en
Seklyčia erdvi, kaip ir visų apylinkės ūkininkų. Čia šoks per vestuves, jeigu jos kada bus. Čia kunigas kalėdodamas arbatą geria, per "zekvijas" dėdės ir dėdienės čia ražančių gieda. Grindys nedažytos, bet baltos, kaip klevinis šaukštas. Ir raudonas takas nutiestas. Languose mirtos, ant kampinės margučiai išdėstyti, o ant komodos kryžius, maldaknygės ir "grabnyčia". Dievo Motinos paveikslas papuoštas vainiku. Iš mirtų šakelių tas vainikas, o jo kaspinas balto šilko. Kampe lova. Ji raudonai užtiesta, stalas baltai, o tas stalas kuone per visą seklyčią ilgio. Sieninis laikrodis čia, o ne šeimyninėj - kad nepridulkėtų. Krosnis baltų koklių, bet žiemą kuria ją tik tada, kai svečią jau už stalo sodina.
Pasodinęs svečią, Grūštas išėjo pro duris, o po valandėlės vėl sugrįžo.
- Žiūrau aš į tą rankšluostį ir atsigėrėt negaliu, - kalbėjo Kreivėnas, žaisdamas pirštais ant stalo. - Teks jis piršliui, teks rankšluostėlis, baltų rankelių darbelis.
Grūstas atidarė spintą, ant stalo pastatė žvaigždutėm išpiaustytą butelį ir atsisėdo priešais svečią.
Įėjo Elziutė. Įraudusi. Sveikinosi, bet ranką lyg su baime davė, šypsojosi, bet lyg nenorom. Tik valandėlę prisėdo ji ir tuoj vėl atsistojusi dėjo ant stalo lėkštes. Paskui bėgo pro duris, vėl grįžo, nešė kumpį, nešė sviesta, sūrį ir duonos riekes.
Grūštas pripylė du stikliuku.
- Elziutei nė nepilu. Vis tiek negers.
- Bet nors prie stalo prašom jaunąją šeimininkėlę.
- Ateisiu, ateisiu, kaip gi jau ... Gal kokių naujienų išgirsiu ...
- O naujienos tokios: augo berželis viešoj pakelėlėj ir sudūmojo ir sugodojo gražiai nusilenkti žaliai liepelei vidury vyšnių sodelio. Naujienos vis tos pačios: jaunoms tekėti, seniems galva linguoti. Žiūrau aš į tą margąją lovelę ir galvoju: prisiaudė mergaitė drobelių, prisiplėšė minkštų plunksnelių. Vis, kad būt kur mieląjį paguldyti, o ryte baltą rankšluostėlį ant rankelių užmesti.
- Ne mielajam čia ... Dar tokio nė nepažįstu ...
- O laikas ... Laikas, Elziute. Laikas senam Grūštui anūką ant rankų nešioti.
Elziutė nukaito ir nieko neatsakė. Grūštas pripylė po antrą.
- Nežinau, nė kaip pradėti, kurį žodį pirmiau sakyti. Atėjau nė pirkti, nė parduoti, tik pasakyti, kad vienas jaunas bernužėlis seniai naktį nemiega, akeles pražiūrėjo į šita šalelę ... O Elziutė nė nežino...
- Kur čia viską žinosi. O kad ir žinočiau, netikėčiau.
- Ach, tasai kuklumas, ta žalia rūtų šakelė geltonoj kaselėj. O mes būkim tiesūs. Laikas, Elziute. Ir tėvelis taip mano.
Elziutė nustebusi pažvelgė į tėvą.
- Aš neverčiu, bet sykį vis tiek reiks ...
- Jeigu neverčiat, tai aš pasakysiu: aš dar palauksiu.
- Ko čia laukti? Gerą turi tėvelį. Jis nenori pasakyti, kad čia verkiant reikia pinigų.
Duktė vėl pažvelgė į tėvą.
- Pinigų ... Žinoma, būtų labai gerai, - kalbėjo Grūštas, iš lėto braukdamas ranka per staltiesę. - Pievas reikėtų nusausinti. Kokius metus... dar šiaip taip, bet jei toliau... Liksim be šieno... Pusę karvių reikės parduoti...
- O ir dabar, ar karvės tokios, kaip mano?
- Bet aš sakiau - išsirink pati...
- O iš ko čia išsirinkt mergaitei? Aš jau apgalvojau, visus persijojau ir neradau, kuris tau tiktų. Tas pinigų neturi. Žinom, koki dabar laikai! Ans - į kanapes statyk, trečias iki penkių nesuskaito. Tokiam vyrui tektų ir nosį nušluostyti. Vienas Gaudišius lyg ir tiktų. Iš didelių namų, rik du broliai, dar ir pamokytas, bet kas iš to? Jau pakaušis šviečia, ir dantys nuo pypkės sudilę.
- Gaudišius? Tai pasakėt, ponas Kreivėnai.
- Aš ir nesakau, Elziute. Aš ir pats ranka moju.
Grūštas norėjo Kreivėnui įpilti trečią, bet piršlys atsisakė: žinojo, kad pats šeimininkas trečio tikrai negers.
- O kaip tau, Elziute, atrodo Giružis?
- Giružis? - tyliu ir lyg nusigandusiu balsu paklausė mergaitė. Ji greitai mirkčiodama žiūrėjo į tėvą, o tėvas į stalą. Jis pastūmė lėkštę, paėmė stiklinį kamštį ir užkimšo butelį.
- Aš jo gerai nė nepažįstu, - pagaliau atsakė ji.
- Ach, tas kuklumas, ta žalia rūtelė! Penkių parapijų merginos smulkiai žengia, kai Giružį prie bažnyčios susitinka! Tėvelis jau sutinka, nieko nesako, o dabar mudu, Elziute, pradėsim apie kepurėlę kalbėti. Nepagailėjo jam Dievas nė proto, nė gražumo. Eina vyras - obuolį ant galvos dėk - nenukris. Ne taip, kaip kiti. Rodos, jiems kas girnų pusę prie kojų pririšo? Plaukus Juozukas susišukuos - žiba plaukai, akimis pažvelgs - be žodžių šneka. Ką čia dailinti!
Elziutė tylėjo, retkarčiais pažvelgdama į tėvą.
- Tai kaip, Elziute? Neužkelsi vartelių?
- Mūsų vartai visada atdari, bet jis čia neis: jis turi kitą.
- Melas, Elziute. Galvą dedu! Tai ką pavydas padarė! - atsigręžė Kreivėnas į Grūštą, o paskui paėmė Elziutės ranką. - Argi eičiau su jumis kalbėti, jeigu tikrai nežinočiau? Melas! Liežuviai.
- Tegu bus ir melas, bet aš dar netekėsiu. Nebent jau nežinau, kas atsitiktų ... tėvelis apsirgtų, iš lovos nekeltų. Ach, pati nežinau, ką nušnekėjau ... Nebent, sakau, šiaip kas ... nelaimė kokia, ir jau kitaip nebūt galima ... Ir su pinigais dar tuo tarpu nedega. O vėl... jeigu nėra kaip reik, tai jau geriau į vienuolyną.
- Ką?? - sušuko Kreivėnas, lyg karštu vandeniu aplietas.
Grūštas su Elziute sumišę pažvelgė į vienas kitą. Kreivėno balsas išgąsdino juos.
- Tegu apsigalvoja mergaitė, - ramino Grūštas priblokštą piršlį.
- Žinoma ... apsigalvoti reik ... Aš, Elziute, nenustoju vilties. Dar mes pasikalbėsim, susitarsim, tik vartelių neužkelk, tegu lankosi vaikinas. Pažinsi, ir manęs nereiks.
Elziutė tylėjo.
Kreivėnas dar pakalbėjo apie dideles šeimynos algas ir apie menkas javų kainas. Jo gyvumas atvėso. Jis kalbėjo daug tyliau, susimąstęs, raukšlės kaktoj padidėjo, o akyse žibėjo pikti žiburiukai. Į Elziutę nepažvelgė nė karto, o su Grūštu kalbėdamas visą laiką žiūrėjo į vieną tašką raudonam take.
Elziutė pastebėjo tą jo žvilgsnį ir, nedrąsiai šypsodamasi, pasiteisino:
- Žinau, kad ponas Kreivėnas nemėgsta netvarkos. Vakar ant tako netyčia užlašinau žvakės ir užmiršau. Ant raudono labai matyt.
Matau, ponas Kreivėnas žiūri ir pyksta.
Kreivėnas lyg pabudo. Nustebęs pažvelgė į ją ir nieko neatsakė. Rengėsi namo. Grūštas jį lydėjo per kiemą. Jau buvo sutemę, bet dar buvo galima įžiūrėti, kad apie tvartus kas vaikščioja.
- Nepadėjau šiandie, tai vyrai ir susivėlino.
Iš kluono išėjo kitas vyras, nešdamas šiaudų naštą. Žarija retkarčiais sužibėdavo ir nušviesdavo jo veidą. Tai Jonas nešė šiaudus ir rūkė.
- Čia tai jau netvarka! Kluone rūkyti? - kreipėsi Kreivėnas į Grūštą. - Įkrės žariją, ir supleškės viskas. Ar daug čia reikia?
- Jonai, kluone tai jau nerūkyk, - švelniai pabarė Grūštas. - Ir tvarte nerūkyk. Kur šiaudai, tai ten jau ne ...
- Kas ten uždegs. Šiaudai drėgni, pro skylę įlyja.
- Ne visi ir drėgni. Pasiteisino! ... - tyliai nusijuokė Grūštas. - Baikit, eisim vakarienės ir kalbėsim litaniją ....
- Hm ... hm ... O litanija tokia ... - nutraukė Kreivėnas. - Dar mano tėvukas pasakodavo ... Vežė dobilus, o kumetis, mesdamas vežimą, pypkę rūkė. Pypkė su antvožu, argi žarijai iškristi? O naktį kluone ugnelė, ir supleškėjo viskas ligi pamatų. Nė gyvulių nespėjo išvaryti.
- Neduok Dieve. Aš Joną jau ne sykį įspėjau, o jis vis sako: "Nebijokit, aš neužkrėsiu".
- Čia ne įspėti, o reikia griežtai. Neklauso, - baigta. Truks - laikys.
- O dėl Elziutės ... - prisiminė Grūštas atsisveikindamas, - ką dabar jai padarysi, kad nenori ... Žinoma, būtų gerai ir elektra, bet ar daug kas čia ją turi? Pieva... Hm... Gal kaip nors išsisuksim. Kad tik didesnių bėdų nebūtų. Taigi tekėt tokio smertelno reikalo, kaip mūs Jonas sako, dar nėra.
- Smertelno reikalo nėra! - burbėjo Kreivėnas, eidamas papieviu. - Dukters nesuvaldo! Dzūkas - kiaulės anūkas.
Jis patraukė tiesiai per laukus ir atėjo ligi kapinaičių. Šitos kapinaitės buvo Grūšto lauke. Gal šimtas metų, kaip čia jau nieko nelaidoja. Jos atrodė, lyg didelis apvožtas dubuo. Matyt, supiltas žmonių. Tvoros iš didžiausių akmenų sudėtos, o akmens apsamanoję, plyšiuos žolės ir maži beržiukai auga. Vidury ažuolinis kryžius. Jis jau pajuodęs, suskilęs ir pasviręs į šoną. Patvoriuos šimtametės liepos stovi. Ir liepos suskilę. Gūdu čia naktį, kai šviečia mėnuo, o liepose ima rėkauti pelėdos. Šiurpas eina per kaulus. Rodos, kas dejuoja tose kapinėse, klykia pro ašaras. Rodos, kas smaugia mažą vaiką.
- Iškirsk, sakiau, tas liepas. Medžio turėsi padarams. Ir teguj jas velniai tas pelėdas - užmigt negali. Tas jų riksmas mane už gerklės griebia. Daržą, sakiau, čia padarysi: tokia trąši žemė. Kur tau! Šventa, girdi, žemė! I... dzūkas! Jam kad tik didesnių bėdų nebūtų. Išleis mergaitę už kokio davatkino. Už paskutinio kvailio. Per maldaknyges žemės nematys, vis iš Dievo pagalbos lauks ir skurs apaugę samanom. Dar blogiau - lauks lauks, rinksis rinksis ir liks sena merga. Na taip, na taip! O tėvas miršta - ji į vienuolyną. Ir nueis, tikrai nueis! Marytė ne tokia buvo, pilna kraujo mergaitė, o nuėjo. Prieš mano valią nuėjo. Nueis ir šita kvailiukė. Kaip mane gyvą matot, nes jau iš visko matyt. Ir ką? Ar kartais ... kartais dar neteks kokiam vienuolynui ir ūkis? O, pasiuto! Pats velnias čia ... Nevažinėsi tu tada per Grūšto kiemą. O kai apie šitas kapines sukinėsis koks kapucinas ražančium apsijuosęs, tai tu iš tolo net prie savo linijos bijosi prieiti. Pats velnias, pats velnias įsisuko į šitą kaimą!
Jis jau praėjo kapinaites ir staiga, lyg šmėklą prieš save pamatęs, sustojo vietoj, kaip įkastas. Jis griebėsi už krūtinės, pirštai sugniaužė švarko atlapus. Žvilgtelėjo atgal - Grūšto šeimyninėj jau degė žiburys. O tylu laukuos! Tik kada-ne-kada pempė suklykia tamsoj. Kažin kur toli sugirgždėjo svirtis, o prie pat ausies tyliu balseliu suzirzė uodas.
Kreivėnas ilgai stovėjo vietoj, ranka sugniaužęs atlapą. Skardžiai tvinksėjo smilkiniai. Tamsoj jis matė raudoną žariją. Ji beveik ištirpsta tamsoj, vėl blykstelėja ir kruta.
- Rūkydamas išėjo iš kluono. Na taip, na taip - nešė šiaudus ir rūkė. Aš Grūstą dar įspėjau. Čia pats likimas ... Pats likimas man siūlosi padėti, jeigu tik aš... Kaip gi čia dabar? Kodėl jis rūkė kaip tik tuo laiku, kada aš pagalvojau: "Bėdos jums reikia? Tik bėda jus privers?" Ir tuo pačiu laiku - žybt! Och, varge tu mano, tiesiog galva sukasi... Kas gi čia dabar? Argi iš tikrųjų likimas ...?
Grūšto kieme sugirgždėjo svirtis. Kreivėnas krūptelėjo ir apsidairė. Dar labiau sutemo, bet Grūšto trobos buvo matyti dar labai aiškiai. Lyg juodi lopai tamsiai mėlynam danguj.
Kreivėnas nuėjo į kapines. Garsiai kaukštelėjo sukrypę varteliai. Jis atsisėdo ant akmens, lazda badė žemę ir kramtė kairės rankos nagus.
- Ji turės tekėti už Giružio. Turės! Pažangos tvirtovė turi ten būti, o ne vienuolynas. Ir Juozas vertas šitos žemės. Šitoks vyras išaugo!
Kreivėnas pečiais atsirėmė į tvorą ir žiūrėjo į tamsias liepų šakas. Ten sužibėjo žarija, mažas ugnies taškelis, paskui pamaži tirpo tamsoj ir sužėrėjo vėl.
Kreivėnas išspiovė nukąstą nagą.
Jis atsiminė Juozuką dar mažą. Visus penkerius metus po savo vestuvių jis nebuvo savo kaimynės Giružienės susitikęs. Tiesa, susidurdavo netyčia ... Liudvinave kur ... Plentu važiuodamas pralenkdavo ją... Užeidavo paupy, bet ji tuoj šalindavosi, traukdavo ant akių skarelę, žiūrėdavo į žemę, kaltai šypsodamasi ir bailiai rausdama. Net prakalbinta nieko neatsakydavo.
- Ir prikentėjo šita moteriškė! - atsiduso Kreivėnas. - Pirštais žmonės badydavo, kol patiems nusibodo. Tai vis, kad graži buvo. Pavydėjo jai žmonės ir žingsnio, ir juoko. O paskui tai bobos piktu džiaugsmu springo: gražuolių gražuolė, o šitaip jai atsitiko. Prakeiktas žmonių tamsumas! Ak, ir aš negudresnis. Argi nemylėjau aš jos, nėjau iš proto, kaip ir kiti? Gražesnės už ją visam sviete nebuvo. O visgi nevedžiau jos. Pinigų reikėjo. Štai, kaip išėjo. Sunku pasakyt, kas čia didesnis gyvenime - meilė ar pinigas. Tur būt, pinigas.
Dabar taip nepadaryčiau, bet ir pataisyt nepataisysiu, nors ... Taip, taip, ko čia slėpti nuo savęs - ir dabar negaliu užmiršti jos ... tokios, kokia ji buvo jauna... Ech, vargeli tu mano... kada žydėjo kaip rožė po zerkolo langeliu... Kvailas daiktas tie jausmai, ypač dabar, kada jau nesugrąžinsi to, kas buvo. Ką čia dailint!
Kreivėnas atsiminė pirmą susirikimą po ilgo nesimatymo. Rodos, kaip šiandie tas buvo. Petrukas jau buvo ketverių metų. Nuėjo su vaiku į paupį, nusileido pakalnėn. Reikėjo į liepto atramas porą vinių įkalti. Įkalė, o sugrįžęs dairosi - Petruko nėr. O tas jau Giružienės kiemely su Juozuku kalbasi. Nuėjo vaiko parsivesti, ir išėjo Giružienė.
- Sveika, kaimynėle. Kaip sekasi?
- Kas čia seksis. Ar tai man apie pasisekimus sapnuot. Norėčiau, kad bent vaikas būtų už mane laimingesnis, - atsakė ji tyliai ir ant akių užsitraukė skarelę.
Dirstelėjo Kreivėnas į Juozuką, ir širdis lyg tirpti pradėjo. Pirmą kartą Giružienės vaiką jis pamatė iš arti. Tegu nedaug, bet visgi vyresnis už Petruką, o koks sulysęs! Tik akutės žiba. Žinia, juk iš verpalų sočiai neprimaitinsi.
Kiek jau metų praėjo, o Kreivėnas ir šiandie negali užmiršti tų vaiko akučių. Didelių, nustebusių ir bailių. Negal užmiršt ir tos skarelės, užtrauktos ant akių.
- Kvailas jausmas, bet visgi reikia, reikia vieną sykį, kad ji galėtų drąsiai žvelgti svietui į akis, kad galėtų važiuoti bričkoj ir niekam nė gero žodžio. Taip, reikia, protingas žmogau, padėt savo jaunystės meilei. Bet ką tu čia slepi pats nuo savęs? Kodėl tik Giružis, kodėl tik Giružienė? Nuo kitų tą paslaptį nuslėpsi, bet nuo savęs -ne! Tu pats gelbėkis, oi, gelbėkis! Vienintelė proga šiandie! Jeigu tu čia tik sėdėsi, plepėsi ir nieko nedarysi Juozui su Elziute suvesti... Tu žinai, kas tau tada liktų? Tik pasikart po šita liepa. Jeigu jis Elziutės nevestų, tai, pats to nežinodamas, jis suėstų tave, visus tavo ateities planus sugriautų, tavo laimę palaidotų amžinai. Nebūtų tau gyvenimo, protingas žmogau. O tokia proga! Ir tik šiandie. Niekad, niekad tokios daugiau nebus!
Visai sutemo. Kreivėnas išėjo iš kapinaičių ir griovio krantu nuėjo Grūšto link.
- Tur būt, pas jus užmiršau savo portsigarą, - kalbėjo jis sau. - Nėra, sakot? Tai tau ... Kur gi aš jį galėjau padėt?
Priėjęs prie galo kluono, jis sustojo. Jis stovėjo sukandęs dantis ir klausėsi. Kieme buvo tylu.
Staiga tamsoj pasigirdo varstomų durų garsas. Kreivėnas užlindo už ąžuolo. Jis girdėjo, kaip per kiemą kas bėgo.
- Tai Elziutė su savo šliuriukėm. Basanyčia įsistojus. Į svirną nubėgo. Gal miltų atsinešt. Dabar pradės ir kiti vaikščioti. Baigta! Dabar nieko nelieka, rik eiti namo.
Kreivėnas pradėjo siusti pats ant savęs.
- Namo? Pats suėsi savo gyvenimą, visą savo ateitį pražudysi. Ir Giružio, ir Giružienės ... Priėjo lepšė prie vežimo lentų ir vežimo apipuvusių šiaudų ir išsigando. Net nudžiugo, net nudžiugo merginos šliurių pabaidytas! O juk bus atstatytas šitas kluonas. Dar tu pats padėsi. Ar ne? Ir svarbiausia - šitam dzūkui tik į gerą išeis. Jeigu žmogus kvailas, kaip šitas dzūkas, tai protą jam reikia su lazda per pakaušį įmušti!
Mergina vėl perbėgo per kiemą. taukšėdama šliurėmis. Trobos durys užsidarė. Tylu. Tik Kreivėno širdis plaka vis smarkyn ir smarkyn. Jis pats stovi po ąžuolu ir nejuda.
- O juk tu bijai. Kur gi nebijosi! He, he, he ... Po mirties juk nueisi į pragarą, į pačią peklą. O velniai su karštom replėm pagriebia tavo dūšią ir ant priekalo ... Kad duoda, tai duoda, kad lupa, tai lupa ... He, he, he ...
Kreivėnas priėjo, pasilenkė prie pamato, įkišo ranką į skylę ir apčiuopė šiaudus. Dar kartą atsigręžė į kiemą. Tylu. Išsiėmęs degtukų dėžutę, jis įkišo ją į skylę, paskui įkišo ir antrą ranką ir užbraukė. Staiga rankoms pasidarė karšta, jis išmetė degtukus ir atšokęs nubėgo griovio krantu. Tik prie kapinių atsigręžė - Grūšto kluone pro plyšius buvo matyti ugnis. Jis greitai perbėgo per kelelį, o kai bėgo per akėjimą, dangus nušvito raudona šviesa.
- Gaisras! Grūštas dega! Grūštas dega!
Kreivėnas pribėgo prie sodo. Sutrinksėjo durys. Jis perlipo per tvorą ir atsistojo po obelimi.
- Dega! Vajėzus Marija! - šaukė kieme.
Raudona šviesa drebėjo seklyčios languose, o sode mirgėjo juodi šešėliai. Pro vartus išbėgo Kazys. Kreivėnas suriko jam iš medžio šešėlio:
- Kazy! Griebk kibirus! Bėkim!
Kieme jau skambėjo kibirai. Keliuku bėgo Motiejus.
Kreivėnas vėl perlipo per tvorą, pabėgėjo ir sustojo. Gaisras raudonai apšvietė laukus, o tame raudonume buvo matyti, kaip per laukus bėgo žmonės. Iš kluono kilo juodi ir raudoni dūmai. Kibirkštys lėkė ne ant trobų, bet į laukus. Žiūrėdamas į jas, Kreivėnas pajuto neaiškų džiaugsmą. Jis vėl ėmė bėgti, bet paliai trobas nustojo bėgęs ir į kiemą įėjo greitu žingsniu.
Stogas jau buvo nudegęs. Liepsnojo sparai ir lentinės sienos. Niekas negesino. Vyrai su pilnais kibirais stovėjo kas prie tvartų, kas prie klėties. Grūštas stovėjo vidury kiemo ir ramiai žiūrėjo, kaip vyrai traukia tolyn apdegusį vežimą. Ir Elziutė padėjo stumti.
- Ar nesakiau? - kreipėsi Kreivėnas į Grūštą. - Ar tai ne šėtono darbas? Su papirosu po kluoną vaikščiot! Tokį tik paimt ir į ugnį.
- Girdi, Jonai, ką sako? - pakuždėjo Petras, antras Grūšto bernas.
- Tai mane, vadinasi, į ugnį? Palauk, palauk, dar čia išeis. Tu pats matei, kaip aš, eidamas į kluoną, papirosą padėjau ant akmenio. Matot, vyrai? Ant to akmenio. Dar papirosas pradėjo ristis, tai aš pataisiau, kad nenusiristų, ir dar pagalvojau - nusiris ir užges ant drėgnos žemės, o paskui vėl be reikalo brauk degtuką. Su papirosu tai aš nebuvau kluone. Tegu sako, ką nori. Čia, brace, kas kita. Čia ne kitaip, kaip padegimas.
Kreivėnas klausė. Jo veidas keitėsi.
- Aha, dabar jis nekaltas! Dabar kaltininko ieškokit laukuos!! Visada taip būna ...
- Ką? Tai sakysi, kad aš padegiau? - sušuko Jonas grasinamu balsu.
- Aš nesakau, kad tu. Aš tik sakau, kad tu iš kluono išėjai su papirosu.
- Iš kluono? Sakau, kad papirosą padėjau ant akmenio. Petras matė.
Kreivėnas su panieka mostelėjo ranka į Jono pusę ir nusisuko.
- Mesk papirosą! - sušuko jis vyrui, stovinčiam prie šulinio.
- Kluoną uždegsi, - susijuokė vienas iš būrio.
- Kluoną kaip kluoną, o šulinį tai tikrai.
- Sakytų, bet neturi ką, tai bent tiek, - pridėjo Jonas, atgalia ranka rodydamas į Kreivėną.
O Grūštas vis tylėjo ir žiūrėjo į ugnį. Virto sparai, nusirito durys. Vyrai apliejo jas vandeniu ir sukibę nuvilko į vidurį kiemo.
- Kai iš namų tai nesiskubino, - pasakojo vienas patvartėj.
- Ššš...
- Lyg aš jo bijau. Pabėgės truputį ir stovi, kaip stulpas, paėjėjo kelis žingsnius ir vėl stovi, lyg nežino, ar eit, ar neit. O čia tai jau labai ... Tik į ugnį tokį! Papirosą mesk!
Prie Grūšto priėjo Elziutė, ir juodu, nė žodžio vienas kitam netarę, nuėjo į trobą.
Kreivėnas atsisėdo patvory ant rąsto.
- Dabar žemė minkšta, reikėtų paieškot pėdų. Kreivėnas jaučia, kaip jam per pečius bėga skruzdėlės. Smilkiniai tvinksi, net skauda.
- Kvailas tu, daugiau nieko. Visi čia trypinėjom, lakstėm - ras jis pėdas!
Kreivėnui į veidą pūstelėjo lengvas vėjelis. Jis atsiduso. Jo atsidusimas trukčiojo. Išsiėmęs nosinę, jis nusišluostė prakaitą. Jis norėtų atsistoti ir eiti, bet nepajėgia. Jis seka kiekvieną žodį ten patvartėj.
Nuvirto paskutiniai šulai. Ten pradėjo kalbėt apie miško kainas. Kažin kas jau ėjo pro vartus namo ir užkabino kibirą. Lyg to skambėjimo pabudintas, lyg padrąsintas atsistojo ir Kreivėnas. Jis jautė, kad jam kažin ko trūksta. Toks jausmas, lyg turėtų pasiimt ką ir neštis. Rankos lyg svetimos. Nėr kur dėti dešinės, ir jis įsikišo ją į kišenę. Eidamas pro vartus, vėl išsitraukė iš kišenės, bet tas nesuprantamas jausmas tiesiog erzino jį. Pagaliau jis užmetė rankas už juosmens, dešiniąja suspaudė kairiąją, ir lyg palengvėjo.
Dabar Kreivėnas pakėlė galvą aukščiau ir tvirtais žingsniais nuėjo namo.
- Ar ir mašinos sudegė? - paklausė žmona. Kreivėnas tylėjo.
- Ką valgysi vakarienės? Kreivėnas tylėjo.
- Gal kiaušinių iššutint?
- Kokių tu velnių prisikabinai? Yra ant stalo duonos, sviesto, ir pavalgysiu. Lauksiu, iki ji iššutins. Aš einu gult: man galvą skauda.
- Gal sukaitai prie ugnies ...
- Eik po velnių.
Visą naktį jis miegojo, kaip užmuštas. Tik vieną kartą žmona išgirdo, kad jis per miegus kažin ką kalba. Giružį mini ir vandens prašo. Kreivėnienė jau norėjo keltis ir paduot jam vandens, bet vyras nutilo kalbėjęs ir jau kvėpavo visai ramiai.
Ryte atsikėlęs jis nėjo pirmiausia į kiemą, kaip paprastai, bet atsisėdo skustis. Besiskusdamas net du kartu įsipiovė. Velniai žino! Jis rėžė kumščia į stalą, net stiklinė suskambėjo.
Nusiprausęs, apsitaisęs jis žvilgtelėjo į vieną kampą, į kitą, apsidairė įėjęs į virtuvę ir paklausė žmoną:
- Ar nematei, kur aš lazdą padėjau?
- Lazdą? Nemačiau. Man rodos - tu vakar be lazdos parėjai.
Kreivėnas lyg nustebęs pažvelgė, jo veidas staiga suvirpėjo, ir jis nusisuko.
Šiandie jis nėjo į tvartus, tik žvilgtelėjo pro duris ir sustojo paliai šunio būdą. Šuva visgino uodega, tūpė ant paskutinių kojų, bet Kreivėnas nė nepaglostė jo, nė nepašnekino, tik stovėjo ir žiūrėjo. Dešiniąją ranką jis įkišo į kišenę, vėl ištraukė ir suėmė švarko atlapą. Pagaliau abi rankas užmetė į užpakalį ir dešiniąja suėmė kairiąją. Lyg lengviau pasidarė. Buvo kažin kas negerai, netvarkoj, o dabar vėl galima ramiai galvoti.
- Dabar jau atsimenu: aš ją užmiršau Grūštų seklyčioj.
Jis patenkintas mirktelėjo šuniui ir nuėjo per kiemą. Pempės nerimo, upely prie akmens vanduo šniokštė lyg įširdęs, tik gale laukų vyturiukai čiulbėjo ramiai, vienodai ir nepaprastai tyliai šiandie.
Giružio dirbtuvės durys buvo atdaros. Račius išėjo į kiemą ir pasisveikino. Kreivėnas atsisėdo ant klėties laiptelių, kepure juos nudulkinęs.
- Nebuvai vakar? - paklausė Kreivėnas, žiūrėdamas į žemę.
- Kur? Gesinti? Buvau. Argi nematėt? Stovėjau prie klėties. Pirmutinis ir namo išėjau. Dar eidamas norėjau užkalbinti, o jūs sėdit ant rąsto ir lyg nieko nematot. Pagalvojau - dar čia šnektas pradėsi svetimam kieme. Ir nuėjau. Dar atsigręžiau ir vos į kibirą neįsirangiau - batus prisiliejau.
Kreivėnas pakreipė galvą, lyg norėdamas ką nugirsti ar atsiminti, ir sutraukė antakius. Valandėlę mąstė.
- Kalbėjau su Grūštu.
- Na?
- Nė šiaip, nė taip... Negalima ir norėt, kad jau iš pirmo karto. Bet dabar viskas bus gerai.
- Dabar? Kodėl jūs sakot - dabar?
- Dabar? Hm... - susiraukė Kreivėnas ir vėl sutraukė antakius.
- Aš tik taip sau pasakiau ...
Abudu tylėjo. Kreivėnas žiūrėjo į žemę.
- Grūštui aš pasakiau, kad tau labai patinka jo koplytėlė. Pasakiau, kad tu net rengeisi eiti pas tą meisterį mokytis drožinėti.
- Tai tau kelnės, tai tau andarokas!
- Tylėk po velnių! Pasakiau, kad tu ieškai dviejų padėjėjų, kol rengiesi pirkt motorą. Jei klaus, sakyk: "Seniai rengiuosi. Čia mes sudūlėsim, jei nebus pažangos". Tai tiek.
- O kaip Elziutė?
- Sveika, raudona, bet lovelėj guli, akelių nesumerkia, vis į neužkabintą langelį žiūri, - piktai nusišypsojo Kreivėnas ir atsistojo.
- Neužmiršk, ką sakiau.
Giružis pastovėjo, pažiūrėjo ir nusispiovė.
- Koks piktas šiandie! Vėžlioja lyg pagiriom. Matyt, vėl susiėdė su žmona už dukterį.
Kreivėnas apėjo apie visus laukus. Puikūs šįmet kviečiai! Kad nors porą litų už centnerį gautum daugiau - o! Bet iš javų dabar nepraturtėsi. Kiek už pieną ir cukrinius runkelius gauni, tai ir viskas. Ir bekonai beveik neapsimoka.
Šįmet dobilai neiššalo, ot kas gerai. Pažiūrėsim, gal bus galima kiek ir parduoti.
Pasilenkęs paspaudė dobilieną galais pirštų. Bus, ir sėklų padarys. Šitokį plotą palikus sėklai ... Ne tik procentus Žemės Bankui užmoki, bet drąsiai gali braukt ir dalį skolos. Ir dar kišenėj liks. O kai pinigai kišenėj - prašau! Eini per miestą, pažiūrai į kokį valdininkėlį - ką tu, raštinės žiurke, gali prieš mane! Matau, matau, kad tau seilė varva. Ką gi - užeikim. Prašau čia mums po vienišką šnicelį. O į degtinę prašau įpilti konjako. Kas ten toks geria? Ir kaip jis kalba, kaip nusimano apie viską. Kas jis? Kreivėnas iš Bendručių. Argi nepažįstat? Tas, kur puikią kaimenę turi.
Taip, šįmet javai klėty nesutilps. Kad tik per javų valymą būtų palanki atmosfera. O tada palaukit! Užeinu pas laikrodininką, nuperku porą dėžučių, kur vidury baltu šilku išklota ... Atvažiuoja svečių. Pavalgė. Atnešė arbatą ... Kas čia? Žiūri Verbylienė. Žiūri Čepulienė, nuovados padėjėjo žmona išpučia akis, šnibždasi agronomo žmona su ponia burmistriene ... Kad tu kur galą! Sidabriniai šaukščiukai! Tai tau ir kaimo sermėga.
O sūnus su Gedvilaite. Graži ta zyliukė. Tėvas Kaune turi trijų aukštų namą. Sėdi jis, o apikaklė balta kaip sniegas, kaklaraikštis šilkinis. Nieko nepadarysi! Studentas, agronomas, iš Dotnuvos parvažiavo. Sėdi jis ... Ne, su Gedvilaite nesėdi. Ar tai tokia norės gyventi kaime? Palanga jai, Birštonas rūpi. Jei jau sėdi, tai sėdi su Arminaite. Truputį kleckas ta Nataliukė, bet tėvas turi septyniasdešimt hektarų. Dukterys tik dvi, o skolų nėr.
Kreivėnas pasilenkė, pasiėmė baltą akmenuką, prisikišęs apžiūrėjo iš visų pusių ir vėl numetė.
O šitai pievai reik daugiau srutų. Na, ar ne šėtonai? Sakiau, per upelį eikit ten toliau, nemeskit čia akmenų ir velėnų. Kur tau! Užtvindė pievą. Ir pempės šiandie, kad jas kur velniai! Užpuolė, kaip šunį laukuos.
Pas Grūštą vis dar rūko. Atėjęs iki kelelio, Kreivėnas pasuko namų link, bet staiga apsisuko ir nuėjo pas Grūštą.
Kluonavietėj bernai rankiojo apdegusius lentgalius ir nešė į krūvą, o Grūštas stovėjo ir žiūrėjo į apsvilusį ąžuolą.
- Žiūrai, kas dar liko?
- Ne tiek kluono, kiek šito ąžuolo gaila. Gal dar atsprogs.
Kreivėnas jau norėjo ką sakyti, bet susigriebė ir tik atsikosėjo.
- Kluoną pastatysi, o ąžuolas? Pasodinsi, bet šimtas metų praeis, iki toks užaugs. Nesulauksiu jau.
- Nukirsi ir turėsi medžio vežimams. Žentas padarys.
Grūštas nieko jam neatsakė.
- Sėdžiu aš, būdavo, po šituo ąžuolu, - tęsė jis savo, kiek patylėjęs, - ir galvoju: tai rik ta Dievo galybė! Iš tos žemės, iš tų sulčių išauga šitoks medis! O kai pučia vėjas, ąžuolas šnibžda. Rodos, tik gerai klausyk ir suprasi. Lyg migdo tave. Ir aš jam, būdavo, sakau - taip, taip, užmigsim. Iš žemės ir vėl į žemę. Dabar jau neturėsiu kur pailsėti ir ramiai pasvarstyti, - atsiduso Grūštas.
- Šitą ... ką čia norėjau sakyti ... Vakar aš pas jus užmiršau ...
Kreivėnas taip ir nepabaigė.
- Ką?
- Argi nieko neradot?
- Ne. O ką?
- Portsigarą.
- Portsigarą? Portsigaro tai jau neužmiršot... bet...
Grūštas irgi nutraukė, pamatęs Kreivėno veidą. Kreivėno lūpos sudrebėjo. Jis žiūrėjo į Grūštą ir tiesiog rijo jį akimis. "Sakyk gi pagaliau! Dabar jau vis tiek!"
- ... kiek atsimenu, jūs seklyčioj nė nerūkėt.
Lyg koks šešėlis praslinko per Kreivėno veidą.
- Ar jis toks brangus buvo? - klausė Grūštas, žiūrėdamas į susijaudinusį Kreivėną.
- Ne, bet... Gal aš jį dar rasiu ...
- Pas mus nėra. Būtume radę.
Kreivėnas žvilgtelėjo į ten, kur kluono pamate buvo skylė. Ten dabar buvo suverstos apdegę lentos.
- Gal kur kitur ... Gal pas račių užmiršau ... - kalbėjo jis, paspirdamas lentgalį. - Rasiu, neprapuls.
Jis grįžo tuo pačiu, kur vakar, griovio krantu. Prie kapinaičių žiūrinėjo į žemę. Stabtelėjo. Čia vakar jo stovėta. Nėra!
Sudegė. Arti prie pamato buvo ir sudegė. Šitoks karštis! O ten dabar lentas krovė. Jei Grūštas būtų radęs - kitaip su manim būtų kalbėjęs! Kitaip! Aišku, kad sudegė.
Ir linksmas ėjo namo. Kieme net pradėjo švilpauti. Jau norėjo eit į trobą, bet dar atsigręžė, apžvelgė kiemą ir nuėjo prie šunio būdos.
- Ką tu pasakysi, Rudi? Juk puiku, ar ne? Sunku, baisu buvo, ir netikėtai - lengva! Jei tave kartų, o paskui paleistų?
Pasilenkęs atsegė šunio apikaklę ir švilptelėjo.
- Bėk pabėgiot!
- Kam tu dabar tą šunį paleidai? - nustebo Kreivėnienė, eidama su raktu į klėtį.
- Kam? Tą ik aš ir Rudis žino, - nusijuokė jis ir patrynė rankas.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
