en
[2]
Kartą išėjo persiutęs. Tas besišypsantis juodukas trumpais pirštais, vis taisinėdamas akinius, pasakė: "Ko tu spyriojiesi? Mes su draugais pasitarėme, įsigilinome į tavo aistrą senienoms... tos visos statulėlės, retenybės, seni laikrodžiai, monetos ir visa kita, tas kasrytinis lindimas į vonią, dainos ir stūgavimai - tai šį tą reiškia". - "Šį tą reiškia! - šūkčiojo jis mintyse, kurtinamas mašinų ūžesio ir bilsmo. - Šį tą reiškia ir jūsų, gerbiamasis, aistra turistinėms išvykoms, tie kopimai į kalnus, vis į viršūnes, bet vidutiniškas, nepavojingas, neaukštas, šį tą reiškia... ir nebūtinai į profesines ar intelektualines aukštumas, o paprasčiausią kar... karjerizmą, žodį, springstantį, buksuojantį ties "r" raide, va, per ją peršokus, per pirmąją, per slenkstį, kurį, beje, jūs lengvai įveikėte, tada jau lengviau, antrąjį "r" galima įveikti iš inercijos, antrasis ne toks aukštas barjeras, va, pirmoji - pati kritiškiausia, ne aš čia klumpu, o jūs, jūs vis karrr... karrr... - Tas žmogus iš tikrųjų dažnai vartodavo šį žodį, jis girdėjo, kad jį taria pabrėždamas pirmąją "r", sakytumei net su pykčiu. - Nesibaiminkite, tolimesni garsai tokie švelnūs, aptakūs, kuklūs, susiklausę, prisiglaudę vienas prie kito, šiugždantys kaip drabužis jaunutės mergaitės; joms, beje, jūs irgi turite silpnybę. Aš ir pats žinau: visas žmogaus gyvenimas yra pasąmonėje, o pasąmonė tai kažkas nerealizuota, nustelbta, neatskleista, kas nori plėtotis, augti ir nuolat spurda, bruzda, veržiasi į išorę, beje, ne visuomet laiku, vietoje, prieš mūsų valią, protą, visa šį tą reiškia, jums irgi; ko jums taip atsiriboti nuo kitų, stumti juos kuo toliau nuo savęs, užgriozdinti profesiniais, nieko nebesakančiais moksliškais terminais - čia ekskrementai, sakote, ir jie jums nebekvepia, čia toks atvejis, čia toks, čia klinikinė mirtis, latentinė išeitis. Ne, ne atvejis, ne vien kažkas biologiška ar fiziologiška, o pragaištingos sielos SOS!, ir kartais pravartu jį girdėti. Bet aš nemoralizuoju ir nemokau - jūs kitaip čia ir negalėtumėte, tačiau - visa turi būti savo vietose..."
Kartą, kai Juozas ėjo nykus ir prislėgtas, jį sustabdė vienas jaunutis gydytojas, toks putlus, gyvas, geraširdis.
- Jūs nenusiminkite, - pasakė jis, - kad ir kas būtų. Aš jums duosiu paskaityti vieno buvusio, taip, buvusio paciento laišką. "Taip, aš sunkiai sirgau, - rašė tas žmogus. - Du kartus aš kritau, buvo menkesnių ligos apraiškų, kurias žinau aš vienas, kurios neužfiksuotos byloje. Ir tada aš pradėjau stebėti save, viską, aš apsiginklavau prieš savo ligą, vieno profesoriaus žodžiais tariant, iki dantų, aš žiūrėjau į ją be jokių išlygų, be jokių iliuzijų, nuo to momento, kai gydytojai jau buvo konstatavę, priėję išvados - beviltiškas. Tada aš ir sukaupiau visas galias, ne, pasakiau, ne, jeigu žmogus nenori būti atplėštas nuo žemės, nenori, pasąmonėje nenori tapti pranašu, baltu žmogumi, kokiu atpirkėju ir pan., ir pan., jeigu jis nenori, tikrai nenori juo tapti, o tuo pačiu tapti apgailėtinu ligos atveju, jis juo gal ir netaps, jis priešinsis, nes puikiai mačiau, vienas mačiau, kad manyje yra dar kažkas sveiko, kuo galiu remtis, pasikliauti, tikėti; nuolat, kas akimirką, kaupiau, puoselėjau tai, lipdžiau iš kruopelyčių, ėmiau save gerbti, pasitikėti, net ėmiau savimi didžiuotis - matote, koks aš protingas, visa žinantis, o tai irgi buvo užgniaužtas liguistumas, jis prasiverždavo, niekur nuo savęs nepabėgsi. Kukliau, pasakiau, tu joks genijus, tu vienas iš daugelio, iš milijonų, aibės tokių, šimtą kartų už tave pranašesnių ir didesnių, ko dabar rėki, ko pūtiesi? Kuo tau čia didžiuotis. Būk toks kaip visi, niekas tavęs nepersekios, nesiraus po tavo stalčius, nežvilgčios į tave gatvėje. O jeigu negali - ištirpk, išnyk, užtenka, tu prisipuikavai, prisididžiavai savimi, šaukei: talentas, o paskui pamatysi, kiek tu turėjai talento, ar iš viso jo turėjai". Toliau jis rašė: "Prisimenu, kaip man buvo svarbu vienas momentas - tada, kai aš buvau atblokštas, atskirtas nuo savęs, kai jūs elgėtės taip, tarsi mano valia, protas, intelektas nieko čia nebereikštų, nieko negalėtų padėti, tarsi visa čia prasidėtų savaime, kur organizmas nebeįstengia pagaminti kažkokios reikiamo kiekio medžiagos. Ar prisimenate: žmogus - aplinkos produktas, bet jūs kažkodėl tai užmiršdavote ir užmiršdavote, ignoruodavote, iki šiolei aš nesuprantu, kodėl prisimenu, kaip piktinausi: kaip jie galėjo atskirti mane, savo gyvenimo šeimininką, savo laimės kalvį, nuo manęs paties, kodėl jiems nesvarbu, kaip aš kovojau su savo negandomis, ką aš apie jas žinau, manau, suprantu, kodėl jie taip manimi nepasitiki, kodėl jiems visa manyje įtartina, kodėl jie manyje nebenori matyti nieko sveiko, perspektyvaus, - bendromis pastangomis, išvien galėtume įveikti tas pamėkles. Kodėl ir čia aš susidūriau su visa žinančiais, kodėl jie elgėsi taip, tarsi manęs nė nebūtų, kodėl: tu daryk, mes žinom, mes suprantame, kodėl vis girdėjau iš jų aha, kodėl, vis iš šono, pasikreipdami rašė, rašė, stebėjo, rašė...
Kodėl aš pats vienas, savo išgalėmis turėjau suprasti? Ne, pasakiau, mano valia šį tą reiškia, šį tą reiškia mano tikėjimas savimi, kitais, mano šuniškas noras gyventi, išlikti, visa jis reiškia, liga neatsiranda be niekur nieko, be priežasties, o ji anaiptol ne organinė, materialinė, fizinė. O, kaip aš kankinausi, koks buvau sutrikęs, paralyžiuotas, bevalis, kol atradau šitą tokią negudrią tiesą, menkiausia smulkmena, atsitiktinumas mane galėjo priblokšti, pargriauti, sustabdyti normalų organizmo funkcionavimą, niekuo aš nebegalėjau tikėti, net savimi - ar beįmanoma didesnė pragaištis, ir niekas čia pas mane neatėjo, niekas neguodė, niekas neištiesė rankos, bet aš radau, aš iš karto pasijutau tvirčiau tai supratęs, dar daugiau, pamačiau - sveikstu, galiu pasiekti, žinau, kaip kovoti, žinau, su kuo, jie man tapo nebereikalingi..."
- Na, ir kaip tas ligonis? - paklausė Juozas, pridurdamas, kad kažką panašaus išgyveno ir jis.
- Kol kas gerai, sveikas, nors mes dar negalime būti tikri, niekuo mes čia negalime būti tikri, bet jau dveji metai, kaip jam mūsų paslaugų nereikia. Net apmaudu: jis vis čia ir čia, jau taip patiko, taip patiko jam, kai apie jį tupinėjama, priprato, susigyveno su čionykščiais, nors dabar, kai gerai pagalvoju, - ne, ne iš tų jis buvo, tūžo, širdo, kamavosi dėl kažko, čia jis užsidaręs, neprieinamas, čia vėl familiarus, lipšnus, pasikliaujantis tik kitais. Labai prieštaringas buvo. Toks išdidus, orus, ir visa tai mes laikėme ligos simptomais, o pasirodo, čia ir buvo jo stiprybė, išsigelbėjimas. Ką padarysi - visą gyvenimą žmogus mokaisi. Tik, va, aš turbūt vienintelis, kuris tiki, kad jis čia nebegrįš, beje, gal net tvirčiau už jį patį, ir jeigu jis čia dar lankytųsi, stengčiausi kaip įmanydamas tą tikėjimą sustiprinti. O kiek buvo nesusipratimų, kaip jis mane vienu metu dergė, viešai net rašė į spaudą - jis gabus aktorius - lyg būčiau buvęs koks priešas, lyg aš jam būčiau prišaukęs tą ligą, lyg aš jam, kaip ir kitiems, būčiau nenorėjęs padėti. Norėjau, bet nemokėjau, neįstengiau, laimei, čia visa baigėsi gerai, pasirgo žmogus metelius kitus, pasiblaškė, prisikentėjo, užtat ėmė geriau suprasti ir save, ir kitus.
Profesinė etika man neleidžia, aš jums pasakyčiau, aš galbūt kuo daugiau galėčiau padėti, bet, žinote, mes kiekvienas turime savo.
- Užteks! Ačiū! - su sau būdingu impulsyvumu šūktelėjo Juozas, pažiūrėdamas tam geraširdžiam vaikinui į akis. - Jūs ir pats nežinote, kiek man jau padėjote. Va šituo laišku. Aš ir sakau, ką jis ten rašinėja, kaišioja tabletes, to betrūko, kad pradėtų priverstinai gydyti nuo alkoholio, aš nebegeriu, ir keista, nebejaučiu jokio potraukio gerti, o anksčiau, būdavo, periodiškai, kas mėnuo po kelias dienas, paskui kas dvi tris savaitės... Tiesiog negalėdavau - praeina kiek laiko - dirbu, esu sveikas, žvalus, visa sekasi, paskui visa nusibosta, reikia būtinai kaip nors atsišviežinti, pabendrauti, pasižvalgyti, kaip gyvena kiti, ne taip oficialiai pabendrauti, ne labas, sveikas, kaip sekasi, ką veiki, ką tu galvoji apie šį ir apie tą, ne šį tą išmanančio intelektualo tonu pabendrauti, ne oriai, kaip tau pritinka, laikant kitus per pagarbų atstumą, o tiesiog išsirėkti, išsiputoti, išvemti, kas tavyje per tą laiką susikaupė, ką laikei savyje. Ir kur tas nuvedė? Chroniškas alkoholizmas - šimtgramį išgėriau ir, mano didžiausiai nuostabai, toliau jau geriu be saiko, iššvaistau pinigus, prisišneku, išsikeikiu, kur nereikia, netinka, ne vieta, paskui pats bijau, paskui kepenų cirozė... Paslaptis čia negudri: švariai, dorai reikia gyventi, be veidmainiavimo, užslėptų kėslų, klastos, tada tau nieko nereiks bijoti. Bet ak, kaip mes nemėgstame moralizavimo, to žodžio "dora", geriau jau mums alkoholizmas, profilaktoriumai, kraupiosios ir netikėčiausios, visiškai žmogų nurašančios diagnozės... Negi mums iš tiesų geriau? - ir Juozas pažvelgė į tą gydytoją, kuris klausėsi jo tiradų išraudęs, žvilgančiomis akimis, net rankas trindamas, ir tai jį dar labiau paskatino, jis tiesiog siuto, nebetilpo savy.
- Negi mums geriau, - šaukė, - tų, kitų, kolektyvo, gydytojo, kokio įgaliotinio parama, žmogiškumas, draugiškas teismas... negi mes jau tapome tokie bejėgiai, kad niekuo nebeįstengiame padėti patys sau, seilėdamies, alpdami, aikčiodami imame iš kitų rankų tą gerumą? Kodėl mums jo taip reikia iš kitų, ne iš savęs, kodėl mes vis žiūrim į kitą, laukiame kažko iš kito, kodėl mes taip gerai matome, ką kitas daro blogai? Ar ne todėl, kad laužome, trypiame, paminame tai, ko paminti negalima, supranti! - saukė jis, pažiūrėdamas į plačiai besišypsantį gydytoją.
- Užteks! - nusijuokė šis. - Užteks, nes vėl prirašysiu tablečių.
- Aš tau dėkingas, - pasakė Juozas, - kad leidai nors čia šitaip išsirėkti, matai, brol, aš vis dar teberiaugėju užsitęsusiomis pagiriomis, o sakote - sveikas. Toli dar iki to, kapitališkai reikia susiremontuoti.
Į poilsio namus važiavo pro Užpelkius. Namai buvo įkurti dar ikikariniais metais, šilelyje, prie upės, plukdančios savo vandenis per gimtuosius Užpelkių laukus, pievas, serbentynus, juodalksnynus.
Buvo kiek vėjuota, tačiau dar saulėta spalio diena. Keliukuose, kuriais krypavo gaziukas, žvilgėjo balos, vėjas čia rimo, čia kilo, šalikelėse raibuliavo vanduo. Ražienos, šiaudų stirtos jau buvo spėjusios pajuosti, tačiau po lietaus ūmai švystelėjusioj saulėj staiga sužėruodavo, danguje iškildavo purūs, neregėtai aukšti, garmantys debesynai, kuriuose staiga šmėsteldavo juodas, nuožmios krušos galybės pritvinkęs tumulas, o kartais tai būdavo tik mažas ruoželis, savotiškas pranašas, užuomina, kad tame danguje siaudžia ne vien šilti vėjai, bet ir pikta jėga, galinti prapliupti liūtimis; debesys išnirdavo kur ties horizontu, tokie nelaukti, statūs, kupini didingos rūsties. Jie bet kada galėjo pasklisti pažeme, palikti šias ražienas ir laukus be saulės, netgi be vėjo. Nepaisant šitų perdebesių, laukais liejosi šiltas auksinis geltonis, jį skleidė klevai, liepos, jis vilnijo į pamiškius, viešpatavo pakloniuose - toks buvo tikrasis šios dienos motyvas, ir jo širdis ėmė pragaištingai tuksėti, kai gaziukas įvažiavo į Užpelkių laukus, kai slėnyje šmėstelėjo Daukinčių klojimo kraigas, - kur jis lekia dabar kaip vagis per patį bulviakasį, įrėmęs kojas į skardą, įsikibęs į rankeną, žvilgčiodamas į bulvienų lopelius, kuriuose triūsia, tampo maišus pilki žmogeliai, į fermas, šienainius, žvyro karjerus, apšiurusias vasaros ganyklas, aptvertas surūdijusia viela, vingiuojančius kalvomis keliukus. Visa tai jam dvelkė liūdnu, pamirštu jauduliu: gyvenimas ėjo toliau. Prie fermų, pasiraitojęs kelnes, aukštas vyriškis mėžė mėšlą, ir jis pagalvojo - Algis, perdžiūvusiu molio keliuku krypavo vežimas, paskui kurį, paleidęs vadžias, ėjo žmogus, apsiavęs kerziniais batais, pajuodusiose vasaros ganyklose maurojo galvijai, sustojusios būreliu, prie bidonų šnekučiavosi moterys (gal ten yra ir Vizgirdienė ar Anupro Ieva?). Prie dviejų vyrų laikomos karvės su aparatais artinosi jaunas, droviai šypsantis šviesiaplaukis vyriškis, ir jis pratarė sau - klasės draugas Aigulis (žinojo jį dirbant apsėklintoju). Pusbrolio namus gaubė vakaro vėsumas, koks būna prieš šalnas. Jurginai jau pakąsti šalnos, žmonės darinėjo daržus, pylė į kapčius bulves, dengė jas šiaudais. Vyrai, susimetę į būrelius, rūkė prie tų kapčių ar laukuose, laukdami, kol atvažiuos paskutinis "Belorusas". Ir staiga jis pajuto, jog pavydi jiems visiems, stoviniuojantiems žvarbiuose spalio pavakario laukuos, prie savo trobesių, traktorių, pavydi jiems, pilantiems kapčius, renkantiems bulves, sužvarbusiems, molėtais drabužiais ir rankomis, vien apie savo namus tegalvojantiems, apie žemėtą slenkstį, kurį jie peržengs, vaiką, kuris pasitiks, užstalę, kurioj atsisės, obelį, kurios eis aprišti, galviją, kuris mauroja, vartelius, kuriuos sutaisys, darbus, kuriuos dar spės padaryti (o jų begalės), kol bus paruošta vakarienė, kol išsities pavargę lovoje; staiga jis pajuto širdį gniaužiantį pavydą ir pirmąkart taip aiškiai, nedviprasmiškai, žvilgtelėjęs į uniformuotą vairuotoją, kuris užgulęs vairą vairavo gaziuką vingiuotų ratų išmurkdytu keliuku, paklausė savęs: "Kodėl tu išvažiavai iš Užpelkių?" Klausimas buvo griežtas, tarsi pašalinio žmogaus (gal to uniformuoto miškininko - taip atidžiai jis vairavo savo gaziuką per balas?). Ką tu laimėjai? Kas tu dabar esi? Ką tu turi, kuo gali pasipuikuoti? Gal šitais storapadžiais itališkais batais, į kuriuos vis žvilgteli vairuotojas, gal baltomis, seniai darbo nebematančiomis rankomis, pašlijusia, be laiko sugadinta sveikata? Ar ne laimingesnis būtumei čia štai šitą vakarą, šiuose laukuose, panardindamas rankas į žemę, imdamas bulvę, šakes, keldamas krepšį, atidarydamas vartus, žengdamas per žemėtą savo pirkios slenkstį, rišdamas obelį, šnekindamas šalimais stovintį savo vaikiščią, paliepdamas savo moteriai, kad eitų virt vakarienės? Darbas, žemė, ruoša, vakarienės stalas, geras nuovargis, didelis, tikras, žmogiškiausias iš žmogiškiausių atliktos pareigos jausmas; gerai atliktos, ne bet kaip, jausmas, kad savo prakaitu, štai šitom rankom duoną pelnei. Kur tavo pasididžiavimas, kur orumas, žemės sūnau?! Kam tu esi kertinis trobos akmuo? Kam tu pamatas, kas be tavęs sugriūtų, sunyktų? Kodėl išėjai iš šios žemės, sūnau, kodėl palikai ją nykti ir skursti, koks apleistas ir sunykęs dabar tu pats, kodėl ją paniekinai, atstūmei? Ne, nesigink, atstūmei. Ir šitaip kaip manekenas, kaip iškamša, kaip pelų maišas - batai, striukė, baltos rankos, parudavę nuo nikotino pirštai, brangi cigaretė, koks intelektualus daug žinančio ir šį, ir tą pažįstančio pasakymas (vis dėlto inteligentas!). Štai ir visas tu. Kodėl išėjai iš savo krašto žmonių? Matai, kokie juodi ir niūrūs šio vakaro šešėliai, kokie debesys garma ties horizontu, kokia prasišviečia šviesa, kaip spaudžiasi, kaip glaudžiasi šios sodybos viena prie kitos ir kaip, o dieve, saugo jos paskutines šilumos atsaikas, paskutines darbo dienas ir valandas. Tad kodėl išėjai? Ką tu dar vaidini, kad daug supranti, kad gali ir anam padėti, kad gali išsiaiškinti, nukreipti, pagelbėti, parašyti? Greit ateis laikas - nei aiškinti, nei rašyti nebereikės. Matai, kaip stovi šios sodybos, kokia šviesa?
Jie pervažiavo medinį tiltelį, po kuriuo sruvo sraunus juodalksnių užgožtas upeliūkštis, užkopė kalnan buldozerių nulygintais šlaitais; prasliuogė traktorių į pakelę sutempti akmenys, dar žalios įlomės, slėnis, kurį kirto melioracijos griovys, pintas, velėnomis apsodintas šlaitas, stačiu pylimu kabinosi į kalną pro betoninius aukštos įtampos stulpus, pro cemento vamzdžius, pro plytas, koklius - gyvenvietė! Ir visa čia buvo suplanuota, atmatuota, atvežta.
- Einam, išgersime, - buvo beketinąs pasiūlyti vairuotojui, pamatęs krautuvėlę - standartinį, silikatinių plytų namelį, tačiau nepasiūlė.
Bet kas gi laukė tuose poilsio namuose? Senukai, dūlinėjantys su lazdelėmis, sudribę sudedamose kėdėse, besileidžiančiai saulei veidus atstatę, - saulė, dar šilta, glamonėja jų raukšles, apvytusius skruostus, juose palaimos jausmas, tik va rankos mėšlungiškai sugniaužtos arba tarsi negyvos guli kaip paliktos, ir tiek, kai eina - akys įbestos į žemę, tarsi matuoja jos aršinus arba įsmeigtos priešais save į tuščią tolumą.
- Pamaina dar neprasidėjo, todėl šiandien tiek nedaug žmonių, - pasakė jo staliuką aptarnaujanti mergina, žiūrėdama į jo rankas, laikančias meniu. - Palaukite, kiek rytoj privažiuos.
Visa iškaito, atsakydama jam, ranka, laikanti lakštinių lėkštę, sudrebėjo. Jis žvilgtelėjo į ją kiek nustebęs, akimis nulydėjo nueinančią, - niekuo ji negalėjo patraukti; vėliau visiškai nusivylė matydamas, kaip ji limpa prie jaunesnių, kaip klykauja virtuvėje, kai ten ateina jos pažįstami... Buvo negrabi, kaimietiškai drovi (jis jau ir užmiršo, koks gi tas kaimietiškas drovumas, matyt, jį pastebi tik tapęs tikru miestiečiu).
Kitą dieną visur bruzdėjo atvykėliai. Paliegę senukai, išlipantys iš "Volgų" ar "Žigulių", ilgai besiropščiantys, pro dureles kišantys liesas, žemę grabinėjančias kojas, su lazdelėmis, sūnų, dukterų ar anūkų prilaikomi. Pasibaisėjo. Buvo jau susiruošiąs atgal, betgi kambarys - vienutė, staliukas, naktinė lempa, sienos, išmuštos eglinėm lentom, čia pat ir kriauklė, ir tualetas, o knygos, kurias jis čia atsivežė, o pradėti darbai...
Tačiau knygų taip ir neatsivertė. Per visas dvi savaites nė lagamino nebuvo atidaręs. Jau pirmosios dienos pavakary patraukė poilsio kambarys - šachmatų stalai su griozdiškomis šachmatų figūromis. Tų senučiukų būta nepaprastai karingų ir smarkių: nuo pat ryto iki vėlyvo vakaro, kol kur saulėkaitoj oriai mezgančios pačios nenugindavo jų į lovas, jie grūsdavosi prie lentų it kokios mirties šmėklos, pravėrę burnas, žvilgančiomis akimis kantriai stebėdavo žaidimą. Tačiau, kaip ir visur kad būna keistuolių, ir čia buvo vienas mažas, šlubas, įsikandęs aprūkusį žinduką, su dviem sporto meistro ir gvardiečio ženklais nuzulintame atlape. Pavarys figūrą, pasirems ant lazdelės - ir grūda į burną žinduką, akių neatitraukdamas nuo lentos. Niekas čia jo nėra įveikęs. Visi prieš jį vieną žaidžia, bet niekad nelaimi.
Po suloštos partijos kiek pavaikščioja skvero takeliais, visuomet vienas, aukštai iškėlęs raukšlėtą smulkių bruožų veidą. Į kalbas beveik nesileidžia. Nei savo, nei kitų partijų neaptarinėja. Visuotiniam bruzdesy stūkso tarsi uola.
Toks vienišas, net didingas, vakaro saulės nutviekstas, stovėjo jis prie lentos, pūtė pilkšvus dūmelius virš kitoje pusėje besigrūdančių galvų, kantriai laukė, kol jie pavažiuos, ardė jų pinkles, tyliai jiems spendė spąstus, žiūrėjo, kaip jie garma... į prarają, į juodą kapų kiaurymę - kurgi daugiau, jie vis vien grūdosi, patys lindo į pragaištį, kosėdami ir ašarodami nuo dūmų, tiesė į figūras rankas, vėl traukė atgal, puldavo jį klykdami, mosikuodami lazdomis, norėjo nuvyti šalin kaip giltinę. O jis nė iš vietos. Patiesia. Štai tas apdegusiu veidu drimba į fotelį, purto rankas, tarsi būtų pirštus nudegęs, šitas masyvus aukštakaktis dūlinėja vietos nerasdamas, gniaužo pirštus - pasiryžęs žūt būt nepasiduoti.
Jį apstulbino šitos fanatikų ir paklaikėlių akys, pražiotos burnos, atkišti smakrai, šitie skeletai, o už jų visų tarsi žvilgėjo ligoninės lovų nikelis, ant jų pečių karojo pilkšvi chalatai, juos gaubė sunki, įtempta tyla, pertraukiama tik trumpų aistringų šnopavimų, iš užžėlusių šnervių išeinančio oro švilpimo, ir tą tylą tarsi spinduliavo šis mažas žmogutis, nepaleidžiantis apčiulpto kandiklio ir plonutės, kreivos, įdiržusios, susisukusios lazdelės - jis ir pats buvo kaip ta lazda: visas gumbuotas, susisukęs, įdiržęs, nepalenkiamas. Visiems jis kaitino kraują, visus ištempdavo iš lovų, iš patogių kėdžių ir balkonėlių.
...Didelė drama vyksta jų akyse, įnirtingam mūšiui rikiuojasi pėstininkai; lemiamas puolimas, ataka, ugnis, į jį atgręžti ir durklai, ir kartečė, o jis krenkšteli, godžiai įkvepia dūmo, pastumia iš kampo nuožmiausią, niekingiausią figūrėlę, kurią jie buvo ir užmiršę, ir pasitraukia - viskas jam aišku, pasiduokite! Kas kad per apkasus ir minas dar šuoliuoja arkliai, kad jau įsiveržė toli toli į priekį; priešas sutriuškintas, jo nebėr, ir staiga - iš kairiojo flango, iš dešiniojo! "Vot kak!" - atsargiai padeda ant nuorūkų pilnos peleninės kandiklį ir nužvelgia juos tokiu pergalingu, tokios stiprios, taip giliai užslėptos aistros žvilgsniu, kad jie vėl ima tempti, rikiuoti išdaužytas, ištaršytas savo figūras.
Bet labiausiai stebino, kad, neatitraukdamas akių nuo lentos, kaip aklas ar koks lunatikas, jis į patį peleninės kraštelį nuvalo pelenus, įsideda naują cigaretę, užsidega ir tokiu tiksliu judesiu pakelia kandiklį prie burnos, kad... beje, ir lūpose buvo susidaręs mažas įdubimas - matyt, nuo kandiklio. Nikotinu dvokė nepakenčiamai. Figūros tarsi limpa prie jo pirštų, jos jam lyg koks skanėstas ar šventos duonos skiautelė, beje, jis ir pietauti neina. Kaip šios senos raukšlėtos rankos paliečia figūrą, taip kitas - duoną, obuolį, raišioja medelius, čiupinėja senas, labai jam brangias relikvijas.
Kartais jis taip įsitraukia į žaidimą, kad net tukli moteriškė, matyt, žmona, atėjusi jo kviesti vakarienės, niekaip negali nutempti nuo stalo - palauk ir palauk, sako jis; neįstengia jo nutempti ir anūkas, du anūkai, trys, ateitų jų čia visas šimtas - vis vien nenutemptų, kol jis gero ėjimo nepamatys, nepavarys figūros ir nepasakys, kad jiems, nors ir kaip stengtųsi, jau matas.
Vakarais, kai klubą uždaro, grindiniu taukši ir taukši jo lazdelė, jis eina betonuotu takeliu čia į vieną, čia į kitą pusę, kosčiodamas, krenkščiodamas, eina cemento plokštėmis išklotu taku, juosiančiu aikštelę - kitados čia, matyt, buvo stadionas; kažkas negali jame nurimti, nekantrauja, veržiasi į išorę, kaitina kraują, ir jis nejaučia šalčio, nė nemato, kaip ten, už jaukių ir šviesių langų, klojasi lovas, kaip ten geria arbatą; vaikščioja taip, kol plačiai atsiveria aukštas pensionato langas ir aukštakrūtė, galinga moteris visa gerkle išskanduoja: "Juodeika! Val-gyt eik. Jau pa-ruoš-ta. Mes jau mie-gam!"
Keista, bet, kai matai tokį žmogų, kai girdi jo žingsnius ir lazdelės taukšėjimą ten, žemai, vėsioje rudeninėje naktyje, tarp juodų augalotų medžių, rodos, net žvaigždės spindi ryškiau, lyg kokia slapta aistra jas degintų, o dangus juodesnis, ir parko pakraštėliuose tokia gūduma, kur jis vaikščioja. Jeigu dar neužgeso saulėlydis viršum paupio pušynų ir pievų, tai dabar jis liepsnote liepsnoja kaip koks karo ar didingo žygio, ar pragaišties gaisras, - užsirašė vieną vakarą Juozas ir sėdo su tuo senuku žaisti šachmatų. Fanatiškas to žmogaus noras laimėti, visada būti pirmuoju tarsi persidavė jam, užkrėtė jį.
Sodelyje, prie fontano, žiūrėdamas į berniūkštį, vos įstengiantį išlaikyti sugautą žuvį, didesnę už jį, žvelgdamas į geltoną arką sodo gilumoj, pro kurią įjojo Napaleonas, kur gyveno Muravjovas korikas, jis, rodos, juto išsilaikiusį kazokų ir ulonų žirgų mėšlo tvaiką, siekė kryžiaus karus, lenkmetį. Stebėjosi jų nepaprasta ištverme bei gajumu. Pasirodo, ir čia kalboj egzistuoja - oho! O jis manė - vienam kaimo gale bobutė taria tą patį žodį vienaip, kitame - kitaip. Jį apstulbino nepaprastas jo tarmės garsų konservatyvumas; gretino indoeuropietiškus žodžius, jų šaknų ir galūnių kaitą, klaidžias kirčių klajones ir tai, kaip tų garsų nenorėta skirti, ir dažname žody, žiūrėk, užsilikęs koks senas skiemuo švystelės lyg sena relikvija iš laiko dulkių; kada nors, pagalvojo, gal jie vėl grįš į savo ištakas, įaugs į tą patį kamieną. Bet argi grįžta... ar gali grįžti į kamieną medžio šaknys? Staiga jam toptelėjo: koks stulbinantis daiktas, kad žodžio dalis pavadinta kamienu!
Čia ant jo sąsiuvinio kaptelėjo keletas lietaus lašų; pakėlęs galvą pamatė, kad virš vartų šviečia vaivorykštė. Saulė rodė jiems kelią, - pratarė keldamasis. O vėliau dar labiau apstulbo - kiek saulės ženklų raštuose, drožiniuose...
Bet ir čia buvo ori Pedagogė, buvo ir knerptanosė senė, mezganti po laikrodžiu...
Šit ir čia dabar eina ori Pedagogė, pažiūri į merginą, sėdinčią ant fontano krašto - ji skaito, ant galvos pienių vainikas, ir ta mergina slepia vainiką, pasitempia sijonėlį, ieško basučių; tilsta juokas, kur tik orioji Pedagogė praeina, liaujasi čiulbėję paukščiai, niaukiasi dangus, visi nulydi ją, jos žingsniai aidi apmirusiais koridoriais. Čia ir kilo jam klausimas, kieno gi sąskaita galingo stoto pedagogė tokia ori, kodėl taip taukši jos aukštakulniai bateliai; tas jos kuodas, taip išdidžiai neša savo sunkų pagurklį, tokie stori karoliai, tokie trumpi žingsneliai - tris kartus ji vijo iš egzamino, kurio reikalingumo jis negalėjo suprasti. Tai ne pedagogė, tarė jis sau, o paprasčiausia turgaus boba!
...Prasišviečia pilkas drebulių baltumas, jos storos, kerotos - stovi prie nirtulingai garmančios upeliūkštės, palei aukštą smėlio skardį, prasišviečia skardis ir blyškus, nulytas spalio dangus, jo žvarbios žaros nutviekstu skliautu velkasi debesų plėnys; kai jis čia atvažiavo, ten, ant to skardžio, matė stovint baltą koplytėlę; visur nuojauta žvarbios gruodo žemės balkšvumo, treška ledokšniai, dar neužgesę raudoni vėjų žaros atšvaitai; medžiai stovi beveik pliki vėjyje, braška šakos, ant tuščio, lapų nudrengto suoliuko sėdi senyvas žmogus su laikraščiu; lapų prikritusi aikštelė, nuskeltu straubliu dramblys, trys vaikų skulptūrėlės, pamėkliškai iškeltomis rankomis šokusios aplink kitados tryškusį fontaną; staliukai, ant kurių rymodavo šachmatų ir domino žaidėjai, - beje, vienas kitas dar atkiūtina, vaikštinėja išnykti baigiančiomis alėjomis, dairydamiesi, kažko ieškodami; uždaryta jau ir šašlikinė, - durys užverstos dėžėmis, - ir alaus kioskas, nebesisuka ir karuselės, tuščia nuo liūčių pajuodusi estrada, vasaros kino teatras, apšiurę pilki gėlynai.
Lindo vaizdai iš praėjusio laiko... Senyvos moterys grėbsto lapus, neša glėbiais į laužą, meta į patvorius... Gali pamatyti ir senų paveikslų rėmus, ir vaikiškas rogutes, virdulį, sudėvėtą įvairiausios rūšies apavą, vartus, kuriuos sargas skubiai atidarydavo, kai tik išgirsdavo į pakalnę ties staigiu posūkiu bildant karietą, iš kurios išlipdavo koks puošnus jaunikaitis ir tikriausiai iš karto patekdavo į jaunos, jo išsiilgusios moters glėbį. Šiuose rūmuose dabar įsikūrė gaisrininkai...
Iš tų poilsio namų dar išliks: senukas, ant tuščio suoliuko išsidėliojęs savo patiekalus ir godžiai bedante burna juos kramsnojantis, staigus vėjo šuoras, suraibuliavęs srauniam vandeny, subolavęs epušės kamienas, nužvarbęs dangus ir galbūt kokio išdidaus dvikovos riterio paveikslas - šit jis stovi, užsimetęs ant pečių gobtuvą, uždėjęs ant aprūdijusios tvoros turėklų pirštinėtas rankas, ir žiūri į srovę, kurioje - vaikų vežimėliai, geležies griaučiai.
Tai buvo ištremtis.
Kartą taip beklaidžiodamas užklydo į sodą, vaikštinėjo tarp apleistų, išdžiūvusių fontanų po senais klevais, baigiančių sudūlėti vaikiškų karuselių, šalia alėjų, kur kitados išeidavo pasivaikščioti miesto aristokratai... Toli, už upės, besiraitančios per brūzgynus, žvarbiame spalio saulėlydy pasigirdo vienišo paukščio klyktelėjimas. Saulėlydis negeso, vis plačiau.įsigalėdamas, jis sėmė miškingą Aukštaitijos kampelį, ir tada jis pagalvojo, kad čia, anapus miškų ir pelkių, yra jo namai, kuriuose jis praleido vaikystę.
O čia buvo beveik tuščia - jaunesnės poros sukosi šiltoje, šviesos užlietoje salėje, ir gyvenamojo bloko baltumas, juodi langai, atmušantys žvarbią vėlyvųjų Šventosios rudenų žarą, jam priminė laikus, kai, išbėgęs iš trobos, jis žvalgydavosi po dangų, nužertą spalio žvaigždynų, - kad ir kaip būdavo žvarbu, jo veidai kaisdavo; o dabar - tūnojo savo gimtojo kampo pakraštėly, su senučiukais pliekė šachmatais, kortomis, domino, - niekas jo nebetraukė, niekas jam nebebuvo svarbu. Bet šit virktels kažkur armonika, klyktels koks pelkių paukštis, jis pasižiūrės į miglotą pievelę ir...
Nenoriai kopdavo į kambarį, rausdavosi į šaltą patalą, bandydavo skaityti, paskui pakirdęs klausydavosi, kol liausis tirtėjęs pravažiuojančio traukinio suvirpintas vandens grafinas.
O kartais toli, rūko apsemtuose papieviuose, iš nužvarbusių bruknienojų ir saulėlydžių lyg ir pasigirsdavo sena aukštaičių daina, tas motyvas lėkdavo kažkur į paupį, pro svyrančius gluosnius, aidu atsitrenkdamas į rausvą vandenį, sušnarindamas viksvas, užklysdamas į kiemus, kurių jau seniai nebėra. Vakarai, pakvipę mėtomis ir rūtomis, svyrančių beržų vakarai, ievų, vakarai sirpiam griežlės balso saulėlydy, jūs jau baigėtės, jūs skaudžiai gesote ties vieškelio išlinkiu, kur stovėjo vienintelis beržas, ten, anapus molėtų kalvų, priešais molio pirkią pamiškėje, apie kurią vešėjo rasotos tulpės, rožės, jurginai, kai jo pusseserės, ruošdamosi į vakarones, privėduodavo pirkią aitraus kvapo, žadinančio jaudulį ir nekantravimą, ir kai jaunesnioji pripuldavo prie jo ir imdavo karšta burna bučiuoti, o vyresnioji vis ragindavo: "Greičiau, sesės, greičiau"; kaip kvepėdavo tais pavakariais ir gėlės, ir žilvičiai, ir kūdra, koks rūkas kildavo pievelėje, kur žvangindavo grandine širmas eiklus ristūnas!
