en
[3]
- Ko toks liūdnas? - klausia Juzukas mašinistą.
- Ar aš? - sukrunta mašinistas. - Teisybę sakai. Gniaužia va čia. Važinėju važinėju po kiemus, vis naktys, svetimi žmonės, nė kur mano namai, nebežinau.
Juzukas patyli, įtraukia pilną krūtinę oro ir sako:
- O, jeigu aš tavo vietoj būčiau! - Ir akimirką save išvysta sėdintį šitaip, ant kretančio nuo motoro rąstgalio, tepaluotą, dulkėtą. Bet kurgi bus tas vaikas, kuris degančiomis akimis žiūrės į jį, didįjį nakties burtininką? Kur ta naktis, kokiame pasviety? - Iš tikrųjų liūdna, - atsidūsta Juzukas. - Aš ką tik pamąsčiau...
- Apie ką?
- Kad tu labai labai toli nuo kažko.
- Teisybė, vaike. - Ir patylėjęs: - Sakai, mašinistu būti norėtum?
- Tik leisk!
- Manai, kad čia didelis mokslas? Nieko gudraus čia nėr, vienas vargas.
Kaip dažnai tokias nuovargio gaideles vaikas girdi suaugusių balsuose! Jos visuomet jį užklumpa, kai džiaugsmingai puola artyn.
- Matai, - sako mašinistas, - aš dar ir muzikantas, o muzikantas visuomet be pačios, kaip kurpius be batų.
- Kaip Ambraziejus! - šūkteli Juzukas.
- Jokio Ambraziejaus aš nepažįstu. Aš iš toli, iš Žemaitijos. Žinai?
- Kur ta Žemaitija?
- Prie jūros.
- Net prie jūros!
- Žemaitija - tai Lietuva, - ir mašinistas, braižydamas pliūpsinčioje liepsnos šviesoje ant sniego žemėlapį, ima aiškinti, kaip čia yra.
- Aišku. Dabar labai visa man aišku. Gerai, kad tu iš Žemaitijos.
- Iš Žemaitijos. Tik klydinėju ne su smuikeliu, o su motoru, bet čia beveik tas pats. Jokio skirtumo, - sako mašinistas.
- Na ir pasakei! - spygteli vaikas. - Na ir palyginai! Nei šį, nei tą nušnekėjai.
- Trauk greičiau, po perkūnais! Diržą numesk! - subliūva laukan išbėgęs Vizgirda ir, čiupęs pavarą, nulekia su ja paknopstomis. Klojime užgęsta šviesos, nutyla motoras.
- Jėzau, vajėzau! - suaimanuoja kažkas ant stalo, tarp pėdų, kur vyrai kažką velka ir šviesdamas liktoriumi stovi Konstantas. Tai Felicija. Vyrai išneša ją laukan, paguldo į vežimą, ir ratai nudarda pavieškelin.
...Balta, pravėrusi lūpas, guli vežime Felicija, ir snaigės leidžiasi ant jos blakstienų. Neturėdamas kur dėti savo didelių rankų, sukaliojasi tarp žmonių Apolinaras. Už jo nugaros kruvinų šiaudų kuokštas.
Siaubas pamažu atslūgsta.
- Gal ne taip smarkiai sužeidė, - sako Konstantas, ir Juzukas staiga prisimena, kad rytoj tėvas žadėjo skersti meitėlį. "Rytoj eisim čiužinėti", - pagalvojo jis. Bet džiaugsmas, visą laiką kibirkščiavęs jo akyse, jau išblėso. Jam gaila Felicijos, - Felicijos, kuri aimanuodama kratosi dardančiame vežime; Felicijos, kuri ne kartą jam yra davusi saują žemuogių, serbentų ar vyšnių, tų pačių, kurių neleisdavo raškyti jos motina; Felicijos, kurios juokas jam labai patiko ir kuri buvo vadinama ištvirkėle. Ir jos brolio Augusto jam gaila.
Kitą rytą, tavotu išteptais medpadžiais traiškydamas plonytį ledokšnį, jis nuolatos gręžiosis į baltus Kainoriaus stogus, į patekančią saulę, į girias, galvos apie Feliciją ir stabčios pasiklausyti - bene vėl pasigirs kuliamoji...
Dviejų pašnekesys tamsoje. Begarsis, tik nujaučiamas. Už sienos bilsnoja galvijai, ramiai ir vienodai alsuoja vaikai, nuo vieno šono ant kito, čežindama čiužinį, vartosi senoji Daukintienė (ji gyvena tai pas vienus, tai pas kitus). Pas Kristupą tebeaidi balsai, kūlė šituose kiemuose pasibaigė, bet Vizgirdai atrodo, kad jis paliko neužrakintas duris, paskui susigriebia: nebe mano, ko aš sergu.
Apie ką tu galvoji?.. Ko tyli, sakyk, mes šitiek metų pragyvenom kartu, ir vaikai jau baigia užaugti, o tu, man rodos, taip ir nepasakei nė žodelio tokio, kuris širdį paglostytų. Įeinu, būdavo, trobon nuvargus nuo darbų, ar iš daržo grįžtu, ar nuo galvijų, vis krosnį skubu užkurti, ruošiuosi, bėgu, reikia bernioką aprengti, o sąnarius taip gelia, taip gelia, ir visada lyg pašalinė, nė akių nepakeli, nematai, lyg ne tavo visa čia būtų - ir vaikai, ir namai, ir aš pati. Užmigdama, būdavo, vis į Diržio keliūkštį žiūriu, lyg laukiu ko, sakau, gal kas ateis... Kartais per mielą naktelę taip akių nesudėdama, ir, žiūrėk, jau rytas, už sienos gaidys tik lap lap sparnais, reikia keltis, ir lyg Kristupo balsą girdžiu, o kartais Kazimiero, ar motina taip šaukia, taip šaukia, sakau, gal kas atsitiko ar atsitiks. Ir kodėl man vis reikia sukti galvą dėl jų visų, suaugę jau, nebe vaikai, o kiekvienas rūpi... Būdavo, ar berniokui rūbus adau, ar šiaip ką dirbu - visokios mintys į galvą tik lenda, tik lenda. Ir toks nuovargis kartais apima, tokia saldybė, net sąnarius gelia. Net nebežinai, kas tai - kančia ar laimė, ta pragariškoji ugnis, per visą kūną nueinanti. Kartais taip ir mirštama. Prisimenu, Elžbieta, kai gimdė, taip plėšėsi, taip plėšėsi, o veidas spindi. Net nebežinai - skausmas ar laimė...
Vizgirda žiūri į tamsą. Galvoja. Aidu atsiliepia jo mintys, tokiu, kurs grįžta nuo klojimo skliauto, parausvintų saulėlydžio skardžių ir pamiškių.
Ką tu vadini laime - vienas koktumas. Man, vyrui, to yra per maža, tai yra per menka. Antai Rėziokas, visa metęs, išėjo, ir Putrimas, ir Kristupas visą laiką pusiaukelėj, ir mane, sakau, gal pašauks, kaip amžinatilsį mano tėvą, jis iki austrų žemės nuėjo... Po teisybei, ką moterys laime vadina, tikram vyrui vienas koktumas.
- Ar iš pragaro būsi pabėgęs, kad taip šneki? Tikrai iš taviškių kas nors ten yra skrudęs...
Antai tavo brolis Konstantas... Ar čia vyras? Težino paskui savo pačią sekioti.
Tyla ir sunkūs atsidūsėjimai. Vienos rankos sunertos ant krūtinės, kitos - po galva pabruktos. Mintys tylios kaip vandens tekėjimas, retkarčiais sušniokščiantis seklumėlėse, tyliai suplaukiantis į sietuvas. Seniai prasigraužė tokią vagą, ir niekas jos nebepakeis. Ir vis tos pačios kliūtys pasitaikys kely, tie patys akmenys, vingiai ir seklumos, tie patys versis vaizdai, kur dulsvos tolumos, šviečiantys skardžiai, valkstomi rūko miškai, aidus gervių klyksmas, riešutynų kalnai ir ratų dardėjimas dulkėtam keliūkšty, o kartais - kaip smagiai jie darda į turgų gruodo žeme...
...Regi jį pati: stovi ant kranto, žiūri į vandenį, trauko smunkančias kelnes. Arba sėdi pavasario pavakary ant skardžio klausydamasis, kaip plaka lakštingalos. Kas jam yra? Virš rasotų miškų plaukia mėnuo, klaidžioja rūkai. Sustojęs kur papievyje, pasiklauso - iš visų jis vėliausiai gula. Laikas plaukia ir plauks, kol pasieks Didįjį Vandenyną. Kiekviena bangelė, atskirai šturmuodama savo kliūtis, čia išnyra, čia vėl pradingsta... Vanduo... vanduo, ir protėvių šešėliai, sklendžiantys naktyje, - jų išvaikščiotos, nuakėtos, nugludintos, nučiupinėtos šitos kalvos ir slėniai. Tyliu kuždesiu atsiliepia balsai, tie patys, kuriais pašaukiama. Vienas kūnas, viena ir dvasia, o manei - šnekant kūnui, dvasia atsilieps.
Miegas neima, ir Vizgirda dar pagalvoja, kad galėtų kiek paskaityti. Nė lempos nereikėtų degti: kambary šviesu nuo pirmojo sniego, šviečia durys, sienos, langai, šviečia baltas pečiukas, malkos... Tylu, tik kartais pas Kristupą pasigirsta dainos ir juokas. Tas su visais glėbesčiuojasi, blogo žmogaus nuo gero greit atskirti nebegalės... Ką tu žinai apie gerumą ir blogumą, pasakė jis kartą. Žemė visus sulygina, visi mes vienodai akli. Šneki kaip pranašas, pasakiau, vis iš aukšto, rėksmingu tonu, lyg ne mūsiškis būtum, lyg iš toli, kaip svečias, mūs už skvernų patampyt atkeliavęs, lyg ne kartu mes būtume kiaules ganę, ne į tas pačias vakarones vaikščioję mergų šokdinti. Teisybė, paskui mus paniekinai, išvažiavai, nebenori atgal sugrįžti. Ir negrįšiu, atsakė, kas kartą išėjo, nebegrįš, bet nesu aš jums ir svetimas. Velniai žino, kas tu esi, pasakiau. Ambraziejus tave iš kelio išvedė. Mane? Iš kelio?! Tai tu... vieną kelią tematai, o ką daryti tam, kuris jų regi tūkstančius? Ir valdžią, sakau, tu čia giri, čia keiki. Ir man rodosi, kad jie didelę klaidą daro viską žadėdami. Išleps žmonės, ištiš, visko iš svetimų rankų telauks. Daug kas gerai, bet yra ir blogumų. Žmonės visuomet rungtyniaus. Vienam gerai - kitam negerai. Vis ko nors stigs. Apie tai reikia aiškiai šnekėti. O dabar... lyg jie gyvenimą būtų sustabdę, atgręžtos visos galvos į priekį... Kas gi ten mūsų laukia? Senatvė, sunykimas, mirtis. Kuo gi reiks guostis negalioje? Kažkuo lyg nepasitikima, kažką norima nuslėpti, bet kaipgi nuslėpsi - mato kiekvienas... Kentėti kiekvieno dalia, o dabar... Apie tai nė žodžio, kas kur - ir lekia vieni pas kitus rėkdami, tiek alaso, tiek visokių skundų, tiek daug panūdusių išvysti teisybę. Gerai Kristupas sako: "Kurgi tu, teisybe, esi? Jeigu ne mano, tai kieno gi tau duotos akys?.."
Nemiega ir Juzukas. Plačiai atvertomis akimis žiūri į tamsą. Priešais ant sienos tavaruoja liepsnos atšvaitai, po kairei jam šviečia langas. Juzukas irgi klausosi.
Vakar paskerdė meitėlį, ir, rodos, dar nenutilo gyvulio žviegimas. Kraujas šliūkštelėjo iš žaizdos ant batų, ištrūkęs meitėlis pasileido laukais šlubčiodamas ir žviegdamas. Griūva, vėl keliasi, lekia nuo besivejančių vyrų, o kai metasi šonan - kraujas šliūkšteli iš žaizdos lyg iš geldos. Raudona plazma, ugninė tyrė, raudonas žviegimas ką tik nudarytame darže, pušynėlyje, už kluono... Anksčiau, būdavo, slepiuosi, kišu galvą po pagalve, o dabar - matysiu aš ar nematysiu, vis vien papjaus, nuo to gyvuliui nebus lengviau. Išeinu kieman ir žiūriu. Manau, jeigu vyrai gali - galiu ir aš, reikia priprasti, ir man juk kada nors teks... Ar tu bijotum? - klausia sesuo. Žinoma, kad bijočiau, atsakau ir galvoju - ne, negalėčiau, ir nesuprantu, kaip suaugę gali. Ir ašarų aš niekad nemačiau jų akyse. Antai Augustui koją rąstas sulaužė - ir neverkė. Ir Felicija tikriausiai nenubraukė nė ašarėlės. Nesuprantu, kaip jie gali iškęsti, gal jiems ne taip skauda. Mane ar pravarde pavadina, ar žabeliu sušeria - tuoj žliumbiu, o paskui pykstu ant savęs. Palauk, pasakė Augustas, ir tavo laikas ateis. Nė aštuonių kilogramų aš neiškėliau, o vaizdavausi kažin ką galįs - kalnus, rodės, nugriaučiau... Kaip mudu su seseria smaigstydavom prie lango rėmų vabzdžius!.. Jeigu tėvui pasakyčiau, kaip ji kalba... Vizgirdžiokas ir laumžirgiams sparnelius nuplėšo, žiogams kojeles nutrauko... Jie patys palieka, sako. Iš tikrųjų palieka, va, žiūrėk: kojelė dar tebespurda, kai žiogas nušoka, susitraukia tarp jo pirštų kaip gyva, ir slieką jeigu pusiau perkerti ar ant kabliuko užmauni, kurį laiką jis dar spurda vandenyje. Ir varniukus Vizgirdžiokas iš lizdo išmėto - kuo jie kalti? Šlykštūs, pasakė kartą. Tu pats šlykštus, todėl visur ir regi šlykštynes. Ar tu nenutilsi, biriuk, šaukia jis. Visiems jis yra davęs pravardes, aš jam biriukas, sesuo - išstypėlė, Algimantas - šveplius teplius, nė vieno vardu nepašauks, vaikšto kaip gaidys, o pabandyk užkliudyti - tvos kuo pakliuvo, anądien taip laužė sprandą, kad net tamsu akyse pasidarė, maniau, jau viskas, šaukiu - paleisk, paskui ir šaukti nebegalėjau, o jis vis vien riečia. Gal jam koks malonumas visus kankinti? Algimanto vietoj būdamas, aš jam parodyčiau.
...Manai, kad joms skauda? - pasakė Algimantas, išplėšęs spurdančiai žuviai akį. Jos proto neturi, ne taip kaip žmonės, nieko nejaučia; ir žmogus, netekęs proto, nieko nejaučia, kaip miręs. Bene tu žinai, pasakiau. Kilbukus kartais už pilvo ištrauki - šliaužioja, lyg jiems niežėtų, palikdami smėly ruoželius, kur tie ruoželiai, žinok, ir kilbukų yra. Vizgirdžiokas kabliuką su žarnomis išplėšia... O aš triušio negalėjau užmušti; balta patelė, visa apsipešiojusi, vaikai jau buvo apsipūkavę, naršė po šiaudus, kai patupdžiau ją ant narvelio viršaus ir, laikydamas už ausų, sudaviau plaktuku į kaktą, vieną kartelį, kitą, nesmarkiai, kad neskaudėtų. Staiga kad pašoks sucypus - suprato pagaliau, ką jai daro, maniau, kad ir akis išdraskys, bet ne, išsprūdusi iš rankų, nušoko žemėn, šonai tik plast plast, žvilgtelėjo raudona žaižaruojančia akimi. Ir tu... tu... - rodos, išgirdau, - tu, kuris landžiojai į mano narvelį, glostei, kaišiodavai dobilų kuokšteles, duodavai puodynės šukėje pieno - kodėl jie prie žmonių nelaka? - tu šitoks? - rodos, pasakė ji. Nusviedęs plaktuką, kiek įkabindamas pasileidau namo, o širdis taip daužėsi, vos kvapą atgaudamas, įbėgau gryčion ir sakau: ten, eikite pažiūrėti... Pamotė rado vaikštinėjančią šalinėje, dobilo stiebelį įsikandusią, paėmė už paskutinių kojų ir trenkė į stulpą...Jeigu muši - mušk negailėdamas, pasakė Algis. Duok, kad vietoje būtų negyvas. Man nieko nėr, leisk užmušiu, - ir veržte veržėsi prie narvelių. Kaip tėvas, - sako Vizgirdienė. - Tas irgi žvėrelius galabija. Spąstų visur pristatinėjo, invalidais visus pavers. Jau baigtas, šaukia Algis, išlįsdamas iš už klojimo su iškeltu triušiu, dar gyvas, vos vos trūkčioja. Odą lupk!.. Nesuprantu, kaip jie gali. Paskui prapjauna kailiuką - peilis girkš girkš į gyvą kaulą, į stemples, išrėžia "kelnes", nupjauna ties uodega iš papilvės, pakabina, pagaliuku pervėrę kojas, ir tempia už kailiuko kraštų - nusismaukia kaip sūrmaišis... Čia buvo toks žmogus, Pakštas, tai jis gyviems šunims odas lupdavęs, baisu klausytis, koks cypimas, sako Kazimieras. Paskui perrėžei pilvą, sumerkei rankas į karštus garuojančius vidurius. Susiraičiusi žarnelė, tikri karoliai, bent pasakymas, kada Algimantui ant kaklo užnersiu. Na tu, biriuk, šauktų išrausdamas. Tada tik saugokis. O ką jis padarys? Nieko. Bet kas čia dabar - visokios keistybės lenda į galvą. Bent pasakė - "karoliai"! Būna kartais: tariesi pirmas ką nors atradęs, o žiūrėk - kitas jau žino, jau yra pastebėjęs tą patį daiktą ar kokį panašumą. Nustembi tai iš kito lūpų išgirdęs. Kaip čia yra, kad žmonių mintys lyg susišaukia, ką vienas pagalvoja - tą ir kiti. Slapukas! - šaukia Vizgirdžioko sesuo. Su tavim nė neverta eiti slėpynių, tu ir taip visą laiką slepiesi, - ir brūkšt brūkšt dilgėle per blauzdas. Na tu, išstypėle! - šaukiu visai taip kaip Vizgirdžiokas, ir balsas toks pat.
Ne, tu tik pamislyk, šnekėjau kartą Algimantui, kai tas darinėjo mėsą. Gyveno žvėrelis, džiaugėsi, šokinėjo, o dabar matai, kas beliko iš viso jo grožio. O jeigu ir žmonės taip - užkasė, ir nebėr, kaip nebūta, tik kaulai. O tu manei - ne tas pats? - sako Algimantas. Tu sakei - ne tas pats, sakei - žmogus turi protą. Vis vien vienas galas, - sako Algimantas, darinėdamas ant rasotos žolės dar šiltą gyvį. Stoviu po belapiu klevu, ir šiurpas eina per nugarą nuo to, ką pagalvoju ir girdžiu. Kaip tu gali taip kalbėti, - sakau Algimantui. Vis vien, - atsako tas, ta pati mirtis kaip ir triušio. Tada paėmiau grumstą ir sviedžiau tiesiog jam į galvą. Kaip tu gali taip galvoti! - Lyg ne teisybė, pasakė Algis, stovėdamas po šlapiu belapiu klevu. Teisybės nėra ko slėpti. Ne visuomet, atsakiau. Ir tavo tėvas, ir Vizgirda, visi slepia teisybę. Ką gi slepia? Apie kokią teisybę tu šneki? Apie bailumą. Tavo tėvas bailys! - štai kaip aš jam atsilyginau. Tu pats kaip triušis, tariau. Jeigu tau taip reikia teisybės, tai žinok - tu pats kaip triušis. Nu tu, biriuk, nu kai pagausiu. Ir tu slepi, savo šveplumą slepi, šaukiau nubėgdamas, bet tas nebegirdėjo. Ir gerai, kad negirdėjo. Jis toks geras. Algimantą aš labiausiai myliu, ir šitaip pasakyt, šitaip pasakyt, ui ui, inkščia suspausdamas kumštelius. Baisu! baisu! Koks aš, koks... nedėkingas!
Po savaitės sniego nebeliko nė pėdsako, ir Vizgirda vėl išėjo sodinti medelių.
Ilgai dvejojo, ar veisti sodą, ar ne: žemė prastoka, neaugs. Pradžią davė berniokas, pasodinęs keletą iš pakrūmės iškastų medelių - šermukšnių, klevų, obelaičių. Dabar Vizgirda, kur buvęs kur nebuvęs, jau sodelyje.
- Kaip apsėstas, - sako Vizgirdienė Konstantienei. Abi nusikvatoja.
- Kam kasinėji? - Kazimieras laiko už pavadžio arklį. Žemė jau nebe tavo.
- Džiaugiesi?
- Aš jau prisiplūkiau.
- Manai, dabar nebereiks?
- Nebe tiek. Matai, kaip greit visi sulėkę iškūlėm.
- O kiek nubyrėjo!
Abu patyli.
- Ar kult eisi?
Vizgirda kaip negirdi. Tik kastuvas džerkšt džerkšt - žvyras. Retkarčiais ir plytgalių bei akmenų pasitaiko.
- Mano tėvo gryčia čia stovėjo, - sako Vizgirda. Jo balsas kaip visuomet apmaudingas, kažkam priekaištaujantis. - Jau tada, - sako jis, - sodą reikėjo užveisti. Mano tėvo tokia mintis buvo. Kiek didelių medžių dabar čia augtų. - Paskui, rodydamas Kazimierui plytgalį, priduria: - Matai, kaip išsilaikiusi, nė netrupa. Gal dar Dusmenų plytinėje degta. Anksčiau, būdavo, ką padaro, tai ne dabar. Vienas plytos šonas aprūkęs, krosnyje va taip stovėjo. Prie šitos plytos gal ir tu dar nagus apšildavai.
- Tfu, - nusispjauna Kazimieras. - Tau vis anksčiau, anksčiau. Ausis išūžei.
Nusviedęs plytgalį, Vizgirda vėl imasi darbo. Kazimieras tebestovi, žiūri, kaip Vizgirda kasa, - et, vis vien iš šito sodo vaisių neskins, nespės...
- Jeigu visi taip galvotų, - sako Vizgirda, - nieko nebūtų.
- Eik geriau į kolūkį, vis darbadienis.
- Ką už jį gausi? Saują pelų?
Darže šlapius runkelius darinėja jo moteriškė, tačiau rūkas toks tirštas, kad per keletą žingsnių nieko nematyti. Šalimais stovi Konstantienė. Ji įdėmiai klausosi, kas ten šnekama. Dabar, kai yra nušalinta nuo valdžios, visa, kas čia daroma, ją siutina.
Smagiai švilpaudamas, sukaliojasi apie klojimą Konstantas - užkėlė ant stogo kartį, dabar svertą pėdams paduoti prisitaisys, ir darbas eis kaip iš pypkės.
- Eik kulti! - šūkteli prajodamas Kazimieras.
Dirvoje birzgauja traktorius. Klimpdamas ir taškydamasis purvais, jis tempia keletą plūgų ir akėčias. Reiks pažiūrėti, kiek suarta, pagalvoja Kazimieras, prie vakarykščio pridėjus, bus jau geras plotelis. Arkliui visa savaitė darbo. Gal ir daugiau.
Ir pats nepajunta, kaip pasileidžia smagia ristele.
Traktoriukas trata ir trata.
Vizgirda kiek pasiklauso, pasidairo ir, sviedęs kastuvą, eina į savo pakrūmes.
Niekad jis nėra per Užpelkio kiemą perėjęs, nesilanko pas Kazimierą, Diržius, kojos iš savo lauko nekelia. Ir sietuvai, ir keliukui, ir karklynėliui, ir šermukšniui, raustančiam galulaukėje prie vieškelio, net akmeniui, aplink kurį nuolatos tupinėja vaikai, prigijo jo vardas.
Atgręžia į jį romias akis sartasis. Supratingo gyvulio akyse visas Vizgirdos gyvenimas: kaip galuodavosi su apvirtusiu vežimu, kaip dardėdavo paryčiais į turgų su kriuksinčiais dėžėje paršeliais; jose ir Maldonio skardžio šviesa, kai vakarais, būdavo, girdo savąjį sartį brastoje, ir miško kirtėjų kirviai, ataidintys iš girios, kur jis vis ruošėsi nuvažiuoti rąstų traukyti.
Vizgirda glosto arklio prusnas, tapšnoja per kaklą, pečius, žiūri, ar nesumušti, arklys pakelia priekinę koją, ir šeimininkas ima apžiūrinėti pasagą. Paknebinėja - kraujas, pūliai... Ir šonas suraižytas, net oda perrėžta. Sartis žiūri į Vizgirdą, nugara trūkčioja, lyg laukia, kad pažiūrėtų, paglostytų, ir tokia gėla Vizgirdą pagauna žiūrint į arklio akis, kad ima purtyti galvą, keiksnotis. Ot gyvatės! Šitaip elgtis su gyvuliu. Gal jau ir nuo kojų nuvarė. Išdėliai! Jeigu žinočiau kas!
Jam pasukus į pakrūmę, ir arklys iš paskos, lenciūgas žleg žleg, pučia drėgnas prusnas, baksnoja pašonėn, glaustosi. Šilta pievelėje, iš visų pusių ji medžių apstota, kad ir koks vėjas pūstų, tylu, nors žvakę dek. Tik iš debesų lėkimo, iš to, kaip siūruoja pušys Maldonio šlaite, gali spėti, koks vėjas. Vaikiščiai vis lekia čia šildytis. Kas čia dabar? Ar lauželis kūrenta, aš jiems. O ten prie liūnelio kas pilkuoja? Ar tik ne Kristupo vaikas? Velėnas, matyt, rausia, kitur negali pasiieškoti sliekų.
- Ak tu! Dink greičiau man iš akių' Kad niekad daugiau nematyčiau! - šaukia Vizgirda. Vaikas krūpteli ir pasileidžia per krūmus paknopstom.
Visa pievelė kurmių išrausinėta.
Vizgirda pataiso batu Juzuko išdraskytas velėnėles, pamindžikuoja ant liulančio, parudavusiom viksvom apaugusio kranto. Vanduo drumzlinas, aptekęs žolėm ir dumbliais, matyt, nė vieno karosėlio nebeliko, kiek prileidžia, pavasariais, kai apsemia upė, visi išbėga.
Avių išmindžiotas plotelis, brasta, kur jis veda girdyti karvę, lenta, ant kurios jo pati skalbia žlugtą, akmuo, nuo kurio jie semia vandenį, karklai, priaugę vytelių, - pjauti neleidžia jų nė Kristupui.
Visą amžių širdyje laikytas žemės lopelis, saugotas nuo pašalinio žvilgsnio, žvirblių nučirkšti karklynėliai, akmenys, įlomėlės. Net paukščiai, užklydę į jį, tapdavo Vizgirdai artimesni, net lakštingalos balsas jo alksnynėlyje skambėdavo kitaip; tik jam, rodės, plaka ta lakštingala, jam cypsi margas ant šakos nutūpęs paukštelis. Ežių šeimyna gyveno jo pakluonėje, jis matydavo savo bernioką, puodynės šukėje jiems nešantį pieno, per kūlę visus išbaidė; išpuvusioje drevėje vakarais ūkaudavo pelėda... Net dangaus lopelis, prisilenkiantis prie jo molėto kalno, buvo savesnis, net žvaigždės šiltesnės. O klaidžiojantys jo įlomėlėm rūkai, šilta, garuojanti žemė, trupantys tarp pirštų grumstai! Gera būdavo eiti basomis paskui akėčias, raginti sartąjį, pasisukti prie alksniukų, sumesti žoles ar bulvienojus į krūvą, iš pačios pakrūmės atriekti noragu žemės per kokį sprindį daugėliau nei pernai, pamatyti nuo kalvos atlekiantį su lauknešėliu bernioką, pakelti jį už pažastų, sodinti ant krūpčiojančios arklio nugaros, tapšnoti gyvuliui per prusnas, sakyti - no, sarti, no!
Tarsi gyvas alsuoja tavim kiekvienas šios žemės grumstas. Žiūri, būdavo, į medžius, ir rodydavos, kad nuo to žiūrėjimo jie kyla aukštyn, tvirtėja, nuo jo užsitraukia jų žaizdos, išlakesni daros kamienai. Šitaip tu žiūrėdavai ir į savo bernioką, į vešlius, besiraitančius plaukus, į jo rankas ir, kai matydavai, kaip jis, krypuodamas pečiais, eina prie durų, siekia velkės, sakydavai sau: matai... matai, ką reiškia meilė. Šitaip žiūrėdavai ir į savo gyvulius, į pakinktus, padargus, į trobesius, begaliniu tikėjimu bei noru neleisdamas jiems sudūlėti, susmegti žemėn.
Stovi dabar Vizgirda kieme, žiūri į kalną, kur burzgia tas traktoriukas. Jo vairolazdes trauko žvitrus vaikigalis. Veidą iškreipia skausmas: tokia plynuma atsiveria ten, kur tas traktoriukas prašliaužia, nutrindamas visas jo žemės ribas, išversdamas akmenis, krūmokšnius, toks riebus juodžemio juodumas, molio lopelių raudonis, žvyras dar šiltas, garuojantis, lyg iš paskersto gyvulio vidurių kylantys garai, lyg iš vištos skilvio iškratyti akmenėliai... Visi žiemių vėjai ten galės vaikščioti, šaltis prislinks prie palangės, užmūrys stiklus, ir nei pliauskos, iš kurios atsiskeltum balaną, nei smalioko nebus iš kur atsineša, nei skrandos, kurią užsimestum ant pečių sėsdamasis prie lango su laikraščiu šaltam priešaušry. Valgyti! - girdi troboje savo riksmą, nuo kurio net visi bliūdeliai suskamba, o juos uostinėjusi katė sprunka palovin. Baisu, kokia apšiurus tavo katė, baisu žiūrėti į pačią, stovinčią vidury išdubusios aslos - nei gyva, nei mirusi nuo to riksmo.
- Kurvos! - subliūva Vizgirda, regėdamas, kaip traktoriukas įgriūva į karklynėlį, vėl išnyra ir jau nė vieno medelio, žymėjusio jo rubežius, nebėr. - Kurvos! - rėkia nutverdamas laužtuvą, lėkdamas paknopstomis ir iš tolo jį keldamas. Ilgai jis kentėjo sukandęs dantis, ilgai laukė. Viską atėmė, o ką davė? Saują pelų! Į svetimus laukus dirbti varo! - Kurvos! - šaukia jis, galuodamasis su savo pačia, - pasivijusi ji bando atimti laužtuvą. - Traukis, kai vošiu!
Vaikigalis, kuris, užrietęs galvą, traukinėjo vairolazdes, nespėjęs nė sustabdyti traktoriuko, iššoka iš kabinos ir neria šalin, tačiau Vizgirda jo nė nemato. Stovi traktoriukui ant kelio, laužtuvą iškėlęs, ir šaukia.
- Važiuok! Kurva, važiuok! - rėkia grėsmingai prie jo artėjančiam traktoriukui ir, nė per žingsnelį nepasitraukdamas iš vietos, tvoja laužtuvu vieną kartą, kitą, beveik griūdamas po vikšrais, užsimoja dar, bet prišoka pati, ir tiesiog nesuprantama, kaip jį spėja išvilkti. Jis ištrūksta apdrabstytas purvais, vėl puola riaumojančią pabaisą, talžo vikšrus, kaminą, kabiną, matyt, ir vairolazdes užkliudo, kad traktoriukas kaip sužeistas žvėris kriokteli, įtempdamas visus metalinius sąnarius, staiga pasigręžia į jį, pašoka iš vietos ir... pliupt pliupt pliupt - užgęsta giliai įklimpęs. - Matai, gyvate, matai! - šaukia Vizgirda, dar vis neatlyždamas.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
