404 Vincas Ramonas "Kryžiai" | Antologija.lt

Vincas Ramonas - Kryžiai

Apie kūrinį Turinys

26.

    Lyja. Smulkus tas lietus, bet kieme balos. Vištos vaikščioja pasišiaušę, nuleidę uodegas. Tik antys linksmai šnekučiuojasi ir pliurškia po balą. Medžiai juodi, dangus murzinas. Slapias vėjas gailiai cypia kluono plyšiuos.
    Švilpia vėjas, nuo stogų varva, o šuva tupi patvartėj ir dreba.
    Rato išrėžta vėže sruvena vanduo. Ir arklio pėdos pilnos vandenio. Po bulvieną vaikščioja vieniša varna. Šlapia ir šalta. Mergų rankos pamėlynavę ir purvinos. Apsiavę vilnonėmis kojinėmis ir įsistoję į dideles klumpes, jos rauja cukrinius runkelius. Rauja, peiliais nupiauja lapus, nukerta šaknis ir meta į krūvas. Lapus sau, o runkelius sau. Per laukus ateina ir Kazys su Motiejum. Pasižiūri į runkelių lauką, pasižiūri į dangų, nusikeikia ir griebia už runkelių lapų.
    Dirba tylėdami. Petronė retkarčiais rankove nusibraukia nosį. Kazys šlapias rankas nusišluosto į kelnes ir suka papirosą. Linksmai sukasi pilkuos laukuos tas melsvas dūmelis.
    Šalta. Julė ploja rankom, pučia jas, o Motiejus spiria koja į orą, ir storas purvo puspadis toli lekia per runkelių vagutes.
    Smagu tokiam drėgnam šalty rasti zuikio guolį. Žiūrėt į sugulėtą sausą žolę, žiūrėt į minkštą zuikio vilnos žiupsnelį. Smagu žiūrėt į pempės plunksną, pamestą runkelių vagutėj.
    O lietus dulkia. Debesys lekia pažemėm. Ten toli toli laukai dingsta pilkoj migloj. Toli ten kyla balti dūmai ir žybčioja raudona ugnelė. Smagu žiūrėt į tą ugnį, į tuos baltus dūmus. Jie kyla. kaip šiltas džiaugsmas šitam šlapiam šalty. Šitam purvinam darbe.
    Runkelių lapai girgžda, tyška vanduo nuo jų, byra drėgnos žemės nuo jų ir krinta į klumpes.
    - Eikit pietų.
    Visi atsigręžė. Kreivėnas bakstelėjo lazda į lapų krūvą. Jau daugiau kaip pusė runkelių nuimta. Lapų karvėms bus nemažai. Puikiai užaugo! Tik išvežt bus sunku per šitą upelį.
    Upelis smagiai tekėjo, išsiliejęs iš krantų. Petronė pasilenkusi mazgojosi rankas. Kiti trys jau toli buvo nuėję.
    - Kap čia bus, dėde? - paklausė ji atsistodama ir šluostydamasi į žiurstą rankas.
    - Kas bus? - nustebo Kreivėnas.
    - Nugi tas... kap tada pavasarį...
    - Kas - pavasarį?
    - Nugi kap tada naktį atėjot pas mane... Aš sakiau, kad tep bus, o jūs tada: "Nerėk - išgirs." Tai kap dabar?
    Kreivėnas žiūri į ją, ranka perbraukia per savo šlapią veidą, o ji pasitraukia aukštyn žiurstą.
    - Kokių velnių tu tylėjai iki šiol. Burnos neturėjai?
    - Tai ką aš sakysiu?
    - Ką sakysi? Reikėjo... Hm... Ir dabar ne vėlu...
    Merga žiūri į šeimininką ir tyli, o jis žiūri į jos žiurstą.
    - Reikia tuoj... Nelaukt... - kalbėjo jis, vis giliau smeigdamas lazdą į minkštą žemę. - Naktį. kai visi sumigs, pasiimk savo daiktus ir eik namo. Pametei mus, vadinasi. Per sunku buvo rudenį. Aš tau duosiu pinigų. Važiuok į Šančius, pas tokią ponią. Duosiu adresą. Nė lapė nelos. Supranti?
    - Suprantu, bet...
    - Kas?
    - Ar labai baisu?
    - Kvaile! Ten šimtai... ne tokių, kaip tu, ponių ateina. Juokai! Tik reikia tuoj... Supratai? Važiuosi?
    - Važiuosiu, - atsakė merga, žvilgtelėjusi į cukrinių runkelių lauką.
    - Vykis anuos.
    Merga nušlepsėjo su savo didelėm klumpėm.
    Smagiai tekėjo upelio vanduo. Apie pilką akmenį sukosi baltos putos.
    Kreivėnas ištraukė iš vejos savo lazdą ir nuėjo toliau, piktai dairydamasis po visus laukus.
    Rugiai linksmai žaliavo.
    Kreivėnas atėjo iki Grūšto linijos.
    - Koks čia velnias? Na, ar ne kukūžės?
    Dar prieš rugių sėją jis susitarė su Grūštu ir šia linija iškasė griovį. Seniai reikėjo šito griovio, kad geriau į upelį nutekėtų vanduo. Kasė Kazys ir Grūšto Petras. Grūšto pusėj visur rugiai kaip rūtos, o jo pusėj visas pakraštys numirkęs. Velėnos Grūšto pusėj sudėtos į krūvą, iš rugių prakasti grioveliai, o jo pusėj - kaip sumetė velėnas į eilę, tai taip ir stovi. Nėr kur vandeniui nutekėti. Ir grioveliai neiškasti. Ar nesakė Kaziui tada, važiuodamas į miestą, kad velėnas sudėtų į krūvas? Sakė, bet jei pats nenueisi, pats nepadarysi. viskas eis šuniui ant uodegos. Ką veikė Kazys, kad griovelių neprakasė? Eik dabar ir paklausk, o rugiai vis tiek numirkę. Mažiausia keturi centneriai nuėjo velniop! Tai gyvenimas, tai šeimyna!
    O tam dzūkui vis tiek viskas sekasi. Nė jam žemės reforma galvą kvaršino, nė jam šeimyna akis bado. Dar ir kapinaites įkišo tas niekocia. O čia? Dar to betrūko! Jo, Kreivėno, pusėj ir velėnų daugiau! Aišku, to davatkos bernas tyčia metė į svetimą pusę. Palauk tu, žalty!
    Lazdą įsmeigęs į griovio krantą, Kreivėnas draskė velėnas, krovė į krūvas, o dalį metė į Grūšto lauką. Tiesiog į griovelius, iškastus rugiuose. Perpykęs į griovelį nuvertė visą velėnų krūvą, sukrautą Grūšto pusėj.
    - Pažiūrėsim per Kalėdas, šėtonai rauginti!
    Ryte Petronės jau nebuvo. Visi stebėjosi, spėliojo, tik Kreivėnas susiraukęs tylėjo.
    - Žinoma, jeigu tokiam lietuj reikia runkelius imti, tai ne kiekvienas iškęs, - nusprendė Kazys. - Peršlampi, kaip šuva. Vakare kojų nejauti. Ji gudresnė už mus. Vis tiek atsiims, kiek uždirbo.
    Pasitaręs su žmona, Kreivėnas išvažiavo kitos mergos ieškoti. Vakare sugrįžo ir parsivežė šlakuotą kalvio dukterį. Ji dar pernai per Kalėdas labai norėjo eiti pas Kreivėnus. Norėjo, kad Kreivėnienė pamokytų austi. Kreivėnas tada neėmė - tėvai per daug užsiprašė. Dabar Agota liks ne tik iki Kalėdų, bet ir kitiems metams.