en
[3]
...Ne, šį kartą aš nepraeisiu pro tave, aklasis muzikante, keliauninke, duobkasy ir kareivi, apleistame šventoriuje po senais klevais ir liepomis tu sėdi paspaudęs po savimi ramentus, bet aš matau, kaip tu nori matyti ir veidu, ir rankomis, kaip gaudai mano žodžius pražiota burna, kaip žiūri į mane, norėdamas pasikelti, kaip sodini šalimais, ne, ačiū, nesisėsiu, aš neišmokau čirpinti smuikeliu nei kanklėmis, ir tavo dainų (bet ko tu manęs su tokiu atidumu klausaisi!) aš neišmokau, bet jos ataidi man iš toli, o dieve, bet kas gi tai: visos karų liepsnos pleškino tau akis, visų karų ir frontų sprogimai tau trupino kaulus, visose karų kalvėse tau kalė kardus, retežius ir durklus, visų generolų parašai po tavo lemtim, visose pasaulio šalyse tau liejo ordinus ir kryžius, visų kelių dulkės gulė ant tavo pečių - ir tankečių dulkės, ir trikinkių - iš kokio apkaso tu tik nekilai ir nekritai ir Saksonijoje, ir Pirėnuose, ir prie Kuršo, į kokią trobą tu nėjai su savo krepšiu, kokios duonos tu neragavai, ko tu nepatyrei, neuostei, man tu esi lyg koks žynys, apgautas, suvedžiotas, ištremtas, - betgi tai nubyrėjo, kaip nubyra visa, kas per daug nori pūstis, o tu toks varganas, ne, tu ir dabar juos tebegirdai savo krauju, savo sielos rauda... Bene koks žynys man čia būsi ar vaidila. Tu sėdi paspaudęs po savimi ramentą, pakėlęs aklas akis į giedrą vidurvasario dangų su baltais rugiapjūtės perdebesiais - rugių kalvos va ten, po kairei, regimos pro aptrupėjusio paminklo tarpą, - sėdi veidu į anų laikų turgavietę, kur kitados buvo miestelio savivaldybės namai, užeiga, Bernšteino smulkių reikmenų prekių krautuvėlė - šukos, plaukų segtukai, muilas, angliškos medžiagos rietimai; mažas baltais marškiniais vaikas ištiestoje rankoje atsargiai, stengdamasis nė lašo nenulieti, staigiai į šventoriaus kalną kylančiu grįstu keliuku neša šulinio vandens puodelį; jis išgeria, nusišluosto atbrizgusia prieškarinių laikų kareivio rankove lūpas ir vėl gieda dulkėtu, prikimusiu balsu, pasisiūbuodamas, užvertęs galvą, ir tamsios jo akių bedugnės pilnos šviesos, baltų rugių šlamėjimo - jo dainoje ir broliai, ir sesės, ir poligono laukai. "Kai saulė tekės..." - ir raudonai baltu ruožtu paženklintos demarkacinės linijos stulpas...
Balsas kimsta nuo dulkių, dūsta kaitroj, kely, kuriuo jis nuėjo galvą atlošęs, vedamas vaiko; jis su giesme praeidavo pro rugius, pro mūro sodybas, pro pajuodusias lūšneles, pro nykias kapinaites, kryžius, šventorius, ir, ten kepurę dulkėtoj žolėj padėjęs, tau arba jam į veidą įsmeigęs aklas akis - juoda pirštinaitė, vualis, skrybėlaitė, šventorius. Šventieji tarsi akli, o dieve, tai troškulys, tai skausmas, ką tu verki, prisimenu, ir aš skaičiau apie aklą savanorį... Aš nežinau, ką tavo juoda akių bedugnė nori matyti - gal tamsią rasotą žvaigždę? Aš nežinau, nieko nebežinau...
Šitaip baltabarzdis, sulinkęs, persijuosęs savo drabužį virve, su lazdele, ištiesta ranka čiuopdamas karštą virpantį orą, eini pro mašinas - vežimus, pro abrakėlius, pro keturiasdešimt septintųjų naktį kulkų suvarpytą cerkvelę, pajuodusiu akmenų grindiniu, klupinėdamas ant arkliašūdžių, pro Bernšteino ūkinių reikmenų krautuvėlę, kur pardavinėja dulkių siurblius, motociklus, ruberoidą, repleles ir apciūgėlius, viešpatie, kiek visko dabar esama, bet kur tu dabar, vaike, kurs vesdavai jį pro kūkalių laukus kmynų takeliu, pro rugiagėles, per grybienas, per retas avižienas, pro smalingus pušynėlius?.. O atsargiai atsargiai eikim į šitą pakalnę, ten rąstų tiltas išgriuvęs. Pamenu, kaipgi, pamenu tiek tais metais buvo aviečių, ir vis ten trenkė degėsiais, kuriuos tu man nešei saujoje, galvojau sau, ką gi - išgriovė tvoras; šitų sodybų nebėr, tarė man vaikas, ir kryžiaus, nors aš jaučiau, visą jo šešėlį jaučiau; Lietuvėle, tariau ir pradėjau dainuoti; taip karšta tapo, toks alsus oras degėsių ir bruknienojų, ir grikių, vandens atneštumei, pasakiau; kad nebėr... šulinio nebėr, tarė baltagalvis vaikas, ir aš pamačiau, kokios jo akys, paglosčiau jo galvelę; vesk, tariau, į šitas sodybas, aš visada norėjau užeiti, buvau kartą pavakary, labai stipriai kvepėjo rūtomis, mėtomis, vesk takeliu pro liepas, veski prie šulinio ar klėties, nebijok, tu vis bijodavai to šunio, vesk. Kad nėra kur vesti, sako man jis, kad nėra kur, ir aš pamačiau, kaip jis dairosi, pamačiau, kur jis dairosi...
Todėl ir aš žiūriu į šviesų apšiurusį brezentą ant tavo pečių - šmėsteli tu man šį mirksnį kaip piemuo, genąs aveles į slėnį - ir aš slenku... paskui tave per tuščią, geltona spalio vakaro šviesa užlietą aikštę, pro juodą sąsparą, pro baltą Bernšteino mūrą, tiesia kalvų alėja, šviesos ir šešėlių dryžiais pro arimus, pievas - po kairei beržynėlis, o ana ten, toli ties tuo beržynėliu - kokia jaukuma ir galbūt vaivorykštė. Čia palei patižusį kelią jau dvelkia vėsa šešėliais - surūdijusios spygliuotų vielų tvoros - už jų kas, jūs manėte? - kultūrinės pievos, ganyklos, čia aš tave palieku, prie Bėdžių drebulyno, kuriame vaidenosi, grįžtu į aną turgavietę ir ilgai žiūriu, kaip jie bruzda, derasi, šneka, kokie jie nevalyvi, kokie jų žodžiai - pasigersiu v drebezgi, - apsirengiu juodą surdutą, seguosi didžiulę jo ekscelencijos žvaigždę ir smokingą, susijuosiu kietu diržu, stiepiuosi, augu, stojuosi ant aukščiausio akmens (Mildžiaus prieklėčio) - ak, duokite man didingumą, panieką, rūstį, juk aš...
...Tą naktį vaikas pabudo iš išgąsčio. Kas atsitiko, paklausiau. Ragana. Kažkur ji mane įmetė. Jeigu nieko nedarys, manau, gyvensiu, tačiau noriu pabėgti. Einu slėptis. "Aš ant jūsų užleisiu ugnį!"-šaukia ilganosė pilkais apskretusiais skvernais ragana ir tveria, rankas išskėtus...
...ATSIPRAŠAU...
...Atsitiktinybės, kad vadinau ją būtinybe, būtinybės, kad suklydau, tegu nepyksta laimė, kad ėmiau ją kaip savą, atsiprašau laiko už daugybę nepastebėtų dalykų per sekundę - ATSIPRAŠAU, negirdėjau jūsų kančios, bet ir jūs... Atsiprašau šaukiančių iš prarajos, kad tepasiūliau plokštelę su menuetu!.. Atleiskite man, dykumos, kad nebėgau su šaukštu vandens, atsiprašau didelių klausimų už mažus atsakymus. Teisybe, nekreipk į mane pernelyg aklo dėmesio, nekaltinki manęs, siela...
Atsiprašau visko, kad negaliu būti visur, atsiprašau visų, kad nemoku būti kiekvienu ir kiekviena, žinau, jog kol gyvenu, niekas manęs neišteisins.
Kartą apniukusią dieną, kai už kontoros lango leidosi snaigės, godžiai traukdamas kavos kvapą - durys buvo atviros, o mūsų įstaigos koridorius susisiekia su gyventojų butais, jie ankšti, ir gyventojai naudojasi bendra virtuve (toje virtuvėje Serafima virė kavą), - dėliojau lapus, ketindamas nešti juos į leidyklą. Atėjo Serafima, atnešė kavos.
- Tai kaip darbas? - ir ranka pabraukė man per plaukus.
- Gaila Juozo. Čia juk aš aprašau savo draugą. - Va, pažiūrėk, - ir parodžiau lapus, kur rašoma, kaip Juozas dirba konservų gamykloje. Nemaniau, kad skaitys. Ji paėmė lapą gana abejingai, perskaitė keletą puslapių, ir staiga aš pamačiau, kad jos vyzdžiai išsiplėtė, veidas pabalo.
- Taigi aš jį pažinojau, - pratarė ji. - Čia jis ir mane aprašė. Aš tada dirbau sekretore...
- Papasakok, koks jis buvo.
- Fi, - truktelėjo ji petį, išpūtė dūmus. - Bene aš gerai prisimenu. Keistas toks.
- Tau jis patiko?
- Fu, - ji vėl truktelėjo petį; tai buvo įžeistos moters judesys.
Staiga koridoriuje pasigirdo žingsniai. Įpuolė Juozas. Pasiginčijo, pavartęs popierius, tačiau apsidžiaugė.
- Gerai sutvarkei. Dabar gyvensiu.
Jo akyse šmėstelėjo liūdesys. Vėl jis tapo apleistas, liūdnas.
- O gal, - pasakiau, - imk tu savo kūrinį ir... Anoks čia mano nuopelnas.
- Ne, ne. Be to, kas gi rašo apie save?
- Betgi m pats sakai, kad čia ne tu, o literatūrinis personažas.
- Taip, bet... - pasakė jis ir palenkęs galvą ėmė čiupinėti, lyginti šlapią skrybėlės kraštą. Ant grindų nuo jo kojų atsirado balutė.
- Tai leidžiam kartu.
- Ne, - pratarė jis tvirtai.
Paskui jis papasakojo, kur įsitaisė dirbti. Archyve.
Čia pasakotojas priverstas stabtelti, jį sustabdė vienas akylas klausytojas - kam tu teisiniesi, prieš ką tu teisiniesi, pasakė jis? Tu dailini Juozo paveikslą, pasiduodi meninei sugestijai. Tu ir pats kažko vengi, bijai paliesti, slepi. Tu kurtini, nori papirkti mus Juozo veržlumu, visokiom keistybėm. Tai pigus triukas. Tai kaukė, kaukė, nuimta nuo kito personažo ir užmaukšlinta Juozui. Jis ne toks. Aš netikiu. Yra vidinė būtinybė, verčianti žmogų būti tokiu ir tokiu!
Bet ir dabar jis man kažkuo imponavo, buvo panašus į apipešiotą gulbiną palaužtu sparnu; kažkokie tragiški platūs, lengvi, grakštūs gestai - nusviedė ant sofos skrybėlę... Kalbėjo pakiliai, susijaudinęs, su patosu, vienu metu aš net pagalvojau, kad jis kažką pamėgdžioja, stengiasi kažkam prilygti.
- Tu suteikei mano gyvenimui prasmę, - pasakė sėdėdamas fotely ir žiūrėdamas į ugnį. Mes jau sėdėjome svetainėje, ir Serafima dengė stalą. - Dabar aš ramus... Žinai, - pratarė po pauzės kiek pasikeitusiu balsu, - ko aš labiausiai bijojau? - Ant jo veido žaidė kaitrūs liepsnos atšvaitai, jis žvilgčiojo čia į mane, čia į ugnį. - Ačiū tau, - suspaudė man ranką. - Labiausiai bijojau išnykti kaip nebuvęs, nepastebėtas, dar blogiau - užkeiktas. - Jo kalba buvo trūkčiojanti, šokinėjanti nuo vienos minties prie kitos. - Kas jiems davė teisę, - paklausė griežtu pakeltu balsu, žiūrėdamas į ugnį, - vienu juodu žodžiu užbraukti visą žmogaus gyvenimą? Kas jiems davė tokią teisę šitaip lengvai nurašyti? O tu įprasminai mano gyvenimą, jį iškėlei, žinoma, gerokai išgražindamas. Tu vienintelis, kuris nenorėjai lengvai nuneigti, pripažinti, kad tai gali atsitikti šiaip, be niekur nieko. - Jis patylėjo. Palenkęs galvą žiūrėjo į ugnį. - Prasmė turi būti visur, - pasakė. - Reikia iš paskutinių galių jos ieškoti. Žinai, - jis staiga grįžtelėjo į mane, uždėjo savo ranką ant manosios: - aš dabar netikiu, tiesiog negaliu sutikti, kad kieno nors, tegu menkiausio žmogaus gyvenimas atsitiktinis, beprasmis, arba jo prasmė tik tokia, kokią sugebame įžvelgti ar pripažinti mes, tiksliau mūsų moraliniai ar kokie kitokie įsitikinimai bei jausmai. Žmogiškos egzistencijos prasmė, - staiga susijaudino, žiūrėdamas, kaip godžiai, spragsėdama ir plyksčiodama, liepsna ryja anglis, - neapčiuopiama, neįvardinama. O vargas vargas, - suaimanavo delnais užsidengdamas veidą. - Ką mes darome? Ką mes darome su žmogum? Protu? - šūktelėjo jis. - Baigtiniu, trumparegiu, aklu protu mes stengiamės visa paaiškinti, peršviesti - kas ko vertas, ir kam jis turi gyventi, ir kaip gyventi, ir kas gerai, ir kas ne, ir ką jis paliko...
Žinai, - grįžtelėjo jis į mane, vėl suspausdamas ranką. Tačiau, rodos, pasakė ne tai, ką norėjo pasakyti: - Štai dabar aš kalbu... ne, šaukiu, aš klykiu ir girdžiu, kaip mano klyksmas aidi, skardena per visus koridorius, kur metalines durys ir pilki žmonės su prausimosi indeliais ar prie staklių! Ech, broli, kaip nupiginta žmogiškoji esybė, kokia jo egzistencija bevertė, koks jis beglobis, kodėl nieko jam nebuvo palikta nelaimės, vienatvės, atgailavimo ir kančios valandai, kur jam dėtis, kaip jam ištverti, prie ko prisiglausti? Kokia nepagarba kančiai, žmogiškajai esybei!
- Nusiramink, - tariau.
- Ne, - papurtė jis galvą. - Ne, aš nesutiksiu. Ne, niekad, niekad, - pasakė, žiūrėdamas į ugnį, kurios atšvaitai žaidė, plazdėjo prie jo kojų. - Taip negalima. Tai pragaištis!.. Tik menas, - vėl prašneko po kurio laiko, - šiek tiek dar įprasmina... Žinai, ką vienas anglų rašytojas yra pasakęs apie tragediją? Tragedija - tai geras spyris nelaimei. Taigi... Tik menas. Žinai, - vėl grįžtelėjo į mane, - ko aš labiausiai nemėgstu? Panikos, skausmo ar nevilties pilnų akių, užverstų į viršų letenėlių. Tik menas...
...Jis stovėjo prie ligoninės lango, kai privažiavo greitoji; tekinas leidosi laiptais, vyrai jau traukė neštuvus. Jis pasilenkė, ir staiga visa akyse aptemo: mėlynas, išpurtęs veidas, juodi plaukai, kuriuos Viktoras, būdavo, vis kresteli į šoną, buvo kruvini, prilipę prie skruosto. Kraujas, krešuliai, prašiepti dantys, perkreipta burna. Akių obuoliai staiga išsivertė, slėpdamosi po vokais lėliukės apvedė beprasmį ratą... Jis krioktelėjo, visą kūną ėmė tampyti konvulsijos. Ši būtybė nieko nebegirdėjo, nieko nebematė. Viktorai, sukuždėjo lenkdamasis prie neštuvų, Viktorai, mažas vaikeli, autobuse apsikabinęs slides, prie šarmoto lango gaudęs rankele liepsnos atšvaitus ant apskretusių grindų, Viktorai, mano broli, Viktorai...
Gelsva, negyva koja, styranti iš po paklodės, visas sumaitotas, sulaužytas...
...Slapi dideli sniego dribsniai. Ir staiga jis pajuto nenugalima norą žvilgtelti į langą penktame aukšte, kur kitados gyveno, kai jį dažnai aplankydavo brolis, kur vėlyvais vakarais gerdavo iš virdulio arbatą... Kaip visa netoli - ir prakaito prisigėrę marškinėliai, ir drėgni drabužiai po naktinės pamainos, hanteliai, nejauki ryto vėsa, ledinė žara, netikrumas, gniaužiantis širdį skausmas.
Jis stovėjo čia, atsirėmęs į šaligatvio medį, veidu jausdamas šlapią žievę, sniego dribsniai lipdė akis ir veidą, ir tuo pačiu jau buvo ten, siekė įmantrios rankenos, sustojo prie lango šalia fikuso, etažerės, užverstos knygomis.
Užkopė plačiais girgždančiais laiptais, prigludo prie kambarėlio sienos, kuri buvo išgriauta, iš krosnies belikusi rudų ornamentuotų koklių krūva, špižiaus durelės, statybininkų kombinezonai, lango kiaurymės, po kuriomis sužvango kibirai, virdulys; ar ne iš šito virdulio pavakariais su broliu jis gurkšnodavo arbatą, čia stovėjo staliukas, čia etažerė. Iš molio dulkių, iš suodžių, iš apleistumo, užmaršties, iš prieblandos snaigės kažką šaukė jam, norėjo pakuždėti: va, šitas baltas puodelis, artisčių nuotraukos, surūdijęs espanderis...
...Į veidą plieskė nesveikas neonų raudonis, virš ligoninės parko klykė varnos; aitraus raudono vyno stiklinė, stalas, uždengtas cerata, krosnies špižius, bakelis vandens, o žemai krosnyse pleškėjo ugnis, kunkuliavo puodai sriubos, čirškė kepsniai, prie siuvamosios mašinos pasilenkęs žmogus siuvo batą...
Tada broliui jis pasakė: "Niekad nevažiuok iš šito miesto. Mes turime būti arti vienas kito, supranti?" - vis stumdydamas ant stalo vyno stiklinę. "O ką tu turi, ką tu čia užgyvenai? - murmtelėjo brolis. - Vienos kelnės, švarkelis, nukleipti batai, o aš va kokius nešioju..." Ne, šių žodžių jis tikriausiai neištarė. "Niekur, aš tau sakau, nevažiuok. Mokykis, čia gyvenk", - žiūrėjo pro langą į anapus gatvės tamsoje juoduojantį ligoninės korpusą. "Čia... - brolis žvilgtelėjo į skardinį vandens bakelį, į lentynoje suverstas knygas, visa jis, žinoma, matė: ir artisčių nuotraukas, ir hantelius, ir espanderį, ir apskretusius puodelius ant virtuvinio staliuko. - Pašnekėjai. Čia... - pakartojo jis. Jie sėdėjo gatvės ir ligoninės lango šviesoj, dviese, apleisti, ir vėjas lankstė liaunas liepaites. - Ko tu čia sieki? - Ko nori?.. Vis tiek... Še, užsirūkyk, - ir spragtelėjo užsienietišku žiebtuvėliu, - kariuomenėj išsimainiau, iš gruzino", - paaiškino. Viktoras rūkė BT, buvo apsivilkęs languotu švarku, apsiavęs importiniais batais. "Žemai kavinukė, einam, - pakvietė Juozas. - Arba į gastronomą, dar veikia". - "Tu pasigersi. Ko tu čia sieki? Tu..." - "Taip, aš, - užraudo Juozas. - Ko siekiu, tą žūtbūt pasieksiu. O tu plauki pasroviui. Ką tveria kiti, tveri ir tu. Savo krypties tu neturi, pasakytų mūsų tėvas". - "Kam tu dar tėvą mini? Į gyvenimo pabaigą jis visai prasigėrė. Motina man sakė..." - "Netikėk. Jis buvo geras žmogus, ir daug protingesnis žmogus, jis..." - "Jis buvo girtuoklis. Visi sako, kad tu eini tėvo pėdomis. Ir Vizgirdienė, ir sesuo". - "Netikėk, jis buvo geras žmogus. Tokio gero, tokios šviesios prigimties žmogaus nesu sutikęs. Jis buvo didelis žmogus, jis buvo didelis, tai žinau tik aš... - Juozo balsas virto tyliu šnabždesiu. - Taip, tai žinau tik aš, aš, kuris visuomet buvau su juo, laksčiau paskui, painiodamasis aukštose paupių žolėse, kartu su juo per alksnius žiūrėjau į vandenį, į duburius ir brastas, nuklotas pūstančiais juodalksnių lapais. Tik aš galėčiau paliudyti. Mačiau, kaip jis plėšia prilipusį prie lūpos papirosą, kaip, sėdėdamas ant kelmo, suka iš laikraščio ar tabako lapo suktinę... Su juo mačiau saulėtas brastas, pievas, antai, tenai šviečia baltas beržynas, o ten - per tolimus pelkynus boluoja vieškelis... Jis, būdavo, sako Debesynė, Santaka, Ąžuolynas, mini tolimų miestų vardus, ir aš nujausdavau, kas jo mintyse, kodėl jo balsas suvirpa, kodėl jo akys vis krypsta į tolumas. Perėmiau iš jo įprotį dairytis į saulėtas tolumas, brastas, perėmiau iš jo svaigų beržynų baltumą, didelį tą grožį, supranti, neišsakytą, nebylų; tai didžiausi lobiai, o sakai - jis buvo girtuoklis, nieko jis mums nepaliko. Ne, tas jo ypatingas gerumas neturi išnykti su juo. Turbūt paika taip šnekėti, bet dabar man aišku, kuo gyvenu iki šiol, nesąmoningai visą laiką puoselėjau tas jo savybes, gebėjimą visur regėti tai, kas gera, šviesu, gražu, tą pirmapradį žvilgsnio tyrumą. Tai menas, brolau, tai ypatingas gebėjimas suprasti, tai didelė dovana, neįkainojama, tai sielos skaidrumas".
Žinai, kalbėjo jis mintyse, žvilgčiodamas į brolį, kartais, kai sėdžiu prietemoje, atsilošęs į sofos atkaltę, kai nukrečiu nuo cigaretės pelenus, kartais pasijuntu esąs juo. Sugaunu jo balso intonacijas savo balse, o kartais tarsi ne aš, o jis ima šnekėti, jo tai balsas, ne mano, trumputį akimirksnį klausa pajunta: ne tu, kitas, tūnantis tavyje, kalba. Tik tada jį gebi įvertinti, pamilti, kai esi tu ir nebe tu, kai tavy pakirsta tas kitas, kaip tau gera tokiom akimirkom čia, mieste, ypač pirmaisiais metais, tai patyriau ne sykį. Žinodavau, kaip jis jautėsi, pirmą kartą atsidūręs mieste, koks buvo vienišas, sutrikęs... Ir dabar pajutau, kad ir jis yra sėdėjęs panašiose vakaro sutemose ant sofos, prie apvalaus stalo, užmetęs atraitota rankove ranką ant kėdės atkaltės, atsišliejęs į ją, visiškai taip, kaip aš: vienišas, keistai laimingas ir sujaudintas. Koks būčiau laimingas, jeigu mano sūnus (kurį galbūt turėsiu), kai manęs jau nebebus, kokią tolimą sutemų akimirką nepažįstamam svetimam mieste, aplinkoj, kurios aš niekad nežinosiu, - jeigu mano sūnus prisimintų šitaip savo tėvą. Pajustų jį geste, balse, žody, žvilgsny, susilaikiusiame ties vaza ar pilkais cigaretės dūmais, jeigu jis šitaip susiliestų su savo tėvu, pajustų gyvybės tapatumą, mirksnį... gyvastį, uždegusią tavąją gyvastį. O! Jo vienatvė, visos negandos išsisklaidytų bemat, juk aš, tėvas, jam pakuždėčiau - tai, ką man yra tėvas kuždėjęs, - pakuždėčiau: sūnau, tu ne vienišas, visas tavo negandas esu patyręs, žinau, visa tai praeis, aš su tavim, su tavim, tu mano esybės dalelė...
Šitų minčių tada, apgirtęs, su broliu sėdėdamas kavinukėj, jis, žinoma, nebaigė, tačiau jos vėliau išsiliejo dienoraštyje, jos užfiksuotos vieną vakarą, krintant snaigėms. Panaši buvo ir jo disertacija, gerokai literatūriška, bet įtaigi, paremta individualiais pastebėjimais, patirtimi. Jeigu jie būtų supratę, kiek būtų išvengta nesusipratimų, o svarbiausia - nereikėtų to įkyraus, grasaus apmaudo, nuolatinių ginčų su juo, pastangų jį paveikti, atverti jam akis. Tai jis, grėslus, nematomas, tas grifas, maita, tykantis aukos, visada su manim nesutinkantis vien dėl to, kad tai būtent aš sprendžiu, galvoju, vertinu reiškinius (lyg kas nors kitas dar galėtų tai daryti be manęs), tai jis karksėdamas stingdė dar nė užgimti nespėjusią mano mintį, darkė žodžius, aš dar pasakyti nespėdavau, ko noriu, ką teigiu, juo labiau paaiškinti, o jis jau puldavo komanduoti, šaipytis, kritikuoti. Tai jis karksėjo - o mokslas, o mokslinis požiūris, tai jis mane stūmė į neviltį, į tūžmastį, dergė, darkė kiekvieną mano žodį... Ir žemiau - prierašas: piktoji pamote, tu vis atstumi, keiki, smerki, o aš tebesibraunu prie tavęs, kaip tąsyk vaikystėje. Aš ir dabar čia - kaip vaikas be meilės, šilto, dieviško spindulėlio aplenkiamas, man net pačiam gaila, kaip aš braunuosi, kaip daužausi į kurčią sieną, bet kas gi - šitas putlus docentas jį girdės?
Jie tebegurkšnojo prastą vyną. "Tu prasigersi kaip tėvas, - vėl pasakė brolis, kuris, žinoma, negirdėjo daugybės Juozo minčių. "Nesijaudink, savo aš vis vien pasieksiu. Nė velnias manęs neims! - Juozas pakartojo tėvo žodžius. - Jis man teikia stiprybės, tėvas." - "Tu visiškai girtas".
"Kodėl nevedei Stelos? - jau kambarėlyje paklausė brolis, - suvedžiojai ir palikai". - "Tu vis vien nesuprasi..."
Girgždindamas supuvusias duris, įžengė šeimininkas - sunkus, žilais, standžiais, kaip vielikės garbanotais plaukais, šnopuojantis, drimbantį pilvą persijuosęs kareivišku diržu, galifė kelnėmis, jūreiviškais marškiniais, ant rankos ištatuiruotas inkaras. Jis dėbtelėjo į juos, pasisveikino, trinktelėjo ant stalo vyno butelį... "Užkandos! - šnibžtelėjo Juozas broliui. - Žmogus jis geras..."
- Užkąsti! - riktelėjo šeimininkas prikimusiu balsu. Jis gėrė stiklinėmis, kimšo duoną ir lašinius, dažydamas į druską česnaką, žagsėjo, purtėsi ir raukės.
- Kaip samagonas, stipri. - Pateliūskavo. - Gersi? Įpilt? Kaip nori. Niekas neverčia. O gal pasakysi - verčia?! - Jis buvo jau girtas. - Ne, niekas žmogaus priversti negali, tik tuos, kurie kaip išmanydami už gyvybės siūlo kabinasi. Bet vis vien trūksta. Išdėliai. Aš irgi.
Jie žiūrėjo į jį žadą užkandę. Juozas vėl tyliai pasakė Viktorui: "Žmogus jis geras".
- Visus galiu priversti! - švogždė šeimininkas. - Įsakysiu atsiklaupt, atsiklaups, ko spoksot? Niekas nieko nesupranta. Kuo daugiau mokysis, tuo daugiau nesupras... - Paskui dribo ant sofos ir užknarkė.
"Ko tu jo klausai, jis visiškai..." - pasakė brolis. "Ne, aš noriu suprasti." - "Eik tu - paskutinis girtuoklis, - nusistebėjo brolis. "Tu nežinai". - "Ko čia nežinot - girtuoklis". - "Ne vien tai. Tu jo biografijos nežinai". - "Eik jau". - "Aš noriu jį suprasti. Kiek panašių mačiau. Aš visus noriu suprasti". - "Nėr čia ko nesupranta - paskutinis girtuoklis". - "Ne, broli, čia tiek daug visko yra, ko mes nė nesapnuojame. Žmogus jis neblogas, gal net labai geras. Per miegus jis visą laiką su kažkuo kariauja, šūkalioja komandas, žodžius, čia keikiasi, čia vaitoja. Manai, jis čia dabar miega? Jis miega kur apkase, purve, lietuj, po griūvančiom sijom arba prie baltos mūro sienos, šliaužia per vielas, ten priešas, o jis negali ištraukti granatos žiedo arba neranda šautuvo, arba rieda riaumojantis tankas į jį, arba lėktuvas, skutamasis skridimas, pakrypsta, bombą išmes, ir prisiploja prie žemės, šliaužia dumblu, žemė jį ryja, glaudžiasi už kauburėlių - ji spjaudosi, ji tykšta skeveldrom, ji prasiveržia..."
Kiek kartų, tęsė Juozas, bet jo balsas vėl tapo nebegirdimas, tirpo nakty, - aš vilkaus jų rūbus, palaidines, šliaužiau su jais, lindau į apkasus ir kiek kartų atsidurdavau už ribos, niekieno žemėj, kur neįvardintas žmogaus skausmas, kur pragaištis, kurtus sprogimas, kur visi nutyla, ten, kur žodžių nėr, kur spengia laidai, kur žolė tik žolė, beržas tik beržas - nei rusiškas, nei lietuviškas, nei vokiškas, o gyvybė kur, na pasakyk kur? ar daug tu žinai, pasakyk kur? užbaik mano mintį, pasakyk - kai viskas ištaškoma, išdraskoma, kai vėliau žemė, tik žemė, girdi, kaip raudama kritus, sukniubus, pragaišus, žinant, kad nebegrįši pas savuosius...
Aš buvau su jais. Dabar supranti - tėvas, jis irgi ilgai negalėjo nusivilkti kareiviškų rūbų, jis niekad jų nenusivilko; prisigėrę parako, prakaito, dulkių - jie išbluko, tapo pilki, visiškai apšiuro, bet jis nešiojo juos ir tada, kai jų visai nebeliko; šokdamas per apkasą, krito peršautas, kur gulėjo begalė sužeistų, užmuštų, suluošintų, va, tas mirksnis, tas šuolis per apkasą, šitos parudavusių laukų platumos, besisklaidantis kautynių dūmelis, slepiantis mirtiną grėsmę - jis nė minties neturėjo, kad grįš, mirtis ten buvo įprasta kasdienybė, dabar tu ką nors supranti? Supranti, kaip kareivis žiūrėjo į akis kareiviui, prieš ataką, rytą, juk vakare jie galbūt vienas kito nebematys... Supranti, jie norėjo išsaugoti vieni kitus, apginti nuo užmaršties, sunaikinimo. Apie tai aš kalbėjau, kai tavo mašina sustojo saulės išdegintuose Moldavijos laukuose; mes žiūrėjome į aprūdijusias spygliuotas vielas, žole užžėlusius betono luitus, ir aš pasakiau: va, kareivio šalmas, matai, pasakiau, ten žolėj, prie apkaso, ir orą staiga sudrebino griausmingas ūžimas, ir šitas kelias virto kitu, per geltonus rugiapjūtės laukus kylančiu į kalną, iš paskos slinko mašinų virtinė - saulė blykčiojo jų kabinų stikluos, aš sėdėjau motinai ant kelių, pakerėtas svetimų rudeninių laukų erdvumo, tarp ryšulių, baldų, etažerių, ir staiga jie puolė mus kriokdami, žerdami švino lietų, motina susigūžė viršum manęs, o kulkų lietus caksėjo į nugarą, į ryšulius...
