en
Apie priešpiečius Kreivėnas sustojo prie mažos trobelės netoli Amalviškių ežero. Išlipęs jis apsidairė ir pririšo arklį prie vyšnios, kuri augo prie daržo tvoros. Uždengęs arklį ir pametęs jam dobilų, Kreivėnas apmetė akimis ežerą ir pelkes. Kiek akys užmato - krūmai. pušelės, beržiukai, toki suvargę, kaip šita pirkelė. Tarp tų krūmų kur-ne-kur sukrauti šieno kūgeliai... "Viksvos", pagalvojo Kreivėnas. "Ar tai šitie skurdžiai dar gero šieno turės. Nusausinus - kiek čia durpių, kiek čia ganyklų!" O už tų pelkių juodavo piliakalnis, ūkininkų trobos. sodų medžiai. Ir tolyn vėl lyguma. Kur murzinas dangus nusileidžia iki žemės, ten lyguma lyg melsvose miglose skęsta.
Pirkaitės stogas šiaudinis, vietomis įlinkęs, vietomis žalios samanos, lyg žalio aksomo lopai. Apie sienas surieti žabų pundeliai iki pat pastogės. Atrodė, kad visa trobelės siena iš tų žabų padaryta ir tik paliktos skylės mažiems langučiams. Įskilę stiklai sutvirtinti balanomis.
Kreivėnas įėjo į priemenę. Asla molinė. Kampe medinis kibiras su mediniais lankais. naščiai, o prie sienos prikaltas narvelis, kuriame du kralikai grikši kopūstų lapus. Už durų cirpia armonika.
Kreivėnas pasibeldė ir nelaukdamas atidarė duris.
- Laba diena.
Ant lovos krašto sėdėjo stambus vyras. Pamatęs svečią, jis suglaudė armonikos dumtuves, padėjo ją ant suolo ir tik tada atsakė:
- Labas.
Atsistojęs jis pasitraukė į viršų kelnes.
Kreivėnui įeinant, prie stalo sėdėjo mergina. Ji seilino raudoną popierį ir dažėsi lūpas. Žvilgtelėjusi į svečią, ji ant sienos pakabino veidrodį ir, pagriebusi mazgotę, nušluostė stalą.
- Prašom toliau. Prašom sėsti.
- Kaip matau, muzikanto esama.
- Koks čia muzikantas, kokia čia armonika. Žinia, senas daiktas. Nusipirkau, daviau taisyt ir pats taisiau, vis tiek tas pats: paspaudei - pelės cypia. Tokia armonika tik šunims graudinti.
Į pirkią įėjo senutė su bulvių pintine.
- Tai svečią turime? - nutęsė ji.
- Užsuko vienas lyg ir atsigerti, lyg ir kelio klausti.
- Kur čia pas mus, sveteli, kelio klausi. Čia baigiasi visi keliai. Čia tik zuikiai vaikus vedžioja.
Prie krosnies ant mūriuko kažkas miegojo. Vyriškas, tur būt, nes iš po kailinių kyšojo suodini autai, o pro vieną atsivyniojusį auta buvo matyti suskilęs ir purvinas užkulnys.
- Kelkis, tėvai. Gražu! Jau ir svečią turim, o jis džiūsta per dieną ant krosnies, kaip avikailis. Dar apšnekės svetimi žmonės.
- Nėra čia ką apšnekėti. Lyg svečias nežino. Ką daugiau veiksi žiemą per šventes.
Senė tik mostelėjo ranka, o senis pasiėmė nuo lentynos pypkę ir ant grindų iškrėtė pelenus.
- Gal papirosą? - pasiūlė Kreivėnas seniui ir sūnui.
Užsirūkė tylėdami. Senis, patraukęs dūmą, sukinėjo papirosą tarp pirštų ir, lyg kam pritardamas, linktelėjo galva:
- Kiekvieną rudenį šitokių papirosų aš tai bent atsirūkau. Į ežerą atvažiuoja ponai ančių šaudyt. Aš irstau juos, tai tų papirosų! Po tris, po keturis, o kartais po penkis per dieną gaunu surūkyt. Kartais ir visą dėžutę gaunu. Ana ve, - parodė jis į lentyną, ant kurios buvo sukrautos tuščios papirosų dėžutės.
Sūnus susiraukė ir nusisuko į langą, o duktė šypsojosi. Senutė skuto bulves ir tik retkarčiais pažvelgdavo į svečią.
- O šiaip iš ko jūs gyvenat?
- Iš ko čia gyvensi. Kam klumpes padarau, kam geldą išskaptuoju, kartais pažuvauju. Bet kiek dabar tų žuvų. Seniau kad, būdavo, nueini iš ryto, tai nė nesapnuok su vienu kartu pareiti. O dabar pora mekšriukų, koki trys ešeriai, tai ir tai dėkok Dievui. Ir tai kad dar tau pirktų! Tiek, kiek klebonas nuperka. Bent žibalui sustumiu. O ir žuvys dabar, ir tos ne tokios, kaip seniau. Nė ten riebumo, kaulėtos - įkast negali.
- Dantų nėr, tai žuvys kaltos, - šyptelėjo sūnus, degdamas užgesusį papirosą. Uždegęs jis spriktu uždarė dėžutę ir numetė ją ant vidurio stalo.
- Nėr, tai nėr dantų, bet žuvys vis tiek ne tokios. Kam tu dabar tuos degtukus mėtai? Tai ... ką čia norėjau sakyt? Tai taip ir gyvenam. Ji verpia, - parodė akimis į senutę, - o vaikai tarnauja. Taip ir gyvenam. Iš vieno miltų, iš kito kruopų, bulvių savo pasisodinam, nusipenim šiokią tokią kiaulę. Mažai turto, mažiau rūpesčių. Penkios vištos ir du kralikai - visas turtas.
- Dar pridėk katę, - pastebėjo sūnus.
- Ir katę pridėsiu. Kodėl nepridėt? Pridėsiu. Tu, kaip žiūrau, nė pasišnekėt su žmogum neduosi. O katė ... Ji mums nereikalinga. Pelių nėra, nes pelės neturi ką ėst.
- Ar abudu tarnaujat? - paklausė Kreivėnas sūnų, paskui atsidėjęs pažvelgė į dukterį. Lūpas ji buvo jau nusišluosčiusi, ir popierio raudonumas buvo vos vos pastebimas.
- Abudu, - atsakė ji. - Reikia užsidirbt. Duonos nieks neatneš ir nepadės ant stalo.
"Atrodo su protu mergina", pagalvojo Kreivėnas ir dar geriau įsižiūrėjo.
Protingos išvaizdos jos veidui teikė ir tankūs juodi antakiai.
"Matyti, tik iš išdykumo tepėsi sau lūpas". Kalbėdama ji žvelgia lyg iš paniurų, ir lyg viliokiški žiburiukai sužiba tada jos mėlynose akyse. Juodi plaukai pakirpti ir ant kaklo užkritę garbiniai. O visa stambi, bet aptukimo žymių jokių.
Ir brolis toks pat - žvelgiąs iš paniurų. Iš veido panašus į seserį, tik sausesnis. Juodi ūsiukai. Plaukai perskirti per vidurį, o paausiuos švariai apkirpti. Rankos tvirtos, o jų judesiai toki, lyg jis užsimotų kam duoti botagu.
- O aš kaip tik ir ieškau tokių dviejų, kaip judu. Jei susitarsim, tai aš vienu šūviu du zuikius nušausiu.
- Gal medžiotojas?
- Lyg ir...
- Tai aš ir noriu klausti, gal, sakau, turit kokį seną šautuvą parduot. Seniai klausinėju, bet vis nerandu. O būt gerai tarpkalėdy čia paliose kokį zuikį nukept.
- Bet juk tau negalima. Žinai, koki įstatymai.
- Žinau, kur čia nežinosi. Įstatymas zuikiui ant uodegos neparašytas. Ponai parašė įstatymus, kad vieni galėtų medžiot. Jiems išdykumas, iki kaklo prisiėdus, o mums kąsnio pavydi.
- O nesupykit, ar iš tolo būsit? - paklausė senė, atsistodama ir nukeldama dangtį nuo verdančio puodo.
- Iš Bendručių. Gal girdėjot? Trys kilometrai į Liudvinavą ir apie šeši į Marijampolę.
- Girdėt tai girdėtas, bet būti neteko, - atsiliepė senis.
- Pas mane valgis geras, nuplyšę nevaikščiosit. Ir elektrą turiu, pamatysit.
- Elektra? Kaip mieste? - nustebo senis, o kiti pažvelgė į vienas kitą.
- O kaip gi. Kuo miestas geresnis. Aš jau toks žmogus: kai tik pasauly kas naujo, tai taip ir niežti, kaip čia pas save įsitaisius. Turi būti pažanga.
- Pažanga, anot jūs. Ko tik tie žmonės nesugalvoja. Seniau nė tų laikrodžių nereikėjo, su saule atsikėlei, per pietus į šešėlį pažiūrėjai ir žinai, ar jau kaisti puodą, ar ne. O dabar vis, kad taip būtų, kaip pas kitą. Ve, ir mūsiškis, - parodė senutė akimis į sūnų, - zirzė, trypė ir nusipirko laikrodį.
Prie sienos prikaltoj dėžutėj žibėjo naujas žadintuvas. Jis buvo uždarytas stiklinėmis durelėmis, o dėžutės sienos buvo apklijuotos margu popieriu. Šalia laikrodžio dėžutės buvo prikaltas paveikslas - spalvotas kino artistės veidas. Artistės lūpos tokios raudonos, rodos, per tą vietą kas brūkštelėjo kruvinu pirštu.
- Tai kaip? Gal kalbėsim apie algą?
- O pernykštės šeimynos nepasiliekat? - pasidomėjo duktė.
- Viena mergina liks, kita rengiasi tekėt, o vyras tarnauti neis, nes tėvai visai seni. Abudu buvo nuo Vilkaviškio.
- Tur būt, daug cukrinių runkelių sodinat?
- Nemažai. Arti fabrikas.
- O kiek galvijų?
- Dešimt melžiamų karvių, dar telyčios, veršiai. Viso šešiolika.
Visi nutilo.
- Tai kaip - nesispirsit? Gražu pas mus: upė netoli... plentas ... Ką čia dailinti - sakykit algą, ir mušam kamštį.
- Alga - kaip alga, aš, kaip sakoma, jau ir ant balkio užsirašiau - keturi šimtai ir eilutė. Mažiau nebus. Tiktai matot, aš čia lyg ir kitur pasižadėjau...
- Pasižadėjai, bet neištesėjai, - nusijuokė Kreivėnas. - Alga nemaža, bet ką padarysi. Argi galima norėt, kad žmogus dirbtų ir nieko neturėtų.
- Žinoma, bet vėl sakysim, kai tiek gyvulių ir cukrinių runkelių, tai su darbu nors pasipiauk. Žinau, nereik sakyt. Ypač rudenį su tais prakeiktais cukriniais runkeliais. Per dienas šlapias, per dienas purvinas. Į fabriką runkelius, iš fabriko pasmirdusias išspaudas.
- Išspaudos smirda, bet užtat pienas kvepia.
- Kvepia, bet ne visiem. Kai tik ūkininkas, kaip sakot, pažangus, tai darbininkui peilis. Nė apypietės, lupk ir lupk, ir galo nėra.
- Ne be to, pas daugelį taip ir yra, bet aš parsivežu iš kalėjimo bobas, tai jos runkelius ir išretina, o rudenį nukasa. Ir bulves nukasa... Arba šiaip iš kaimo pasisamdau ... Tai mat... Dar vienas žodis: iki Kalėdų išbūni - nuperku armoniką. Truks - laikys! Kuo vardu?
- Kazys.
- Žodis, Kazimierai?
Kazys nejučiom žvilgtelėjo į savo armoniką ir, valandėlę pabarbenęs klumpės padu į grindis, nusprendė:
- Tegu jau bus.
- O kaip sesutė? Kuo vardu?
- Julė.
- Na, Juliute. Tark žodį, bus dūšia išganyta. Pas mane turėsi atskirą kambariuką, nieks nesipainios. Langas į sodą, pavasarį vyšnios žydi, mėnulis vyšnios viršūnėje šviečia, o langas atdaras, o ant plento bernų klumpės ir kriukiai taukši.
- Langą tai aš naktį laikau uždarytą, kad uodų neprilėktų.
Julė pasakė savo algą ir dar pridėjo:
- Kad jam armoniką, tai man rankinį laikrodėlį.
- Kam dabar tau to laikrodėlio? - nustebo motina. - Ar su tuo laikrodėliu ant rankos kiaulėm pelus maišysi?
- Kiaulių tai mes pelais nešeriam, - nusijuokė Kreivėnas, - mūsų ir kiaulės ne bet ką ėda, bet...
- Geriau derėkis audeklo ar linų. Tekėsi - lovą kuo pasiklot turėsi.
- Žiurstelį pasiklosiu, andaroku užsiklosiu, - atkirto duktė piktai.
- Sau žinaisi...
- Truks - laikys! Laikrodis - tai laikrodis, bet iš anksto pasakau, kad pas mane Velykų tik viena šventa diena. Sekminių tik viena, Kalėdų irgi. Tai kaip dabar norit...
Kazys pažiūrėjo į seserį ir nusprendė:
- Jei daugiau nieko, tai tiek to. Jei kunigas ką sakys, čia jau jūs kasykitės pakaušį.
- Su kunigais aš rasiu, nebijok! - šyptelėjo Kreivėnas ir iš kišenės išsitraukė butelį degtinės.
Senė suieškojo kampuotą stikliuką su numušta kojele, išpūtė dulkes ir iššluostė rankšluosčiu, kuris visas šlapias kabojo ties durimis.
Nė žodžio nesakydama, duktė pašoko ir paėmė stikliuką iš motinos rankų. Atsidariusi skrynią, ji išsiėmė švarų baltą rankšluosti, stikliuką išplovė ir iššluostė rankšluosčio kampu. Tą rankšluostį ji užtiesė ant stalo ir pavožė stikliuką. Tur būt tas rankšluosčio baltumas Kreivėną privertė su pasitenkinimu nusišypsoti.
- Mama, duok ką užkąsti, - paprašė sūnus.
Motina susirūpinusi pažvelgė į sūnų.
- Ką čia, nešk įstatymą, ir viskas.
Duktė dėstė ant stalo lėkštes ir šakutes, o motina ištraukė iš krosnies puodą, į molinį dubenį sudėjo mėsą ir atnešė ant stalo.
Stikliukas ėjo per rankas. Kreivėnas pasismeigė gabalą mėsos. Mėsa atsidavė žole.
- Zuikis? Tur būt, tik šiandie nušautas.
- Kas čia jį šaus - pasikorė.
- Kaklaraikštį per stipriai užsirišo, - pridėjo Julė.
- Nušautą zuikį reikia porą dienų palaikyti, paskui mirkyti acte...
- Gal ir taip, bet ne mūsų snapui viską išmanyti. Ir dar zuikiui actą pirksi! Užtenka, kad per Kalėdas turi ant silkės užpilti, - lyg ir teisinosi senė.
- O paskui, - susidomėjo duktė, - virti ar troškinti? Reikia, tur būt, pipirų, svogūnų. O kiek pipirų?
- To tai jau nežinau. Žinau, kad reikia raudonų burokų.
- Neluptus šutinti?
- Aš gi ne virėjas. Žmonos paklausi. Išmokys. Maniškė išmano.
Julė patenkinta nusišypsojo.
Senis išgėręs pasismeigė gabaliuką mėsos, paskui ranka numovė mėsą nuo šakutės ir valgė, laikydamas pirštais. Šakutę jis padėjo atgal ant stalo.
- O kažin, kaip karas? - beveik linksmai paklausė jis, iš stikliuko liedamas degtinės likučius po stalu. - Kaip tie suomiai laikosi?
- Dar laikosi.
- Neatsilaikys. Kariauti tai jie moka, tą ir aš pasakysiu, bet maža jų. Kur tau bolševikai. Šitiek žmonių, šitiek turtų! Argi ubagui muštis su ponu ant vieškelio. Tu jam, kaip tas sakė, tik lazda gali, o ponas ne tik lazda, bet dar ir jo arklys spiria. Tai tau ir teisybė! Tikėk dabar tu tais bolševikais. Vis pūtė į akis - tautų laisvė, tautų laisvė... Ir užpuolė mažiuką. Kaip toj pasakoj - dėdė, dėdė, o vaikų kepures vagia.
- Daug tu išmanai apie tuos bolševikus, - nekantriai nutraukė sūnus.
- Neišmanau, sakai? - pasikarščiavo degtinė senuko įraudusiam veide. - Tai aš tau dabar pasakysiu - kaip tik koks tinginys, vagis ar mergininkas, tai žinok, kad tas už bolševikus galvą guldo. Neišmanau! O vėl - tegu juos velniai, ar man jų reikia.
- Tau nereikia, tai gal reikia kam kitam ...
Kreivėnas susidomėjęs pažvelgė į Kazį ir ramino senį:
- Suomiai patys kalti. Susidėjo su vakarų kapitalistais, pasistatė tvirtoves ir rengėsi Leningradą atimti.
- Kaip toj pasakoj. Vilkas papiovė aviną ir sako: "Šito avino ragai buvo per dideli - jis galėjo man dantis išmušti."
Ir senis, patenkintas savo pasakymu, nusijuokė.
Kreivėnas atsistojo važiuot. Jis padėjo Kaziui ir Julei po dešimt litų ir paklausė, kada reikės atvažiuot jų parsivežt. Dar paklausė, ar toli Skriaudutis, ir senis nusakė kelią.
Skriauduty pas kalvį jis neilgai užtruko. Tik pamatęs kalvio dukterį, jis jau siekė kepurės, bet, lyg ką atsiminęs, susilaikė.
Dukters veidas buvo lašuotas ir plaukai rudi. Paklausęs apie algą, jis atsiduso:
- Jeigu tokias algas mokėsim, tai mums patiems liks tik ubago lazda ir krepšys.
- Galima numest litą - kitą, susitaikysim. Kiek gi pagaliau jūs pats siūlot?
- Atvirai pasakysiu - jūs tiek užsiprašėt, kad man jau ir siūlyt nesmagu. Pasilikit sveiki.
Kreivėnas išvažiavo.
- Ko jis čia dar atlindo, jei žmoniškai nė pašnekėt nenori? - stebėjosi kalvis. - Gal jis ieško tokios, kuri dar jam primokės?
- Paklydo, ne kitaip. Aš jau iš karto pamačiau, kai rik įėjau, - paaiškino duktė.
Kai Kreivėnas suko į savo kiemą, saulė jau buvo arti laidos. Ji slėpėsi už balto debesuko, buvo išgeltusi, kaip džiovininkės veidas, ir šalta. Ir varna uosio viršūnėj kraipė galvą, žiūrėdama į tokią saulę. Arklys aukščiau pakėlė galvą; pamatęs arklidę, o ratai per kiemo gruodą sutarškė linksmiau. Jų aidas atsiliepė pakluonėj, patvartėj taip, lyg kas iš džiaugsmo plotų rankom. Net arklys sustojęs sužvengė, o šuva smarkiau sukrutino uodegą.
Priemenėj Kreivėną suriko Petronė.
- Kur zuikio pyragas?
Kreivėnas pažiūrėjo, pažiūrėjo į ją, įkišo kailinių kišenėn ranką ir ištraukė muilo gabaliuką su Kipru Petrausku. Paskui pridėjo pirštą prie lūpų, parodė į duris, išsišiepė, susiraukė ir palingavo galva. Petronė tyliai sukikeno, taip pat palingavo galva ir ranką su muilu pasikišo po žiurstu.
Nusivilkęs ir patrynęs rankas, jis tuoj kreipėsi į žmoną:
- Šeimyną gavau, bet ir išalkom mudu su bėriu. Ar tuos pačius, kur vakar sakei?
- Tuos. Nešk ką užkąsti.
- Yra šalto paršiuko.
- Gerai, duok.
- Yra šaldytos lydekos.
- Duok.
- Arbatos ar kavos gersi?
- Ką čia tas vandenėlis. Aš ne ligonis.
- Yra kopūstų nuo pusryčių.
- Ar aš tau koks kralikas, kad mane per dieną kopūstais šeri? Virk raudonų barščių su baravykais ir iškepk avienos kotletų.
- Skusk dabar bulves, ir su tais barščiais ir su kotletais tiek darbo ... Lyg nebūtų kas valgyti.
- Mat, kad nėra. Ką, ką, bet jau pavalgyt žmogus turi kaip reikiant. Bent vieną kartą per dieną.
- O Skriauduty buvai?
- Buvau.
- Eis?
- Kur tau! Užgiedojo tokią algą - ir linų, ir vilnų ... O pabaigoj, girdi - tai, gal duktė namie liks. Nenori leisti, tai sakyk iš karto. Ko dar deriesi? Kvailį rado, ar ką?
- Gaila. Mergaitė, sako, ir gera, ir darbininkė, ir verpti moka, ir austi paaudžia. Aukso rankos.
- Jei merga gera darbininkė, tai ir už auksą brangesnė. Petronę kalbinai?
- Dar ne, bet reikės, jeigu jau taip išėjo.
Užkandęs ir belaukdamas barščių, jis užsisuko radijo aparatą. Pranešimų nebuvo, tik muzika. Ieškojo toliau. Jis nemėgo muzikos. Armonika - nieko: paklauso, bet smuikai ... Cirpia, cirpia, lyg svirpliai... O saksofonai - rodos, kas katę už uodegos tąso. "Tokios muzikos aš galiu ir karvių tvarte paklausyti." Be armonikos, jam dar patikdavo skarda. Jos skambėjimas jam kažkodėl primindavo petelnę. Išgirdęs jis nusišypsodavo ir nė iš šio, nė iš to kreipdavosi į žmoną:
- Žinai ką? Kepk šiandie blynų.
Žmona muziką mėgdavo. Klausydama smuiko, ji susidėdavo rankas lyg maldai, šypsodavosi ir lėtai kraipydavo galvą į šalis. Rodos, kad ji pati pabaigė dainuoti lopšinę dainelę, kūdikis užmigo, o ji vis dar užsisvajojus linguoja galva. Tylus smuiko balsas jai primindavo mėnulio šviesą, kuri šiltą vasaros naktį krinta ant kūdikio lovelės. Klerneto balsas visada primindavo šliūbinio žiedo švelnumą. Kiek jau metų, kiek metų... Jau ir vaikai užaugo, o dar kaip šiandie atsimena tą vaikiną, kuris per jos vestuves pūtė klernetą. Jai nepatikdavo armonika. Pro armonikos balsą ji visada girdėdavo šūkavimus, užuosdavo perdegusios degtinės kvapą, matydavo papirosų dūmus ir kamščius, išmėtytus ant grindų. Bet labiausiai jai patikdavo vargonų muzika.
- Iš kur čia? Iš Kauno katedros? - klausia ji anąsyk vyrą.
- Tau kad tik viskas iš katedros ... Čia iš Anglijos.
- Kažin. ar anglai irgi katalikai? Kreivėnas tyli ir ieško toliau.
- Palik. Tai dar žmogus!
Jis pagavo prancūzų stotį. Kažkas kalbėjo švelniu, kaip vilnos, balsu.
- Nors tik keturias klases baigęs ir jau seniai, bet dar šiek tiek prancūziškai suprantu.
- Ką pasakoja?
- Ė... Turi kojinę ir megzk.
Jis atsistojo ir iškišo galvą į virtuvę - barščiai virė.
Pavalgęs Kreivėnas vėl apsivilko kailiniais ir rengėsi eiti.
Kreivėnienė niekad neklausdavo, nė kur jis rengiasi, nė kada sugrįš, nes žinojo, kad gaus vieną atsakymą:
- Kas tau? Žiūrėk savo puodų.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
