en
Žydėjo vyšnios. Balti žiedai buvo pilni medaus kvapo ir bičių dūzgimo.
Viena bitė įlėkė pro pravirą langą, pasisukinėjo palubėj ir paptelėjo į lango stiklą. Ji ilgai zirzė ir daužėsi į stiklą, negalėdama pasiekti baltų vyšnių mėlynam danguj.
- Pradaryk langą, tegu bitukė lekia sau, - gulėdama lovoj, paprašė Kreivėnienė.
Kreivėnas pradarė langą, bet bitė vis dar plakėsi prie stiklo. Jis davė spriktą, ir vabalas negyvas nukrito į žolę.
- Apie gydytoją tu nė negalvok. Kur pinigai? Kuo mokėsi? Pažįsti vaistininką ir paprašyk, duos kokių vaistų. Sakyk - galvą skauda ir šiaip silpna. Sakyk - svaigsta galva, turi karščio... Sunku kvėpuoti...
Kreivėnas tylėjo ir žiūrėjo į žydinčią vyšnią.
- Pavasaris. Kvepia. Visi džiaugiasi, o man šitas laikas sunkiausias. Alsina mane šitas kvapas. Bet tegu tik pražydės obelys, nukris žiedai, ir bus lengviau...
Kreivėnas tylėjo. Prie gonkų sudardėjo vežimas.
- Važiuok. Neužmiršk paprašyti. Vaistininkas vis jau žinos...
Išėjęs ant gonkų, Kreivėnas klajojo akimis po kiemą ir raukėsi. Atsisukęs žvilgtelėjo į raktą seklyčios duryse.
- Kam čia rakinti. Juk namuose visi geri katalikai...
Įėjęs seklyčion, išsitraukė komodos stalčių, išsirinko staltiesę ir įsidėjo į tamsiai rudą lagaminėlį.
Įkyriai lindo į akis nubaltinti paplentės akmenys. Sunku buvo žiūrėt į paplentės gluosnius, palinkusius į šalis. Pikta, kad žybtelėjo kibirkštis po arklio kojomis.
Kreivėnas turėjo sustoti. Kareiviai per plentą tiesė telefoną. Įsilipę į gluosnius, du kareiviai gręžė skyles.
Dešinėj plento pusėj ant kalnelio kažin ką dirbo rusų kareiviai. Jie prisivežė eglių ir sukasė jas į žemę. Eglių siena supo kalnelio viršų iš keturių pusių. Žmonės ten vežė akmenis, smėlį, rąstus ir maišus cemento. Kairėj plento pusėj ant kalnelio eglių sienas jau baigė versti. Egles kareiviai vilk į pakalnę. Ant kalnelio buvo matyti supiltas gauburys, lyg didelis skruzdėlynas. Buvo paliktos skylės į vakarų pusę.
Ties pačiais debesimis burzgė trys lėktuvai.
Marijampolėj Kreivėnas ilgai neužtruko. Nusipirkęs muilo, cukraus ir druskos, užėjo į vaistinę. Pažįstamam vaistininkui jis nupasakojo žmonos ligą, aiškinosi, kodėl neveža gydytojo, ir prašė kokių nors vaistų.
- Aš žinau, kad jai nepadės joki vaistai, bet vis tiek reikia. Dėl ramybės namuose.
Vaistininkas raukėsi, bet pagaliau davė.
- Nepažįstamam arba kokiam neišmanėliui neduočiau. Tik žiūrėkit, būkit atsargus. Po du šituos baltus pinigėlius, ne daugiau, nes gali nusinuodyt. Aš užrašysiu - po du. Ne daugiau. Ir pabrauksiu. Kartą per dieną. Ne daugiau. Tik žiūrėkit, namie dar kartą paskaitykit, ką čia užrašiau.
Kreivėnas grįžo smagia risčiuke. Jau buvo matyti namai. Arklys pats suko iš plento į kelelį, bet Kreivėnas stipriai patraukė vadelę. Sukirtęs arkliui botagu, nudardėjo toliau.
Alytiškės girioj jis pririšo arklį prie beržo, pasiėmė lagaminėlį ir nuėjo pas Magdutę.
Iš tolo linksmai raudonavo trobelės kaminas.
Magdutė siuvo marškinius. Pamačiusi įeinantį Kreivėną, ji šyptelėjo ir pasilenkusi nukando siūlą.
- Šimtą metų, šimtą metų nematyta, - pradėjo Kreivėnas, spausdamas jos ranką. - Išsiilgau aš tavęs. Kai paspaudžiau vartelių rankenėlę, net širdy suskambėjo. Marškinėlius siuvi savo baltiems peteliams?
- Leiskit, įdursiu, - sušuko nepatenkinta, vaduodama savo ranką.
- Nepyk, rūtele, mano saldus rūpestėli. Leisk nors šalia pasėdėti, į tavo mėlynas akeles pažiūrėti. Negaliu apsakyti, kaip pasiilgau tavęs.
- Taigi, pasakokit, skambinkit smulkiais pinigėliais. O kai paskutinį kartą susitikom Marijampolėj, tai vos porą žodžių pasakėt. Net man per širdį perėjo: tik dairosi į šalis, užkulniu mina, tuoj kiša ranką ir jau bėga net susikūprinęs. Aiškiai mačiau, kad bijo žmonių.
- Kas tiesa - neužginsi. Kalbų bijau. Kam reikia prieš laiką?
- Kad bijot, tai ko dar čia lendat? Ir šiandie arklį palikot miške.
- Nepyk, Magdute. Viskas savo laiku. Savo laiku pasiklosim, savo laiku žiburį užpūsim.
- Kur gi ne! Kvailę, mat, rado! Kaip tada: "Žmona jau miršta..." Kad pusę metų - tai daugiausia. Laukit. Dar ji pačiam saują žemių užbers...
- Nemelavau, Magdute. Nekaltink. Daktaras taip sakė. Dabar vėl serga. Ir sunkiai. Dabar ir daktaro nereik - pats žinau... Neilgai...
Kreivėnas kalbėjo tyliu balsu ir žiūrėjo į Magdutės kelius.
- Netikiu ir netikėsiu!
- Pati pamatysi. Vos pakvėpuoja. Tik paklausyk... Aš dėl tavęs galėčiau... Aš galiu... Aš tau atvežiau... ve...
Jis atsistojo, atidarė lagaminėlį ir išėmė baltą, lygią kaip ledas staltiesę.
- Čia kas? - bandė šypsotis jis. - Raštas - nors į parodą vežk. Kitos tokios visam pasauly nerasi. Teisybė, yra, bet ją nupirko Suomijos ministeris.
- Tai man? Ha, ha! - nusijuokė ji. - Kam man jos reik? Aš pati audėja.
- Teisybė. Neatėjo nė į galvą, - nusiminė jis. - Bet atgal vis tiek nevešiu. Gali grindis plauti arba puodus kilnoti.
Magdutė nepajudėjo.
- Tu paklausyk manęs, - kalbėjo jis, sėsdamas salia merginos. - Tikrai sakau... Žmona visai silpna. Ir vaistų nupirkau, bet žinau, kad nepadės. Tikrai žinau. Aš dabar... Dabar... Kaip pagalvoju -sūnaus nėra. Jis jau negrįš. Niekad. O kad ir sugrįžtų - tarp mūs viskas baigta. Aš vienas dabar. Tu pasigailėk manęs ir be reikalo nestumk. Pradėsim gyvent iš naujo. Tu pamatysi, koks bus gyvenimas. Aš tave ant rankų nešiosiu. Aš pasiilgęs tikro gyvenimo, o tu irgi tik džiaugsmą ir meilę matysi.
- Kai bus, tai tada ir šnekėkit.
- Magdute... Saule tekanti. Ne girtas kalbu. Duok, Magdute, man vandens.
Mergina atsikėlė nuo suolo ir nuėjo prie kibiro.
Geltonos kasos driekėsi per liemenį. Basos kojos baltutėlės.
Kreivėnas gėrė, o ji stovėjo priešais ir laukė. Išgėręs jis stiklinę pastatė ant stalo ir žvilgtelėjo į jos krūtis, judančias po bliuzkaite.
Vikriai apkabinęs per liemenį, jis prisitraukė ją prie savęs ir pasisodino ant kelių.
- Leiskit, - burzdėsi ji.
- Ne, iš šitų rankų tu neištrūksi. Dabar tu mano... Jis pabučiavo jos apvalią krūtį ir vis labiau mergaitę spaudė prie savęs.
Išsitraukusi adatą iš bliuzkaitės, ji lėtai smeigė į jo kairiąją ranką netoli nykščio. Vis taip lėtai, lyg apsigalvodama, ji vėrė adatą vis giliau, bet jo ranka nė nesudrebėjo. Jo veidas nepasikeitė. Jų akys susitiko.
- Jūs pasiutęs, - sušnibždėjo ji pridususiu balsu ir adatą numetė ant grindų.
- Tu pasakyk man tik vieną žodį, vieną žodį...
- Jums reiktų išdurt šitas akis...
- Vieną žodį, Magdute...
- Nežinau jokių žodžių...
- Nežinai? Bet už tat aš žinau, kodėl tu nenori sakyt. Apie Giružį galvoji? Argi tu nieko apie jį nežinai?
- Ką gi aš turėčiau žinot?
- Ir tu tekėtum už jo? Už tokio valkatos? Amžinai girtas, tąsosi su visokiom... Maža to. Pas mus buvo tarnaitė. Petronė. Mirė ji. Girdėjai? Kas kaltas? Paklausk Račiūno, jei manim netiki, pasakys. Mudu abudu užtikom jį paupy.
Magdutė nuslydo nuo kelių ir priėjo prie lango. Vėjas judino žolę, sūpavo rugius, vėjas lankstė laibą berželį.
- Nemeluojat? - paklausė ji neatsigręždama.
- Paklausk Račiūno. Ištekėtum, tai sužinotum. Tokiam vienos visada per maža.
- O piršot Grūštaitę, - pastebėjo, mesdama pro langą nukritusį mirtos lapelį.
- Prašė - piršau, mergina pasipurtė - apsidžiaugiau.
- Kam jūs man pasakojat? Kam? Juk ir apie jus prikalba. Sako - Giružio tėvas tai ne kas kitas, tik...
- Girdėjau, girdėjau, gali nebaigt. Kumetis sugalvojo. Kerštauja. Tik tu pagalvok - sakyčiau ką apie Giružį, jeigu tas... na... būtų tiesa?
Magdutė tylėjo.
- Ko tyli?
- Ką aš sakysiu? Pats meškerės neturit, o kitam ešerį baidot. Nė ten taip buvo, kaip pasakojot, nė ką...
- Atsiras meškerė margai lydekėlei sugaut. Aš tau ne viską pasakiau. Taigi žinok - maniškė beveik miršta. Sakysi - nežmoniškai darau... Ten žmona... o aš pas tave. Aš bijojau, kad tu nesukvailiotum, kad nepasipainiotų Giružis, kad jis tavęs... O jis velnio neštas ir pamestas. Dabar nebijau. Dabar sakyk, ką nori.
- Nusimazgokit ranką, - paprašė ji švelniu balsu, pildama vandenį į baltą dubenį.
Išėmusi iš skrynios rankšluostį, ji žvilgtelėjo į staltiesę, padėtą ant stalo. Staltiesę pavartė, paglostė ir įmetė į skrynią.
- Ačiū. Graži. Kai kitą kartą atvažiuosit, užtiesiu ja stalą ir pastatysiu butelį.
- Ilgai nelauksi, - sumurmėjo jis, apkabino ja ir pabučiavo į lūpas.
O ji paglostė jo galvą.
Per miškelį Kreivėnas ėjo, kaip girtas. Klojos kliuvo už kupstų. Jis sustodavo, žiūrėdavo į medžių viršūnes, ilgai žiūrėjo į voveraitę, tupinčią ant šakos.
Išlindęs pro krūmus aikštėn, Kreivėnas pamatė, kad bėris stovi nuleidęs galvą. Žemė po juo sutrypta. Balta beržo žievė aplupinėta - grandinės nubrūžyta. Kreivėnas priėjo arčiau ir suriko: arklio ausys buvo nupiautos.
Magdutė vėl siuvo marškinius. Kreivėnas išėjo prieš kokį pusvalandį. Jis dabar bus kur apie Liudvinavą. Kokios pašėlę jo akys ir rankos. Ne, jis dar nesenas. Nė jaunas su juo nesusilygins.
Ji atidarė skrynią, išsiėmė staltiesę ir atsidėjusi apžiūrėjo ja. Kiek tokių staltiesių... ten... ir audeklų. Tik atidaryk tuos stalčius - kiek šilkinių kojinių ir suknelių. Tik reiktų persiūt. Atsidariusi prieskrynį, išsiėmė auksinę braškę ir vartė ją rankoje.
Girgžtelėjo varteliai. Magdutė padėjo braškę ir uždarė skrynią.
Atėjo Giružis. Įėjęs nepasakė nė žodžio, nenusiėmė nė kepurės, tik atsisėdo ir pasirėmė ranka ant stalo.
Magdutė nustebus žiūrėjo į svečią ir laukė.
- Tėvukas buvo? - piktai šyptelėjo jis.
Magdutė pajuto, kad jos širdis tvinktelėjo.
- Kam tėvukas, o kam tėtė.
- Aš tau sakiau, Magdute... Neprasidėk, nes bus blogai.
- Kas bus blogai? Uždrausi? Kas tu man? Tėvas, brolis?
- Tu žinai, kas aš tau. Aš tau jau vieną kartą sakiau.
- Žiūrėk tu jo! Ko gi nori?
- Ko? Pati žinai. Užteks tų painiavų. Tark žodį, ir keliam vestuves.
- Vestuves? O jeigu aš nenoriu? Tur būt, Grūštaitė taip smarkiai paspyrė, kad net čia atsiritai.
Giružis pabalo.
- Nekvailiok...
- Aš nekvailioju. Tu pats kvailas, jeigu manai, kad man bus geras ir toks, kurio nė tokiai Grūštaitei nereikia.
- Žinoma, geriau su senukais seiliotis.
- Geriau, tai ką? Pažiūrėk į save. Valkiojiesi su visokiom...
- Aš? Su kokiom? Pati mazgotė, o ant kitų pamazgas lieji.
- Mazgotė? Aš tau mazgotė? Tai te! Nespiaudyk ant Kreivėno, nes jis tavo tėvas.
Giružis pašoko ir, sugniaužęs kumštis, žengė artyn. Magdutė sukliko ir užšoko ant skrynios.
- Neik! Atsitrauk! Gelbėkit!
Giružis sustojo. Jis kvėpavo praverta burna. Bet rankų pirštai palengva tiesėsi. Plačiai atvertom akim jis žiūrėjo į merginą, stovinčią ant skrynios ir prisispaudusią prie sienos. Atrodė, kad jis žiūri į ją, stebisi ir nieko nesupranta.
- Dabar viską žinau, - atsiduso jis ir palingavo galva. - Tai šitoki žmonės! Tai šitoki tie niekšai! O melavo... Net motina melavo! Girdi, tavo tėvelis mirė jaunas. Dar tu lopšy gulėjai. O atsikėlėm mes čia nuo Griškabūdžio. Tu, girdi, neklausyk, ką žmonės šneka. Tai Grybienės čia darbas. Mudvi, girdi, buvom susipykusios, tai... O dabar aišku. Štai kodėl tada pas Kreivėną, pas šitą prakeiktą buožę, ir Pucėta, ir Arminas, ir visi nusisukdavo nuo manęs, lyg nuo pastipusio Šukio. Tai ne tik dėl to, kad aš biednas... O ir tu, Magdute... Tik dabar supratau, tiktai dabar matau visą neteisybę. Tai aš čia kaltas? Tai aš jau ne žmogus? Palaukit jūs, rupūžės, visoki Pucėtos. Paverksit jūs man visi... ir kruvinom ašarom.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
