en
[5]
Juozas nenorėjo nė prisiminti tos dienos, tokios šiltos, kupinos lėto ramumo, nepaprastai ilgos, persmelktos vilties, kurią, deja, stelbė skausmas: visa čia pat, lengvai pasiekiama, štai pernokusi mergina sėdi greta, užsimetusi ant nuogo kūno chalatą, su šlepetėmis, šalia jos putlus meškinas išskėstomis kojomis, ant etažerės lėlė, ji mezga, neša ant stalo valgius, stato garuojantį virdulį, įeina tėvas, nusivožia uniforminę kepurę, paspaudžia ranką, šnekteli, prisėda prie jų ir motina, jis pirmąsyk čia, bet jau toks savas, tarsi dešimtį metų su jais būtų gyvenęs, visi čia juo rūpinasi, visi geri, o ypač Valė ir tas murkiantis kačiukas, besiglaustantis prie jos plikų kojų, kol galop susiraito sterblėje, glostomas prisimerkia iš pasitenkinimo, prisimerkia nuo tos šiltos, vakarop kryptelėjusios saulės; tyla, tiksi laikrodis, retkarčiais nušveičiamus, ant suoliuko stovinčius kibirus sudrebina kurtinantis kylančio lėktuvo ūžimas, ir Valė, ištempusi paskutinę megztinio akį, eina vandens, ir jis turi eiti su ja; ir tas nušluotas kiemas, vartelių girgžtelėjimas, jos kojos plikomis blauzdomis, prie jų šliūkštelėjęs vanduo... kiečiuose prie apdžiūvusių medelių tarp plytgalių, akmenų ir gelžgalių sumekena ožka, balta, apšiurusi, tešmeninga, skeltomis kanopomis, plonomis kojomis, su ta juokinga barzda, ragais, žiūri į kylantį lėktuvą... Pavakary Valė čia ateis, pasidės tarp kojų kibirą, melš tą mekenančią ožką, pašers paršelį, žvygčiojantį netoliese, puls į parudavusį bulvių lopelį, į daržus, ravės juos, kurtinama lėktuvų gausmo.
Paskui rytas, lopšelis, vaiko verksmas, - jau dabar ji kepurėlę ar šlepetėles mezga, o gal būsimajam vyrui pirštines ar šalį, - fabrikas, iš krepšio traukiami uogienės stiklainiai, rūsio lentynos pristatytos tų stiklainių iki lubų, dešros, naminis vynas, kuriuo jį dabar vaišina; o dieve, kaip visa čia jau žinoma, kaip paprasta, koks tikras, realus tas rytas, kai ji atsikels, kurstys krosnį ir liepsnos atšvaitai šokinės ant grindų, sienų, švysčios šarmotam lange, ir kokiais valgiais pakvips jų virtuvė, ir ką ji pasakys, kokius indelius padės ant stalo, ir vaikas... spyriosis, inkš, tėkš rankute per kišamą prie burnos šaukštą, ir jam bus pliaukštelėta per sėdynytę, užpakaliuką, kaip ji tą vietą vadins, ir kad ji ims verkti arba plūstis, o gal tik pažiūrės, bet taip... su tokiu apmaudu, kad... ir jis eis į sandėliuką, nežinia kur eis, niekur sau vietos nerasdamas, nors puikiai žinos, kokia gera, rūpestinga, ištikima jam pati, ir tik jis kažkoks... na, kas čia buvo padaryta negerai? - šauks jos broliai, seserys, kaimynai; ko jam stigo? - klaus motina. Ar nepamaitintas, neapskalbtas, ar aš blogai auginau savo dukterį, ar ji tokia kaip toji anoji paleistuvė, apsileidėlė rėksnė, o jos vyras tai kenčia, kaip ją myli, rūpinasi, auksinis vyras, o šitas! - šauks ji... ir: o siaube - tai pamotės keiksmai, tai visų, kurie jį engė, tyčiojosi, priekaištai, ir visi jie prieš jį kaip vienas, visa giminė, kad jis kaip koks prasikaltėlis, paskutinis turi žemintis, šliaužti ant kelių prie jų, meilintis, prašyti atgailos, prisiekti, pripažinti savo klaidas, teisintis kaip išmanydamas, - tik ką gi padarė, kodėl Valė šaukia... verkia, ir jis kodėl gi toks nelaimingas; bet nesižemins, nestovės prieš šitų žmonių teismą, išeis, į tamsų kampą įlįs, į šlapią dvokiančią tarpuvartę, į užkandinę arba į nežinia kur išvykstančio traukinio vagoną įšoks - ir gyvens kažkur, lyg niekad nebūtų turėjęs nei žmonos, nei vaikų, nei savo židinio; bet vėlgi, kur nors drėgną vakarą sušalęs, sužvarbęs, - taip neišvengiamai bus, - skvere, stoties laukiamajame ar bufete, žiūrėdamas į lėkštutę šaltų dešrelių su garstyčiomis, - o kaip jis ilgėsis to židinio, karštų, ant stalo dedamų valgių, vaiko, žmonos, tų kojų, tos krūtinės, to veido, balso, žodžio, pilkšvų plaukų. Tačiau štai kas dar jam neabejotinai aišku: Valė, ši vangi plačiaklubė Valė, tokia motiniška, moteriška, rami, - Valė niekad taip nepasielgtų, visa jos giminė neatleistų, nepripažintų atstumtojo ir pasiklydėlio, suteršusio, neįvertinusio, pasityčiojusio, - čia greit atsirastų, kas jį pakeičia, nors ir šimtą kartų tas kitas būtų blogesnis už jį, nors ir paskutinis girtuoklis, menkysta, bet mokantis nusižeminti, daužytis į krūtinę ir atgailauti, ilgai, ai ilgai jis čia gyventų, šiek tiek pasistengdamas, šį tą padarydamas, teisindamasis charakterio ydomis, na, o jeigu rimtesnis žmogus, koks našlys, nors ir senyvas, bet darbštus, rūpestingas, ūkiškas, vis landžiojantis į tą sandėliuką, apžiūrinėjantis gėrybes ir pats kiek išgalėdamas tempiantis, ką tik sukombinuoja, nutveria, oi, kaip jie gyventų, kaip jie visa tvertų, gabentų į savo namus, ir kas žino - iki senatvės, iki pragaišties gal bent sužinotų, ko jiems labiausiai stigo, tik manytų, kad ir kaimynai juos gerbia, myli už tai, ir vaikai; ir kas gi, koks išsigimėlis mes į juos akmenį, drįs paniekinti, pasakyti, kad jie ne kažin kaip... Ne, jie gražiai, protingai, gal net dorai nugyveno savo amželį. Kas, kad tikras vyras, jos vaiko tėvas, baigė dienas kur patvory, trainiojasi, gal jau sėdi kalėjime...
Kas iš to, jeigu jis kelis kartus bristų su dovanomis vaikui per pūgą, pusnis, sužvarbęs, alkanas, nieko daugiau nenorintis, tik pasėdėti prie stalo, sušilti, pažiūrėti į savo vaiką (ar jį pažįsta, prisimena?). Valė laiminga ir soti, Valė jį pasitiks prie vartų, aprėks iš šito prieangio, vyrą pakvies, sukvies kaimynus ir gimines, nes šito žmogaus net vardą čia minėti užginta...
- Na, aš jau eisiu, - sako gana nuolaidžiai, kone iki ausų užsimaukšlindamas uniforminę kepurę tėvas, dirsteldamas į Valės kojas. - Laikas - pinigai, laikas, vaikai, man jau laikas, - priduria, žvilgtelėdamas į už gerą darbą kolektyvo padovanotą laikrodį. Saldžiai, meilikaudama - jai dar, ko gero, išsprūs "ženteli", - kviečia ragauti, vaišintis motina.
Apie daug ką čia galima šnekėti, apie pinigus, mokslą, - šitai ir Valė supras, tik va: Valė - tai ne Nijolė, ne tas ir balsas, ir juokas, ir kūnas, ir ji nežino... ji nė neįtaria, kad Juozui jau niekas čia nesvarbu, svetima, jam prieš akis tik tas už lango plazdantis, virpantis, tarsi drugio krečiamas berželis tarp betono luitų, tame apšiurusiame dirvone.
...ir ji, Nijolė, atsirėmė į beržo liemenį, pakėlė akis, ir buvo jos lūpos vėsios, tarsi užkritusios rasa, ir ji klausė: Juozai, kodėl, ką tu darai, - ir buvo toks šiltas savas gimtųjų laukų vakaras, o dabar - to beržo šakos svyra ant jų, apdengia, apkloja, paslepia juos; Juozai, sako ji, braukdama per rauplėtą medžio žievę, ir ta ranka, tas švelnus, atsargus prisilietimas gydo net medžio žaizdas, ir klykia, kažkas šaukia jame, sveiksta, džiaugiasi tuo, kas dar liko - jos vardu, jos balsu, atminties išsaugotu kūno, plaukų, vakaro įlomėlių ir pievų kvapu - Nijole, Nijole... Jeigu tavo prisilietimas net medžio žaizdas užgydo, tai kokia žaizda turi atsiverti jo netekusioje, besiilginčioje širdy, Nijole?
Kai jis išėjo iš čia ir brido per tą armatūra ir betono luitais užverstą dirvoną, pro ožkas, mekenimu palydinčias lėktuvų gausmą, miesto langai degė saulėlydžiu, lyg prieš vėją ar žvarbą liepsnojo dangus - vakaras iš tiesų buvo šaltokas (gal prieš šalną, pagalvojo giliai įtraukdamas oro, kuriame buvo vos vos jaučiamas žemės, papievių kvapas). Patraukė link aerouosto ir ilgai stovėjo ten prie tvoros, žiūrėdamas, kaip leidžiasi ir kyla lėktuvai, kaip su lagaminėliais išlipa oro lainerių ekipažai, stiuardesės, lakūnai, kaip šnekučiuodami, šypsodamiesi eina trapu lyg pro nematomą garbės sargybą, tačiau jie tokie tikri, tie lakūnai ir jų stiuardesės, kad ne ta sargyba, ne susižavėjusios jaunuolio akys jiems galvoj, ne negirdimi plojimai ("Lakūnu aš jį išmokysiu", - kitados vis kartodavo Juozo tėvas Kristupas), jie tokie paprasti, tie žmonės, juokiasi, šnekasi kaip niekur nieko, - joks čia jiems žygdarbis, tik darbas, kuris patinka, teikia malonumą, yra garbingas, kilnus...
Kitados, dar vaikas, juodą naktį šitokiomis akimis jis žiūrėjo į mašinistą, dulkėtą, išvargusį, sėdintį ant rąsto, krūpčiojančio nuo kuliamosios motoro, trenksmo, godžiai traukė gazolio dūmų tvaiką, kuris dirgino jo uoslę kaip tolimo kelio šauksmas - šitokiu šauksmu jis gyveno ir dabar, ir dabar gėrė tą patį kvapą, kvapą benzino, stiuardesių kvepalų, sekė paskui jas į bufetą ir, įsitaisęs atokiame kampe su paprasčiausio vyno taure, ilgai žiūrėjo į tuos žmones, vaizduodamasis esąs čia tolimos šalies turistas, čia lakūnas, čia dar koks svarbus asmuo, laukiąs, kol paskelbs jo reisą, o gal ir pavardę paskelbs, juk jis vėluoja, labai kažkur vėluoja, - tas fabrikas, Feliksas, Valė, neatlyžtantis Nijolės ilgesys, viso to nebeįmanoma ištverti, geriau jau šitaip vaizduotis keleiviu, garsiu rašytoju, aktoriumi, nepelnytai iki tam tikro laiko atstumtu, arba net ministru... Štai jis išlipa iš žvilgančio limuzino, šypsosi fotoreporteriams, besigrūdantiems prie jo su blicais, jam kaišioja mikrofonus, prie jo veržiasi, jam kiša bloknotėlius, prašo autografo; kas jis - garsus sportininkas? kino žvaigždė? - nesvarbu, jis gali pro garbės sargybai išsirikiavusius karius praeiti, jo garbei, ko gero, bus sugrotas ir himnas, - kad tik žiūrėtų į jį susižavėjusiomis akimis, kaip kitados jis žiūrėjo į tą mašinistą, kaip žiūri į lakūnus, stiuardeses (tai ne Valė!), į savo trenerį, profesorių, į juos visus: didžiuosius, reikšmingus, reikalingus, gerbiamus.
Tai nė nestebina - argi suodiną spirito varyklėlės katilinės naktį, krečiamas didybės šuorų, tas užguitas vaikas, Juzukas, visom galiom, visais jausmais, mintim, savo gležnu nekantraujančiu kūneliu nesistiebė į viršų, nešaukė: jis bus! bus! mokslininkas! poetas! kada nors jis toks bus. Tikrai bus. Bet kaip, kada tai atsitiks? Argi tas Juzukas nesėdėjo kitados ant krosnies ir, dusdamas bei čiaudėdamas nuo dulkių, negniaužė kumštelių, nemosikavo rankomis, nežadėjo, kad kada nors visus juos - ir tėvą, ir pamotę - apipils gėrybėmis? Bus! Taps jis garsus, geras ir kilnus jis bus, kokio dar nė legendose, nė pasakose nematė.
Žingsniai, žingsniai - kaip lyčių šlamėjimas, kur skuba iš gamyklų ir įstaigų ta žmonių srovė, besigrūdanti prie parduotuvių, stabčiojanti prie vitrinų, kur didžiausiais kirviais kapojami mėsos gabalai, sveriama žuvis, į popierių vyniojamos silkės, o vynas, degtinė pardavinėjama ant drėgno šaligatvio, nutvieksto neonų, kur ta srovė skuba pro restoranus ir kavines, su krepšiais, erzinti, besiskeryčiojanti, besistumdanti, garmanti į pakalnes, einanti tiltais, tuneliais, užsitvenkianti troleibusų tarpduriuose, juoduojanti palšame rūke paskirais siluetais, šliūkščiojanti į tarpuvartes, ligoninių kiemus, tualetus, čia nebyli kaip pikta lemtis, čia tokia iškalbinga, margaspalvė, sava, amžina savo rūpesčiais, džiaugsmais, bėdomis?..
Visa laimė, kad jo laukdavo bokso pirštinės, šviesi treniruočių salė, smūgiai, smūgiai, ir tas treneris, ir tie vaikinai, rodantys jam neslepiamą pagarbą. Kaip įgudęs plaukikas jis irdavosi per tą minią į treniruotes, nė nepastebėdamas stoviniuojančių prie barų, alaus kioskelių, tarpuvartėse dūlinėjančių, laukiančių. Šį tą jis jau turėjo, ringe jam sekėsi, iš maišaties, sutrikimo, chaoso, dūlinėjimo tas šviesus ringas traukė kaip dūmtraukis traukia dūmus, kaip srauni srovė jį nunešdavo tenai. Tai gal ten, rampų šviesoje, sublykčios blicai, sugriaudės balsai, plojimai, gal ten ant pakylos jisai stovės į viršų iškėlęs rankas, šypsantis, sveikinantis juos visus, kurie kartais kaip juoda pragaištis, kaip nebyli, čežanti pilkuma praplaukia pro jį, ištirpsta pilkame rūke, graužiančiame sienas, arkas ar grindinio akmenis, ir jo žingsnius pristabdydavo, priversdavo pasukti galvą tiktai sunkus makulatūros vežimą tempiančio arklio kanopų taukšėjimas, toks svetimas čia, pamėkliškas... Tas kailiniuotas senis, kiurksantis vežime, arklio prakaito ar mėšlo šutas, pakinktų girgždėjimas... Betgi ne, greičiau, greičiau į ringą - mikliai pralendi pro vartus, pasimankštini, patrini veidą, gongas, ir štai jau artėji prie priešininko, žvalgaisi, ieškai gynybos spragų, žvilgčioji į jo veidą pro pirštines, bet jis kol kas toks nuožmus, išsišovusiais žandikauliais, neįveikiamas, artinasi kaip grėsmė, tas mongolo ar totoriaus veidas, uždelsi - ir užgrius kaip lavina; jeigu neatsispirsi, neatsimokėsi, neatsimokėsi pirmas, pabūgsi - nebus tau gailesčio: kelsies nuo grindų ir dūlinsi iš scenos nušvilptas, keikiamas, be to, dar tave lydės tos akys, pasiruošusios pulti, laukiančios, budrios - tik išsigąski, pabandyk trauktis, kapituliuok mintyse...
Kartą, kai, prislėgtas šitokių pragaištingų ringo grumtynių, pažiūrėjęs į pleškančią krosnį, jis ruošėsi namo, prie jo prisigretino Valė, bet jis tik nusuko akis, iš anksto nuspėdamas, kas kirbės jos žvilgsnyje ir kaip lengvai jis ir čia galėtų pralaimėti, leisdamasis guodžiamas, raminamas, todėl čiupo sportinį krepšį, bet čia pro jį prakaukšėjo popierių byla nešina Serafima, ir jį visą persmelkė skausmas, neviltis, stovėjo lyg stabo ištiktas, lydėjo ją akimis iki pat cecho galo...
- A, - atlyžo Valė ir dingo šnypščiančių, putojančių katilų garuose.
Bet tą akimirką iš garų stebėjo jį dar kitos akys, alkanos, ryte ryjančios, kviečiančios, maldaujančios naujokės akys, Serafimos sielos ir alkio akys, tik be to išdidaus šalto tyrumo, o begėdiškai atviros, besisiūlančios jaunutės naujokės akys. Su jomis susidūrė kitą dieną, kai bazėje krovė dėžes, susidūrė pastebėjęs, jog ji paduoda dėžę taip, kad nejučiom pamatai jos ranką, liesą, blyškią, palieti ją netyčia, ir tada - tas blyškus besaikio godulio išsekintas veidas, jo išryškinti bruožai, apgaubti rausva skarute, tos akys, tamsios, deginančios, tas antakių lankas, smakras, skruostikauliai, lūpos, nepermaldaujama tos laukiančios būtybės trauka, - jeigu ji kelias dienas vogčiomis sekė tave, tai dabar jūs tarsi pasikeitėte vaidmenimis: ji ir pasisuka taip, kad geistumei, ir galvą pakreipia, ir žvilgteli... kursto liepsną, neleidžia jai priblėsti nė valandėlę - aišku, jis nežinojo, tačiau tos mergaitės būta patyrusios, gal net visai sugedusios, bet kas gi jį taip ūmai patraukė prie jos, jeigu ne tai, kodėl jis kaip užhipnotizuotas, visiškai praradęs valią, nusekė jai iš paskos? Ji to laukė, grįžtelėjo - ir beveik be žodžių nusivedė į savo namus, stovinčius plyname užmiesty prie upės, juodus, apleistus: visuose pašaliuose lentgaliai, sukiužę vaikų vežimėliai, sukrypusios sienos, nenudarinėti daržai... Konservų dėžutė, vynu aplaistytas stalas, sena įdubusi sofa, girto patėvio šnopavimas, - pasirodo, pirmąsyk ji permiegojo su patėviu, jis privertė, jis toks gyvulys, šnekėjo ji, stveriodama jo rankas ir ašarodama, seserys, kurios dabar kažkur išėjusios, atsiras su frajeriais, o aš kuo blogesnė? kad jaunesnė? Aš už jas šimtą kartų gražesnė, va pažiūrėk, - parodė paburkusį veidą suglamžytoje išterliotoje nuotraukoje, - aš retai, labai retai čia ką atsivedu, tik tuos, kurie man patinka, patinka labai, bet tu toks, na kodėl, kas atsitiko, tau čia bjauru, gerai, aš apsitvarkysiu, o dėl to... mergina paliko? O jeigu aš... aš kremtuosi, man labai labai sunku, kai išeina, mane palieka, meilei aš netinku, o mano sesuo, mano draugės... jos tik ranka numoja, nors gal... O tu tiki? tiki meile?.. Ne, tu paliksi, išeisi. Tu boksininkas?
O aš pažinojau vieną, sesuo atsivedė... su juo ne... ir apskritai... tu nežinai, kokia aš... pamatysi...
Jis išėjo iš čia paryčiui, vis dar jausdamas ant savo kūno jos rankas, skaudamą petį, kur ji įkando, išėjo, išsinešdamas nešvankų, aitrų, skarmaluotą šių namų juodumą...
Rūke baltavo sniego lopai, apleistame parke klykavo varnos, čežėjo, bildėjo lytys, - ėjo paupiu, - visa: ir švilpiančios vėjyje karklų šakelės, ir atšutusios žemės, sodrus arimo, lapelių tvaikas tarsi pranašavo... slėpė savy pavasarinio dangaus vaiskumą, sauso, paupius ir arimus džiovinančio vėjo gūsius, vyturėlių almėjimą. Tačiau pavakary jis pirmąkart išgirdo, kaip grėsmingai švokščia pro šalį minia, plūstanti į parduotuves, stverianti gėrimus, mėsą, silkes, kaip trypia, niokoja kažką ir kaip juodai, bloga lemdamas spindi šaligatvių purvas, kaip supasi žibintai, šešėliai, svirduliuoja girti, ir pamatė, kad čia viena, čia kita mergina palydi jį Bernadetos (toks buvo jos vardas) akimis ir kad ten, Bokšto gatvėje, kalėjimuose, ligoninėse, tokie veidai, daug tokių veidų, nelaimingų, išblyškusių, be galo kamuojamų alkio.
Grįžęs namo, išsiprausė, pavalgė, paskui ėmė skaityti apie Sonią Marmeladovą.
Tačiau Valė vis dar neatlyžo, gretinosi, priekaištavo: negi tu nežinai, kokia ji, radai su kuo susidėti, - ir jos skruostai buvo padribę, akys paraudusios, apmaudingos. Nejučiomis jis nusistebėjo: kodėl gi Valė taip limpa prie jo, tokio tolimo, nepanašaus, ji, kurios visas gyvenimas toks aiškus, saugus, o jo - kupinas netikėtumų, ieškojimų, blaškymosi; ne gyvenimas jo - tikros grumtynės, kurias nežinia kada jis laimės, jeigu iš viso laimės, jeigu galima iš viso tokias neaiškias grumtynes laimėti.
Ji galėtų gyventi su Feliksu - mušama, apgaudinėjama, niekinama, Feliksas žinotų, kaip elgtis, jo mirtinai neįžeisi vienu žodžiu, nesuruoši giminės teismo, jis išsisuks, jis neišeis neatsiteisęs sau nė kampo. Kuo gi jis, Juozas, traukė Valę? Vieną akimirką jam net dingtelėjo mintis: galbūt tuo... tokiu silpnumu, tuo, kad jį galima mirtinai įskaudinti, išginti, nepatiriant jokių nuostolių, - tai ji galbūt jautė instinktyviai. Valė nebuvo nei motiniškai globėjiška, nei jautri, ji norėjo turėti vyrą, buvo pasiruošusi visiškai primesti jam savo gyvenimo būdą, vertybes ir sąlygas, kurių nė vienos Juozas būtų negalėjęs priimti. Tai ko gi norėjo ta mergina? Negalimo? O gal ir jos gana inertiškai, lėtai ir snūdžiai prigimčiai reikėjo kančios, reikėjo kito žmogaus aukos ir pragaišties, idant įsitikintų, kokia ji teisi, išmintinga ir gal net galėtų triumfuoti, - kas jai, beje, visiškai nėra skirta, - galėtų būti reikli, išmintinga, dosni, galėtų neapkęsti, kas jai irgi, beje, nebūdinga.
Beje, taip ir atsitiko. Už panašaus į Juozą žmogaus, jos nė nemylinčio, negalinčio pakęsti snūdžios, sočios namų ramybės, vienodumo, ji vėliau ir ištekėjo. Krimtosi, ašarojo. Ir, žinoma, buvo giminės teismas, motinos priekaištai: ko gi jų dukrelei stinga? Buvo šventas, galutinis, nebeatšaukiamas jos pačios nuosprendis - prakeikimas, nes ji tokia teisi, taip ją įžeidė, taip jos negerbia, bet vėlgi - skaudžiai įžeisti galima tik neteisų, tik neteisus, savanaudis, kurčias svetimo skausmui žmogus gali taip pasielgti: išguiti savo vaiko tėvą, uždrausti minėti jo vardą, nužmoginti, paversti pabaisa savo buvusį vyrą, kuris, beje, niekad karštai nebuvo mylimas, - šitaip padaryti gali tik tironiškas, surambėjęs žmogus.
Pertraukėlių metu, patvory palikęs Feliksą, kramtantį obuolį ar apžiūrinėjantį pornografines kortas, jis nuklysdavo į senas apleistas kapinaites, vaikštinėdavo ten, čežindamas lapus, storai nugulusius žeme, už sutrūkinėjusių, suskilusių, išdaužytų stiklų matydavo kūdikių, jaunučių mergaičių nuotraukas. Šit viena - švelniu veido ovalu, mąsliomis patamsėjusiomis akimis, krintančiais ant pečių plaukais, aukšta putlia krūtine, prie kurios prisegta rožė. Čia kažko lyg slaptai teiraudamosi žvelgė tos akys, čia žiūrėjo su nuostaba, o kai geriau įsigilini - tos akys švelnios, patiklios, žvelgia jos iš dygliuotų krūmų, iš gūdžios kapinyno unksmės į šviesą, šlamančią gelstelėjusiais lapais, bildančią traukiniais, ūžiančią mašinomis ir gamyklomis. Į jos veidą, kaklo išlinkį, pečius tarsi siūbtelėjusi glamonė, o gal vasaros vėjas, rudenio daina. Kitados tos akys buvo užlietos šviesa, jose mirgėjo šešėliai, į šalį atmesdama rankas, atgręžusi krūtinę ir veidą, ji norėjo lėkti į šviesą, pačią saulę, leidosi jos glamonėjama; kitados ji skaitė sentimentalius romanus, dūsavo, baliuose plazdėdavo jos nekantri vėduoklė, kaukšėdavo batukai, šnarėdavo suknia, su apsimestiniu abejingumu ji žiūrėdavo į susirinkusius. Galbūt ji gyveno štai tame sename name su plačia veranda, išbėgdavo rytais į jo kiemą - dabar ten sukrypusios tvoros, džiūsta skudurai, visa nuklojęs lapų geltonis, juo liula seni klevai, svaidantys lapus ant aptrupėjusių statulų, - ten visas šio rudenio grožis, alpus, kuždantis, purus, nebereikalingas, ir iš jo tarytumei keliasi ji, liekna, kerinti amžinu moteriškumu, kuris tarsi apgaubia šias kalvas, perduoda jos kūno virpulį, aptakumus, grožį, jis sklaidosi ore, plazda dulsvuose rudenio toliuose ties kelių posūkiais, plieskia rožių raudoniu. Šitas gyvenimas, o viešpatie, kaip mirksnis, kaip vienas goslus atsidūsėjimas, kaip alpus prisilietimas, kaip meilės šauksmas, kaip aimana, kaip beribis noras visa apimti, sugerti savin: ir šviesą, ir debesį, ir medžius, ir pro šalį praplaukiančius veidus, o paskui atiduoti, grąžinti su savo kūno karščiu, išmesti ir vėlei glausti prie savęs, globoti, rūpintis, tausoti ir vėl grąžinti tam, kam tai priklauso, - žemei, vienintelei gimdytojai, motinai...
Šit jos eina pro šalį - išdidžios, iškeltomis galvomis, kaukši bateliai, vėjas plaiksto sukneles, draiko garbanas, glusčioja prie veidų ir krūtinių, tas vėjas - tai tu, tavo besaikis noras jas apglėbti, tai jų pačių geismas - jos slapčia žvilgčioja į šalis, čia vienoje gatvės pusėje, čia kitoje pajutusios vyriškio akis, ir tampa dar išdidesnės. Jeigu ta daili kraštinė balta suknute mergina, kažką pasakojanti draugėms, pajustų prie tvoros tarp taros dėžių stovinčiojo žvilgsnį... Ji stabteli, bemat jį susiranda akimis, trukteli petim ir dar labiau prisiglaudžia prie savo draugės, stamantrios, augalotos, plačiomis strėnomis, ji kažką aiškina liesai, tamsaus gymio, sunykusiai, sakytumei kokio godulio iščiulptai mergaičiukei, kuri tik linkčioja galvą ir kremta obuolį - taip, tokia kaip Bernadeta, - tas alkis, visas nepasotintas geismas susitelkęs didelėse juodose akyse, ir jeigu ji būtų dailesnė, joks vyriškis negalėtų praeiti nestabtelėjęs, užkluptas tų akių, bet ji valgo, ji kimšte kemša obuolį, net sultys trykšta, retkarčiais sukikena, ir tada pamatai - jos krūtinė įdubusi, plokščias pilvas...
- Kaip ožkelė... - vaiposi Feliksas.
Ne visų jų kūnai prinoks, ne visoms joms leista prasiskleisti puošniu žiedu, ne visos bus kaip sultingi vaisiai nuraškytos tada, kai jau laikas bumbtelti žemėn ir paberti sėklas; sunykęs, susiraukšlėjęs kitas kybos ant šakų, stūgaujant vėjui, lekiant sniegui, pus patvory. Praeis keletas metų, putlūs skruostai įdubs, išdribs pilvai, krūtys. Ar yra žmogus - moteris, vyras, kurio jaunystėje nebūtų apėmęs siaubas, pagalvojus, kaip greitai iš jų bus atimta visa, kuo dabar puikuoja, gėrisi, žiūrėdamos į save iš šalies. Ir skruostų raudonis, ir dailios kūno linijos - visa tik trumpalaikė skola godžioms rankoms, lūpoms, geismui, visa tai vys tolydžio, pamažu gęstant, ir liks jos sutrikusios, neberandančios to, ką turėjo, ieškos, dairysis, traukys pečiais, juokaus: jūs atleiskite, kad dabar aš... tokia... ką padarysi, laikas... bet ir jūs... Ak, tiesa!.. Prašom, prašom, man labai malonu... Arba taps piktos, pagiežingos, smulkmeniškos, kažką skrupulingai tausos, taupys, skaičiuos, pavydės. Siaubas turi apimti žmogų, žvilgtelėjus į gyvenimo esmę, į gelmes: kokios prarajos ten, kur tu tareisi vaikštąs saugus, kur tu šnekėjai, mąstei, neįtardamas, kaip arti ir gimininga tai, ką laikei svetimomis, viena nuo kitos izoliuotomis savybėmis, nuo ko tareisi esąs apdraustas; kaip persilieja viena esmė į kitą, nors mes nenorime jų giminingumo pripažinti. Dairaisi tokiais momentais sutrikęs: kaip? kur? kas? ko esi vertas? Nes nebėra laipsnių, specifinių išskirtumo požymių.
Visa, - rašė jis tomis akimirkomis, gal ne tiek norėdamas suprasti, kiek prasibrauti prie kažko visuotinio, jį deklaruodamas, - čia slypėjo ir jo žodžių patosas, - visa iš siausmo, iš sūkurio... tai tos pačios molekulės... atomai, blaškomi nesuprantamos jėgos... kas pulsuoja many, džiaugiasi manyje ir kenčia, siekia, mąsto ir nori, tas pat ir tavyje, skiriasi tik tuo, kad tu šitai ženklini savo vardu, saugai instinktyvia baime, sakai: čia aš... mano esmė - ir priešiniesi, ir stebi tą pačią esmę, besireiškiančią kitame, nenori jos atpažinti, nors kartais tos esmės trumpam susitinka, Ir vis dėlto - priešas vengia priešui pažiūrėti į akis, teisėjas nuteistajam, ir kaip dažnai surinkama: gink dieve, tik neužsimink apie tolimą giminystę, bendrumą, aš nieko nenoriu turėti bendro su juo, nors dar vakar bičiuliavaisi... šnekėjaisi; kokie perskirti mes... užsklęsti savo esmėje, įsikibę į ją, kokie atkaklūs, fanatiški esame jos sargai, nes kitaip ir esmės nebūtų, - kas gi kitas ją gins, jeigu ne tu pats? Kaip viskas susipynę, koks visur dramatizmas, kova, ir priešybės galbūt tik dėl to tokios antagonistiškos, nepakančios, kad nė mirksnio negali egzistuoti viena be kitos. Siaubas, siaubas. Jis suprantamas turbūt tik tiems, kuriems leista buvo žvilgtelti į gyvenimo laikinumą, trapumą, sąlygiškumą. Toks pažinimas - kaip ir gyvastis: jis auga, plečiasi, pasiekia apogėjų, miršta, jis - kaip blykčiojantys pulsavimai, nušviečiantys beribę naktį, tačiau, kai prie jų pripranti, imi geriau įsižiūrėti. Kas gi yra gyvastis, jei ne mažas ūmus plykstelėjimas beribėje visatos nakty, šalty? Prasiveržimas, dalijimasis, liejimasis iš vieno indo į kitą. Mes, kurie kartojame: aš! aš! ir tikime šiuo žodžiu, - ką žinome apie tai?
Ta mergina, šlėktos, caro rūmų tarėjo, pirklio, generolo duktė, duktė kuklaus amatininko, ta Karolina Ščipanič - 1830-1855...
