en
[6]
Nuo panašių samprotavimų jam imdavo spengti smilkiniuos; kiek atsikvėpusi mintis vėl pradėdavo ataką. Paimti, išplėšti ką nors, negrįžti iš savo ieškojimų be nieko. Nepasitenkinimo, tuštumos, priverstinio išprotavimo pojūtis toks nemalonus. Tas grūdimasis, smelkimasis kažkur... į nieką... Mintis tapdavo nepakanti, agresyvi, apdovanota visomis nepatenkinto žmogaus savybėmis. Griūdama, klupdama, šliauždama ji norėdavo... bandydavo judėti kažkur į priekį. Žūt būt suprasti, - toks buvo jos imperatyvas. Išgauti tyliausią paslaptį, išmelsti, iškaulyti, o jeigu ir tai neįmanoma - išplėšti jėga. Ir kaip sunku būdavo ją nuraminti, nutildyti alkaną, įsisiautėjusią, nepakančią. Pati netekusi švelnumo, pakantumo, meilės, ji neįstengdavo išgauti, laimėti paslapties, švelnios, patiklios kaip meilės dvelksmas. Pagaliau ko gi ji ieškojo, jeigu ne meilės, susiliejimo, suartėjimo su kažkuo?...
Siaurutėmis kaip tūtelė kelnėmis, kiek gunktelėjęs, ištįsęs, ilgais susitaršiusiais plaukais, stypčiojo, vaipėsi, karčiai pasišaipydamas, kiknojo galvą. Apkvaišęs nuo savo jaunystės, degančiais limfų mazgais, pridusęs, alkanomis akimis - visur jo buvo pilna; tarsi marionetė, tampoma už nematomų siūlų, postringaujantis, patetiškas, pilnas sarkazmo, dvejojantis, besišaipantis, nebesupaisantis savo minčių, kažkokios galios svaidomas čia atgal, čia į priekį genamas, kniumbantis, vėlei besikeliantis, nebežinantis, kur lėkti, ko tvertis, kuo nustebinti save ir kitus, pritrenkti, priblokšti, ką pasakyti, kad visi išsprogdintų akis, kokią užduoti mįslę, kokią išrėkti tiesą į snūdžius, apatiškus veidus, palinkusius prie knygų, blyškius, suklususius uolių mokinukų veidus, veidus, vangiai žiaumojančius maistą... Visa buvo sujaukta, dirglu, išdaužyta, išversta. Jį apkurtino gauruoti vaikiščiai, spiegiantys į mikrofonus, apakino šviesos blyksniai, juose besiraitančios mergiščios. "Pašėlimas!" -kriokė, nenuleisdamas akių nuo kokio naktinio restorano scenos, ir pats veržėsi į ją. Nė viena moteris nepraeidavo pro jį nenužiūrėta, ne vienai jis dūlino iš paskos, bandė šnekinti, ne prie vienų laiptų stypčiojo sutrikęs. Jį galėdavai pamatyti kur ant šaligatvio, užvertusį galvą ir spoksantį į kokią skulptūrą ant stogo, tyrinėjantį bareljefus, apgriuvusių namų fasadus. Iš sporto aikštelės lėkdavo į skaityklą, paskui vėl - iš antikos, Egipto, nuo Gango, Bizantijos išnerdavo į gatvę ir sustingdavo nesuprasdamas, nei kas čia darosi, nei kaip jam čia reikia gyventi. Išlindęs iš alchemikų celių, prisiklausęs kokių asketiškų viduramžių vienuolio išvedžiojimų, staiga išvysdavo dailutę mini sijonėliu mergužėlę, kaukšinčią šaligatviu, ir pasileisdavo jai įkandin. Dulkėtas, plevėsuodamas juodais plačiais kokio vienuolio rūbais, senas, visiškai sukriošęs, žilabarzdis, ilgais žingsniais lėkdavo Konstantinopolio grindiniu, siaurutėmis gatvelėmis, pro alachą šlovinančius minaretus, pamėkliškas - staiga atsidurdavo saulėtoje aikštėje, kur tarp transparantų ar mergužėlių, valgančių ledus, akis patraukdavo pilkas laiptų akmuo, įšilęs saulėje, o ant jo, prie bokšto, sėdi kokia daili, plikais sėdmenimis smaližė, - tai buvo nelyginant kokia rytietiška detalė: juk akmenys amžini, visada prie jų sienų, šiurkščių, spėjusių įšilti saulėje, glaustosi moterys; vaikas išskėstomis rankutėmis, baidantis balandį, puokštė gėlių, verbos, jas siūlančios moters veidas, giedras, tačiau kiek sielvartingas. Žvilgsnis instinktyviai vengė viso,kas šiuolaikiška: veidų, vežimėlių, tranzistorių, fotoaparatų, šalino tai iš savo regėjimo lauko. Šit būrelis turistų, sustojusių prie apaštalo skulptūros katedros nišoje, bet šit ir bokšto laikrodžio dūžiai, ir pabaidytų balandžių sparnų šiugždesys, ir juodai apsirengusi senutė, juos lesinanti, bet tas mašinų pypčiojimas, - kas ten atsitiko, kodėl ten tokia spūstis? Ir jis nerdavo šalin, ten, kur dar tvyro senoviška atmosfera.
Nebuvo jo šnekoje nei prasmės, nei logikos - reikėjo turėti labai jautrią klausą, kad išgirstumei: klyksmas, staugimas, bildesys, tylūs dejavimai, atgaila, prašymai; vilties žybtelėjimai, noras kažką perkalbėti, permaldauti, paveikti slypėjo visuose jo įrodinėjimuose, abstrakčiuose samprotavimuose. Tai išduodavo nejučiomis į šalį nukrypusios ir ties kokiu veidu ar daiktu susilaikiusios jo paties akys, kažkas staiga pasiglemždavo visą jo dėmesį, stodavo ilga pauzė, kurios metu jis tarsi klausydavosi savo žodžių aido. Bet ar aidas tai buvo? Greičiau tai buvo jo pragaišties, jo išsigelbėjimo, meilės ir vilties dvelksmas. Įkūnyti, paversti, pasverti, - stūgaudavo jis iš tos gilumos ataidinčiu balsu, šaipydamasis ir iš savęs, ir iš visų rūšiuotojų, skaičiuotojų, rikiuotojų, etikečių lipdytojų, kas gi yra, kas išnyra iš tos bedugnės, iš tamsos, klausdavo jis, - kas šmėsteli grakščiu šuoliu, ištykšta pursleliu, vėl dingsta sūkuriuose? Gal todėl jis taip ir vaipėsi, kad visa, ką šnekėjo, darė, buvo taip nesuprantama, neprotinga, neišnarpliojama, nesurūšiuojama; besaikiu triukšmu, žodžių bildesiu, šauksmais stengėsi apkurtinti save, bėgo nuo kažko, dangstėsi triukšmo, siautulio uždanga, kuriai nukritus įsiviešpataudavo spengianti tyla, tyla, užvaldžiusi visą jo dėmesį, didelė dulsvų platybių, neaiškių formų tyla. Naktimis pasidėjęs po galva rankas, klausydavosi tos tylos - tylos, išsiliejusios ant grindų mėnesiena, fikuso lapų tylos, šerkšnoto lango, dulkėtos etažerės, hantelių, šešėlių tylos, kurią sudrumsdavo krebžtelėjimas, vėjo šuoras, mašinos klyktelėjimas. Galbūt jau tada kažkas lemtinga brendo joje, kaip kiekvieno mūsų sieloje bręsta kažkas lemtinga, kas akimirką joje atsitinka kažkas svarbaus: žiebiasi ir gęsta žvaigždės, švysčioja meteorai, pazarų atšvaitai, griaunami ir vėl statomi stabai, kažkas nuolat keičiasi, juda, bruzda, susikaupia, ištvinsta į šalis arba graužia, kažkuri mūsų būtybės dalis nuolat naikinama ir vėl atnaujinama, mums nė neįtariant; kai ramiai miegame, organizmas, galbūt sutelkęs visas jėgas, žūtbūtinai kovoja su kokia mirties bakterija, protas - su pašaline mintim ar kokiu vaizdiniu, trikdančiu jo veiklą, slepiančiu grėsmingos energijos užtaisą, griaunančiu mūsų egzistencijos pamatus, mūsų aš, nesiderinančiu su mūsų nuomone apie save, su mūsų užmačiomis, su mūsų gyvenimo tikslu. Naktyje, naktyje mes jaučiame kažką lemtinga; aklinoje būties naktyje klausomės, gaudydami tolimiausius garsus, ir reikšmingiausia čia pati tyla, jeigu nieko joje nevyktų, nesiklausytume. Naktį, naktį, kai nurimsta pašalinis triukšmas, kai visa nuščiūva, kai iš tolimiausių horizonto pakraštėlių atklysta tyliausi garsai. Naktį jį pasigaudavo siautulingos srovės, staiga ištvindavo ežeras, jūra, iš kažkur atsiritusi banga imdavo augti, pūstis, kilti ir griūdavo visu svoriu, nusitempdama į gelmę; jis ropšdavosi tarpeklių šlaitais į viršukalnes, atsidurdavo viršum svaiginančių bedugnių, išvysdavo nepaprasto grožio peizažus, rausvus, šiltus, padūmavusius saulėlydžius...
Skaitė asketų raštus, Mahabharatą, Vedas, Sokratą, Spinozą, Kantą, Hegelį. Žavėjosi kokia sentencija, apkvaišęs nuo jos gaudesio, nuo jos visa aprėpiančios, visa paaiškinančios didybės ir genialumo, ypač genialumo, - ką dar tie žodžiai, balsai prišauks iš jo būtybės gelmių, kada virs jo savastimi, susilies, suaugs su juo, kaip suauga žaizda? Tai buvo vaistai, nelyginant stimuliatoriai, tiesa, autoritetai tik paryškindavo, suteikdavo formą blausioms, neužbaigtoms jo paties mintims, patvirtindavo jo patirtį, jį paremdavo. Kokia paslaptis šmėstels knygos eilutėse, kas jam dar paaiškės, kas nugrims į jo egzistencijos dugną, ištirps kraujyje, virsdamas antrąja prigimtimi, būdo bruožų stiprumu, apšvies jo protą, parodys, ką ginti, už ką kovoti, kokią užimti poziciją, pozą... išsklaidys vidinę sumaištį, padės įveikti nepasitikėjimą, drovumą... Kaip pablūdęs žiūrėdavo į staiga atsivėrusią bedugnę, kur gesdavo ką tik švystelėję žodžių meteorai, kometos, ištisi šviesos srautai, palikdami nuostabą, grožį. Žodžiai kvantai, žodžiai neutronai, slepiantys nesuprantamą, sunkiai apčiuopiamą turinį, virstantį dvasine energija, keldami grandinines reakcijas, be paliovos bombarduodavo jo smegenų audinius.
Didžiųjų žmonių kilnų, įkvėptą pasaulį jis regėjo tarsi už stiklo sienos, lyg būtų kurčnebylys, matė, kaip pakiliai ten mosikuoja rankomis koks išrinktasis, kaip keičiasi jo veido išraiška, čia išdidi, čia rūsti, kaip jis blaškosi, grūmoja - o kodėl, kam? Tačiau, kad ir kaip smarkiai jis plaktųsi prie stiklo, klausytųsi - neišgirs, apie ką ten šnekama, kas ten šnibždama, kas ten dedasi. Su savo nedideliais džiaugsmais, rūpesčiais, apniktas graužaties dėl menkučių dalykų, jis buvo nelyginant vaikas, žaidžiantis kur pastalėj, ir pats stumdė jį, kartais užmindavo ant pirštų, kalbindavo, paduodavo ir atimdavo žaislus, tačiau kaip maža turėjo bendro tai su tuo, kuo jis gyveno, kas jį džiugino, vertė kentėti. Ir norėjo... kuo greičiau užaugti, atsidurti tarp suaugusiųjų, gyventi jų rūpesčiais, dideliais, reikšmingais, svarbiais...
...Sociologai konstatavo, kad žmonės ėmė ieškoti suartėjimo būdų, instinktyviai mokosi bendrauti, tačiau santykiai tebebuvo šalti, juos skyrė daug sąlygiškumų, poros vėlai tuokėsi, daug liko nevedusių; rengėsi pabrėžtinai santūriai, nepigiais drabužiais - atitinkamai ir elgėsi, slėpė savo keistybes, bijojo pasirodyti nemokšomis (o vėliau - po penkiolikos metų - keistumas, neišmanėliškumas tapo savotiška mada, mažiau liko vienišų, užsidariusių savo kiaute), tačiau tais metais ėjo į avansceną dalykiškasis, blaivusis, protingasis, santūrusis gamintojo, mokslininko, veiklos žmogaus tipas, tvirtas, tvarkingas, stropiai apsiskutęs...
Paskui pradėta rašyti apie susvetimėjimą, dar vėliau daiktų kultą... Pasirodė solidūs barzdočiai, dailininkai beveik visi ėmė auginti barzdas. Nusivylimas technokratais? Paskui ūžtelėjo džinsuoti vaikinai su sportininkų, estrados žvaigždžių portretais ant marškinių, apzulintais džinsais, megztukais. Staipoki, geibūs, vangoki, be buvusio žvalumo, ryžtingumo; moterų mados gerokai susvyravo, moterys sutriko. Čia, žiūrėk, dar mini, čia maksi, čia jau skeltas sijonas, o kiek pagyvenusios liko ištikimos brangiems, solidiems krimplinams; iš jų siūtais kostiumais, raudonais, žaliais, mėlynais, puikavo kurortuose, stropiai dėjosi šukuosenas, o jaunesnės pasisavino šį tą berniokiška: diržus, megztukus, vyriškus džinsus, batus: pasisavino kai kurias jų manieras, laikyseną; negana to: ir jų kūnai kiek ištįso, sumenko aptakumai; taigi sprendimas buvo kompromisinis: abi lytys pasislinko priešpriešiais, be drovumo, baimės ėmė viena kitai patikėti tiek amžių slėptas savo paslaptis, sklaidyti senąjį žavingumą, slėpiningumą; į paviršių išplaukė kažkas fiziologiška, biologiška; tapo lengviau suartėti, lengviau skirtis, mažiau liko nuskriaustų, nelaimingų, nepatenkintų, smalsių, įsižeidusių, apniktų pagiežos. Abi lytys tarsi priėjo išvadą, kad slėpiningumo šydas, ilgesio, svajonių šydas, slepiantis dvasinius ar fizinius defektus, toks varžantis, gluminantis, sunkus, yra nebūtinas; priešingai: kai kurie net buvo linkę viską rodyti viešumoj - abejingai ką nors žiaumodami, atstumdami atžagaria ranka nuo savęs, sudribę foteliuose, išsikėtoję, jie kėlė kiek apatiškas, vyriškai abejingas ar įžūlias akis į merginą, priekaištautoją ir moralistę, ir jų akys, plaukai, lūpos, gyvaplaukiai, rankos, drabužiai tarsi bylojo: o ką? aš toks... man nusispjaut, ką jūs manot apie mane, mano elgesį, išsilavinimą - ar ne, mažyte?
Mene taip pat vyko savi poslinkiai: jis išsiplėtė, išdriko į plotį, žurnalus, knygas, laikraščius užtvindė saldoki, graudoki, labai panašūs eilėraščiai.
Vėliau žodis sukluso, ėmė smelktis gilyn, jis tarsi pasibodėjo savim, savo plepia gausybe, ėmė purtytis tos vienodybės, maištauti ir veržtis iš nuvalkiotų štampų, klišių, jis tarsi ėmė klausti: kas aš esu, ko noriu, ką reiškiu, ką duodu; tapęs lengvu, besvoriu, atklydęs iš estradinių dainelių, pasišnekėjimų, pigus, bejėgis, vapantis, lengvai visiems atsiduodantis, prieinamas, jis panūdo ieškoti sveikatos, tvarumo, svorio, jėgos, jis ėmė purtytis plebėjiško familiarumo, banalaus daugiareikšmio plepumo, jis pasigedo monumentalumo, klasikinio apibrėžtumo, griežtumo, santūrumo, sausumo - jis beldėsi į jautriausių, talentingiausių menininkų sielas.
Stela, Stela - tas vėjas iš tuščio pajūrio, ta plynuma, tas sausumas, saulės blyksniai plynumoje, bangų pašiauštame paviršiuje, vėjas, puoląs sunkią pilko akmens krantinę, pakrante besiritantys žolės gūsiai, šiukšlyno tvaikas, bažnyčios sienos raudonis, tamsiai ruda plokštuma, iš akmenų prasikalęs medelis, žolės kuokštai...
Gali rinktis, ką nori, - speiguotus popiečius, švytinčio sniego laukus, baltą beržyną, regėtą pro suodiną fabriko langą, sirenos klyktelėjimą, juodus tumulais besiveržiančius dūmus iš aukšto kamino ar alsų žvyro karjero karštį, tamsų ekskavatoriaus plieną, prakaituotus tirtančius pečius, godžias žvyrą graužiančias žiaunas arba aitrias vieškelio dulkes, ką nori - vis vien čia, šioje miesto daly, pakirstančiuose mirksniuose bus kažkas iš ano meto netikrumo, vilties ir skausmo - Stela, sausas vėjas į plytas, į akmenis, kiemų tuštumą, kietas, nepalenkiamas, nebylus skausmas, įkūnijąs akmens pilkumą, plytų raudonis arba pakrantės nendrių šlamėjimas, toks sausas, arba sakingas pušyno aitrumas...
Kaip mes įeisime, grįšime į tą pavasarinį atlapotais langais kambarį su vaza, sprogstančia šakele, vėju, siautėjančiu viduje, išvedusiu į žibučių šlaitą, į slėnius, kur dar neseniai slūgsojo ledo luitai, į rėvą, užverstą akmenimis, o pro juos - į dulkančius vasaros kelius, į pajūrį, į smalingus pušynus, kur šitiek audros išvartytų medžių...
Visa tada čia alpo ir duso. Ant palangių geibo begonijos, šeimininkės ranka vis siekė stiklinės su vandeniu, tablečių, šalimais suposi invalido vežimėlis, tarpuvartėse lekavo šunys, sienos ir grindinio akmenys skleidė alsų nepakeliamą karštį, pūškavo seklumoje garlaiviukas, klykavo balti kirai, iki pusės išsirengę vyrai ardė krantinę, daužė akmenis, trupino cemento luitus, o prakaitas varvėjo jų veidais, žliaugė nugaromis.
Rudenio liepsnos nubėgo kalnais, kas nesudegė vasarą miškuose, ko nenusiaubė gaisrai, dabar almėjo čežančiu lapų geltoniu, plieskė nuo aukštėlesnių kalvų, švietė kloniai, liepsnojo šermukšniai, drisko, čežėjo ąžuolų vainikai; parkai buvo neįtikimai saulėti, šviesūs, fontanai tušti, statulos aptrupėjusios, užmirštos, alėjose siautėjo šviesa, apleistuose rūmuose spengė voratinkliai, grėslus, aitrus keršto kuždesys ir šlamėjimas lapuose po lakuotu batu. Šunynas, kurį tu šėrei, skalijo - toks tada buvo rudenio metas...
O žiema... Stela...
Stela - šalčio raštas šarmotam lange, aukštame senamiesčio danguj stingstąs mėnulis. Laiptai, vedantys į platų šaltą skliautuotą koridorių išpuvusiomis grindimis, aptrupėjusios sienų nišos, šen ten laurų vainiko pėdsakai, vynuogių kekė, koks herbas, rytietiškas ornamentas; ties posūkiu koridorius, garmėdamas į tamsius požemius, išsišakoja, virsdamas siauručiais koridoriūkščiais, iš kur, būdavo, verčiasi šuto garai, burzgia skalbimo mašinos, durys, varinė rankena kaip ranka, ištiesta pasisveikinimui; grįžęs iš pasimatymo su Stela ar paskaitų, rakindavo tas duris, kartais už nugaros išgirsdavo skubius žingsnius pusamžės, visuomet juodai, tačiau elegantiškai apsirengusios moters. Jį magino jos blyškus, gražių bruožų veidas. Ypač akys, didelės, ryškios, spindinčios, slepiančios beribės aistros ugnį, sutikęs tą žvilgsnį, jis kažkodėl pirmas nukreipdavo akis šalin, paskui, jau gulėdamas savo kambarėlyje ir rūkydamas, laukdavo, kol vėl pasigirs tie žingsniai, o kartais išeidavo, kone apmiręs rakindavo duris - ar įtarė ta moteris, kiek jis apie ją galvoja: galvoja įnirtingai, iki devinto prakaito savo kambarėlyje daužydamas "kriaušę", vandeniu iš bakelio suvilgytu rankšluosčiu šluostydamasis suprakaitavusį kūną, siekdamas šalto kefyro stiklinės, žiūrėdamas į langą ar imdamas knygą. Kartą, stumiamas nesuprantamos galios, jis dūlino iš paskos iki artimiausio kampo... Ta gėla, tas aštrus noras suartėti - jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad juos kažkas sieja, kažkas tarsi susigėrė į drėgną to vakaro rūką; jai antrino guminiais ratais vežimą grindiniu tempiančio arklio kanopų taukšėjimas, iš tarpuvartės ištryškusi šviesa, vaikas, klykdamas puolęs prie motinos, jo vapėjimas, jos ranka, glostanti to vaikiūkščio veidą, žiežirbas spjaudančios liepsnos plazdėjimas - kaip godžiai ji rijo sausus sudūlėjusius rąstus... Griūvančios sijos, gaisrininkai, tempiantys štangus, juodi dūmų debesys, besiblaškančios moters šauksmas, o vėliau, kai jis grįžo namo, neįprastai jaukus žiburių raudonis, moterys šiltuose kambariuose, siuvinėjančios ar mezgančios, garuojantys virduliai, ramybė, jauki ramybė; jaukiai ramus net suverstas jo šeimininko butas, į kurį jis tada užsuko, nes kažkur pametė raktą, jo trys murzini vaikiščiai amžinai alkanomis akimis, susėdę prie ugnies, net žmona, apsivėlus rėksnė, kilnojanti puodų dangčius ir isteriškai spygaujanti - vis nusidegina ji nagus; į gatvę, į turgų ji išeidavo taip apsitaisiusi, tokia ori, kad oho - niekas nė pagalvoti nedrįstų, iš kokio ji išėjo "būsto"; net išpurtęs, išdribusiu pilvu, purvinais suplyšusiais marškinėliais žmogus, jo lenktas, aštrus odą rėžiantis peilis... viniukai, kuriuos jis laiko tarp lūpų, kurpalis, plaktukas sunkiu apvaliu galu, platus, su didele sagtimi kareiviškas diržas, kabantis ant sienos, sudriskusi milinė, pistoleto dėklas, veidrodis nuskeltu kampu, stiklainis raugintų agurkų, kuriuos šeimininkas taip godžiai graibydavo pagiringais rytais, - visa tai jam pasirodė kaip sena jauki idilė.
Eidamas dabar, skverelyje, už kurio buvo aukšti ligoninės mūrai, jis stabtelėjo, dirstelėjo į savo buvusio kambarėlio langelį. Kažkas vos vos praskleidė užuolaidą, kažkieno, gal pavydžios meilės, gal tos moters akys, alkanos, godžios akys smigo į jį. Tačiau jis vis tiek buvo įsitikinęs, kad ir dabar ten gyvena koks ištįsęs vaikinas, ant taburetės sumesti jo drabužiai, ant stalo knygos, žurnalai, vandens grafinas, stiklinė, rašytojų, aktorių, sportininkų nuotraukomis nuklijuotos sienos, nejauki pro šarmotą langą besismelkianti šviesa, fikusas apdulkėjusiais lapais, įdubusi sudedamoji lovelė, senas apvalus stalas, apskrudintas cigaretėmis, apšiuręs fotelis, kuriame mėgdavo ilsėtis jo šeimininkas, taburetė. Jis ką tik išlindo iš lovos ir dabar mankštinasi - tampo espanderį, kilnoja hantelius, o gal daužo jo paliktą "kriaušę"... Retkarčiais čia ateina kepenų ciroze sergantis šeimininkas, sunkiai šnopuodamas, atsisėda ant suklypusios taburetės, nusišluosto nuo kaktos prakaitą, įremia patinusias akis į batų tepalu nuzulintus kareiviškų kelnių kelius, tyli, dairosi, laukia. "Gal turi ko išgerti, gal červoncėlį?" - klausia žiūrėdamas į tą sienos vietą, kur kitados kabojo Stalino portretas. Kartais jis, būdavo, atvirsta suprakaitavęs, pūkšdamas, liguistai žvilgančiomis akimis. Trinktels ant stalo vyno butelį, išvynios iš laikraščio agurkiuką, dešrigalį. -"A... pasimėgaukime! - Prisipila stiklinę, išgeria neatsikvėpdamas, tik pasiglosto pilvą, patapšnoja sau per krūtinę ranka. - A... smagumėlis! - Suleidžia pirštus į standžią žilstelėjusią ševeliūrą, nusižiovauja, pasirąžo, vėl - kliu kliu į stiklinę, kliu kliu į gerklę. -A... še, ir tu išgersi! Gerk, jeigu duodu, gerk, ko purtais, tokius mes, būdavo, va šitaip už sprando, kaip kačiukus, o jei ne - atsivėdėjai ir tarkšt į sieną, tegu dvesia. Inteligentas mat, žinome mes tokius inteligentus, ką čia skaitai, parodyk. Nebijok, neliesiu. Visi mes čia savi, nereikia taip toli pasinešti, tu dar nieko nematei, nepatyrei. O tose tavo knygose rašoma... Daug jie supranta, daug žino, va... o tai buvo galva, tai smegenys. Žinai, vaikeli, ką aš tau pasakysiu, žinai, aš tau patarsiu kaip tėvas... Nenori, nereikia, apsieisim be tokių... Valia! Geležinė valia. Titano protas. Visą pasaulį jis turėjo va čia (pabaksnoja sau į kaktą pirštu). Žinai, ką jis numatė, žinai, kodėl jis taip darė? Aš tau pasakysiu, ateik, niekas to nesupranta, niekas nežino, pienburniai!.. Gerk, aš tau sakau, šunsnuki, gerk, visos jos kekšės, kam tu čia jos paveikslą laikai, - parodo akimis į nedidelį Stelos portretėlį, - iš akių matau, kad kekšė, pražūsi tu su ja, patikėk, ar tokios gali kareivį atjausti, suprasti, kokie pavojai tyko, ar jos gali? Būdavo, grįžti išvargęs namo, nusivelki milinę, nusikabini revolverį, o ji, sterva; kur buvai, paaiškink; o čia nieko aiškinti negalima, paslaptis, grįžti ir džiaugiesi, kad bent sveiką kudašių išnešei, o jai to dar negana... Žiūri akis išvertusi. ...Žvaigždutė... kada tau prisegs naują žvaigždutę, kada pinigų daugiau gausi... gausi... sulauksi iš jų, va ką tu gausi, matai - špygą.
Ko gi taip žlibini akim? Nesuprantu, ar vienuolis tu, ar ką, tokiam tik sutaną užvilk, tiktų, ką? - šneka lyg su kažkuo kitu. - Manėme, nė vieno nebėr, o žiūrėk, užsilaiko, stovi... Tikrai stovi ten... kampe... ar čia akyse man vaidenasi? Gerk. Sakau tau gerk, svo...- švogždžia ir grėsmingai artinasi prie jo stiklinę atkišęs. Nieko nebelaukdamas, jis sprunka pro duris, tačiau ausyse dar ilgai skamba beprotiškas kvatojimas ir kliedesys. - Noparskas! Žinai, kas tu - noparskas! Ar žinai, kad adatą reikia smeigti su noparsku?"- šaukia tas žmogus iš tarpdurio.
Kartais vėlų vakarą rasdavo jį sudribusį ant sofos, ir per visą naktį gargaliavimas, krioksmas, riaugėjimas, padriki šauksmai, grūmojimai, bildesys, kol versdamasis nudribdavo žemėn.
Jis buvo girdėjęs, kad tas žmogus jau ilsisi apleistose lenkų kapinaitėse, čia pat, miesto pakraštyje, ant kalvos, prie konservų gamyklos, guli po sniegu, po sunkiais granito luitais, kur griūvantys paminklai, išblukusios skaisčiaveidžių Teresių, Kotrynų, Marijų nuotraukos, putlūs nekalti kūdikėliai, orūs generolai, rūmų tarėjai, advokatai, šlėktos, pirkliai, profesoriai, filomatai, filaretai, masonai, jų ginčai, jų aistros, jų begalinis išdidumas; virš visa to plieskėsi žvarbi, guvius merginų veidus gnaibanti aušra ir iš aukšto kamino virstantys jos padažyti dūmai, ir šaltis, skubinantis žingsnius, ir vartelių girgždesys, ir jaunos įsimylėjusios širdies plakimas, drovus nekantravimas - ateik, ateik! - o kažkas, žiūrėdamas į apsnigtą miestą, deklamuoja: "Aušrine! Keltis laikas jau! Žiemių žvaigžde reik būti tau!"
Kartais tokiu metu ketaus krosnelėje jau kūrendavosi ugnis, jos atšvaitai plazdėdavo ant murzinų, pilkšvai melsvų sienų, ant apšarmojusio lango, o ant elektrinės plytelės garuodavo virdulys, ir jis gerdavo karštą arbatą, tepdavosi uogienės, o šalimais būdavo Stela, tokia geidžiama, reikalinga, galinti jį išgelbėti nuo pražūties, tačiau neįstengianti, nenorinti; į jos šaltą ledinį abejingumą, pašaipą jis atsitrenkdavo, kai panūsdavo ją apkabinti, kai laukdavo geidžiamo žodžio, intonacijos, žvilgsnio, judesio - ji visuomet padarydavo, pasakydavo ne tai... Jis būtų leidęsis apgauliojamas, tačiau net suvaidinti ji nemokėjo taip, kad jis bent akimirką užsimirštų, pailsėtų, sušiltų, kad atslūgtų skaudi neviltis, neturėjimo jausmas. Viltis čia nebuvo ko - tai jis puikiai suvokė protu, matė, kokia ji nepataisoma, o vylėsi kaskart, nuolat, prieš savo valią, viltis atgydavo, vos jis nukreipdavo nuo jos akis, vos nukaukšėdavo koridoriuku jos apmaudingi žingsniai, vos išvysdavo ją vaizduotėje, pradėdavo tariamus pokalbius. Viltis, stipresnė už jo proto ir valios galias, beprotiška, nieko nepaisanti viltis, kad jie gali būti kartu. Viltis ir pragaištingas tikėjimas, kad jis negali be jos egzistuoti. Ji, tik ji. Jos balso tembras, plaukų spalva, jos kūno linijos, lūpos... Ji buvo vienintelė, ir tik iš jos lūpų turėjo išsprūsti vienintelis, išganingas, magiškas žodis. Bet ne... niekad jo nesulaukė, nors kaip, su kokia viltimi, koks budrus, suklusęs laukė.
Čia, kur seni namukai grūdas vienas prie kito, kur betonuoti kiemai, skurdūs medeliai, sudūlėjusios sienos, akmenimis grįstos gatvelės, vienuolynų rūsiai, amatininkų dirbtuvės, čia, kur gali sutikti pamėkliškų būtybių, iškaršusių senių pamišėliškomis akimis, šitame senų namų sąvartyne, kur šviesa nepasiekia pusrūsių langų, už kurių pelargonijos, šaldytuvai, televizoriai, seni sukiužę baldai - foteliai, sofos, spintelės, kur prigrūsta visokio šlamšto, pro langus žiūri vargani girtuoklių vaikai, šituose paplavomis dvokiančiuose kiemuose, kur šmižinėja benamiai šunys ir katės, čia, Dostojevskio natašų, zinočkų būstinėse, kur kiemai tokie pamėkliški mėnesienoje, čia, kur kažkas šasčioja, skreba, derasi, tyloje taikosi bėgti, čia, tuose kiemuose, laiptinėse, kur visa tarytum nerealu, net pavasarinė šviesa, džiūstantys skalbiniai, žaidžiantys vaikai, jų balsų klegesys, vizgėjimas, gainiojimasis, net senės, mezgančios pasieniuose ant suoliukų, net kuprotas rachitiškas gluosnis, čia, kur taip alma rudeniniai klevai, kur šviesa tokia rėžianti, čia, kur niekas nerenka kaštonų, kur tik girtas, aitrus apsvaigimas, spengianti neviltis, apleistumas, čia, kur kitados vešėjo medeliai, gėlynai, kur saulėtos verandos, laiptinės, varteliai, kiemai... namai, kilę kartu su gyvenimu, kai čia kraustėsi turtingi miestelėnai, kur puikavo jų žmonos ir dukterys... Čia namai siauručiais apmusijusiais langeliais, su iškaršusiomis senėmis, namai, kurie, kad ir kiek juos perstatinėtų, kiek remontuotų, dažytų, dumba, skilinėja, griūva, juose nuolat pakirsta senosios vėlės, klaidžioja vidurnakčiais, stelbia naujuosius gyventojus, - visiems čia tik trumpalaikė priebėga, šie namai nepritaikyti naujam gyvenimui...
Čia jį visuomet apimdavo toks jausmas, tarsi būtų atsidūręs kitame laike... Grindiniu trinksi, kaukši arklių kanopos, snūduriuoja ant pasostės vežikas, kažkas, apsigaubęs tamsiu pledu, dingsta už kampo, nudarda karieta...
Čia fiziškai pajusdavo nelemtą, pirma laiko užgesusį gyvenimą, kažkieno pasmerkimą, vienatvę. Šviesa mažyčiame aukšto mūro langely, žingsniai po žemom skliautuotom lubom, aitrus gergždžiantis džiovininko balsas, jo karščiuojančios akys, platūs kaulėtų rankų mostai. Ko norėjo, kokia aistra, beprotišku pasiryžimu ar viltim springo tas amžių pragaištyje dingęs balsas? Kas buvo ta švelniom akim aristokratė, slaptai lankiusi tą atsiskyrėlį, raupsuotąjį? Šit sėdi ji ant jo kieto gulto kraštelio, pataiso žvakę, dirsteli į padėtus ant stalo popierius, knygas, negalėdama atplėšti akių, seka kiekvieną to vyriškio krustelėjimą; baltas nertinis, pirštinaitės, ji pasitaiso šydą - be abejo, tarpuvartėje jos laukia karieta ir vežikas. Kas buvo tas vyriškis - o jis buvo tikrai, jis gyveno kažkuriame šių namų, buvo ir ji, tokia tauri, atsidavusi, pasiaukojusi, graži, kilni, jo nelemtos būties prisišaukta palydovė ir atspindys, buvo jos beribė meilė, kančia, skausmas, jos nekaltybė, gėris, ištikimybė. Prieš ką tas žmogus maištavo, kokį neįvykdytą sąmokslą ruošė, kas buvo jo draugai, kas priešai? Ką jis galvojo, kartą naktį priėjęs prie savo slėptuves langelio, kai mėnuo taip ryškiai švietė, išnirdamas iš švytinčių amžių ūkų ir vėl į juos grimzdamas, kodėl jį, tą užkeiktąjį romantiką, tą nepripažintą herojų, didvyrį, pranašą, poetą, įsimylėjėlį taip magino ši šviesa, kokių sąsajų, bendros lemties, artumo ar meilės fluidai sruveno grindiniu, gulė ant stogų, karpė griežtus šešėlių kontūrus, vilnijo miškingais skardžiais, gaubė pilių kuorus, tūžo grėsmingomis bangomis, plito į tolumas tokiu slėpiningu skaidriu švytėjimu, kuriam nė viena jautri siela atsispirti negali?
