en
Naują šeimyną šįmet Kreivėnienė pati apsiklausė. Susirado jau pagyvenusią merginą ir raupuotą berną. Mergina labai apsidžiaugė, kad bažnyčia bus netoli, o bernas pakartodamas klausė, ar galės laikyti karvelių. Jis buvo apie keturiasdešimt metų. Kreivėnas nuvažiavęs daug nesiderėjo. Tą pačią dieną parsivežė berną ir narvą su šešiais karveliais. Bernas įėjęs atkišo Kreivėnienei ranką ir sumurmėjo:
- Albinas. Ar gausiu, dėdiene, kokį bliūduką. Vandenio reiks karveliams įpilt.
- Gausi, gausi, - nusišypsojo Kreivėnienė. - O tu negali be karvelių?
- Karvelis Dievo paukštis. Ir Dvasia Šventa karvelis. Kur karveliai laikosi, ten geri žmonės gyvena.
- Galėsi laikyti ant klėties, - pridėjo Kreivėnas.
- Tai pirmiausia ir einu...
Po savaitės parsivežė ir Barborą su didžiausia skrynia. Ta skrynia buvo žaliai dažyta, išpiešta baltom lelijom. Juozapinėm.
Kai tik skrynią pastatė kambario kampe, Barbora tuoj ją atidarė ir prie lovos pasikabino kryželį.
Kreivėnuos prasidėjo ramus ir vienodas gyvenimas. Vakarais Kreivėnienė su tarnaitėmis kalbėdavo apie šventuosius, bernas taisydavo plėškes ir klausydavo. Net Kreivėnas kartais neiškęsdavo - tyčia pasilikdavo valgomojo duris praviras. Nusibosta vienam. Pasiklausęs tik palinguodavo galva ir vienas sau skaniai nusijuokdavo. Į miestą jis važiuodavo retai. Kurį laiką nė pas Giružį neidavo. Jis nugirdo tas kalbas - Giružis, esą, įskundė Petrą, jis, esą, atsiuntė saugumą. Tik kai kunigas kalėdojo, Kreivėnas neturėjo kur dingt ir nuėjo pas Giružį. Kalbėdamasis su Giružiu, Kreivėnas sekėj o veidą, jo akis. Užsiminė apie Petrą. Nieko: Giružio akys ramios, veide jokio debesėlio. Ir kalba jis ramiai, paprastai. Užuojautą reiškia ir atsidūsta.
Užsiminė Kreivėnas ir apie ūkininkų prievoles valstybei. Sunkios tos prievolės ir nelygios. Didesni ūkininkai vos vos pajėgia viską atiduoti. Mažesniems lengviau. Prievolės aiškiai ne pagal žemės kiekį. Aiškus bolševikų noras didesnius ūkininkus parklupdyti. Grūštas daug lengviau viską atidavė ir pačiam dar liko. O Kreivėnui neliko nieko. Vos pajėgė šeimynai algas išmokėt. Dabar su tuščia kišene neverta nė mieste pasirodyt. Be to, Arminui skola negrąžinta - gėda susitikti. Jis, žmogus, nieko nesako, bet visgi... O kas kitąmet bus?
- Kaip manai, Juozai? Ar nepadidins prievolių? Ką tu su jais... Jau dabar "Tiesoj" rašo, kad bolševikai pakėlė Lietuvos žemės našumą. Rašo, kad daug trąšų privežė. Kur tos trąšos? Niekas jų nematė. Nebent tą mėšlą skaitysim - Katiušas. Jeigu pakėlė našumą, tai ūkininkai turi atsidėkot - turės daugiau duot. O tada peilis... Kaip tu manai?
Juozas tylėjo.
- Mažesni ūkininkai lengviau išpils. Galvoju, galvoju... Mielai parduočiau kad ir dešimt hektarų, bet kas .pirks? Nieks tos žemės nenori. Beje, ir parduot uždrausta. Turi ir sprink!
- Jūs labai neatsargiai kalbat...
- Žinau, su kuo kalbu. Tikėsi ar netikėsi, bet jei man dabar reiktų nauji čebatai pirkti - neturėčiau iš ko. Gyvenk, kad nori. Jeigu už rugių centnerį gali tik vienas kojines nupirkti. Gyvenk ir džiaukis. Ot, laukia žmonės, tikisi kažin ko... Visgi turi būt kas nors! Turi būt kokia permaina.
Abudu tylėjo.
- Rūpesčiai... Kaip pagalvoji... Geriau negalvot. Kaip bus, taip. Et, - numojo Kreivėnas ranka. - Ar neturi kartais kokį šnapsiuką?
- Turiu, bet tik naminės.
- Duok, kol mamos nėra.
Giružis atsinešė iš priemenės buteli ir du stikliukus. Išgėrė po vieną, po antrą.
- Tu daugiau negerk. Visada atsimink - du, daugiau ne! Matai koks aš pasidariau, - šyptelėjo Kreivėnas sumišęs. - Kitus mokau, o pats... Aš tai kas kita. Iš manęs nėr ko laukt, o prieš tave graži ateitis.
Kreivėnas vienas išgėrė trečią. Pakalbėjo apie šį, apie tą.
- Biaurus, bet ką padarysi, - raukėsi Kreivėnas, pats pildamasis stikliuką. - Ar ne Račiūno darbas?
- Kas jums? Gerkit, kad yra, ir viskas.
Langų stiklai tamsėjo.
- O žinot, kas su jūsų Jule atsitiko?
- Na?
- Ją suėmė prie pat Vokietijos sienos.
- Kas ten dabar? Juk ji tarnavo Šukiuose netoli Vilkaviškio.
- Taip. Bet čia pasakoja... Grybienė, kas daugiau. Ta viską žino. Sužinojo Julė, kad jūsų Petras gyvena netoli Tilžės, dvare. Gerą vietą turi. Ir sugalvojo durniukė eit į Vokietiją, į tą patį dvarą už mergą. Eit šitokiais laikais, kada siena šitaip saugojama! Jei nesušaudys, tai tikrai į Sibirą išveš už tai. Sakau - pasiuto merga, daugiau nieko. Čia jau pats velnias pakišo tokią žariją, kad merga neišlaikė. O gaila... Gaila! Merga - nors iš visų pusių žiūrėk.
Kreivėnas išgėrė ir vėl prisipylė.
Už lango suriko pelėda.
Kreivėnas krūptelėjo.
- Čia, grūšioj rėkia, - ramino Giružis. - Iš kapinių atlėkė.
- Bet rėkia kaip... Rodos, tamsį palietei lavoną. Slidų... Šaltas prakaitas ant jo veido... - šnibždėjo Kreivėnas atsistodamas. - Tas liepas aš vis tiek iškirsiu!
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
