en
Rytą pabudęs Kreivėnas pašoko iš lovos ir ėmė rengtis patamsį. Apsirengęs jis ėjo atsargiai statydamas kojas, bet, išėjęs iš miegamojo, pro praviras virtuvės duris pamatė, kad ten jau šviesu. Jis susiraukė. Tarnaitė plovė kibirus, o žmona kūrė ugnį.
- Pati nemiegi, tai duok nors šeimynai išsimiegoti, - pastebėjo jis, kai tarnaitė su kibirais išėjo iš virtuvės.
- Kas čia tau užėjo? Gal minute anksčiau prikėliau, tai baisus daiktas. Rodos, nemato, kad mudvi tik dvi.
- Tai vis minutė, kita prisideda, o ne atsiima. Darbininkui ir ta minutė daug reiškia. Nuo darbininko žmogaus negalima nė minutės nuvogti.
- Darbininko žmogaus! Rodos, kad aš tai ne darbininkė! Jeigu aš galiu atsikelti, tai ir jie gali.
- Čia yra skirtumas, tik tavo galva neišneša. Pirmiausia, tu dirbi sau.
- Sau? Tegu ir jie dirba sau. Tegu turi ir tegu dirba.
- Antra, socialinis klausimas pas mus taip pastatytas, kad... Bet lyg dar tu žinai, kas yra socialinis klausimas Tavo toje "Šlovinkim Viešpatį" neparašyta.
- Bet už tai ten taip parašyta, kad jeigu visi tą pildys, tai nebus nė tų visokių tavo ... visokių tų klausimų. Kur ėjęs, kur nėjęs, vis tą savo - politinis, akanominis ... politinis, akanominis ...
- Trečia ... - tęsė Kreivėnas jau aiškiai įpykęs, - aš šeimyną samdau, aš ir atsakau. Aš mokėsiu ir prikelti. Kelk, kai manęs namie nėra.
- Daug tu būni namie. Jei ne Liudvinave, tai Marijampolėj, jei ne Marijampolėj, tai Kalvarijoj. Nosį beriesdamas, tik skolų pridirbai.
Kreivėnas žengė žingsnį arčiau, norėjo kažką sakyti, bet tik galva palingavo:
- Su tavim ginčytis, tai rėčiu vandenį semt.
Mostelėjęs ranka, jis pasiėmė lazdą ir išėjo. Kieme pamatė, kad keleliu kažin kas atjuoduoja. Tai Giružis atėjo gyvulių šert.
- Šerk karves, Juozuk, o paskui nueik pas Grūštą ir paprašyk kūlio. Aprišiu obelaites. Ne, palauk, - susimąstė Kreivėnas. - Pas Grūštą tu neisi. Čia negerai bus. Nueis Motiejus.
- Kas negerai bus?
- Tai man žinot. Čia mano planas.
Įėjęs į arklidę. Kreivėnas rado Motiejų valant arklių lovius. Beeidamas pasieniu, jis užsistojo ant arklių šukų.
- Motiejau, - parodė lazda į šukas, - ar tai čia šukom vieta?
Kumetis metė valęs lovį, priėjo, pakėlė ir padėjo jas ant lentynos. Kreivėnas lazda pastūmė šukas arčiau prie sienos ir paglostė arklį.
- Na, bėri? Sveikas? Ausim karpai? Karpyk, karpyk, taip ir reikia. Matai, bėris - prunkščia. Palauk, palauk, dar mudu važiuosim, dar mudu pasivažinėsim. Taip tai nebus ... Tegu ji nė nemano ... Vai kap! Pririšo prie lovio ir laikys.
Paglostęs ir pašnekinęs visus arklius, jis išėjo iš arklidės, bet vidury kiemo stabtelėjo.
- Motiejau!
Kumetis nešė akselį iš kluono. Maišą pastatęs prie sienos, jis atsigręžė ir laukė. Kreivėnas vis dar stovi ten. Kumetis priėjo.
- Paimk botagą. Ar tai šitaip turi būt?
- Bet jūs pats čia vakar ir numetėt.
- Aš. Taip. Bet tavo pareiga pamatyt ir paimt.
Iš tvarto su kibirais išėjo Petronė. Kreivėnas pasilenkė, pažiūrėjo į kibirą ir atsitiesęs mirktelėjo:
- Lieki?
- Liksiu. Jau susiderėjau su dėdiene.
Karvių tvarte jis tik ties Torpeda ilgiau pastovėjo, palaikė ją už rago ir pranešė jai:
- Nieko nepadarysi, Torpedėle. Teks tave parduoti. Tu streikuoji, o man pinigų reik!
Ir nuėjo į sodą. Ilgai stovėjo prie tvoros ir žiūrėjo į tolį. Kai kur dar žiburiukai kaime, bet jau toli matyt per lygumas. Ten juoduoja stogai, ten medžiai, o ten toli - giria. Taip, Alytiškė ta ...
- Motiejau, - šūktelėjo kumečiui, einančiam pro sodą, - po pusryčių nueik pas Grūstą ir paprašyk, gal gausi kūlį.
Pusryčių jis Giružį pervedė per virtuvę ir pasisodino prie savo stalo.
- Svečio neužgersi - pats į svečius neik. Bet tik po vieną. Kaip aptiekoj - lašas captelėjo, ir ieškok kamščio.
Po pusryčių abu nuėjo į sodą. Giružis raišiojo obelaites, o Kreivėnas stovėjo ir žiūrėjo.
- Aukščiau, aukščiau. Et, kad tu nemoki ... Kas gi čia per darbas? Na, mat! Dabar kas kita. Man, jei ką dirbu, kad būt padaryta.
Pastovėjęs Kreivėnas nuėjo taku į patvorį. Vėl žiūrėjo į tolį. Tuščia laukuos. Tik arimai ir arimai, kiek akys užmato. O dar toliau jau neatskirsi - arimas ten ar pieva. O tylu! Tik gerai įsiklausius girdėti, kaip kažin kur barška vežimas. Toli, toli, gal už dviejų kilometrų, per laukus eina žmogus. Kruta jis, kaip juodas taškas, susilieja su juodu arimu, o po valandėlės vėl pasirodo sniego lope. Tuščia laukuos. Nė medžio, nė krūmo. Tik toli, toli juoduoja Alytiškės giria.
Ech, Alytiškė ta...
Kreivėnas pakrutino sodo tvorą, vyšnaitės šaka ir grįždamas nuspyrė nuo tako plytgalį.
- Ar teisybė, Juozai... Vakar parėjęs sužinojau ... ar teisybė, kad tu ten apie Alytiškės girią... na ... Magdutė ar kaip ten ji... Vesi, sako ... Jei taip, tai kam dar aš rau ieškau kitos?
- Kas jums papasakojo? Hm ... Ne kitaip, kaip Petronė. Tik dantis išmušt.
- Tu jai geriau nieko nesakyk.
- Vesi, sako! Gal vesiu, gal ir ne. Iki klėtelės arti, bet iki altoriaus toli. O jūs kalbų neklausykit ir pirškit. Kai pradėsit piršti, pažiūrėsim, ką tada Magdutė...
- Tai tu tik dėl Magdutės? Nesutari, matyt, tai nori atsikirsti: "Kas tu čia man", sakai. "Ne labai aš tavęs paisau. Yra sviete ir be tavęs..."
- Ne, ne tas. bet... Juk jūs ir pats sakėt... Karvę perki, sakėt... Taigi... jau, rodos, šitą išsirinkai, pirksi, bet visgi dar ir prie kitos prieini pažiūrėti...
Kreivėnas žiūrėjo į medžio viršūnę.
- Reikės šitą obelį kirsti. Baigia džiūti.
Abudu tylėjo.
- Argi ji taip ... Taip jau negali be jos?
- Ne tai, kad ... Visgi ji kitokia, kaip visos. Prie kitos mergos prieini, tai neva rūtom kvepia, o pro rūtas prarūgusiu avikailiu atsiduoda. O čia merga švari, kaip aptieka. Rankos baltos, kaip popiera, o plaukai - nė pleiskanėlės, kiekvienas plaukelis žiba, kaip šilkinis siūliukas. Tai ne merga, o paveikslas iš aptiekos, kur pana rankoj laiko žalią buteliuką.
- Kas iš to paveikslo, kad be rėmų. Vesi ją, tai visą amžių skursi. Pats sakai - reikėtų radijo, reikėtų elektros, reikėtų į žmones išeit... O iš kur tas viskas? O mergos visos vienodos ... Tegu ne visai vienodos, bet maždaug...
- Bet kad jūs man vis nesakot, kurią manot piršti ...
- Neiškenti? Tai išsižiok: Grūštų Elziutę.
Giružis paleido iš rankų šiaudus.
- Juokiatės jūs, ar ką?
- Tai tau, bobute, ir Devintinės! Juokas jam čia koks! O gal nepatinka?
- Neis.
- Eis, pamatysi. Grūštas skolų neturi, bet pinigų jam reik, oi reik! Skolintis tai jam atrodo lygiai, kaip apsivogti. Mirs, o nesiskolins. Tikras niekocia!
- O kur aš tų pinigų gausiu?
- Nesirūpink, aš paieškosiu, o vedęs atiduosi.
Giružis valandėlę patylėjo ir mostelėjo ranka:
- Neis. Sakau, kad neis, tai neis.
- Vėl savo! Tik neužmiršk, ką aš tau sakau. Nevarinėk žąsų. Žinau, atvažiuoja rato, atsiveža buteliuką. Tai tu šitaip - išgėrei vieną stikliuką ir daugiau ne! Kad ir surišę piltų. Tai, sako, matai - Giružis! Šneka, dar nesuspėję iš tavo kiemo išvažiuot, o Grūštas, nebijok, jau girdi. O šventadieniais vėl - į bažnyčią neisi, bet apie šventorių pasisukinėt gali. Vis jau arčiau Dievo! - šyptelėjo Kreivėnas.
Giružis irgi šyptelėjo, bet tuoj vėl apsiniaukė. Pažiūrėjo jis į Grūštų pusę ir, pasiėmęs šiaudą, traukė jį. Susimąstęs trynė šiaudgalius tarp delnų ir atsiduso.
- O sakyk... Geresnės eilutės neturi? Tik ta, kur vakar parėjai?
Giružis linktelėjo.
- Atlapai aplaistyti... Alum, tur būt... Lyg ir apseilėti ... O alkūnės nuzulintos ... Tai vis nuo staliukų. Žinai ką? Aš nepratęs atidėliot. Truks - laikys! Tuoj važiuojam naujos eilutės pirkt! Žinai, iki pasiūs, iki ką, o čia gal netrukus reikt.
- Tai kaip čia dabar?
- Ot. taip!
- Motiejus dar neparvažiavo.
- Jis negreit parvažiuos. Užtruks pas kalvį. Poriniu važiuosim. Aš einu rengtis, o tu kinkyk arklius.
Įėjęs į virtuvę, Kreivėnas rado žmoną lopant kailinius. Visa krūva drabužių buvo sukrauta ant suolo. Ir kojinės, ir skarelės. Ateis nauja šeimyna - reik viską sutvarkyti. Gal kur įplyšę, gal siūlė paleidus. Nauja šeimyna - kaip svečias - negi paduosi kiaurą kojinę? Ir klumpės, ana. Senoji šeimyna išėjo ir paliko visas purvinas. Kreivėnienė nukrapštė purvą, odą ištepė, klumpes sustatė į eilę. Pirštinės - kaip sėmė miežinius pelus, tai taip ir liko pilnos akuotų. Išrankiok dabar! O iki surankioji viską! Vienas autas lovoj visas suodinas, o šaliką šuniukas valkioja po kiemą, išsinešęs iš klėties. Rink, taisyk. Tai ne vienos dienos darbas! Ir vis tiktai pripuolant, nes kur kiti darbai? Ant aukšto mėsa laukia. Reikia perkabint, nes pelės kai kur pasiekia. Uogas reik pervirti, nes jis pats nesiklausęs ėmė nešvariu šaukštu, ir pradėjo rūgti. O kas tau padės? Tarnaitė? Nespėjo vandenį iš rūsio išsemti, dabar ruošia kiaulėms. Neatitrūksta nuo darbų ir ji. Parvažiuos su pienu - supilstys, suplaus, o čia jau laikas bulves skusti. Dar tų nenuskuto, laikrodis muša - laikas karves melžti.
- Petrone, nuvalyk batus, - paliepė tarnaitei, eidamas į savo kambarį Kreivėnas.
- Tegu ji triūsiasi. Ir pietūs užpuls.
- Tai aš nevalytais važiuosiu?
- Tik tu nerėk. Nuvalysiu aš.
- Valyk, man vis tiek.
Kreivėnienė atsiduso, padėjo žirkles ant stalo ir atsistojo.
- Tai čia dabar! Stovė, stovė sode - batų negal nusivalyt. Batus valyk, o kiaulės lauks.
Kreivėnas iškišo galvą į virtuvę:
- Stovė, stovė... Ė, ė, i neatė, - pamėgdžiojo jis. - O lietuviškai kalbėt neišmokai kaip reikiant.
- O kaip aš kalbu? - atrėžė Petronė ir, skarelę traukdama ant akių, spruko pro duris.
Kreivėnas šypsojosi. Net žmonai atrodė keista: jis nesupyko už tą "stovė, stovė". O Kreivėnui tas mergos statumas patiko.
Kreivėnienė atsinešė jo batus į virtuvę.
Jis tik rėkti moka: "Tu tvarkos nežiūrai!" Kad ir anąsyk. Sugrįžo medžiojęs, šautuvą pastatė kampe ir pavalgęs skaito savo "Kultūrą". Po kelių dienų rengiasi medžiot ir pakėlė riksmą.
- Ar nematėt, kad parėjau? Nesupratot paimt ir išvalyt? Šautuvas, kaip laikrodis. Kam jis vertas bus, kai šitaip pastovės prirūdijęs.
Kreivėnas vėl įkišo galvą į virtuvę:
- Jei Motiejus neparvažiuos, tai gyvulius pašerkit judvi.
Giružis važiuoja su manim.
- Kur judu važiuojat? - paklausė Kreivėnienė Giružį kieme.
- Ar ponas Kreivėnas ką sakė? - sumišo jis.
- Ne, lyg jis man kada ką sako. Nežinosi, nė kur buvo, nė ką veikė. Tai kur?
- Tai čia ... Yra toks reikalas.
Išvažiavo.
- Petrute, šokim pirmiau kiaulių šerti, nes paskui liks iki vakaro neėdę. Einu pirma vištom pabersiu.
Kumetis vis dar negrįžo. Tarnaitė šėrė arklius, avis, o Kreivėnienė su kibirais tąsė karvėms išspaudas. Net sušilo, iki viską apėjo. Nespėjo pabaigti - parvažiavo kumetis. Iškinkęs arklį, jis nuėjo pietų. Nors persiplėšk: čia dar bulvės neskustos, karvės nemelžtos, o šuva, išlindęs iš būdos, jau vaikščioja apie savo lovuką, žiūri į Kreivėnienę, ir krutina uodegą.
Skutant bulves, Kreivėnienė paklausė:
- Kur tu tą žiedą gavai?
- Tai čia dabar! Lyg negaliu turėt...
- Gali, gali, nesakau, bet ne prie kiaulių.
- Auksinis, nesurūdis.
- Nesakau, bet be reikalo mūvėt negerai. Šliūbinis žiedas, jei nepašventintas, merginoms nelaimė. Užpernai viena pas mus taip mūvėjo, skraidė, kraipėsi, o prieš Kalėdas turėjo išeiti: žiema garnys atlėkė.
- Tai čia dabar ...
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
