en
Langas atdaras. Pilnas sodas saulės. Medžiai net blizga kaitroje, bet nė sakelė nesusvyruoja, nė lapelis nesujuda. Medžiai lyg pailsę. Ir gėlės lyg aptingę - snaudžia nuleidę raudonas kepuraites. Tik ruda peteliškė dar maišė, maišė ore, bet ir ji - nutūpė ant gėlės ir užmigo. Tik paukščiukai kada-ne-kada sučirškia tamsiame pavėsy.
O už sodo - ir pievos, ir dirvos, ir krūmas kur-ne-kur, ir medis toli - viskas žalia, vienoda lig nuobodumo. Tik vienas stogas raudonuoja toli, kaip laukinė aguona žaliuose dobiluose. Ir dangus mėlynuoja pro šakų plyšius, kaip linų laukas visame žydėjime.
Kaitra migdo, gira putoja ir šnypščia, radijo aparatas braška ir tratena.
- Tyliau! - visa gerkle suriko Kreivėnas savo žmonai, imančiai nuo stalo lėkštes.
Kreivėnienė krūptelėjo, ir viena lėkštė pykštelėjo į grindis. Susilenkęs, net susikūprinęs, Kreivėnas prikišo galvą prie pat aparato. Atrodė, kad jis nori įlįsti į tą juodą dėžutę.
- Ką čia pasakė? - paklausė žmona susirūpinusi. - Aš gerai nesupratau.
- Rusai ateina į Lietuvą!
- Lyg dar čia jų nebuvo? - nesuprato ji. Jos akys buvo pilnos neramumo ir baimės.
- Buvo įgulos, bet dabar kas kita. Ateina tvarką padaryt. Turėsim naują valdžią. Laisvę atneša.
- Kokią laisvę?
- Tikrą! Seimas bus. Tikras seimas. Pamatysi! Žmones iš kalėjimų išleis.
- Džiaukis, džiaukis, kad tik nereiktų verkti. Kalėjimai tušti nebuvo ir nebus. Pats pirmutinis atsisėsi.
- Pasakė! Kaip rankovę išvertė.
- Kokia čia laisvė, jei bus svetima valdžia? Sakyt tiesiog - Rusija čia bus! O jis džiaugiasi. Rado kuo džiaugtis. Tėvynė žūva, o jis...
- Tėvynė žūva? Ne. Rusams mes nereikalingi. Ir toliau turėsim savo valdžią, tik kitokią. Paragrafas pirmas, jei nori: rusai mus apsaugos nuo vokiečių. Paragrafas antras: laisvė mūsų tautai. Visai tautai, o ne saujelei tų, kurie pas Smetoną šampaną gėrė ir mūsų kišenes tuštino.
- Nupasakojo! Ir dar pamokytas! Kam bus ta laisvė? Vagims? Tinginiams? Valkatoms? Ar ne taip yra Rusijoj? Žmogus ten atsikosėt nedrįsta, o jis - "Laisvę neša!"
- Tai vis klierikalų išmislai. Klierikalų spaudos melai.
- Tu pats žinai, tik nenori prisipažint. O ką pasakojo agronomas Balutis? Tas irgi į tavo dūdą pučia, irgi raudonais kailiniais vilki, o ką pasakojo? Nuvažiavo į rojų ir pamatė pragarą.
- Balutis dar ne viskas... Jis suklydo...
- Laisvė! - Jau aš to vieno žodžio bijau. Kai tik koks bolševikas pasako: "Laisvė", tai per mane šiurpas pereina. Rodos, matau jo rankoj peilį, matau balas kraujo. Laisvė, o patys milijonus žmonių išžudė. Gera laisvė viščiukui kiaulės tvarte, ir dar tokios kiaulės, kuri pati savo paršiukus ėda! Žmones iš kalėjimų, a girdit, išleis! Bus, kaip per vestuves, kai ateina pulkas kriukininkų. Nesiprašę sulenda, su kepurėm sėda už stalo, viską ima, viską geria, o šeimininkai ir svečiai tyli, kampuos sulindę. Visos dainos nutyla. Pasakyk jiems ką - tuoj bus su kriukiu per galvą.
- Tai paleido liežuvį! Kaip mintuvus! - nežinodamas, ką sakyti, atsistojo Kreivėnas.
- Pats malei liežuviu! Ir prieš Smetoną, o sakė tau kas ką? Pamėgink dabar prieš Staliną, tai pamatysi. Bus tau laisvė! Smetona jo kišenes, a girdit, ištuštino! Gal skolų tau Smetona pridirbo? Pats per savo kvailumą prisidirbai, tai valdžia negera.
- Tylėk, tylėk...
- Kas tik sviete naujo, tuoj ir jam prireikė. Kur tau - nenurims! Eis, suksis, kaip avis į uodegą įkirpta. Tik čia to reik, tik čia ano. Tik čia reik elektros, tik motoro reikia. Nežiūri, ar lieka kiek iš ūkio, ar apsimoka. Ne, tik - pažanga, pažanga! Su ta pažanga, kaip katė su pūsle. O Marijampolėj, jeigu išgert, tai ne su bet kuo. Kas tai aš! Jei drabužį pirkt, tai ne bet kokį. Medžiot išvažiuos, tai į trečią dieną sugrįžta. Ar mažai tas kaštuoja? Mokėčiau ir aš, nebijok. Žinau ir aš, kas gardu ir kas gražu, bet taip neišeina. Sykį esi ūkininkas, tai žiūrėk į savo karves, o ne kokiam klube grožio karalienes rinki.
- Ką tu čia plepi, aš nesuprantu? Jei tau vieta karvių tvarte, tai ir eik sau į tvartą. Vištų lesint, o ne mane mokyt!
- Jei aš taip būčiau darius, kaip tu, tai seniai būtum pas žydą malkas kirtęs.
Kreivėnas trenkė durimis ir išėjo, o žmona rinko lėkštės šukes ir įpykusi rėžė toliau:
- Pažiūrėsim, kaip šitie bolševikai dalins tau motorus. Gal ir automobilį atkiš.
Katė priėjo ir prisiglaudė prie jos kojos, nešdama kuprą ir murkdama.
- Aš tave suprantu, žinau, ko tu nori - kad bažnyčias sugriautų, kunigus išžudytų. Tada tai būt laisvė! Pažanga! Žengė, žengė ir nužengė:
nusipirko kapines!
Kreivėnas vėl sugrįžo, greitai pasiėmė iš kampo kriukį ir stabtelėjęs neiškentė:
- Išėjau, neturi su kuo ėstis, tai bent viena sau po nosia bumbi.
- Iš tavęs išmokau. Ar ne pats - kur tik eini, tai ir pupi, kaip ubagas trupinius pabėręs. Net žmonės juokiasi.
- Tik, tik sykį šitam bus galas! - pagrasino jis ir išėjo, belsdamas kriukiu į grindis.
Kriukis buvo naujas, geltonas, nendrinis. Smagus pamosuoti, tvirtas pasiremti. Ant pačio užlenkimo, kad ranka nenuslystų, buvo užmauta balta metalinė jaučio galva.
Jis nuėjo pas Giružį, bet jo nerado namie. Sužinojo, kad dviračiu buvo atvažiavęs Balaika, ir abudu kažin kur išsibeldė. Norėjo eit pas Grūštą, bet apsigalvojo ir sugrįžo namo.
Nerimo namie. Pavaikščios po kiemą, po sodą, eina į valgomąjį ir sukinėja radijo aparatą. Sukinėja, klauso ir kažin ko pyksta. O žmona ramiai iš dėžutės rankioja sagutes ir niūniuoja: ""Dievas mūsų gelbėtojas..." Jis vėl eina į kiemą, žiūri į plentą, į Marijampolės pusę ir neiškentęs grįžta atgal. Pas aparatą sėdi nė kepurės nenusiimdamas, nė kriukio iš rankų nepaleisdamas, vis lyg pasiruošęs kažin kur eiti.
Ryte išvažiavo į Marijampolę, sugrįžo pavakare ir, išlipęs iš vežimo, tiesiai nuėjo i laukus pas karves.
- Kas Marijampolėj girdėt? - vakare paklausė žmona.
- Prezidentas pabėgo į Vokietiją.
- Pabėgo? Tai Dieve... Savo žemėj nėra vietos, - palingavo ji galva. - Pas svetimus reikia glaustis. Gerai, kad dar išsigelbėjo. O kaip žmonės? Ką kalba?
Kreivėnas nieko neatsakė, tik pažiūrėjo į savo rankų nagus. Kitą dieną išvažiavo į Kalvariją. Sugrįžo vėlai. Kazys išėjo arklio iškinkyti, bet Kreivėnas mostelėjo ranka taip, lyg norėtų jį nustumti į šalį, ir sumurmėjo:
- Eik valgyt. Aš ir pats iškinkysiu. Ką čia...
O balsas buvo keistas. Švelnumas buvo jaučiamas tame balse ir lyg kokia užuojauta. Atrodė, lyg Kazį būtų kas nuskriaudęs, o Kreivėnas dabar bent žodžiu glosto jį ir rodo savo gerumą. Lyg būtų norėjęs pasakyti: "Atsikvėpk, vargšeli. Duok, aš už tave panėšėsiu." Iškinkęs vėl nuėjo pas karves.
- Ką matei Kalvarijoj? - paklausė žmona, piaudama kumpį.
Kreivėnas nieko neatsakė. Imdamas nuo stalo šakutę, jis įspėjo žmoną:
- Dešros nepiaustyk. Užteks kumpio. Reikia po truputį taupyti. Kalba, kad Lietuvai gresia badas.
Žmona tik pečiais patraukė.
- Badas - Lietuvai? Matyt, jau iš anksto rengiasi taip viską suėsti, kad mums nieko neliks.
- Išmanai tu ką...
Žmona nutilo.
- Petrukas ilgai neparvažiuoja. Ko jam sėdėt toj Dotnuvoj. Toks sumišimas...
- Parvažiuos...
- Nė per Velykas nebuvo...
- Ką jis čia būtų veikęs namie? Manęs ar tavęs nematė? Aš jam laiške rašiau, kad per Velykas važiuotų pas draugus. Taip geriau. Vienam Lietuvos kampe pabūna, kitam, pamato, kaip kitur žmonės gyvena. Nauda. Ko čia pelyt namie?
Kreivėnas padėjo šakutę ant stalo ir žiūrėjo į šautuvą, kabantį ant sienos.
- Ko nevalgai?
- Gert noriu.
- Atnešiu pieno.
- Sėdėk, aš pats atsinešiu.
Pildamas pieną, jis perpylė stiklinę, ir pieno bala nutekėjo per staltiesę.
- Tu irgi... Kad imi ką, tai žiūrėk. Pila, o žiūri pro langą.
Kreivėnas tylėjo. Žiūrėdamas į palietą pieną, jis atsiduso:
- Reikės parduot porą karvių...
- Kas čia tau dabar?
- Reikia, kol nevėlu. Rusai atėjo išalkę. Žinoma, šitiek kelio. Argi vesis karvę prie tanko prisirišę? Kai atsivalgys, mes turėsim duoti. Aišku, ims iš tų, kurie turi daugiau.
- Ar nesakiau! - kažin kodėl nudžiugo Kreivėnienė.
- Tylėk, tylėk... Ir su javais nežinia, kas bus. Jau kai kurie ūkininkai suuodė: bus pyliavos. Kariuomenei reiks daug duonos. Mažiau galėsim penėti. Tik nereik pasakoti, pavojinga.
- Tai šitokia ta laisvė?
- Laisvė savo keliu, tik žmonės nesupranta, kvailiai. Visose pakampėse šūkauja: kas pats nedirba, kieno rankos baltos, tas liaudies priešas. Kvailiai! Ką čia norėjau... Aha, valgykim mažiau mėsos, o daugiau kiaušinių.
- Pasakei ir atsiminiau. Vištos, rodos, deda, kaip ir pirmiau, o kiaušinių vis dingsta.
- Gal šeškas įsisuko?
- Gal, bet tik dvikojis, tur būt...
- Sek Julę...
- Taigi, sugausi namų vagį! Ir Julė, ir Kazys - abudu lyg nežinia kur rengiasi, vis dairosi, lyg į svetimą bažnyčią įėję. Tylės, tylės, tai žiūrėkit - kuždasi arba dėbčioja iš paniūrų, kaip vilkai. Čia rik parsivežė, tik džiaugiasi, - pamėgdžiojo Kreivėnienė: - "Kazys susipratęs vyras. Iš visa ko matyt!"
- Moteriškėle, sutvėrimėli tu Dievo mieliausio! Dar tu nematei, nežinai, o jau viską išrandi.
- Man ir matyt nereikia. Aš jau jaučiu. Manęs neapgausi.
Kitą dieną Kreivėno vėl nebuvo namie. Taip beveik kasdie jis kur nors išvažiuodavo, grįždavo vis labiau apsiniaukęs, o su žmona jau beveik nieko nebekalbėdavo. Žmona irgi nejudino jo, bet vieną kartą neiškentė ir paklausė:
- Ar teisybė, kad jau yra kiti apskričių viršininkai ir viršaičiai kiti?
- Yra, - atsakė jis nenoroms.
- O kas toki?
- O velniai juos žino. Viršaičiai dabar toki, kad vos pasirašyti moka. Šito tai aš iš naujos valdžios nelaukiau! Kaip jie tvarkys žmonių reikalus - nesuprantu!
- Aš tau sakiau... Gal manei, kad tave apskrities viršininku paskirs?
- O kodėl ne? - nustebo Kreivėnas. - Manai, kad nemaniau? Rask čia aplinkui tokį kitą, kuris būtų riek apsišvietęs ir susipratęs, kaip aš. Rask kitą, kuris tiek nusimanytų apie ūkį ir žmonių reikalus. O dabar sulindo - velniai žino kas. Kultas perėtas - viršaitis, apskrities viršininkas! Naujoji valdžia čia aiškią klaidą padarė. Ir turės - turės taisyti.
- Matyt, tie kulti perėti pažangesni už tave. Ar teisybė, kad kunigus išvarė iš vienuolyno?
- Tau tik kunigai...
- Gal ir Marytė namo parvažiuos...
- Ką? Namo? Čia ne vienuolynas!
- Vis tiek ieškos kur prisiglausti.
- Ras. Yra Lietuvoj daugiau tokių, kaip tu.
Taip bevažinėjant po miestus, atėjo ir šienapiūtė. Šieną su mašina nupiovė Motiejus. Kai šieną reikėjo traukti į eiles, Kreivėnas pats išvažiavo su grėbliu. Smagu jam buvo važinėti, spausti koja ir žiūrėti, kaip kiti sušilę šieną krauja į kupetas. Kur nugriebta, žolė lyg nukirpta, kaip žalias šepetys. Juokinga, kaip bitės ieško savo lizdo, kurį jis nuvilko geležiniais grėblio nagais. Smagu žiūrėti, kaip Kazys, pasigavęs varlę, nori ją užkišti Petronei už marškinių. Tas mergų spiegimas ir vyrų juokas taip nepamainomai reikalingi čia prie šieno. Ir tas garnys reikalingas, ir mėlynas ąsotis vidury pievos. O saulė kepina, šienas kvepia, skraido žali ožiukai.
Kai reikėjo šieną vežti, kumetinė atsisakė padėti. Sakėsi, kad jai nesveika. Kreivėnas paprašė Giružienę, o pats vėl išvažiavo.
Vežimas po vežimo važiavo i kluoną. Botagų pliaukšėjimo pilnas kiemas. Vikriai bėga viščiukai arkliams iš po kojų. Šieno pribarstyta kieme, prikibę vyšnių šakose pakelėj, o smulkių lapelių pilni plaukai. Net už marškinių pribiro tų lapelių. Žvilga šakė, girgžda vežimo lentos, prunkščia arkliai, skamba kibiras prie šulinio.
Pavakare parvažiavęs namo, Kreivėnas iš tolo pažvelgė į pievą. Kaip smagu žiūrėti, kai pirmas vasaros darbas jau pabaigtas.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
