukutį! - tirpo Pucėta, išgėręs antrą, ir apkabino Kreivėną.
Abudu pasibučiavo.
Pradėjo stiklinėse putoti alus. Po antro stiklo stalas jau ūžė, kaip musės prieš lietų. Vyrai ginčijosi, sprendė Anglijos likimą, smerkė žemės reformą ir šaipėsi iš Raudonosios armijos. Moterys kalbėjosi apie vaikus, apie vištas ir audeklus. Jaunuomenė plepėjo apie šokius ir kino artistus.
- Negaliu aš tų vyrų klausyt. Vis apie karus, - skundėsi Arminienė. - Geriau padainuokim. Kur tas mūs jaunimas? Padainuotumėt, o mes, seniai, bent paklausytume.
- Ką tas jaunimas! - numojo ranka Pucėta. - Nė jie išgert, nė jie padainuot. Aš padainuosiu.
Ėjo mergos karvių melžt,
susitiko jautį...
- Ar nenutilsi! - nutraukė jį žmona ir paleido į kaktą duonos plutele.
- Tai laikai. Nė verkt, nė dainuot neduoda. O šita daina tokia graudi...
Visi nusikvatojo.
- Jaunime, - nenusileido Arminienė, - ko snaudžiat?
Gimnazistės pasikuždėjo tarp savęs ir pradėjo:
Pakelkim, pakelkim mes taurę linksmybės...
Studentai pritarė. Seniai klausėsi nutilę. Arminienė šypsojosi, o Miškinienė pakuždėjo Grūštui:
- Tokios dainos aš dar buvau negirdėjusi.
Jaunimas pabaigė.
- Kaip sau norit, aš supratau tik pirmą eilutę, - lyg stebėjosi Pucėta. - Kai liepia įpilt, pakelt, tai man viskas aišku. Graži daina. Už pačios širdies žodis griebia.
- Čia kokių mokytų daina, - sprendė Rėklys. - O mes? Ką mes? Tik apie rūtelę ir žirgelį mokam.
- Kaip sau nori, o senovės dainos buvo gražesnės, - šnekėjo Miškinis. - Tada ir žmonės buvo linksmesni. Kitoki buvo laikai. O dabar? Žmonės kažkoki pasipūtę. Ir vaikščioja kitaip. Praeidamas pro merginą, netyčia stuktels alkūne, tuoj "atsiprašau". Rodos, kad ta mergina stiklinė. Arba kai šoka. Paims merginą pirštų galiukais. Rodos, bijo, kad nesulaužytų. Imi, tai imk! E, Grūštai. Atsimeni senus laikus. Padainuok tu senovišką.
Grūštas iš karto tik juokėsi ir purtėsi, bet pagaliau sutiko ir uždainavo kraipydamas galvą.
Mergužėle mano,
Balta lelijėle,
Gįsim mudu šėmus jaučius
Į žalią girelę.
Miškinienė prisidėjo, ir toliau dainavo dviem balsais.
Ten mudu ganysim,
Ugnelę kūrįsim,
Žalių rūtų vainikėlį
Ugnelėj degįsim.
Miškinienė dainavo, galvą palenkusi į šalį. Jos balsas buvo toks liūdnas, kad net visi sužiuro į ją. Visus pagavo tas liūdnumas. Ta ugnelė žaliojoj girelėj. Prisėdo Žilvitienė, Arminienė ir Miškinis. Ir Rėklys neiškentė, ir jis linkčiojo galva.
Vainikėlis dega,
Balti dūmai rūksta.
Gailiai verkė mergužėlė
Rūtų vainikėlio.
Dainai nutilus, Pucėta neiškentė:
- Štai kur lietuviška daina! Tai ne kokia tačanka. Čia ta ugnelė dega! - sudavė jis kumščia sau į krūtinę ir, išsitraukęs nosinę, nusišluostė ašaras.
Grūštas nusišypsojo Miškinienei:
- Mano nabašninkė, kai dainuodavau šią dainą, visada apsiverkdavo.
- Jautri buvo moteriškėlė, - atsiduso Miškinienė.
Grūštas palenkė galvą ir susimąstė. Jis atsiminė tuos laikus, kai ten, netoli Žuvinto ežero, kur kadaise buvo jo tėviškė, dar visur miškai žaliavo. Jis atsiminė, kaip naktimis lankoj ganydavo arklius. Uždainuodavo, o ten, pamiškėj, klėties lange, sužibėdavo žiburėlis. Tai ji ten... Ji girdi... Ji nemiega - juostą audžia. O žvaigždės danguje žiba ir mirksi. Gražios žvaigždės, bet ne tokios mielos, kaip tas žiburėlis. Vėlai, vėlai tas žiburėlis užgesdavo. Likdavo tik žvaigždės. Jos mirksėdavo jam, ir jis mirkteldavo joms.
Jaunas jis buvo, bet suprasdavo, ką tos žvaigždės sako. Visi pradėjo kilti nuo stalo. Pucėta susiieškojo kortas ir ieškojo draugų iš kirčių palošti. Pucėtienė nubėgo į miegamąjį plaukų pasitaisyti, o kitos moterys nusekė paskui. Grūštas su Miškiniene vis dar sėdėjo už stalo. Juodu vis dar nebaigė nepabaigiamų kalbų apie senovę. Jaunimas stūmė stalę prie sienos, statinėjo kėdes, o Kreivėnas sukinėjosi aplink ir rūkė Pucėtos cigarą. Jis žvilgčiojo į Giružį, kalbino Elziutę, ir gėrėjosi Arminų Nataliuke. Pamatęs, kad Arminas eina į prieškambarį, jis pasivijo jį.
- Vieną žodį, ponas Arminai. Labai man nesmagu, bet ką padarysi. Ar negalėtumėt man paskolinti tūkstantinę? Tik už savaitės kulsiu, o rytoj turiu grąžinti skolą kaimynui. Račiūnui čia tokiam. Pirkau iš Grūšto kapines ir pritrūkau. Penkis šimtus skolingas, bet reikės duoti ir sūnui. Važiuos mokytis. Tuoj kulsiu ir atiduosiu.
- Neturiu čia. Nesivežioju pinigų. Atvažiuok rytoj.
- Ačiū. Labai ačiū. Sūnus galėtų palaukt. Ir Račiūnas palauktų - kas čia ta savaitė, bet jo prašyti nenoriu.
Petras įnešė radijo aparatą. Rėklių Antanas visus priedus, ir juodu ruošėsi pagauti kokią stotį.
- Net ir man kojos nerimsta, - bėrė Kreivėnas. - Kai tik užgros, pirmas kviečiu panelę. Neatsisakykit. Mirčiau iš gėdos. Tegu širdis sena, bet akys dar įžiūri - matau skaisčią saulelę rytuos užtekančią.
Pro cigaro dūmus pasigirdo liūdnas tango verkšlenimas.
Kreivėnas pakvietė Nataliją, pažengė porą žingsnių ir sustojo.
- Neišeina.
- Žiūrėk, senis! - stebėjosi Žilvitienė.
- Neišeina, bet ko tėvas negali, sūnus padarys.
Jis privedė Nataliją prie Petro, paėmė jo ranką ir sujungė su Natalijos minkšta, lyg patinusia, rankute. Savo žibančiomis, lyg aliejum išteptomis, akutėmis jis taip pažiūrėjo į sūnų, kad šitas viską suprato.
"Žiūrėk man ir žinok..." sakė tos akys.
Giružis šoko su Elziute, Rėklių Antanas su vyresniąja Žilvityte, o jaunesnioji pasidairiusi pakvietė brolį.
Kreivėnas priėjo prie Žilvičio ir stipriai sudavė jam per petį:
- Eina! Sukasi! Pagal planą, žmogau.
- Kas sukasi? Kokį planą?
- Yra čia toks. Sukasi, net džiaugsmas ima. Išgerkim po vieną iš džiaugsmo.
Įėjo Pucėtienė. Ji buvo jau su kita suknele. Vyresnysis Žilvitukas pakvietė ir ją.
Kreivėnas su Žilvičiu išgėrė po vieną, po antrą ir žiūrėjo į šokančius.
- Ar ne graži pora? Tik primerk akį.
- Dar aš matau abiem.
- Bet tu primerk. Imk ir primerk. Tyčia primerk.
Prisipylė stiklą alaus ir pakėlė į viršų:
- Už jaunųjų sveikatą.
Tango skundas ir alpimas nutilo.
Petras pasukinėjo, sugavo fokstrotą ir atsigręžė. Giružis jau lenkėsi Elziutei. Petras priėjo prie Pucėtienės.
- Šitaip tai jau ne... - sumurmėjo Kreivėnas sau ir priėjęs užgesino aparatą.
- Dėde, tegu būna.
- Palikit, dėde, - šaukė mergaitės.
- Pailsėkit. Kas per daug, tai nesveika, - atkirto Kreivėnas.
- Mes nepailsę. Mes norim šokti.
- Gerai, kad taip.
Praeidamas pro Arminaitę, Kreivėnas sušnibždėjo jai:
- Jei pati išvesit Petrą šokti, tai aš jums pasakysiu vieną paslaptį.
Vėliau pasakysiu.
Jis vėl įjungė aparatą, sugriebė valsą ir šūktelėjo:
- Panelių valsas.
Arminaitė atsiskubino prie Petro, o Giružis vėl nusilenkė Elziutei.
- Dabar panelės kviečia, - šūktelėjo jam Pucėtienė. - Kas čia dabar...
- Vis tiek, - atsakė Giružis. - Tas pats išeina.
- Tas pats išeina. O jūs vis tiek ne panelė, - pridėjo Kreivėnas.
Vyresnysis Žilvitukas buvo išėjęs, ir Pucėtienė liko be šokėjo. Kreivėnas pažvelgė į ją ir šyptelėjo. Pucėtienė pastebėjo tą jo nusišypsojimą ir pikta atsisėdo kėdėn. Susiraukusi, taisydamasi plaukus, ji žiūrėjo į šokančius. Atbėgo Vytukas ir prisiglaudė prie jos.
- Bėk... Bėk pas tetą... Nė valandėlės be tavęs...
O Kreivėnas trepsėjo, mosavo rankomis ir švilpavo.
- Išgerkim po alutį, Rėkly. Linksma, ką? Gerai, Rėkly! Viskas gerai. Eina! Sukasi, Rėkly. Truks - laikys!
Prie jų priėjo Pucėta.
- Eik, Rėkly, palošti. Ten reikia vieno.
- O tu?
- Žmona pinigus atėmė. Tai žmona! Prie stalo stikliuką, o dabar pinigus. Nelošk, sako.
- Koks tu vyras? - pastūmė jį krūtinėn Kreivėnas. - Ar tai tu vyras?
- Palauk, Kreivėnai. Tik tu nesistumdyk. Duok pašnekėt.
- Bet aš tavęs klausiu - vyras tu, ar ne? Jeigu jau žmona net pinigus iš tavęs atima, tai, brolyti, eik pro vartus ir neatsigręžk. Pinigai vyro rankose turi būti.
- O kodėl? - paklausė Pucėtienė, priėjusi prie jų.
- Kuo mažiau moteris turi pinigų, tuo ji išmintingesnė. Turėjo būti vienuoliktas Dievo įsakymas: "Neduok pinigo moteriai į rankas". Moterys tavo sunkiai uždirbtą pinigą išmėto visokiem niekam.
- Kažin, kas daugiau išmėto! - atrėžė Pucėtienė supykusi. - Kažin, kas sunkiau dirba! Kad ir šituos namuos.
- Šituos namuos?
- Šituos namuos. Mažai vargšė Kreivėnienė dirba? Mažai bėgioja? O kai i bažnyčią važiuoja, tai lito vargšei moteriškei neduodi. Bernui išmeti penkis, o ji... Jai nereik. Atsimenu vieną sekmadienį Marijampolėj. Išėjom iš bažnyčios. Toks karštis. Sušilus moterėlė, nusilpus. "Einam, Kreivėnien", sakau, "bent limonado išgersim". O ji? "Tai kad", sako, "ką čia... nereikia..." Supratau, viską supratau! Ir nėjo. Gėda pasirodyt, kad cento prie dūšios neturi, o šitokia ūkininkė! Dabar paieškokim to darbo ir pinigo mėtymo!
- Mane mokyt atvažiavai, Pucėtiene? Manęs mokyt nereik. Aš čia ponas! Mano žodis įstatymas! Kaip aš noriu, taip visi šoka. Matai? O kam nepatinka, gali kraustytis lauk - vartai atdari. Mačiau daug šitokių ponių. Žiedai ant pirštų, o panagėse kiaulių jovalas. Pašol von! - pastūmė jis atgalia ranka Pucėtienę.
- Prašom mano žmonos nestumdyt! - šoko Pucėta. - Ji tau ne tarnaitė.
- Ir nedidelė ponia!
- Su savo tarnaitėm... taip... Su tom tu darai, ką nori. Eik rengtis, - paliepė žmonai. - Važiuojam.
Žmona nuskubėjo į miegamąjį, bet tarpdury buvo susigrūdę svečiai. Ji prasiskverbė pro juos ir dingo. Jaunuomenė nustojo šokusi ir stovėjo pasieniuos. Pucėta nuėjo virtuvėn, padavė Kaziui penkinę ir liepė privažiuot bričkutę.
Į seklyčią įėjo Kreivėnienė ir šoko prie vyro:
- Tai šitaip? Tam svečius pasiprašei? Gražiai pasirodei! Pasigėrei, tai eik gult, o ne savo kvailumą rodyk.
Kreivėnas nusigręžė nuo jos ir šūktelėjo jaunimui:
- Šokit! Kas nereikalingas - išvažiuos, o jūs šokit.
Žilvitytės sumišę prisiglaudė prie viena kitos, broliai šypsojosi, o Rėkliukas ramiai degėsi papirosą.
- Nenorit? Irgi prieš mane? Prieš mane, prieš Bendručių Kreivėną? Nenorit - nereikia!
Kreivėnas šlitiniuodamas priėjo prie radijo aparato ir stūmė jį nuo staliuko. Bumbtelėjo, skambtelėjo, ir viskas nutilo.
- Iš proto išėjo! - sudejavo Kreivėnienė.
- Nagi mielas... Kaip sau nori, bet jau per daug! - tik dabar susigriebė Rėklys. - Eik gult.
Prišoko Žilvitis, Miškinis. Visi sugriebė Kreivėną vesti. Kas už rankų tęsė, kas stūmė ir taip nuvilko į miegamąjį. Kreivėnas griuvo skersai lovos, mėgino kažin ką aiškinti, pasakoti, bet niekas jo neklausė.
- Vainikėlis dega... - mėgino jis dainuoti, bet staiga nutraukė, pasikrutino minkštoj lovoj ir užsimerkė.
Vyrai, mostelėję rankom, grįžo į seklyčią. Kreivėnienė mėgino sulaikyti Pucėtus, bet tie nė klausyti nenorėjo. Ne su visais nė atsisveikint spėję, įsisėdo į bričkutę ir išdūmė pro vartus.
Kreivėnienė puolė šen, puolė ten. Vyrai ramiai rūkė ir šaipėsi, jaunimas susėdęs pasieny juokavo ir mėgino dainuoti, o Petras išnešė radijo aparatą. Jis netrukus grįžo su Kazio armonika. Rėkliukas apžiūrėjo ją iš visų pusių, truktelėjo kartą kitą ir, mostelėjęs ranka, atsisėdo prie krosnies.
Jaunimas vėl šoko. Seniai grįžo į valgomąjį, ir netrukus ten buvo girdėti:
- Bėda!
- Dabar tavo sodyba ir dalyba.
Juokėsi, žarstė pinigus ir mušė krumpliais į stalą.
Miegamajam liko tik dvi moterėlės - Rėklienė ir Žilvitienė. Jos pasakojosi ir neatsipasakojo.
O Kreivėnas knarkė sau. Užknarks ir papučia rusvą ūsą, užknarks ir vėl papučia.
Grūštas, pastovėjęs prie lošėjų, sugrįžo į seklyčią. Prie jo prisigretino Arminienė iš vienos pusės, o Miškinienė iš kitos.
Giružis sėdėjo šalia muzikanto ir žiūrėjo į šokančius. Jam neliko panelės. Arminaitė buvo išėjus iš seklyčios, o su Elziute šoko Petras. Giružis žiūrėjo į juos. Kokia Elziutė linksma! Kaip ji šypsosi! Jam, Giružiui, ji nė karto taip nenusišypsojo. Matai, kokia merga... Prie šventųjų vis, o kaip glaudžiasi prie Petro. Ne, ji nesiglaudžia, tik Petras sujudino ranką, stengiasi ją arčiau prisitraukti. Jis tvirčiau suspaudė Elziutės ranką. Taip, Giružis aiškiai matė. Ji pažvelgė Petrui į akis ir nusišypsojo. Nusišypsojo... Ne visada mergos taip šypsosi. Šitaip šypsosi jos, kada dviem, tik dviem vienas dalykas būna aiškus... Toks dalykas, kad... Kreivėno čia reikia. Tegu jis dabar pažiūrėtų. Ką pasakytų jis? Ar jis padarytų taip, kad ji Petrui šitaip daugiau nesišypsotų... Tegu jis padaro taip, kad Petras jos daugiau šitaip neapkabintų. Šitaip... O jei Kreivėnas nemokės užginti, tai jis, Giružis, pats padarys... Ką? Giružis dar nežino, ką, bet padarys!... Vis tiek ką nors padarys! Jis turi kada nors būti toks, kaip šitie... visi... Jis pilstys degtinę, svečiai gers, ji ragins valgyti, mielos kaimynės petį paglostys beragindama, o kieme žvengs svečių arkliai, o sode juoduos obelys ir mėnulis švies.
Giružio galvoj cirpė armonika, akyse žibėjo baltos lėkštės, o krūtinę spaudė tas Elziutės plaukų geltonumas ir tas nusišypsojimas. Naujas kluonas baltavo čia pat, ir riebios karvės žiūrėjo į jį, į Giružį, namų šeimininką.
Muzikantas nustojo grojęs ir, ant kėdės padėjęs armoniką, nuėjo prie stalo. Jis įsipylė alaus. Priėjo ir Giružis.
- Per maža panelių, - pradėjo jis, pildamasis alaus.
- Tiek, kiek reikia.
Ir Rėklių Antanas nusisukęs nuėjo sau, Giružį palikęs vieną.
Užgrojo valsą. Giružis pastatė nebaigtą gerti stiklą, bet su Elziute vėl šoko Petras.
"Dabar jau aišku... Nereikia nė Kreivėno..."
Giružis pakvietė Žilvitytę. Ji šoko, žiūrėdama į šalį. Atrodė, kad jai nemalonus Giružio kvėpavimas ir jo žodžiai.
- Jūs smagiai šokat, panele. Kita, kad išeina, tai nė patęst negali.
- Taip?
- Tikrai. O jūs tokia lengvutė.
Mergaitė susiraukė.
- Linksma būtų buvę, kad ne tas Kreivėnas. Nepatinka man toki žmonės. Nusigeria... O jums?
- Nežinau.
- Kaip jums atrodo šita porelė? Kreivėnų Petras ir Grūštų Elziutė? Ji per daug nosį riečia, ar ne tiesa?
- Riečia tiek, kiek reikia. Jei tamstytė manai, kad kiekvienas, iš kažin kokios pakampės... jau gali lygintis su ja...
Giružio širdis tvinktelėjo. "Kol šita klasė nebus sunaikinta, tol mums, proletarams, nebus šviesesnių dienų", atsiminė jis Balaikos žodžius.
Dabar jis laukė tik šokio pabaigos. Ir šitos mergaitės ranką laikyti nesmagu, ir jos artumą jausti nesmagu, ir sukti ją sunku. Biauri ji... Ir visi čia... Šitie...
Nutilus armonikai, jis linktelėjo šokėjai ir norėjo eiti sau kur į prieškambarį ar į gonkas, bet jį užkalbino Grūštas.
- Ką, kaimyne? Nė pasikalbėt neprisėdi?
Grūštas sėdėjo vienas.
- Mielai! Užteks tų šokių. Kaip einasi? Kaip žiūrau, jūs visuomet linksmas, visuomet patenkintas, net pavydas ima.
- Nėr ko pavydėt. Jei žmogus sveikas, tai ko daugiau reikia? Džiaukis ir Dievui dėkok.
- Ne visi taip gali. Žinai, žmonės. Viens kitą stumia, viens kitam ant kojų lipa. Kad tik iš kito atimt. Vietos pasauly maža.
- Užtenka, o nusinešt nieko nenusineš. O tu kaip? Girdėjau, motorą ketini pirkti.
- Ketinau, bet nepirksiu. Dar paskelbs buržujum ir liaudies priešu. Kvailai daro su tais atiminėjimais.
- O gal valdžia iš tikro tik gero žmonėms nori... Bet... aš taip suprantu. Jeigu tu žmonėms nori gero daryt, tai turi juos mylėt. Visus reik mylėt. Kur piktumas, ten laimės nėr. Ten tik ašaros ir vargas. O piktumas - kur godumas ir pavydas. Mylėk artimą, kaip pats save, ir viskas bus gerai.
- O kaip su Dievu? Juk ir Dievą reik mylėt.
- Nemylėsi Dievo, nemylėsi ir artimo. Štai kaip išeina.
- Aišku ir be knygų. O kartais būna daug knygų, o maža išminties. Kai išgirsti išmintingą kalbą, tai ir ant širdies lengviau. Jau aš užsiminiau Elziutei, kad... sekmadienį kada... kai jūs laiko turit... Man būtų džiaugsmas, jei galėčiau pas jus ateit, pasikalbėt apie viską, kaip dabar.
- Prašom, ir man bus smagiau.
Įėjo Julė su Petrone, patraukė stalą nuo sienos, nešė naujas lėkštes ir nušveistus peilius. Kreivėnienė, tortu nešina, varėsi prieš save visus kortuotojus. Moterys jau žvalgėsi į užstalę, o jaunimas tik dairėsi, kad taip netikėtai pairo šokiai. Tarnaitės įnešė dar du tortu, ir visi rinkosi vietas.
Giružiui kažin kodėl smagu pasidarė. Jam dabar buvo vis tiek, kur teks atsisėsti. Jis neskubėjo, bet nustebęs pamatė, kad kėdė šalia Elziutės tuščia.
- Kas čia pasidarė? Neseniai buvot toks susiraukęs, o dabar lyg dvarą pirkęs, - paklausė ji, kai Giružis atsisėdo šalia.
- Be degtinės linksma! Ką reiškia žmogaus žodis! Jis gali tave parstumt ir vėl prikelt.
- Nesuprantu. Paaiškinkit.
Bet Giružis rik šypsojosi.
Vyrai jau pylėsi stikliukus, moterų kuri paršiuko siekė, kuri gaidžio šlaunukę smeigė, bet vis žiūrėjo į tortus.
Apie vidurnaktį svečiai pradėjo skirstytis. Grūštas su Elziute išėjo pirmutiniai. Giružis irgi ieškojo savo skrybėlės. Atsisveikino su visais, bet kai seklyčion įėjo Petras, jis nusisuko ir sumurmėjo:
- Rodos, visus atsisveikinau.
Neatsigręždamas išėjo pro duris.
- Linksma buvo su buožėm? - paklausė Kazys, stovėdamas prie Žilvičių arklių.
- Apie tai nekalbėkim. Man reikėjo. Ypatingas reikalas. Sumanymai toki... Bet aš tavęs paprašysiu vieno... Aš negeriu, o turiu butelį degtinės. Nuo seniai turiu. Ateik rytoj ir gausi. Tik žinai ką? Tu tyčia papasakok Grybienei, Račiūnam ir kitiem, kad aš sudaužiau radijo aparatą.
- Tu? Čia dabar kas?
- Tyčia pasakok. Gausi butelį. Girtas, sakyk, buvo. Girtutėlis. Tik neprasižiok, kad aš tavęs prašiau taip...
Žilvičiai irgi nenorėjo nakvot. Užsispyrė važiuot, ir gana.
- Gražu! - prikaišiojo Kreivėnienė - Atrodo, kad susipykom. Skubat pabėgt.
- Nesusipykom, bet naktis šviesi - parvažiuosim. Rytoj darbai laukia.
Vyresnysis studentas pasikvietė Petrą į jo kambariuką. Išsiėmęs iš kišenės kelis lapelius, įspaudė Petrui į rankas ir sušnibždėjo:
- Slėpk. Atsišaukimai. Išplatink kaime. Duok jaunimui - iš senių menka nauda.
Už vartų Žilvitienė paklausė vyrą:
- Ko tu taip užsispyrei važiuot?
- Ko nakvot, jei galim parvažiuot? O ir Kreivėnui... Atsikels rytoj, akis bijos parodyt. Tegu apmiršta. Bent nebijos susitikti.
Nespėjo svečiai išvažiuot - pabudo Kreivėnas. Praplėšęs akis, valandėlę žiūrėjo į lubas, paskui pakėlė galvą ir apsidairė. Kambary buvo tuščia. Išlipęs iš lovos, nuėjo seklyčion. Svečių nėr, tik Petras rūko papirosą ir geria kavą.
- Ir privirei košės! - tarė Kreivėnas sūnui, imdamas šaltos kavos puodelį.
- Aš?
- Kas gi? Aš tau sakiau... Supratai mane. Kas Giružio, tai Giružio, o kas tavo - tavo. Man judu abudu rūpit. Petras šyptelėjo.
Kreivėnas valandėlę tylėjo.
- Tuoj prasidės mokslas. Gali kad ir rytoj važiuot. Čia tau nėra ko veikt.
- Gerai.
- Ir iš viso... tu iš šitų namų daug ko nesitikėk. Laikas žinot. Jeigu ir rašysiu, tai tik ne tau. Ergo!
- Gerai!
- Trečia, nesišaipyk ir neatsikirtinėk. Aš savo pasakiau.
- Gerai.
Kreivėnas sukando dantis, rankoj suspaudė kavos puodžiuką ir liejo sūnui ant veido.
- Gerai?
- Ačiū, tėve.
Kreivėnas pamaži nuėjo į miegamąjį. Petras stovėjo nuleidęs rankas. Kava bėgo per jo veidą ir lašėjo ant baltų marškinių.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >