en
Kreivėnas įvažiavo į mišką ir iš siauro kelelio pasuko į tankius krūmus. Arklį prisirišęs prie berželio, jis išėjo pamiškėn. Už pusės kilometro pilkavo trobelės stogas, dengtas skiedrom. Baltose sienose juodavo langai.
Priėjęs prie trobelės, pamatė, kad daržely vartelių nėra. Langai buvo atidaryti, bet viduj tylu.
Prie pat slenksčio jis susitiko Grybienę.
- Na, mat, ir Grybienė čia. Tai vis kraičiai rūpi. Ar jau namo? Jei į Kalvarijos pusę, tai pavėžinsiu.
- Namo, ponuli, kur čia dūrinėsi po svietą.
- Būčiau pavėžinęs. Važiuoju toliau, tik maniškė prašė užsukti - žiursto kažin kokio paklausti. Supaisysi tas moteris. Kai tik audėja namuose, tai nieko daugiau ir nematysi, tik - staklės, šeivos, krijeliai, nieko daugiau negirdėsi, tik - trinyčiai, keturnyčiai ... Ar namie Magdutė?
- Namie, laukia ...
Kreivėnas taip ir nutirpo.
- O aš bėgu.
Grybienė nutrepsėjo per darželį, o Kreivėnas stovėjo priemenėj ir žiūrėjo į durų rankeną.
"Ir velnias čia ją atnešė! Tikra gyvatė."
Sutauškėjo staklės.
"E ... Truks - laikys! Kalės bijai, tai ne už kampo neik".
Pasibeldė. Tik staklių takšėjimas. Kai įėjo, Magdutė neatsigręžė, tik sklaidė rankas, mynė basom kojom, o geltonos kasos žibėjo kaip auksinės. Rodos, kad ji nieko nežino, nieko negirdėjo, nors langas atdaras, o staklės prie pat lango.
Kreivėnas pristypsėjo ir abiem rankom užėmė jai akis. Numetus šaudyklę, ji atplėšė vieną ranką ir atsigręžė.
- Išdykęs ... Barsiu ...
- Nė manei, nė laukei, būtum vartelius užkėlus, dureles užrišus. Eikš, iškelsiu savo audėjėlę iš uosio staklelių.
Lengvai, kaip keturiolikinę, iškėlėją ir suspaudė glėby. Norėjo pabučiuoti, bet ji nusisuko, ir jis tik savo šiurkščiais ūsais pakuteno jos veidą.
- Spardaisi, nenori, kad pabučiuočiau. Eikš, lydekėle tu, sėsk ant mano kelių, pasikalbėsim.
- Kur čia ant kelių. Dar ateis kas. Ir lydeka! Lyg žuvis kokia ...
- Neateis. Pro langus per kilometrą matyt, kas eina, kas ateina, o lydeka - kad laiba, kad vikri tu. Net rankos slysta, kai paglostai tavo petelius.
Magdutė atsisėdo toliau nuo jo, užsimetė koją ant kojos, judino ją ir kleksėjo šliure. Ji pynėsi išsileidusią kasą ir žiūrėjo pro langą.
- Pėsčias ar važiuotas?
- Važiuotas.
- O kur arkliai?
- Arklys krūmuos. Pati liepdavai...
- Liepdavau, bet dabar nebijau. Tyčia sustokit čia visada. Ot, tyčia ...
- Užtenka jau ir Grybienės ...
- Išsigando. O aš nebijau. Tegu stimpa iš pavydo.
- Kas?
- Tas, kas kvailas. Visi! - nusijuokė ji.
- Hm ... - perbraukė nykščiu rusvą ūsą. - O aš tau lauktuvių atvežiau.
Išsitraukęs iš kišenės, jis padavėjai šilkines kojines. Ji apžiūrėjo kojines, perbraukė pirštais ir padėjo ant kampo stalo.
- O čia? - parodė jis "braškę", o jo akys žiba, balti dantys šviečia pro ūsus. - Jei pabučiuosi...
- Jums tik bučiuotis ...
- O ar pabučiavai nors kartą? - prikišo jis.
- Mano lūpos neblekiuotos - nuplyštų greit.
- O Giružį, nebijok ...
- Ką jūs čia tą Giružį prikišat! Jei netikit manim, tai ko dar atvažiuojat?
- Aš nieko ... Aš tik pasijuokiau ... Bet susitikt vis susitinki...
- Kada? Kur? - šoko Magdutė pasirengus gintis.
- O Liudvinave tuoj po Velykų?
- Baisus daiktas - avis į šulinį įšoko! Tai kas? Susitikom, sumetėm porą žodžių, ir viskas.
Kreivėnas užsičiaupė, "braškę" padėjo šalia kojinių ir alkūnėmis atsirėmė ant kelių.
- Lyg ji auksinė? - vartydama "braškę", abejojo Magdutė.
- Varinė! Iš seno trečioko! Dar netiki... Aš dėl jos nežinau, ką... o ji... Ech, Magdute, kai aš žiūrau į tave, tai lyg žariją nurijęs, o tu... Galėtum būt meilesnė. Nesiraukyk per daug, o klausyk, ką aš tau pasakysiu. Maniškė susirgo...
- Naujiena! Ji visada serga. Turi ką pasakot!
- Parvežiau gydytoją. Jai nieko nesakė, bet man ... Daugių daugiausia pusę metų, o gal tik du, tris mėnesius ...
Magdutė greit nusisuko ir prie krūtinės prispaudė ranką.
- O gal tik du, tris mėnesius, sakė daktaras. Žinoma, negerai kalbėt apie mirtį... Visi mirsim, bet kol gyvi, galvokim apie gyvenimą.
Magdutė lėtai nuleido ranką ant kelių ir stipriai apgniaužė auksinę "braškę".
- Viskas kartu maišosi - juokas ir ašaros, o grabą ir lopšį dirba tas pats meisteris. Abu iš to paties medžio. Toks jau gyvenimas. Čia apie ligas šnekam, skausmas širdį spaudžia, o ten, žiūrėk, vestuves ruošia. Čia pat, už tvoros, Giružis ves Grūštaitę. Gal girdėjai?
Magdutė atsisuko ir net koja treptelėjo:
- Kam jūs man apie tą kvailį šnekat? Avinas tas! Nekirptas ir be ragų! Tegu veda, ar man gaila? Bet Grūštaitė su juo vis tiek negyvens.
- Negyvens? Ką tu čia dabar?
- Būta vyro! Aš... Man... Hm... Man pasakojo viena draugė... Juokiasi iš jo. Sako, pastūmiau jį smarkiau alkūne, tai jis ir... atšoko, nosį nuleido. Nors į kampą sodink ir žinduką paduok. Tyčia, pasakoja ta draugė, klėties duris šipuliuku užkišau, tai jis stovi už durų ir verkia. Per šiaudą toks vyras neperlips, o per slenkstį reiktų įkelti. Pasakoja ji ir juokiasi.
- Pašėlus ta tavo draugė.
- Nieko, ji gera. Nepažįstu Grūštaitės, o tai imčiau ir papasakočiau.
- Jis vyras švelnaus būdo ir gerai, kad tokios nepristojo, bet ko tau ant jo pykt?
- Lyg aš ant jo pykstu? Aš pykstu ant jūs. Rado ką man prikišt - Giružį! - nusikvatojo atsilošdama, net šliurė nukrito nuo kojos.
Kreivėnas pasilenkė, pakėlė šliurę ir vėl apavė ją.
- O dėl žmonos... Jei Kreivėnienė mirtų, tai vis jau... Ne be to, sunku būtų, bet vis jau... Vaikai jau suaugę... Petras tuoj grįš namo, - dėstė ji, iš pasalų žiūrėdama į Kreivėną, - namus užrašot jam ir ...
- Namus užrašau? Kaip žiūrau, Magdute, tu visai nesusigaudai. Žinoma, reikės ir jam, kad ir nedaug. Apie dukterį nė nekalbėsim, o su užrašymais teks palaukt... Gal būt, kad dar susilauksiu, kam reikės rašyt...
Kreivėnas atsistojo, pavaikščiojo po kambarį, pajudino staklių muštuvą ir priėjęs abiem rankom pakėlė jos galvą aukštyn.
- Nieko daugiau nešnekėsim, o tu pagalvok, ką čia tau pasakiau, - kalbėjo jis, žiūrėdamas jai į akis.
Atsisveikindamas jis apkabino ją, stipriai prispaudė prie savęs ir norėjo pabučiuoti, bet ji kraipė galvą į visas puses ir tik unkštė:
- Ne, ne.
Ji pajuto karštą jo kvėpavimą ant savo veido, jautė įšėlusias rankas. Viena ranka glostė jos pečius, o antra taip spaudė jos šlaunį, kad, rodos, sijonas pliš.
Iš kasų pabiro špilkos.
Staiga ji pajuto, kad jau nesiekia kojom žemės. Jis neša ją.
- Ne, ne ... - sudejavo ji. - Žmona dar gyva! Leiskit. Pasiutot!
Kairiąją ranką ji prispaudė prie jo burnos, bet staiga suriko. Kreivėnas paleido ją. Jo veidas buvo išbalęs, o lūpos išdžiūvę. Iš jos kairės rankos piršto sunkėsi kraujas. Abu tylėjo ir, lyg nustebę, žiūrėjo vienas į kitą.
- Dabar matai, koks aš ... Kaip šuva ...
- O aš myliu šunis, - nusijuokė ji, - bet tik tokius, kurie nekanda.
Kaip pašėlusiai tiko ras juokas jos paraudusiam veidui!
- Šitaip. Nuleiskit rankas. Užsimerkit.
Ir pasistiepusi ant pirštų, pabučiavo jam į veidą. Pabučiavo vos vos lūpomis prisilytėdama, bet dešine ranka buvo atsirėmusi į jo krūtinę, kad jis vėl jos nepagriebtų.
Iki Liudvinavo Kreivėnas važiavo žingsniu ir susimastęs kapojo botagu varnalėšas, augančias pagrioviuos. Kelias buvo tuščias, tik kryžkelėj sukinėjosi rudas šuva. Botagas pliaukštelėjo per žalią lapą. Šuva peršoko per griovį, nuleido uodegą ir nuslinko paruge.
Per Liudvinavą perlėkė riščia. Net vaikai spruko į šalis, statinės lanką palikę vidury gatvės. Padaužęs vežimą į grindinio akmenis, plentu Kreivėnas vėl važiavo žingsniu.
Bala prie plento. Lyg koks ežerėlis. Garnys pakrašty stovi ant vienos kojos. Stovi abejingas, lyg kuo apsivylęs. Ir žuvėdra lėtai plasnoja ore.
Ji paklydo. Ji labai, labai pailsus.
Kreivėnas sustojo arklio pagirdyti. Neišžebotas arklys garsiai čiulpė vandenį. Kreivėnas mato, bet iš vežimo nelipa. Arklys atsigeria ir dairosi į šonus, o Kreivėnas sėdi vežime ir žiūri į vandenį. Nusibodo arkliui. Jis ėmė kasti koja. Keli lašai užtiško Kreivėnui ant veido. Kniostelėjo Kreivėnas, lyg pabudintas, kirto arkliui botagu ir išlėkė į plentą. Kirto dar kartą ir šuoliais uždardėjo ant kalniuko.
Per pievas ėjo moterėlė. Sustojo ir žiūri.
- O kas tau, liežuvninke? - prakošė pro dantis Kreivėnas. - Dar ne taip bus! Ir liežuviai ištins. O tu, bėri, irgi ne viską žinai... Pats velnias čia nesusigaudys.
Parvažiavęs namo, pasidairė po kiemą, pats iškinkė arklį ir išėjo į laukus. Jis ėjo linijomis, pamaži sau, o pempė lydėjo jį ir rėkė.
Parėjęs virtuvėj nieko nerado. Pakėlė puodo dangtį, pažiūrėjo ir vėl užvožė. Išėjęs į priemenę, atsistojo prie lango. Merginos laistė daržą.
Kreivėnas priėjo prie laiptų ir užsistojo ant lipynės. Kad sugirgždės lipynė - Kreivėnas net atgal žvilgtelėjo.
Nuėjęs į pašiūrę, nusitašė pleišką ir atsinešęs pakišo po lipyne. Jokio garso dabar. Atsinešęs iš kiemo žemių, pleišką jis apipurvino. Per daug jau baltavo tas naujas pleiškas dulkėtuos laiptuos.
- Jule! Valgyt! - sušuko, nešdamas kirvį pašiūrėn.
Į miegamąjį jis atėjo tik vėlai vakare.
- Na? - paklausė žmoną, žiūrėdamas į buteliuką, stovintį ant stalo.
- Jau geriau.
Jis tylėjo. Pasiėmęs vaistų buteliuką, apžiūrėjo jį iš visų pusių ir lėtai pastatė atgal. Jis buvo lyg nusivylęs kuo.
- Zigmai, galėtum į valgomąjį eit parūkyti.
Kreivėnas pasisuko skersas ir, žiūrėdamas į savo bato smaigalį, lėtai nutarė:
- Žinai ką? Pasiimu savo pagalvę ir einu į valgomąjį. Ko čia man dusti šitoj ligoninėj.
Trenkęs peleninėn papirosą, jis pasiėmė antklodę, pagalvę ir išėjo. Pasiklojęs ant sofos, jis nusirengė, bet kojinių nenusiavė. Atsigulė.
Tylu namuos.
Mėnesiena neduoda užmigti. Vyšnių žiedais kvepia šita mėnesiena. Merginos rankų baltumas ir švelnumas šitoj mėnesienoj. Visur. Net šitam pašėlusiam širdies plakime.
Po dvyliktos jis atsikelia. Užsitraukia nusmukusias kojines ir tyliai išeina į virtuvę. Duris palieka praviras.
Tyliai praveria duris į priemenę ir dar tyliau selina laiptais į viršų.
Petronės kambariuko durys neuždarytos.
- Kas čia? - atsiliepia mieguistas balsas.
Kreivėnas užima jai burną ir šnibžda į ausį.
- Tai dėdė ... tai dėdė ... Žmona beveik miršta, o jis duoda rankom valią, - spyrėsi Petronė, pasislinkdama į pasienį.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
