en
Atėjo Kalėdos. Visi buvo linksmi. Ir vaikščiojo greičiau, ir juokėsi garsiau, tik vienas Kreivėnas vis buvo nekalbus ir susimąstęs. Jei žmona paklausdavo ko, jis piktai pažvelgdavo į ją ir drėbdavo:
- Pati žinai. Nelįsk į akis.
Antrą Kalėdų dieną Kazys su Jule rengėsi išeiti. Kreivėnienė sudėjo jiems paviržius - po kepalą duonos, po bandelę pyrago, po lašinių šmotą. Kreivėnas, atsisėdęs prie stalo, atskaitė pinigus ir pastūmė Kaziui.
Aštuoniasdešimt išimta.
- Taip, išėmiau. Atskaitęs pastūmė Julei.
- Penkiasdešimt išėmei.
- Reikėjo, ką padarysi.
- O kaip su armonika? Derėta buvo.
- O man laikrodėlis.
- Laikrodėlis! Gauk tu kur laikrodį. Rusai iš visų krautuvių pasiėmė sau.
- Vis tiek. Kas man darbo. Kas derėta - turi būt.
- Tuoj pažiūrėsim, kaip čia išeina, - kalbėjo Kreivėnas ramiai, atsiversdamas sąsiuvinį. - Aha, čia... Kazys. Man prapuldavo kasdie vis po septynis kiaušinius. Taip darėsi visą mėnesį. Galvojau, galvojau, iš kur čia tas šeškas ateina. - Radau tą šešką savo klėty. Tu, Kazy, skaičiuot pats moki. Imkim lygiai - du šimtai kiaušinių, dvidešimt desėtkų, vadinasi. Po kiek buvo vasarą desėtkas? A? Skaičiuok. Tai viena.
Kazys tylėjo. Julė sumišusi šypsojosi.
- Antra. Kur liktarna? Ar nesakiau rudenį, kai iš fabriko vežei išspaudas, kad gerai prisirištum? Mėnesiena, girdi, buvo! Man mėnesienos reik - man duok liktarną. Kai man bus tamsu, aš pas tave neisiu mėnesienos skolint. Neprisirišai ir pametei, o gal ir... Kas tave žino. Gal kiaušinių keliais nuėjo.
- Jeigu jau ir liktarnos! - neiškentė Kazys ir atsistojo. - Pridėkit dar pasagas, kurias arkliai per metus pametė!
- Pridėt nereiks. Užtenka ir šito tau parodyt. Kad suprastum, vadinasi. Trečia. Liepiau velėnas ant griovio kranto sudėt į krūvas ir prakast griovelius. Sudėjai? Iškasei? Eik dabar pažiūrėt. Mažiausia keturi centneriai prigėrė. Po kiek centneris?
Kazys tylėjo. Julė kraipė galvą.
- Ką čia dailint! Ne armoniką aš tau, bet dar tu lieki man skolingas. Ve, kokia čia muzika ir opera.
- Velėnas? - pabudo Kazys. - Šito tai jau nesakei. Niekad man neliepei sudėt. Ne! Pažiūrėsim. Yra dar liaudies teismas.
- Gerai. Yra. Tik neužmiršk, kad Rusijoj irgi tas pats. Padarei ūky nuostolį, iš tavęs atskaito. Kas ir būtų! Keturi centneriai prigėrė - kam nuostolis? Valstybei nuostolis. Valstybė tų rugių jau negaus darbo žmonėms maitinti. Supratai?
- Niekad tu man neliepei jokių velėnų... Gal galvojai pasakyt, bet nepasakei. Pats kartais užsimiršti, kur eini ir ko ieškai. Taip. Gal liepei, ana, bėriui... - šyptelėjo Kazys ir žvilgtelėjo į seserį.
Abudu susijuokė.
- Bėrį tu palik! - nukirto Kreivėnas, pliaukšteldamas ranka į stalą. - O dabar tavo puslapis, Jule. Kai rudenį - svečių buvo, sumušei aštuonias lėkštes. Nesakė maniškė, kad neimtum po tiek daug? Nesakė?
- Irgi - valstybei nuostolis? - atkirto Julė.
- O tu kaip manai? Lėkščių žmonėms nereik? Jas reiks padaryt, vadinasi, darbo jėgas skirt tokiam menkniekiui, o tuo tarpu visos jėgos turi būti skirtos ginklavimuisi. Pasaulinės revoliucijos išvakarėse stovim!
Julė dar prasižiojo ką sakyt, bet paskutiniai žodžiai ją nutildė.
- Toliau, Jule.
- Užteks jau. Galo nebus. Ir be tavo skaitymo žinau, kad laikroduką nusukai. Einam, Kazy.
- Palaukit, nors paviržius pasiimkit, - stabdė Kreivėnienė susirūpinusi.
- Velnias čia juos neš. Ryt poryt važiuos žmogus iš mūsų krašto, paprašysiu, stabtels ir paims. Sudie, dėdiene. Jūs viena dar žmogus šituos namuos.
- Sudie, dėdiene, - atkišo ranką ir Julė. - O šituos namuos dar ir Petrukas geras žmogus. Pasakykit, kai kada sugrįš, kad aš... kad mes jį geru žodžiu atsimenam.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
