en
[2]
- Šitaip toli girdėti, šitaip toli, - sako imdamasis savo darbo Konstantas.
Anuprienė sėdėjo kampe po švysčiojančia sieninio laikrodžio rodykle (tik… tak...) ir suko sviestą. Galva pakelta, akys įbestos priešais.
- Sveika gyva, - pasakė Vizgirdienė nuo slenksčio. - Ko gi taip sėdi, žiūrėk, grietinė bėga per viršų. - Prisėdo prie Anuprienės, parodė, kaip reikia sukti, susigriebė besakanti, kad jau kruopelės susidarė, dabar reikia tik plakti, perbraukė per muštuvo viršelį pirštu, nulaižė jį, - skanus, geras sviestas, geltonas kaip mūsų karvės, - pasakė. - Argi visiškai nebegirdi? - paklausė staiga Anuprienę.
Vėl tos vištos - kudaka kudaka iš pašalio, gal kiaušinių sudėjo. Trinktelėjo durys, įžengė Anupras, dėbtelėjo į jas abi iš padilbų, pasisukaliojo troboje ir vėl išėjo į kiemą, parnešė vandens, paskui ėjo į tvartą, į Diržio klojimą, trinksėjo durimis, mėtė prie tvarto pagalius...
Įbėga Anuprienės duktė Ieva, guvi, besijuokianti, su veidrodėliu.
- Va, tetule, žiūrėk, - nužeria nuo kaktos trumpus juodus kirpčiukus, - mažėja tas intapas, mažėja.
Kur mažėja, toks pat, buvo besakanti Vizgirdienė - jos sūnus irgi turi apgamą po kairiąja mente, ji žino, kad apgamai nemažėja, neišnyksta, - bet nepasakė. Sėdėjo sudėjusi į plataus milo sijono skreitą rankas, kurios glostė viena kitą, ramino, braukė pirštų galiukais per išsipūtusias venas, ir žiūrėjo į tą merginą.
- Ar išnyks, tetule, ar išnyks?
- Nežinau... Gal jau ką įsižiūrėjai? Berną turi?
- Oi, tetule, tu nežinai, kaip man gėda, - suploja rankomis, ir jos akys suspindo, - teisybė, dabar nebe taip, o anksčiau - visi, rodės, tik ir nori pamatyti intapą, slėpdavau, nežinojau, kaip ir besišukuoti, einu ir bijau, kad vėjas nepūsteltų. O dabar... va pažiūrėk - mažėja.
- Kas gi tau pasidarė, nesuprantu, niekada tu niekam nerodei savo intapo, net man, o dabar - džiaugiesi, nebesuprantu, - prisimerkia Vizgirdienė ir staiga net lošteli iš nustebimo, net per kelius abiem rankom pliaukšteli.
- Turi tu berną, nesakyk. Kas toks? Ar geras?
- Oi, tetule, širdis, ne žmogus, jau toks geras, toks geras, nors...
- Kas toks?
- Bene nežinai - Algis, jūsų Kazimiero Algis. Algimantas.
- Ak Algimantas! O aš maniau, kad Kainoriaus Augustas.
- Fui, ne. Jis man toks... net baimę kelia. Į jį aš ir akių pakelti bijau, kaip prasikaltėlė. Tiek tegirdėdavau: ko sėdi kaip Magdalena, kam tau ta ramunėlė, - ir jau gretinas, jau nori apsikabinti, bučiuos. Parodyk tą intapą, sako, parodyk parodyk, fu, bjaurybė, kartą vos ištrūkau. O jis che che, che che, ko tu tokia, kaip...
- Nebemušk tu to sviesto, - sako Vizgirdienė Anuprienei, - dėl dievo, eik, vaikeli, eik ir tu jai padėsi, aš nebegaliu.
Duktė prisėda prie motinos, uždeda ant jos rankos savąją, suka sviestą abi, iš lengvo.
Ievos kirpčiukai prasiskyrę, kaktoje tamsuoja ruoželis. Gadina, labai gadina, pagalvoja Vizgirdienė. O tokia mergiotė būtų, toksai dailumas, linksmumas, kaip vijurkas.
Dar tebėra popietis - aukštai danguje, pranašaudamos naktį, ilgą, žvaigždėtą, tebeskrenda gervės, tačiau jų balsai tirpsta kažkur sirpiam saulėlydy. Jokio sunkumo nebejaučiu, sako Vizgirdienė apsidairydama. Kaip ranka nuėmė. Matai, kas daros, kai pas kitus ateini.
Avižienose girdėti: "Tprū! No!" Tai šaukia Kainoriaus Augustas arkliui.
- Kur ant vadelių lipi, ot kurva, - spiria.
- Ai, bracia bracia, negerai, šitaip negražu, negalima, - sako Konstantas (tai jo Duskos kumeliukas). Konstantas atėjo prašyti, kad berniokai jo miežius suvežtų. Pristojo prie sūnėno Algimanto: gal tu gali, aš užmokėsiu, padėk.
Šis šakėmis grėbsto šiaudus, geltoni plaukai sušukuoti, priekyje įspausta bangelė, truputį susidrovėjęs, kareiviškomis kelnėmis, batais. Jis jau vyras, aukštas, tvirtas.
- Kad aš laiko neturiu, man darbai, - jis kiek švepluoja.
- Žinau aš tavo darbus, žinau...
Augustas, smarkiausias šių apylinkių bernas, stovi įrėmęs į ražieną šakes, žiūri į Algimantą. Jie geriausi draugai. Augusto veidas griežtas, atsainus. Žiūri ir tyli. Niekaip jis nesupranta, ko Algimantas vis suka akis į šalį, kaista, kai Augustas užsimena apie Ievą.
- Nagai nenukris, jeigu padėsi, - priekaištauja sūnėnui Konstantas. - Baigsit šitą suvežti ir atvažiuokit, abu su Augustu atvažiuokit, vakare puslitrį pastatysiu, pasišnekėsim, savi gi esam.
- Gerai jau, dėde, gerai, suvešim, - ima vadeles Augustas. - Tik ne vieno mums reikės puslitrio - dviejų.
- Išdūksit. Per daug. Dviejų bus per daug, aha, taigi... Atokėliau stovi Augusto sesuo Felicija.
- Ko gi, dėde, anąkart, kai pas mus buvot, - sako ji Konstantui (žemas, skambus jos balsas, tačiau jame girdėti nuoskauda), - vis mano tėvui šūkčiojot: "Suk jį devynios... Aš neičiau... Teisman paduočiau... Arba reikėjo čiupti jį va šitaip, už pakarpos, ir pro duris". Apie ką gi jūs ten šūkčiojot? Aš kamaraitėj su vaiku buvau, viską girdėjau.
Konstantas prieina prie Felicijos. Girdėti tik tiek:
- Negerai... šitaip negalima... nėščią, su vaiku, palikti... Tėvas gi jam, kur tai matyta! - stebisi jis ir bene pirmąkart ištaria žodžius, kurie kuo toliau, tuo dažniau skambės jo lūpose, ištaria: - Mūsų laikais... retenybė!.. nė vienas... dieve gink... kad kuris išdrįstų...
Tai prologas jo naujo šnekėjimo ir stebėjimosi, prologas naujo motyvo, kuris ilgainiui vis dažniau kartosis, kol sustabarės ir virs senatvišku bambėjimu, kurio niekas nebepaiso, nors tai būtų ir tiesa.
Čia, šiltoje rudeniškoje Diržių avižienoje, Konstantas su savo nuolatinėmis kalbomis apie dorumą pasijunta kaip niekad besąs savo vietoj, pajunta, kad kurčia siena, skirianti jį nuo kitų, dingo - ir Felicija, ir Augustas, ir Algimantas klausosi, kaip jis vis sako "doros, doros oi kaip stinga", o svarbiausia - girdi, supranta jį, ir jam nereikia įkyriai piršti savo tiesos, kaip kartais jis daro, nors žino: nenorinčio suprasti, to, kuriam tavo tiesos nereikalingos ar nenaudingos, neįtikinsi, nors iš kailio išsinertum.
Patenkintas, tačiau kaip visada kiek nustėrusiu veidu, Konstantas patraukia namo. Ten sako:
- Talka bus. Reiks puslitrio miestelin nueiti, o tu gaidį papjauk, - priduria išeidamas iš trobos prietemos į kiemą.
- Kad ir dabar kaip girtas, - nužiūri jį pati, su smalioko pliauska stovinti prie krosnelės.
Tiesutėlis sėdi balne Kazimieras - išjojo pasižvalgyti, kaip vyksta darbai. Sentikių našlės jį pavaišino girele, kuri truputį svaigina, todėl gana priekabiai jis žvilgčioja į moteris, kapstančias šiltą bulvienos smėliuką, - dar kokią bulvę paliks. Geros čia bulvės, ankstyvosios, užsilikusios nuo vasaros. Moterys darbuojasi sparčiai, nė galvų į jį nepasukdamos. Išsišovę venų mazgai, platūs užpakaliai... Iš šiltos laukų platumos pūsčioja vėjelis, dangus grynas kaip akis ir skardus,būsimo, dar beveik nė nenujaučiamo šalčio nuskaidrintas, ir gervių balsai čia skamba ne prislopinti, kažkur susigerią ir tirpstą, o skardūs ir aiškūs. Gerai iš čia tie paukščiai ir regėti - tolsta jie į vakarus darniu trikampiu.
- Dirbkit... dirbkit, - Kazimieras suka aplink moteris ratus su savo arkliu. - Bulvę palikai, - sako Kaušpėdienei. Staiga prisimena, kad jo senelis, urėdas, irgi jodinėjo po laukus, sukerta arkliui vytine, kanopos čekšt čekšt į ražienas.
- Tprū. kad tave griausmas, kur leki, dar pasibaidysi! - šūkteli ant arklio, atsidūręs prie aptrupėjusios sentikių kapinaičių sienos. Akmeninių vartų skliaute sena data. Tai jam primena sukilimus, kuriuose dalyvavo ir jo senelis; apie tą laiką, būdavo, vis pasakoja ir tėvas. Kapinyno ūksmėj šviesa prasimuša tik atskirais pluoštais; gula ji ant akmens luitų, apsamanojusių, skendinčių žolėse, tarp lazdynų. Įkypi kryžiai, bizantiškas raštas ir datos, vardai...
Din... talan... talan - pasigirsta slėnyje. Ten, prie mažos medinės cerkvės, stovi barzdotas ir čebatuotas Radzivonas, daužo į skardą. Gyslotas, kreivakojis, plačiais marškiniais, visas aplipęs pjuvenomis, gal ir kirvelis dar už diržo užkištas... Atklydo jie čia nuo Pskovo, Vladimiro, Novgorodo ar Jaroslavlio... Geri žmonės, nagingi meistrai. Kaimas juos ne kartą šelpė ištiktus gaisrų ar kitų nelaimių.
Pasiraitojęs marškinius, obliuoja lentas Petras Užpelkis. Vaikui lopšį dirbs. Skiedros, sausos, baltutėlės kaip kaulas, su priskrebusiu, įdžiuvusiu į medieną kvapeliu, slysta per jo rankas. Paskutinė aikštinga, pajuodusi nuo rėkimo burna, kuri valgys jo duoną, tėvu jį vadins. Mažas žmogus, kuris sekios jam iš paskos.
Duok dieve ir kitąmet tokį rudenį. Bubsėdami krinta sode obuoliai.
Kazimieras nušoka nuo arklio, pririša pavadį, eina prie Užpelkio.
- Ką į kūmus kviesi? - sako Kazimieras, traukdamas kvapą pūstančių lapų, kurie jau spėjo kai kur nukloti ūksmingas daubas ir pakalnes.
Šnektelėjęs Kazimieras patraukia atgal. Mildžiaus šilelis, Maldonio lanka... Seserų Brazdžiūnaičių pirkelė šviečia iš tolo - kalkėmis išbaltinta. Vyresnioji taip nieko ir nesužinojo apie savo sūnų, dingo per karą be žinios, nors pats Bendorius buvo pažadėjęs suieškoti ar ką sužinoti apie jį. Šit ir Rozalija, vaikštinėja tarp pušelių su pintinėle, grybauja kaip ir aną tolimą darganotą rudenį.
Kazimieras dabar joja keliuku, kuriuo kitados atėjo pas jį Bendorius Bernardėlis, joja pro Kainoriaus, Kaušpėdo, Nakučio namus, paskui įsuka į vieškelį, kuris visuomet glūdėjo kiekvienoje jo mintyje, bet keista - buvo beveik nepastebimas, kaip dažnai nepastebi to, kas čia pat, svarbiausia... Tie užklydę pakeleiviai, tie seni gluosniai, tas baltumas, tas reikšmingas garsas, kai ištari "vieškelis". Sustok ir paklausyk, girdi - kaip darda gruodo žeme vežimai, nors dar toli iki aušros.
Nebuvo Kazimiero kalboje žodžio, dažniau tariamo už šitą: Kazimieras, ir ne tik Kazimieras, vis žvilgčiodavo į vieškelį, jautė jį, nuolatos klausdavo, kas eina vieškeliu, - visas jo gyvenimas ėjo vieškeliu.
Kazimiero dukterys Ona ir Genė, pasikaišiusios sijonus, brastoje velėja žlugtą, ir mažos žuvelės pulkais sukasi aplink jų blauzdas, o didėlesnės baksi į jas bukais snukeliais. Sūkuriuoja vanduo. Putino krūme gailiai čypsi kažkoks paukštelis. Ant vandens svyra juodos persirpusios gervuogių kekės. Retkarčiais, jų kultuvės garso nukrėstas, atitrūksta nuo šakos lapelis ir lėtai sukdamasis nutupia ant vandens. Dulsva saulė, atsimušusi nuo vandens, tvoskia į veidus. Vyresnioji, Ona, ištiesia įskaudusią nugarą, perbraukia šlapia ranka per išsidraikiusius plaukus ir, džiaustydama ant karkliukų vystyklėlius, išgirsta - gervės. Jų balsai ne vienu metu, nevienodai girdėti visose šios žemės įlomėlėse, kur dūzgia vabzdžiai, tiesia savo tinklus vorai ir, minutėlę atitrūkę nuo savo darbų, stoviniuoja žmonės.
Genė šliūkšteli sau ant kaklo vandens, perbraukia ranka. Kaip gera, sako ji. Paskui išsimuilina rankas, kojas... Tu pažiūrėk, sako ji, drugelis, ai, koks drugelis. Nasturtos, sako ji, nasturtos mano gėlės - ir, iškėlusi virš galvos drėgną merliuką, apsisuka.
- Ar tiktų man, a? - klausia ji seserį. - Visos jaunosios su tiuliais. Ievai patinka jazminai, o kartais našlaitės, jos tokios gailios gailios, Juzukas jas, būdavo, vis uostinėja...
Paskui, išgirdusi keliūkščiu dardant ratus, Genė sako:
- Gal jau baigia miežius suvežti. Žinai, Augustas... - Ir, įsikandusi segtuką, ima sukti šlapius plaukus, paskui vėl: - Žinai, Augustas... - nutęsia pirmuosius šio vardo garsus ir giliai įkvepia aitraus, apyniais pakvipusio oro, kuris tariant Augusto vardą tampa vėsesnis, gaivus...
Ona suduoda dar keletą kartų kultuve - takšt, takšt! - šituos garsus, lėkdamas su draugais per Maldonio dirvonėlį, išgirsta Juzukas, bet nė nestabteli. Mažas jis mėgdavo žiūrėti, kaip moterys velėja žlugtą, kaip pusseserė Genė panardina į putojantį šarmą rankas, kurstydavo po katilu besikūrenančią ugnelę. Mėgdavo jis klausytis ir pakrūmėse aidu atsikartojančio kultuvės taukšėjimo. Aidas, grįžtantis nuo skardžių, nuo klojimo; kultuvės, kuliamosios aidas...
Šit ir dabar stabteli jis prie tykios sietuvėlės. - Girdit?! - sako draugams. - Girdit, koks garsas? - ir jo akys žybteli. Paskui visi, čia prišokdami prie vandens, čia atsitraukdami, ima šūkalioti kas pakliūva, mekena, krizena, stūgauja...
Graikų mitas byloja, esą viena nimfa dėl atstumtos meilės kančių taip išdžiūvusi, kad belikęs vien balsas. Kitas mito variantas sako: nimfa buvusi nubausta Dzeuso žmonos Heros už plepumą ir gražbylystę, ji užšnekindavusi Herą, kai pastarosios vyras viešėdavęs nimfų buveinėje. Už tai Hera pavertusi nimfą nebyle - nuo to laiko ji tegalinti pakartoti išgirstų žodžių galūnes.
Per rausvo smėliuko brastas, pro gluosnius plaukia Kristupo valtis. Vanduo sūkuriuoja šonuose, garma į sietuvas, kur blykčioja žuvys, daug jų, ypač ten, prie žeme apnešto ąžuolo, ir virš gelmės, kur pamėkliškai vėduoja mauruose žolės.
Tyliai jis pakelia irklą, tyliai nuleidžia, persisvėręs per kraštelį žiūri į gelmę, kur tavaruoja jo veido atspindys: jo nė nepastebi, pastebėtų - pats išsigąstų, toks sunykęs, apšepęs, įkritusiais skruostais, karščiuojančiomis akimis jo veidas, nebe tas, kurį jis matydavo anksčiau, kai priešais veidrodį rūpestingai perskirdavo sklastymą. Ir vanduo, ypač šioje įlankėlėje, tarp gluosnių, kažkoks drumzlinas, krantas tvoskia aitria šiluma, sausų puvėsių kvapu, ten, karklynėly, sakytum tebėra užsilikęs vasaros karštis, bet jau mirštantis, gailus... Kristupas žiūri tolyn, kur vanduo, suspaustas aukštų krantų, stipria, siautulinga srove neria žemyn, vėsu ten, virš vandens šaudo kregždžiukai, pūstelėjęs nuo kranto vėjas tarsi šluota pavaro mažas bangeles, iš tolo jauti šlyno, molžemio kvapą, tokį jam, senam zimagorui, pažįstamą, kvapą ievų - daugybė jų buvo Daukinčių pievos iškyšuly, nors kai kurias išlaužė audros, potvyniai, kitos pačios sunyko. Stipri ten ir vandens trauka, lyg į pakalnę garma per juodus akmenėlius. Kristupas pabandė įplaukti į tą srovę, tegu neša pro tuos ievynus, versmių paunksmes, tačiau atgalinė srovė vėl pasigavo valtelę, nunešė prie karklynėlio. Paleido irklus, tegu. Spės jis ten nuplaukti, kaip griausmas pralėks.
Ne, čia neverta užmesti, per gilu, be to, pilna povandeninių srovių, mat čia daug sutelkta upeliukų. Pakilęs šiandien vanduo.
Kai malūno užtvanką nugriovė, upė nebenusenka, o seniau šeštadieniais ir sekmadienių rytais, būdavo, tik ir lauki, kada vanduo slūgti pradės, vaiką siunti pažiūrėti, ar Vizgirdos brastelėje jau matyti abu akmenys, įbeda jis, būdavo, žabelį, pažymi, kur vanduo, po pusvalandžio nulekia pažiūrėti. Kai ir mažasis akmuo Vizgirdos brastoje pasimato, užsimeti tinklą ant peties ir eini švilpaudamas, vaikštai po dar šlapius pajuodusius graužus... Kas bus, kai visas vanduo iš ežero išbėgs? Niekas apie tai nepagalvoja. Seniau, kai piemuo dar buvau, čia tiek žuvų būdavo. Įlendi į palaužes - tik spėk traukti. Be to, sako, visai šios upės vagą pakeis, trumpiausiu keliu, suleis jos vandenį į Šventąją, išraus krūmokšnius, viską sulygins, pavers dirbamais laukais, kultūrinėmis pievomis, ir nė pėdsako neliks, kur jo, Kristupo, braidžiota, kur jo vaikas rankiodavo kiaukutus ar gaudydavo žuvis, nebebus ir šitų sietuvų, kur nusiprausdavom dulkėti, suprakaitavę, rugių akuotais aplipę, maudydavom arklius, tų švelnių, seklių įlankėlių, kur taškydavosi klykaudamos mergos, krūmų, į kuriuos jos lįsdavo slėpdamosi, savo krykštavimo ir nuogumo pripildydamos visas pakrūmes: per tą juoką, būdavo, ir pamatai, kaip čia tau gražu, pievose visokios gėlės, ir medžiai tau kaip savi, visa.
Aukštupy, sako, jau darbus pradėjo, suvežė buldozerius, kasa, rausia. Kristupas sustabdo valtelę. Nenustebtų, jeigu ten, aukštupy, iš kur vis skrenda gervės, pasigirstų koks trinksėjimas. Krante kažkas sutapsi. A, tai vaikiščiai, su jais ir jo "žiogelis", kur jis taip lekia?
Padeda irklus, užsirūko. Pačiame sietuvos pakraštėly, po palinkusiu karkleliu, lydekaitė seka menkiausią žvejo krustelėjimą. Rainuota, tamsiai žaliomis ir šviesiomis dėmėmis. Budri plėšrūnės akis pirma pastebėjo žvejį, ir visas jo gudrumas bei klasta susisuko susiraitė joje.
Tylu šioje sietuvoje ir šilta, tarsi čia būtų susitelkęs visas saulės kaitrumas.
Keikdamasis, mosikuodamas abiem rankom, pro šalį gena bandą šlubis Arcionas. Nubrizgęs, vėjų ir krušos nuzulintas lietpaltis, ragas, maišelis, botagas. Veidas įrudęs lyg plyta. Per dienas vėjyje ir saulėj. Tai paskutinis šių pievų piemuo. Nevalyvas, apskretęs, keikūnas, aišku, jo vaikai neaplenks. Kristupas sviedžia cigaretę į vandenį, keletas stiprių yrių ton pusėn, kur garmėte garma vanduo, šaudo kregždžiukai; prasliuogia riešutynai, palikdami burnoje prinokusio branduolio skonį, antai beržynėlis...
Štai tos paversmės - valtis, šokinėdama per stangrias bangeles, pralekia pro Daukinčių iškyšulį, pro ievas, - Kristupo mėgstamiausi medžiai klevas ir ieva, iš tolo kvapu savo buvimą apskelbianti; pavasarį niekad nepraeisi pro ievą... Kur dabar tos ievos, kuriose jis pjaustinėdavo merginų vardus? Koks šniokštimas, sako Kristupas, Apolonija, sako jis, į šitą iškyšulį ateidavau su Apolonija, glosto, būdavo, kvepiančią žievę, glaudžiasi prie kamieno išlinkio, atmeta galvą, rasa, sako ji, Kristupai, sako, kviečia į vėjo ir žolės siausmą, pašėlęs buvo jos kūnas, pašėlęs. O kartais pasileis kvatodama arba žiūri didelėm šiltom akim, jose toks švelnumas, atsidavimas, alkis, berods maišą malūno laiptais vilkau, kai sutikau tokį jos žvilgsnį, nusijuokiau, o kai girnos nutilo, užkopiau ant malūno aukšto, radau besišlavinėjančią. "Čia tu?" - pasakė ten, tarp maišų... O dabar... kaip ji žiūri dabar, su kokiu ilgesiu. "Čia tu?" - paklausė nė galvos nepakeldama. Kaip gerai, kad atėjai, pasakė, dar kažką pasakė tyliai, tada nė negirdėjau, pasakė rankomis, akimis, visa many nustelbdama, įtraukdama į savo kūno siautulį. Kristupai... Kristupai... ak, Kristupai, tarsi šaukia dabar iš pievų, siaustomų rūko, iš to ievyno. "Kodėl tu taip greit viską užmiršti, Kristupai?" - staiga skambteli Elžbietos balsas.
Turėjo jis moterų, tačiau tokių, kurios šitaip jį norėtų suprasti, gaudytų jo kiekvieną krustelėjimą, buvo tik dvi. Apolonija ir Elžbieta.
Apolonija atėjo siaustydamasi pavakario rūkais, atbrido kaip vėjo gūsis, lanksti, glusčiojanti - net sunku patikėti, kad ji buvo, nors tikrai buvo, buvo čia Apolonija, gal ne visai tokia, kokią regi dabar, tačiau buvo - atėjo iš to, kuo jis gyveno, kas jį supo nuo mažumės, susijaudinusi, kupina netikrumo dėl savo ir Kristupo ateities, tokia ji šmėstelėjo ir dabar, tik gal dar realesnė už tikrąją. Vadinasi... štai dar dėl ko jį traukia šitie paupiai. Kada tik nutaiko laisvą valandėlę - vis prie upės, į pievas, pjauti vytelių, kasti krepšiams šaknų; niekas čia tokių dailių krepšių nenupynė kaip Kristupas, mėgsta jis ir grybauti, riešutauti...
Ima irklus, bando irtis prieš srovę, veidas kiek prasiblaivė, kažkas ima jam aiškėti - šit kas, sako jis, šit kur nešė šitie vandenys - Apolonija...
Jis dažnai ją prisimindavo plaukiodamas ar vaikščiodamas po šitą ievų iškyšulį, tačiau neteikė tam reikšmės, kaip ir viskam, ką jis darė, kas jam patiko, jį džiugino. Bet šį kartą nebeišsisuko: Apolonija - dvelktelėjo iš to ievyno, perbrido seklią, šaltą ir geliančią srovę... Štai kodėl jis taip niršdavo, kai jį pavadindavo paleistuviu. Štai... štai, lenkė jis galvą, suko į šoną akis, žiūrėk dabar į tuos rūkus, į tas brastas, tarsi sakė jam kažkas, tie vėjai, tie šilti, švelnūs saulėlydžiai... dobilai... Visas net pasipurtė pagalvojęs, kad priekyje dar jo laukia drebulynas, delta su gelsvais smėlio lopeliais, vangiu, pašvinkusiu vandeniu, sąnašynais, kur pilna išdvėsusių pelių, žuvų. Sraunu čia buvo, ir pasišokinėdama jo valtelė lėkė į Deltą.
Kita moteris buvo Elžbieta. Niekad ji nešaukė, siuvinėjo sau, mezgė, augino jo vaikus, grįždavo - paduodavo jam valgyti, paklodavo lovą, matė jo paiką tuštybę, bet tik atlaidžiai šypteldavo, gynė jį nuo pašaipūnų, nuo apkalbų... Toks jau jis yra, toks yra, sakydavo. Kas, kad pas kitas laksto, tegu... pamatys gražią moterį - iš kailio išsiners, nesulaikysi, kaip vaikas; tik pažiūrėkit į jį, kokius batus nusipirko, kokios jo skrybėlės, kaklaraiščiai, kolionikai, portsigarai, cigarečių dėžutė, kokiais kvepalais jis kvėpinasi, nors užsimušdama lakstyk po miestą, bet kad kvepėtų... tai žemuogėm, tai vėl kuo, toks jau jis yra - šnekėdavo ji, adatėle dygsniuodama smulkų siuvinio raštą.
Šitokios savo Elžbietos, siuvinėjančios, ginančios jį ir teisinančios, Kristupas kažkodėl beveik neprisimindavo, prisimindavo kitką: baltas iškrakmolytas užuolaidas, staltieses, servetėles ir kad visad jo namuose būdavo erdvu, švaru, kad labai jam buvo gera gyventi - kur nori eini, ką nori darai, Elžbieta blogo žodžio nepasakys, siuvinėja... Tik dabar jam ima aiškėti daugelio Elžbietos žvilgsnių, poelgių prasmė ir kartą pasakyti Vizgirdienės žodžiai: "Mylėjo... Elžbieta labai tave mylėjo... Ji man tokių dalykų pripasakodavo apie tave... kaip laukdavo, siuvinį ant kelių pasidėjusi..."
Vis giliau panirdamas į save, save atrasdamas, Kristupas iš naujo atrado ir tas moteris... O kaip jam negera buvo, kai šiandien išsiruošė žūklauti! Nenoromis ėjo prie šitos drumzlinos, ištvinusios upės, visa jam buvo apkartę, o pats sau labiausiai - toks pribaigtas, pasmerktas, nebereikalingas, kad, rodės, trenktų jį koks perkūnas - nė nekrūpteltų; vos vos vilkosi per tas savo pievas...
Dabar jo veidas kiek pragiedrėjo, akys vėl pasiruošusios viskuo gėrėtis, tai, kas telkėsi jame per ilgus metus, kasdien, ką slėpė nuo savęs, ką nekantriai, su apmaudu atstumdavo, atblokšdavo, nugarmėjo su vandeniu, nušniokštė. Betgi ten... drebulynai... Delta... gelsvi smėlio lopeliai šviečia iš tolo, pakraščiais vanduo juodas kaip derva, purvas, pilnas siurbėlių, viksvos, purpčiojantys paukščiai, pašvinkusios pelės, antai kažkoks gyvis, iškišęs snukį, uostinėdamas orą, net ūseliai krusčioja, plaukia tiesiog į jį; tvoja dubinu, klimpdamas velka valtį per viksvynus... Čia, pavėsyje, kur medžiai stovi susikabinę šakom, o ledinis vanduo lyžčioja jų kojas, čia, plačiai išsiliejusioje Deltoje, kur girdėti, kaip šniokščia, lėkdamas į kitas, kur kas platesnes pievas ir laukus, Šventosios vanduo, Kristupas pririša valtį; jausdamas šviesius almančius drebulynus, kopia į skardį, dar prisimena, kaip, švilpiant kulkoms, vilko sužeistą, paskui kaip pro raitosios policijos kordonus nešė savo draugo karstą, kaip turtingieji svaidė gėlių vazonėlius, naktinius puodus...
Atsistoja ant kranto, apsižvalgo - gūsiais, šuorais visa griuvo čia ant jo, pralėkė. Atblokštas. Sunkumas širdy, kažkas jį lyg kaltina. Betgi aš... betgi aš... - suvapa staiga nusisukdamas nuo Deltos Kristupas, eina, ir kažkoks riksmas tvenkiasi jame sulig kiekvienu žingsniu. Kaip jie nesupranta... aš... aš... - vapa jis ir apsidžiaugia ten, anapus upės, plačioje Šventosios pievoje, pamatęs savo "žiogelį". Stovi jis su draugais prie ąžuolo. Juzukas, ištiesęs ranką, rodo į viršūnę - ką jis ten regi, turbūt žaibo nuskelta? - nori šūktelti, bet ar girdės, tegu eina savo keliais, net iš čia matyti, kaip jiems gera prie to ąžuolo.
Ir mes vaikystėje prie šito ąžuolo atlėkdavom, prisimena Kristupas.
