lt
Mieste Giružis išsirinko gerą "Drobės" fabriko medžiagą, Kreivėnas pasirašė vekselius, ir abu nuėjo pas siuvėją. Pasiūs tik už dviejų savaičių. Iš siuvėjo patraukė tiesiai į klubą. Pakeliui Kreivėnas nusipirko pundą laikraščių. Klube ilgai neužtruko: reikėjo skubėt namo. Besikalbėdami apie Grūštą, elektrą ir visą Giružio ateitį, truputį užkando ir išgėrė litruką.
- Ne kasdie eilutės perkamos, - aiškinosi Kreivėnas. Pakeliui į namus vis tęsė savo pasakas apie visokią pažangą.
- Be mokslo, Juozuk, nėra jokios pažangos. Turėk tu ir daug žemės, bet jeigu nemokytas - vis riek būsi suskretęs, per suodžius saulės nematysi. Toli nereik ieškot - mūsų kaimo Račiūnas. Dvidešimt penki hektarai, o ką turi? Vaikai tai aštuoni, o karves pavasarį už uodegų kelia. Tai jam kiaulės išstipo, tai jam žąsis velnias griebė, tai javai neužaugo. Kiekvienais metais kas nors turi atsitikti. O dirba žmogus, bėga, lekia nuo ryto iki vakaro. Visur pirmutinis, o gula paskutinis. Kas čia? Dievas nepadeda? Ne, žmogau, čia mokslo, šviesos trūksta. Jei ūkininkas turi tiek žemės, tai užtenka, kad jis tik darbininkus prižiūri. Pats visur bėgsi, o darbininkų neprižiūrėsi - daugiau nuostolių bus. Tą užmiršo, to nepadarė, tą ne taip, aną velniai žino kaip. O pats įsikinkysi - ką tu matai, kaip tavo darbininkas dirba? Supratimo reik, reik mokėt apskaičiuot, mokslo reik. Dievas! Kunigai! Jie nepadės tau. Kunigai dar trukdo visokią pažangą. Kuo žmonės tamsesni, tuo kunigam geriau - drumstam vandeny daugiau prižvejoja. Jau nuo amžių taip buvo. Tik paskaitykim istoriją. Galileo Galilei paskelbė, kad ne saulė sukasi apie žemę, o žemė apie saulę. Kad šoks kunigai! "Šventam rašte taip nėra", rėkė. Žinoma, jeigu šitą pripažinsi, tai jau pasidėk savo Šventą Raštą.
- Ar tai čia dar didelių mokslų reikia? Aš ir pats žinau. kad žemė sukasi.
- Na, na? Kaip tu priėjai?
- Nagi ve kaip. Reikia užsimerkti ir ilgai ant daikto suktis, o kai atsimerki - visa žemė sukasi.
- Tai galva sukasi, o ne žemė!
- Galva! Galva stovi vietoj. Nekruta visai, o sukasi žemė. Aš didelių mokslų nėjęs, girtis nenoriu, bet galvą turiu.
- Tegu sau sukasi. Ką dabar su tavim. O aš norėjau pabaigti apie Galileo Galilei. Tu manai, taip ir praėjo, dovanojo jam kunigai? "Iš Dievo juokiasi! Ant laužo tą bedievį!" rėkė išvertę akis ir drebėdami iš baimės.
- Bet kad jie ir moka! Visur kišasi, viską žino, nieko nuo jų nepaslėpsi.
- Per išpažintį viską sužino, tai ir moka. Bepig tada žmogų už nosies vedžioti.
Iš plento pasuko į siaurą kelelį. Jiems buvo į pakalnę. o iš pakalnės priešais pamaži stūmėsi vežimas. Nuo kalniuko buvo gražiai matyti visos lygumos ir toli tamsiai mėlynas Alytiškės miškas. Giružis pažiūrėjo į tą pusę, susimąstė ir, patrynęs pirštu nosį, nuleido galvą. Kreivėnas žvilgtelėjo į jo veidą, žvilgtelėjo į Alytiškę ir taip pat susimąstė.
- Vilką minim, o vilkas čia.
- Kas? Kur?
- Kunigą veža. Ir dar tokiam suk iš kelio!
Giružis truktelėjo vadelėm, drožė arkliams po botagą ir pasileido pakalnėn. Sartis bėgo net pasišokinėdamas.
- Ehė, kunigėli, iš kelio geriem žmonėm, - išdidžiai džiūgavo Kreivėnas.
Žmogelis pakalnėj, pamatęs atrūkstančius, suko, kiek galėdamas, prie griovio. Sartis beveik šonu siekdamas lėkė pro svetimą vežimą, o Giružis staiga dar patraukė jį kairėn. Kažin kas pokštelėjo, vežimas pašoko skersas... Žvilgtelėjęs atgal, Kreivėnas pamatė, kad vežimas su kunigu slysta į griovį. Giružis pradėjo stabdyt arklius, o kada pakalnėj atsigręžė - kunigas stovėjo ant griovio kranto. Žmogus pasilenkė, kažką pakėlė ir priėjo prie kunigo.
- Negerai... - susiraukė Kreivėnas.
- Kas negerai?
- Kunigas, matyt, išsisuko ranka. Taip, susiėmęs, o skrybėlę ant galvos jam uždėjo tas žmogus.
- Didesnei Dievo garbei?
- Negerai čia išeis ...
- Nieeeko! Susidės šiaudus ir nuvažiuos.
- Su tavo galva tik grumtus daužyt! O apie Grūštą užmiršai? Kas bus, kai sužinos?
Giružis nusispiovė ir nieko neatsakė. Po valandėlės, brukdamas vadeles ir botagą Kreivėnui į rankas, išrėžė:
- Pirma patys džiūgavot, o dabar aš vienas kaltas. Važiuokit, aš einu pėsčias.
- Stok! - sušuko Kreivėnas ir išlipo iš vežimo.
- Tai kur dabar? Sakykit, kad arkliai pasibaidė, - kažkodėl nudžiugo Giružis supratęs, kad Kreivėnas eina pas kunigą.
- Kunigėli, jau nežinau, nė kaip pradėti. Smerksit ar į teismą trauksit, bet... Arkliai pasibaidė, o mano vežėjas nepapratęs arkliais važiuoti...
- Pasibaidė? Ar aš nemačiau, kad tyčia? Nemačiau, kaip kapojo botagu? - piktai atsiliepė nepažįstamas žmogus.
- Gydytojui aš užmokėsiu ... - tęsė Kreivėnas, žiūrėdamas į ranką, kurią kunigas laikė susiėmęs.
- Ką čia su daktaru. Su daktaru pats rasiu. Tavo sielai reikia daktaro, Kreivėnai. Važiuok tu namo ir išsiblaivyk.
Kreivėno veidas apsiniaukė, o nepažįstamas žmogus žiūrėjo į jį ir lingavo galva.
- Na kaip? - nerimo Giružis.
Kreivėnas nieko neatsakė, tik po valandėlės prakošė pro dantis:
- Tai vis per tave... Kiekvienas kunigiūkštis drįsta man... man! - dūrė pirštu į krūtinę, - kaip šlapia mazgote per snukį duot!
Abudu tylėjo iki namų. Giružis tai užtraukia kepurę ant akių, tai vėl nustumia ant pakaušio ...
- Eik šert karvių. O su vestuvėmis teks palaukt. Tegu visi nusiramina.
Per vakarienę Kreivėnas tylėjo. Pavalgęs susidėjo rankas ant pilvo ir pirštais suko malūnėlį.
- Nunešus padėk prie lovos. Atsigulęs paskaitysiu, - parodė žmonai akimis pundą laikraščių.
Giružis atsistojo.
- O kaip rytoj? Ateit?
- Žinoma. Kumetis vienas neapsišers, o aš neturiu laiko.
Giružis išėjo.
Kreivėnas pasismeigė dešros gabaliuką, įsikišo į bumą ir kramtydamas nuėjo į miegamąjį.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
