en
Valgomajam tėvas skaitė laikraštį. Jis pažvelgė į sūnų per laikraščio viršų. Atsikosėjęs laikraštį sulankstė, padėjo ant stalo ir patrynė rankas.
- Kur mama?
- Prigulė. O kas?
- Nieko, tegu miega.
- Pasivaikščiot buvai?
- Buvau pas Grūštus... Kluono pažiūrėt.
- Ilgai žiūrėjai. O per pievas ar ne tu ėjai?
- Aš.
- Su Elziute?
- Aha...
- Hm... Šitą... O gal ir pats jau girdėjai - Elziutė rengiasi tekėti.
- Už ko?
- Už Giružio.
- Vargiai...
- Kodėl vargiai? Ar ne puikus vyras? Rankas turi, negeria. Užeitum pasišnekėt. Kartu augot.
- Spėsiu. Atsišnekėsim.
- Hm... O tau pas Grūštą nėr ko ieškot...
- Kodėl? Ar tai pas kaimyną nė užeit negalima?
- Galima, nesakau... Bet su Elziute vaikštinėti po laukus... Pamatys Giružis... Paskui piktumai... Ko tau ten lįst? Neardyk, kas pradėta.
- Jūs, rodos, ir pradėjot...
- Aš. Puiki bus pora. Truks - laikys!
- Iš tų pelų nebus grūdų.
Kreivėnas iš paniūrų pažvelgė į sūnų. Valandėlę tylėjo.
- Žinai mano būdą. Ką aš pradedu, tai ir pabaigiu. Aš turiu planą, todėl iš anksto įspėju - nesipainiok. Elziutė ne tau.
- O ką jūs žinot? Gal ir aš turiu planą. Kreivėnas krustelėjo galvą ir giliai įtraukė oro.
- Elziutė ne tau... Verčiau pagalvok apie Arminaitę. Parašyk jai eilėraštį, - šyptelėjo nenoromis. - Jau pastebėjau, kad tu su motina pradedi sukti vienas girnas. Ar ne ji tau įkalbėjo gretintis prie šios... geros, doros, skaisčios mergaitės? Ar ne taip ji kalbėjo?
- Kam jūs čia dar mamytę atrandat? - liūdnu balsu atsakė sūnus ir pažvelgė pro langą. Kieme gaidys vėl buvo susikibęs su gaigalu.
- Tam, kad neužmirštum... kad... kad jeigu šituos namus teks užrašyt, tai užrašysiu aš, o ne ji.
- Dar nežinia, kaip su tuo užrašymu bus. Gal nebus kas palikti...
- Tu drįsti man prikaišioti! Drebi į akis, kad aš ūkį baigiu nugyvent! Kad skolų pridirbau?
- Argi aš kalbu apie skolas?
- O apie ką gi, mamytės Petreli?
- Aš norėjau pasakyt, kad jeigu mes jau turim bolševizmą, tai aišku, kad nuosavybės nebus, ergo, nebus kas palikt.
- Nuosavybės nebus? Tai būtų ūkio griovimas!
- Bolševikams tas nesvarbu. Jie turi būti nuoseklūs. Jeigu jie paskelbę, kad Dievo nėra, atmetė visus Jo įsakymus, tai turėjo atmest ir šitą: "Nenorėk nė jaučio, nė asilo... ir taip toliau, kuris yra tavo artimo." Nesuprantu tik, kodėl mūsų kairieji... pažangieji... bedieviai... (kaip juos geriau pavadinti?) kodėl jie tokie nenuoseklūs? Net juokinga ir kartu pykti reikia. "Ponai bedieviai", norisi jiems pasakyti: "Dievo nepripažįstat, taigi atmetat ir Jo įsakymus. Svetimoteriauti leidžiat ir patys svetimoteriaujat." "Kam varžyti žmogaus laisvę, jeigu tas sveikatai nekenkia." Juk taip sakot? - nusijuokė Petras. - Bet kada iš jūs nori atimti penkių aukštų namą, tai tuoj atsimenat Dievo įsakymą: "Nenorėk nė jaučio, nė asilo..." Tur būt dėl to atsimenat, kad tame penkių aukštų name yra minkštesnė lova. Paleidot gyvulį, o kada jis pribėgo prie jūsų kupetos, tada rėkiat. Ė, nerėkit, nesulaikysit!
- Kokį gyvulį? - suriko tėvas, nustebimo parblokštas.
- Mane! Jeigu Dievo nėra, tai žmogus neturi sielos, ergo, aš gyvulys, o jeigu gyvulys, tai turiu būti tikras gyvulys ir kuo didesnis, tuo geriau. Duokit man ragus kuo ilgiausius, kad galėčiau prismušt prie lovio. Jūs leidžiat svetimoteriaut, o tas man, gyvuliui, patinka. O vogt, užmušt? Nenorėtumėt leist? Uždrausit?
- Yra įstatymai. Tu ką čia dabar? - stebėjosi tėvas, išpūtęs akis.
- Dievo ar žmonių įstatymai? Jei jie ne Dievo, tai man tik nusispiaut. Ko man bijot, jeigu viskas baigiasi čia, jeigu po mirties man nereiks atsakyt? Užmušiu, nudursiu savo ragais kiekvieną, nudursiu dėl patelės ar samčio jovalo. O aš esu ir pavydus. Kodėl jūs, ponai, galit turėti truputį aukso, o aš ne? Aš apsidairau, susiieškau daugiau tokių, kaip aš, galvijų. Mes iškeliam kruviną vėliavą ir šaukiam: "Išalkusi minia pirmyn!"
- Tai proletarai tau galvijai? - suriko tėvas grasinamu balsu.
- Taip, bet ne dėl to, kad jie nieko neturi - dėl to, kad atmetė Dievo įstatymus. Pagaliau ir patys prisipažįsta, kad yra iš gyvulių ir gyvuliai. Taigi mes vienijamės ir griaujam jūsų įstatymus. Mes leidžiam naujus: "Mirtis mūsų klasės priešams!" Ir užmušam juos. Užmušam viešai, net pasauliui pasigirdami tuo. Visi kiti turi mums pritarti, o jei ne - užmušam ir juos. Žinoma, mes patys nenorim, kad mus užmuštų. Kaip gi gyvulys galėtų to norėt?
- Bet ir mes nenorim! Mes, kurie turim namą, kurie turim žemės daugiau kaip du kvadratinius metrus, kurie turim tarną ir tarnaitę.
- Aha, jūs! Jums pasigailėjimo nėra. Jūs kliudot mums prieiti prie lovio. Žinoma, mes vienas kitą irgi subadom, ir mus už tai baudžia. Ką padarysi, kad tave vieną "bausti" užpuolė visas būrys. Neapsiginsi, ragai per silpni, bet sąžinės graužimo dėl mūsų padarytos žmogžudystės mes nejaučiam. Sąžinės graužimo! Sąžinės nėra, nes sielos nėra. Pagaliau... jeigu mus ir nubaudžia... kad ir mirtimi... tai bausmė nedidelė. Sutrumpino tik laiką kapstytis po šitą mėšlyną, kurį jūs vadinat žeme.
- Nesuprantu, ar tu dar varpininkas, kairysis, ar jau bolševikas. Ne, tu ne bolševikas. Nekalbėtum taip pats apie save. Tu meluotum. Ar tik ne į Romą suki?
- Ar dar kairysis aš? Kiekvieno kairiojo nuoseklus kelias eina į bolševizmą. Ko sustot pakely prie nuosavo namo, prie tarno ir tarnaitės? O gal į Roma suku, klausiat? Pamatysim vėliau, o dabar baikim kalbėt apie nuosavybę.
- Taip, sakiau ir sakysiu, kad atimti nuosavybę - sudaužyti tą lovį, apie kurį tu kalbėjai. Jei nebus nuosavybės, niekas nenorės dirbti. Kam šitą arklį turiu šerti aš, jeigu jis ne mano? Tegu kiti pašeria, ar aš kvailas. Kam aš turiu pasilenkti ir paimti akmenį nuo dirvos, jei ta dirva ne mano?
- Mat kaip? - nusijuokė Petras. - Aš jums atsakysiu - tik Dievo įsakymas "Nenorėk nė jaučio, nė asilo" skatina mane tą akmenį paimti. Matyt, Dievas norėjo, kad žmogus šį tą turėtų savo, kad jis pats - pats! - lenktųsi to akmenio paimti. Kad jis dirbtų laisvai, su džiaugsmu, o laisvė ir darbo džiaugsmas jau skiria mus nuo gyvulio. Jei žmogui atimsi viską - atimsi laisvę, nes jis pats nesilenks akmenio paimti. Pagalvok, tėve, kas mums dabar daryti? Reikia, kad mes, kurie laikom iškėlę kruviną vėliavą, turėtume ant savo stalo baltos duonos. Taip. O kad jie nenori dėl akmenio lenktis, tai mes griebiam botagą. Aš dar ne viska, tėve, apie Dievo įsakymus pasakiau. Dievo įsakymai, kaip laikrodžio ratukai. Išimk vieną, ir visas mechanizmas sustos. Kad ir svetimoteriavimas. Žmona yra mano nuosavybė, o aš esu nuosavybė žmonos. Jei netekėjusi - ji bus kieno nuosavybė, o jeigu aš mergaitę suvedžioju, aš tuo pačiu kam nors pavagiu nuosavybę. Užmušiau - atėmiau didžiausią nuosavybę.
- Dabar man aišku, kur tu suki. Apsieisim ir be Romos. Nevok, neužmušk... Kam čia dar Dievą išgalvoti? Sveikas žmogaus protas sako, kad negalima. Protas! Tik reikia daugiau šviesos, mokslo...
- Protas, mokslas aistrų nežaboja. Protą aistra visuomet nugalės, jeigu aistros nesulaikys Dievo akivaizda. Pagaliau, koks išskaičiavimas būti doru? Kokia nauda iš to man, kuris nieko neturi? Kad jūs, turtingieji, galėtumėt ramiai miegot? O dėl Romos... Aš ten dar nenuėjau. Prieš einant, reikia dar išmokti pirmą žingsnį žengti. Vištidėj užaugęs, neskrisi kartu su baltu balandžiu.
- Suprantu, kas tas... baltas balandis! - piktai šyptelėjo tėvas.
- Dar nenuėjai? Vadinasi, kely sustojai?
- Aš tik nuo bolševizmo nusisukau. Aš prieš darbo džiaugsmo - laisvės - atėmimą. Aš prieš pavertimą gyvuliu. Aš už tai, kad žmogus pats lenktųsi akmenio paimti. Man viena aišku - arba su bolševizmu, arba su Dievu. Vidurio kelio nėra. O jei su Dievu, tai reikia priimti visus Jo įsakymus. Aš ieškau kelio. Nenorėčiau likti toks, kaip dabar - nė nuryt, nė išspiaut. Į Romą ar į Meką - man kol kas vis tiek, bet viena jau aišku - eiti reikia!
- Tu visiškai klysti, laisvamanius laikydamas gyvuliais. Žmogus vis dėlto ne gyvulys. Jis turi protą.
- Tai kam dar pasikabinot Darviną? Lyg aš neatsimenu, ką jūs apie beždžionę pasakodavot? Vargšės beždžionės! Jos apalptų iš nusiminimo, jeigu sužinotų, kad šitie šlykštūs žmonės jas, šituos švarius gyvulėlius, vadina savo giminėmis.
Tėvas tylėjo. Po valandėlės jis atsiliepė, akis įsmeigęs į sūnų:
- Tur būt, imsi tvirtinti, kad tarp netikinčiųjų nėra padorių žmonių? O Romos avelių tarpe maža ištvirkimo?
- Sutinku. Yra tokių, kurie Dievo neneigia, bet Jo ir neboja. Irgi nė nuryt, nė išspiaut. Aš nesakau, kad žaliam medy nėra nudžiūvusių šakų. Būna ir nudžiūvusiam, kurį tik nukirsti reiktų, viena kita atžala prie šaknų. Šitos atžalos vis tiek yra išauklėtos, kaip jūs pasakytumėt, religijos nuodų atmosferoj. Taip, taip, nesiraukykit, nenorit prisipažinti, bet taip yra. Dievo įsakymai vis tiek liko šitų netikinčiųjų pasąmonėj, Bet pagalvokit, tėve, kas bus tada. kai žmonės apie krikščionišką auklėjimą ne girdėt nebus girdėję! Kai "nuodų" nė pasąmonėj nebus likę. Pavyzdžių jau turim rytuos. Beždžionė vis dėlto švaresnis gyvulys!
- Tai šitas nudžiūvęs medis - bedievių medis?
- Taip.
- Ir jį reikia nukirsti? Puiku, kunigėli! Tiek pasiekei besimokydamas, kad net pasukai į visų prietarų šatrinį - Romą! Mokslo reikšmes nenori pripažinti! Ir rėžti į akis, kad visi laisvamaniai yra gyvuliai, supuvę... - Tėvas pakėlė kumštį ir pagrasino sūnui. Jo veidas net pagelto. - Tylėk! Žinau, ką nori pasakyti. Besiteisindamas, bešvelnindamas, gal būt, pasakysi, kad aš esu to nudžiūvusio medžio žalia atžala. Tik tiek ir galėtum. Nereikia! Leidau mokytis, o eini sesers keliais. Tik pinigus kaip į balą išmečiau... Bet dabar aš... aš tau pasakysiu. Jeigu bolševikai šito ūkio neatims, tai tada aš tau duosiu atsakymą į tai, ką dabar išgirdau. Tada tu nė nedrįsk manęs kaltinti. Tai irgi bus - ergo! - dūrė jis pirštu į stalą. - Pažiūrėsim, ką tada kalbėsi. Atsimink, vaike... Aš ir mirsiu, o neužmiršiu!
- O jeigu bolševikai viską atims? - atrėžė sūnus, rankas susikišdamas į kelnių kišenes. - Tada sakysit, kad gyvulį reikia pririšt. O kuo?
Tėvas sukando dantis, net žandikauliai iššoko. Jis taip pažvelgė į sūnų, kad šis net nusigando.
- Vaikpalaiki!
- Ko jūs čia baratės? - paklausė motina įeidama.
- Mes čia nubalsavom, kad Dievo nėra, - stengėsi šypsotis Petras, bet jo lūpos drebėjo. Baimė praėjo, o pradėjo kilti neapykanta. - Nubalsavom, bet - vis dėlto porą Jo įsakymų pasilikt norėtume. Taip mums patogiau.
Kreivėnienė priekaištingai pažvelgė į vyrą ir palingavo galva.
- Nespėjo vaikas parvažiuot, o tu...
- Kam vaikas, o kam ne...
- Ar tu girtas, ar jau visai iš proto išėjai? Tik jau, Dieve tu mano...
- Nutilk ir nešdinkis į virtuvę. Žinok savo vietą. Marš!
- Irgi žmoniškumas, mokslas ir proto šviesa! - sušuko Petras baldamas.
Kreivėnas pagriebė nuo stalo stiklą, trenkė jį į žemę ir spruko pro duris.
- Kam tau prasidėt su juo? Žinai jo būdą, - atsiduso motina.
- Kalba apie žmoniškumą, apie laisvę, o į žmones žiūri kaip į savo avių kaimenę. Noriu - suvarau į žardį, noriu - uždarau į tvartą. Daryk taip, gyvenk taip, kaip aš noriu, o jei ne, tai aš tau parodysiu.
- Ar tik ne nuo Elziutės pradėjot?
- Kad ir taip...
- O baigėt, Dievas žino, kuo... Visada taip būna...
Per vakarienę Kreivėnas visą laiką tylėjo. Jis žiūrėjo tik į langą arba duris. Tylėjo ir Petras su motina. Pabaigęs valgyti, Kreivėnas patrynė ranka kaktą ir paklausė, nepakeldamas akių nuo stalo:
- Tai gal sekmadienį nė balsuoti neisi?
Petras suprato, kad tėvas sako jam.
- Neisiu, - atsakė tvirtai.
- Žinoma, atsakyti teks man. Ar ne?
- Kiekvienas atsako už save. Juk yra laisvė galvoti ir elgtis...
- Taip, taip, juokis... Didelę išmintį rodai... O tu? - kreipėsi į žmoną.
Žmona tylėjo.
- Nieko nepadarysi. Reiks griebtis priemonių... Apsidrausti... - nusprendė jis, eidamas į miegamąjį.
Motina su sūnum sėdėjo tylėdami. Juodu girdėjo, kaip tėvas vaikštinėja po miegamąjį. Jis ten pastūmė kėdę, užsuko laikrodį. Buvo girdėti, kaip jis atsidarė langą ir nusispiovė į sodą. Vėl vaikštinėjo.
Petras norėjo užsukti radijo aparatą. Motina, netardama nė žodžio, sulaikė jo ranką. Jis nusišypsojo, linktelėjo ir išėjo į savo kambariuką šalia seklyčios.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
