Anksti rytą Petras nuėjo į upę maudytis. Rytas buvo pilnas rasos ir vieversių. Jų čiulbėjimas buvo vėsus ir drebėjo, kaip rasos lašeliai ant dobilų lapų. Vanduo gnaibė kūną, bet paplaukiojęs Petras pasijuto lengvesnis ir linksmesnis. Net kvėpuot buvo lengviau. Rodos, sugertų visą tyrą orą. Ir karkluose, ir alksniuose jis pajuto tą linksmumą ir pradėjo ant jų tėkšti vandenį. Pasilenkęs paėmė nuo dugno akmeniuką ir juokdamasis paleido į Tėvelį. Akmeniukas garsiai kaukštelėjo į akmenį, ir Petras net susilenkęs užsiėmė ranka burną. Jis atsiminė kieliukę.
Kažin kur toli sugiedojo gaidys. Žuvis pliaukštelėjo pakrūmėj, o vanduo vis plaukė ir plaukė - be paliovos. Nešė putas, šapus, prigėrusį vabalą. Ir buvo taip miela viskas - ir Tėvelis, ir gaidžio giedojimas, net šapai ir vabalas. Tą vabalą jis išnešė ant kranto, padėjo ant žolės ir ėmė rengtis.
Paupiu Kazys vedėsi arklius. Zuikis nešdinosi, kiek drūtas, ir įlindo į dobilus.
Apsirengęs Petras vėl pažiūrėjo į vabalą. Tas nekrutėjo.
- Jeigu negyvas, tai jau nieko nepadarysi. O šiandie... šiandie, žinotum, aš norėjau tavęs pasigailėti. Tokia diena. Pats nesuprantu, vabale, o tu nė nežinai, kas čia vakar pas šitą akmenį atsitiko.
Mergos su kibirais ėjo į laukus.
- Ką duosit veikti? - kieme Petras paklausė tėvą.
Tėvas žvilgtelėjo į sūnų ir šiurkščiai atsakė:
- Pridirbsi tu čia...
Pamatęs, kad sūnus stovi ir laukia, kiek švelnesniu balsu pridėjo:
- Jei taip nori, gali eit runkelių kaupti. Toki čia dabar darbai... Verčiau pameškeriotum... Jeigu eisi kaupt, tai pasiimk juodį. Jis lėčiausiai eina, bet Julė vis tiek turės vedžioti. Tegu ne tiek, kaip kiti, bet ir juodis lipa iš vagos ir runkelius mindžioja.
Po pusryčių Petras pasikinkė juodį į žagrukę ir laukė ateinant Julės. Ji atėjo apsivilkusi dryža bliuzkaite. Nauja. Ta pačia, kur vakar, šventą dieną, vilkėjo. Ne ta pilka, kur buvo iki pusryčių. Tos pilkos buvo viena alkūnė užlopyta.
- Naaa! - sudavė ji arkliui per kaklą. - Ir arklį pasirinkot. Su tokiu dar užmigsim laukuose.
Lengvai šliaužė žagrukė, versdama pailgus kaupus. Juodavo rėžiai tarp žalių lapų. Runkelių lapai šlamėjo. Užkauptas plotas atrodė dar gyvesnis ir linksmesnis. Ir runkeliai lyg didesni, ir žalumas tamsesnis. Ir išpurenta žemė kvepėjo.
Varsnų gale, sukdama arklį, Julė vis žvilgteldavo į Petrą.
- Naaa! Kada užkaupsim, jeigu šitaip velkiesi koja už kojos. Manai, kad rytoj pabaigsim?
Petras jautė, kad čia jam buvo sakoma. Jį kalbino mergina, bet jis tylėjo.
Atsivaręs iki pievos, jis žvilgtelėjo į laikrodį ir priėjęs išžebojo arklį. Užsirūkęs papirosą, atsigulė ant pievos. Julė atsisėdo kiek toliau.
Arklys peša žolę, rūksta papiroso dūmai, šlama runkelių lapai, o Julė iš tolo vis žvilgčioja į Petrą.
- Ar teisybė, - paklausė ji, kai Petras atsuko galvą į jos pusę, - kad dabar tarp mokytų ir nemokytų skirtumo nebus?
- Teisybė.
- Čia skiedžia, kad dabar nemokytos galės tekėti už mokytų.
- O kas pirma neleido?
- Nevedė. Gėda buvo. O dabar gal tos gėdos nebus, kai jau visi lygūs. O iš teisybės, kuo ta mokyta geresnė už prastą? Ir ta boba, ir ta boba, koks čia skirtumas? Kad ji lūpas nusidažius, nagus nusižibinus, plaukus susiraičius pusmečiui? Pasakojo man Ievutė, tarnaitė to advokato... Kaip čia jo pavardė? To, kad jį kur varnos sulestų... Jūs žinot, tik pavardę užmiršau. Tai Ievutė pasakoja... mano gera pažįstama. Aną sekmadienį buvau užėjus, dar giros užfundijo. Turi atskirą kambariuką ant aukšto. Tai sako, kad ponia vis pusmečiui susifrizavus, o paausiuos glindos. Baisi ponia! Lūpas tai ir mūsiškės mokės nusidažyti. Čia mokslų nereikia. Didelis daiktas suknelę išsirinkt arba skrybėlę?
- Bet žmoną veda, kad turėtų draugę... na, kad turėtų su kuo mintimis pasidalinti, pasikalbėt.
- Pasikalbėt? Tai bobą veda tik pasikalbėt? Kva kva kva!
Ir Julė nusirito ant pievos.
Petras neiškentė nesišypsojęs. Numetęs papirosą, pataisė juodžiui plėškę.
- Šeimininkas eina pas Giružį.
Petras žvilgtelėjo į paupį. Tėvas ėjo takeliu ir nešėsi kažin ką susivyniojęs po pažaste.
- Giružis dabar - oho!
- O kas?
- Iškilo. Su bolševikais iš vien. Dabar jis viską gali. Tik pasakys: "Šitas liaudies priešas", ir jau saugumas ima. Dabar ir Grūštaitė už jo tekės. Pirmiau dar spyrė, o dabar jau drąsiai galės prieiti ir paglostyt. Ir tokia davatka uždės balną tokiam vyrui!
Petras pažebojo juodį ir apsuko žagrukę.
- Naaa, proletare! - spyrė ji arkliui į koją.
Arklys truktelėjo. Vidury vagos Julė atsisuko:
- O aš, jeigu... Runkelius ariat! Nematot?
- Užsižiopsojau... - atsakė Petras sumišęs.
- Jeigu būčiau Giružio vietoj, dabar jos nevesčiau. Pirmiau nenorėjai, tai dabar ir man nereik tavęs. Buožės pusė! Kurgi! Dabar kiekviena tekėtų už komisaro, o Giružis bus. Bus, ką čia šnekėt!
Julė dar kažko paklausė, bet Petras neatsakė. Kaupė tylėdami. Petras nė nepastebėjo, kaip iš kažin kur atsirado tėvas.
- Vesk arklį namo. Jau vienuolika. Kazys jos arklius pakaustyt. O kaupiasi gerai. Žemė kaip ikrai.
Petras patraukė namo, o tėvas likęs dar žarstė žemę, išsirovė runkelį ir apžiūrėjo iš visų pusių.
- Ko tėtė buvo pas Giružį? - paklausė Petras motiną.
- Kas jį žino... Kumpį nunešė...
Kreivėnas parėjo namo ir kažin ką aiškino Kaziui. Prisiraišiojęs tris arklius, Kazys išjojo pro vartus, o Kreivėnas nuėjo į klėtį. Pasidairė, pradengė Kazio lovą, pasiraukė ir išėjęs šūktelėjo Julę:
- Griebk šluotą ir iššluok klėtį. O paskui išmazgok.
Julė nustebusi truktelėjo pečiais.
- Visur pats ir pats eik, visur parodyk pirštu, tai gal dar padarys, o pačios niekad nesusipranta. Šitiek dulkių! Jeigu visą laiką tokiom dulkėm kvėpuosi, tai aišku - gali džiova prisimest.
Įėjęs į virtuvę, užpuolė žmoną:
- Nežiūrai, nematai, kokia darbininko lova! Pakėliau paklodę, o paklodė - kopūstus sodink.
- Koks rūpestingas, a girdit! Kas čia pasidarė? Tur būt kieno šuva pasikorė. Visą amžių nežinojo, kaip šeimyna turi, o šiandie ėmė ir pamatė. Ar neskalbiam, ar negauna baltus kas savaitė? Su kokiom kojom atėjo iš tvarto, su tokiom ir lipa į lovą. Tai aš čia kalta?
Pro vartus vienu arkliu įvažiavo Račiūnas. Kreivėnas išėjo į kiemą. Pasisveikinęs paklausė, ar turi maišą, ir abu nuėjo į klėtį. Julė šlavė grindis. Kampe ji pakėlė numestas kelnes, ir Kreivėnas ten pamatė aplūžusią pintinę. Pintinė buvo pripilta pelų, ir baltavo kiaušiniai. Kreivėnas priėjęs pintinę paėmė ir atsinešė į šviesą.
- Nežinojau, kad mūsų vištos čia kiaušinius deda.
- Ir kaip gražiai... eilėmis... Ir dar pelais užbarsto, - nusijuokė Račiūnas.
Julė paraudusi stovėjo kampe.
Kreivėnas padėjo pintinę ant grindų ir lipo į viršų. Laiptai sugirgždėjo, ir jis nenoroms susiraukė.
Kai juodu su rugių maišu nulipo žemyn, pintinė vis dar stovėjo vidury klėties.
- Kur ją dėt? - paklausė Julė jau atvėsusi.
- Dėk į kampą. Kieno bus, tas pasiims.
Išlydėjęs Račiūną, Kreivėnas patenkintas nusijuokė žmonai:
- Jau radau šešką, kur kiaušinius vagia.
- Kas?
- Kazys.
- Klėty radai?
- Klėty. Dėl tavęs galėtų viską išnešt. Nieko nematai. Vis man vienam eik, vis žiūrėk, viską matyk. Kažin, kas būtų, jeigu šituos namuos ir aš taip nežiūrėčiau, kaip tu. Kiaušinius palikau. Užteks, kad užsirašysiu.
Kreivėnienė atsiduso:
- Tai vis tie... pažangūs!
Kreivėnas net krūptelėjo, bet nieko neatsakė ir priėjo prie rašomojo stalo. Išsitraukęs stalčių, išsiėmė storą sąsiuvinį.
Stalčiuj buvo senų laikraščių, prirašytų popierių lapų, batų tepalo dėžutė, vokų, kamuolys šniūrų maišams rišti, sauja uknorių ir naujutėlės šukos arkliams šukuoti. Per dulkes ritosi šruotai.
- Nekišk nagų, - sakydavo žmonai, kai ji norėdavo išvalyti stalčiaus dulkes. - Dar sumaišysi man raštus. Aš jau pats išvalysiu.
Kreivėnas atsivertė sąsiuvinio puslapį, kurio viršuj buvo užrašyta: Kazys. Lėtai pasivilgęs plunksną, jis pradėjo naują eilutę: "Liepos mėn. 8 d.: Kiaušiniai."
- Kiek pasigesdavai kiaušinių? - paklausė žmoną.
- Penkių, šešių. Ir taip vis kasdie. O matai, kur tie kiaušiniai...
"Keturios savaitės, 7 kiaušiniai kasdie, iš viso..." rašė Kreivėnas ir, nepakeldamas galvos, šūktelėjo žmonai:
- Duok pietus!
- O kur Petriukas? - susirūpino Kreivėnienė. - Petrute, ar nematei, kur jis?
- Sode stovi pas tvorą i žiūri in Grūšto kluoną.
Kreivėnienė piktai žvilgtelėjo į tarnaitę ir pati ėjo pašaukti. Visi sėdo valgyti pietų. Parjojo Kazys. Arklius išvedęs į laukus, jis sugrįžo į kiemą ir ėjo tiesiai i trobą. Julė žvilgtelėjo į Petronę, padėjo šaukštą ir straktelėjo į priemenę. Sugrįžus ilgai maiše šaukštu po lėkštę, lyg nežinodama, ar valgyt toliau, ar ne.
Įėjo Kazys. Trenkęs kepurę ant suolo, atsisėdo, pažvelgė į Petronę ir įsidėjo į burną duonos plutelę. Ilgai kramtė. Pagaliau mostelėjo ranka ir pasiėmė šaukštą.
- Kas tau? - nustebo Petronė.
- Liežuvį skauda, - prakošė jis pro dantis.
Julė iškišo Petronei liežuvį ir parodė špigą. Petronė pasiėmė lėkštę ir nuėjus atsisėdo prie krosnies.
- Kas čia? - nustebo Kreivėnienė įėjus ir visus apžvelgė.
- Tiedu durnaropių apsiėdė.
Kreivėnienė tuoj suprato ir, nieko nesakius, grįžo atgal.
Vakare atėjo Giružis.
- Labas vakaras, - pasveikino jis garsiai ir apžvelgė šeimyną, valgančią vakarienę.
Tuoj prasivėrė durys, ir pasirodė Kreivėnas. Jis buvo susirūpinęs.
- Prašom. Prašom toliau.
Kazys mirktelėjo Julei.
- Ir dienelės karštumas, - pradėjo Giružis pasisveikinęs. - Nė vakare neatvėso. Ir draugas Petras jau namie.
- Šiandie jau runkelius kaupė, - atsakė tėvas greitai, lyg norėdamas nuslėpti šypseną, kurią pastebėjo Petro lūpose.
- Namie, - atsakė Petras. - Renkasi draugai iš visų pakampių.
- Slinkis toliau prie stalo, - kvietė Kreivėnas.
- Ačiū, aš jau po vakarienės.
- Gal giros išgertum?
- Čia tai kas kita.
Išgėręs pusę stiklinės, pasigardžiuodamas atsikrankštė ir reikšmingai nusišypsojo:
- Kai mečiau gėręs degtinę, tai dabar man gira geriausias gėrimas.
- Argi niekad degtines ir negeri? - paklausė Kreivėnienė lyg stebėdamasi.
- Vieną, du stikliukus. Daugiau - ne. Ne tie laikai. Smetonos laikais gėriau. Visi gėrė. Pasakykit, kas biednam žmogui daugiau buvo likę? Dabar kas kita. Naują gyvenimą statom. Ir jei kas dabar išgeria, lai tik iš džiaugsmo. Laisvę turim.
Kreivėnienė susiraukė.
- O kur ta laisvė? - pradėjo Petras. - Žodžio laisvė, pavyzdžiui, yra, ar nėra jos?
- Yra! - nukirto Giružis.
- Gerai. O jeigu aš, pavyzdžiui, pasakysiu, kad mes laisvės neturim, darom, ką Maskva diktuoja, kas bus su mano laisve?
- Kaip galima sakyti, kad Maskva diktuoja. Tai melas, o už melą, aišku, reikia bausti. Argi Maskva diktuoja? Ne, rik pataria, moko mus, mums gero nori. Juk mes penkiasdešimčia metų atsilikę nuo kultūros. Girdėjot juk, radiją turit, laikraščius skaitot.
- Suprantu. Kai mes pradėsim vogti, kaip rusai, tingėti, kaip rusai, kai mūsų vaikai gaujomis valkiosis be priežiūros ir nieks nežinos, kieno jie, tai tada būsim tą kultūrą pasiviję.
- Čia broliškos tautos įžeidimas! - supyko Giružis.
- Tu, Petrai, geriau prikąsk liežuvį, - įsikišo tėvas.
- Teisybė, liežuvis prikąst leista. Laisvė!
- Tu sakai, kad dabar geri iš džiaugsmo... - neiškentė Kreivėnienė, ir jos akyse sužibo pikti žiburiukai.
- Iš džiaugsmo, bet tik kiti. Aš - ne!
- Ir tu tikėk žmonėms! O čia vis pasakoja, sakosi net patys matę, kaip prieš savaitę tu girtas Liudvinave į Šešupę įpuolei. Būtum prigėręs, tik Balaika ištraukė. O pasakoja žmonės nemelagiai.
- Tai Balaika būtų prigėręs, Balaika įpuolė, o aš jį ištraukiau. Pasiutę žmonės! Abu šlapi buvom, tai gal ir sumaišė.
Kreivėnas pritardamas linktelėjo galva.
- Ką čia apie tokius niekus kalbėti... - tęsė Giružis patylėjęs. Dabar yra svarbesnių dalykų, kuriuos reikia aptarti, išsiaiškinti. Artėja rinkimai į liaudies seimą. Štai kada pasirodys, ar mes suprantam laisvę, ar ne. Rinksim geriausius iš geriausių. Nė vieno balso liaudies priešams!
- O kas tie liaudies priešai? - paklausė Kreivėnienė.
- Aišku, smetonininkai, fašistai!
- Yra tik keturi kandidatai, tai kuris iš jų fašistas, liaudies priešas?
- Visi keturi geri kandidatai. Fašistų čia nėra.
- Tai kad liepi balso neduot už liaudies priešus? Tai už kurį nebalsuot?
- Už visus reik balsuot?
- Tai kam dar tas įspėjimas? - piktai nusijuokė Petras. - Keturis kandidatus davėt, už keturis liepiat balsuot ir dar įspėjat - nė vieno balso liaudies priešams! Kvailių ieškot, ar ką?
- Čia taip išeina. Jeigu jūs neisit balsuot, tai aišku, kad jūs prieš liaudį, kad jūs su liaudies priešais einat.
- Dabar jau aišku. Čia laisvė - gali balsuot, gali nebalsuot.
- Žinoma - laisvė.
- O jeigu aš nebalsuosiu?
- Tada pasirodysit, kad einat su liaudies priešais. Pasirodysit, kad jūs prieš komunistų partiją, o komunistų partija teisinga, bet ima be pasigailėjimo: mirtis visiems liaudies priešams!
- Tai čia ir yra ta laisvė?
- Žinoma, laisvė! Galit nebalsuot, nieks neprivers, bet atsiminkit, kad pasuose įspaus, kas balsuoja. Ateisit į krautuvę ko nusipirkt, ateisit į įstaigą... Reikalą turi, pilieti? Parodyk, drauge, pasą. Aha, nebalsavai? Kur ženklas?
- Ir laisvai ima laisvą pilietį! - nusikvatojo Petras.
- Su jumis ginčytis sunku. Aš ne ginčytis atėjau. Aš tik atėjau įspėt, paragint, išaiškint... Kur jūs rasit geresnę partiją, kaip komunistų partija? Ji visų kovojančių žmonių... kaip čia geriau pasakyti, kad suprastumėt... Ji visų žmonių pryšakys!
- Tai kas mes? Užpakalis? - supyko Kreivėnienė.
- Palaukit, drauge...
- Žinai ką, Juozeli? Mudu kiaulių kartu neganėm, tai tu manęs drauge nė nevadink.
- Tegu bus senoviškai, dėdiene... Ir... taigi... Aš manau, kad tik taip šnekat, dėdiene, o balsuot vis tiek balsuosit.
- Ar taip jau labai nori žinot? Jei kiti nedrįsta, tai aš pasakau. Jei Dievo skirta, kad reik kentėt - kentėsim. Jo valia, Juozeli. Ir tu Jo valioj. Bet balsuot už tuos, kurie nebijo Dievo ir bažnyčias griaus - ne!
- Kas čia griauja tas bažnyčias? - šoko Giružis. - Eikit, melskitės, nieks nedraudžia.
- Ką bolševikai sako, reik suprast priešingai, ir rasi tiesą.
Giružis nutilo. Apsidairęs po kambarį, jis kreipėsi į Petrą:
- O draugas Petras kaip?
- Aš? Šis laisvas pilietis jau laisvai apsisprendė, - atkirto Petras, su panieka pažvelgęs į Giružį.
- Ačiū Dievui.
- Kam dar Dievą mini? - supyko Kreivėnienė.
- Kaip tai? Tai jūs, tai jūs, dėdiene, manot, kad aš koks bedievis? Aš einu į bažnyčią ir pasakysiu, kad jeigu Dievas būt nepadėjęs, tai būtume nė laisvės negavę.
- Užteks! - pašoko Kreivėnas. - ir galo nebus. Su savo kvailiojimais jūs galit žmogų iš proto išvest!
Giružis atsiduso. Jis pabaigė gerti savo stiklinę, vėl apsidairė po kambarį ir atsistojo.
- Reikia krutintis.
Atsisveikindamas jis spaudė visiems rankas, o Kreivėnienę dar suramino:
- Pamatysit, dėdiene, koks gražus bus naujas gyvenimas.
Kreivėnienė tylėjo. Kreivėnas svečią išlydėjo pro duris. Temo. Snaudė beržai. Tik vakarų dangus buvo įpykęs, Rodos, kad ten kas ištiesė ilgą raudoną vėliavą.
- Gražu! Puiku! Kur judviejų protas? - širdo Kreivėnas sugrįžęs. - Nebalsuosit - nebalsuokit, bet kam šitokių... velniai žino, kokių... šnektų?
- O kas pradėjo? - atsikirto žmona. - Kam tu čia jį pasiprašei?
- Aš?
- Tai dar meluosi, kaip bolševikas? Vakar pats sakei: "Reikės griebtis priemonių... apsidrausti", a girdit. O šiandie pasigriebei kumpį ir apsidraudei.
- Gerai, gerai... Aš savo padariau... Mano, kad jeigu ji nebalsuos, tai bolševikai pasiims savo tankus ir nusigandę pabėgs į Maskvą. Žiūrėk, kad iš ūkio neišmestų. Ech, boba!
- Tegu meta. Gatvę ties komisaro namais šluosiu, bet vis tiek nebalsuosiu. Tankus, a girdit! Tegu aš tik boba, bet manęs nė su tanku nepaimsit.
Kreivėnas mostelėjo ranka ir užsidarė miegamajam.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >