en
[5]
Kodėl visa taip sukarikatūrina metai, senatvė... Kodėl pagyvenęs orus žmogus yra tik orus, padorus, kas dieną skaitantis laikraštį, skrupulingai visa aptarinėjantis ir vengiantis visko, kas žemintų jo solidų orumą? Kodėl ir šeima, ir namai, ir kolegos, ir pareigos - tarsi tvirtovė, kurią jis gina kaip paskutinis tironas, kaip mikliausias diplomatas?..
Ten, kabineto gilumoje, kaip tik tūnojo toks žmogus, docentas, mokslų kandidatas, dekanas - profesoriaus žentas. Jis ten įsigavo nepastebimai, kaip vagišius, ir dabar sėdėjo su plačiai išskleistu laikraščiu, skaitė ne tiek iš smalsumo, kiek iš įpročio, - įprotis taip pat jau buvo tapęs jo ginklu, sėdėjo atsišliejęs į fotelio atkaltę, jo rankogaliai buvo balti, iškrakmolyti, tiesa, jis nedėvėjo marškinių stačia apykakle, tačiau buvo su liemene, ir jos kišenėje blykčiojo auksine grandinėlė. Jis buvo aptukęs, švarus, putlutis. Sėdėjo orus, skaitė laikraštį, bet jau ir šitokia rolė yra milijonus kartų vaidinta, nuvalkiota, užmiršta, tačiau patogi, teikianti malonumą, imponuojanti. Jis laukė svečių, jis laukė karštos ir minkštos antienos, norėjo skaniai pavalgyti; žvilgtelėjo į laikrodį, sulankstė laikraštį, grįžtelėjo į duris - pro jas ką tik buvo įkišęs galvą profesorius, kuris, jį pamatęs, prisidėjo prie burnos pirštą: "Šš..." - ir ant pirštų galų, su iškeltu rankoje grafinėliu nutipeno prie kitų durų, jau norėjo jiems kažką sakyti, kai staiga iš ten, iš kabineto gilumos, sugriaudėjo įsakmus balsas:
- Maestro! Kiek laiko jūs ten kuždėsitės ir gaišit, man rodos, jau pats laikas prie stalo! - ir sušiugždeno laikraščius.
- Antis jau iškepta! - šūktelėjo iš virtuvės Morta.
- A, antis, - pasakė senukas.
Juozas išėjo iš šių namų kojom žemės nesiekdamas, širdis virpėjo, daužėsi. Tai buvo slapčiausių norų išsipildymas. Jam svaigo galva: tokios pažintys, tokie žmonės! Pagaliau!
Argi ne pas šitokius žmones jis veržėsi dar gyvendamas Užpelkiuose, argi ne apie juos pleveno jo svajonės, ne į jų veidus, žvelgiančius iš pageltusių žurnalų, siurbėsi jo žvilgsnis; argi ne juos glamonėjo įsimylėjėlio akimis, glusčiojo prie jų visa būtybe, visu mažo, užguito garbėtroškos ir savimylos godumu? Nykiame ir apleistame jo gyvenimo kely jie stūksojo nelyginant titanai, nuo jų plieskianti garbė pasiekė jį dar ten, Užpelkiuose, sėdint už apskretusio stalo, mindžikuojant ant slenksčio, valant veršelių gardus, stumdant mėšlo vežimėlius... Ir buvo ten vienas tylus gegužės vakaras, kai iš Užpelkių miestelio klubo kieme besisukančios plokštelės iki pat klojimo pastogės, kur jis sėdėjo, pasidėjęs ant kelių Heinės eilių tomelį, saulės užlietais laukais sklido tvino šiltas šito dainininko balsas: "Kur bakūžė samanota..." Plaukė, vilnijo, plito į visas puses per vėstančias liucernos kalvas, kuriomis jau slinko šešėliai, vingiuojantys pro jaujas, sodybas. Kaip atsisveikinimo skausmas prieš akis suliepsnojo sužaižaravo miestelio langai, subolavo prietemoj vieškelis. Nenuryjamas kąsnis įstrigo gerklėje, visa sutavaravo aplink: jo greitai čionai nebus, jis išeis, ir šita daina... Šitas vakaras, gęstantis klojimo pašaly, ant rąstų, ir ten, priešais, vištų iškapstytame serbentyne, basų kojų suplūktame tako ruožely, ant šiaudų, šitas vakaras, plintantis paupio karklynais, palei skardžius, tai žino, girdi. Jis verkė, jis inkštė pakluonėje, nes dabar skambėjo kita daina, išdidi kaip priesaika šitai žemei, kiekvienai jos pėdai, jos vardui...
Ar ne panašios šlovės spinduliai plieskė pro plačius ir aukštus spirito varyklos langus, spindėjo vaivorykšte iš vamzdžių išsiveržiančiame garų debesyje, kai jis su tėvu pavakariais, būdavo, eina per cechą į katilinę? O tas godus ugnies traškėjimas didžiulėje ketaus krosnyje, vaiko akys, ne mažiau godžiai ją ryjančios, per rankas leidžiama skardinukė ir vyrų balsai, tėvo mostas link arklių šėrėjo Daujoto: "Kaip tu dainuoji, o dar giriesi, kad su pačiu...- ir jis ištarė šio dainininko vardą, - esi dainavęs, sakei, kad pagyrė tave".
Ta naktis suodinoje katilinės dauboje su pernelyg ryškiomis speigo žvaigždėmis, su tolimu traukinuko klyktelėjimu, kai jie eidavo palei upę, kai, vyrams šnekant apie politiką, karus ir dūsaujant, jis tiesiog jausdavo, kaip stiepiasi, augai pranoksta juos visus. "Mums jau visa. Mūsų dainelė sudainuota", - pasakė kūrikas Rudavičius. Būdavo, stovi jis, varganas, suodinas, įdubusiais skruostais, atsimaukšlinęs kepurę atbrizgusiu snapeliu, susivėlusiais, suprakaitavusiais plaukais, ir žiūri žiūri į ugnį, retkarčiais dirsteldamas į čia pat besisukaliojantį Juzuką, apie kurį tėvas sakydavo: "Lakūnu aš jį išmokysiu..." Naktis, kai nenusakoma didybė plūdo, tvinkčiojo vaiko gyslose, kai jis kažką skubino, meldė, - tik greičiau, greičiau, jis bus! bus! - priesaikavo sau, bus dainininkas, artistas, mokslininkas, poetas! Kažkuo jis tikrai bus. Argi ne pas juos veržėsi jis iš savo vaikystės skurdo namų, iš sunykimo, apleistumo, menkystės? Švystelėję pabirų išgeltusių reportažinių epizodų ryškumu, šie žmonės apsigyveno pasąmonėje ir dabar stūksojo joje titaniški, slėpiningi, nebeišdildomi laiko. Jau tada jis turbūt žinojo: kada nors papasakos apie tai, rašys ir, tarsi mesdamas kokį išdidų iššūkį, žvilgčiojo į dangų, iš visų pusių semiamą raudonų žarų žvarbumo.
Iš susijaudinimo jis gniaužė kumščius - tas žmogus spaudė jam ranką, jie tempė jį... kurgi jie tempė, kaip savą, kaip kokių slaptų reikalų patikėtinį? Į iškilmingą priėmimui ar pobūviui paruoštą salę!..
Tačiau bendrabutyje daug kas šaipėsi.
- Sukriošę seneliukai, - skeptiškai išsiviepė vienas. - Povas nusišėrusiomis plunksnomis - štai kas yra tas tavo dainininkas...
Tačiau Juozas tylaus ir kuklaus profesoriaus gyvenimo fone išvydo begales kitų gyvenimų ir kitokių žmonių: triukšmingų, pasipūtusių, gaižių, pavydžių - visur jie zuja, visur jų pilna, bet tai iškamšos, šaržai, karikatūros, kurie nieko nepadarė, bet visur jų pilna.
- Artistai esat, ir tiek, - pasakė Juozas.
Tiedu seni žmonės Juozą tarsi truktelėjo į priekį. Dirbti dirbti! - tvilkčiojo mintis.
...O ta vasara su liūtų maurojimu - kas rytą jis eidavo į kilnojamą žvėryną. Išdidžios baltosios meškos, besiraivančios, besiturškiančios šiltame drumstame vandeny, uodžiančios orą, mažomis primerktomis akimis žiūrinčios į pragarišką karštį žadančią saulę, sunkiai lekuojančios, prigludusios prie baltų akmenų, apglėbusios juos letenomis, lyg tai būtų išganingosios ledo lytys, tirpstančios po jų pilvais; jų klusnūs maži meškiukai, pamėgdžiojantys motinas, apkvaišę, apskurę, dūlinėjantys joms iš paskos. Žiūrėk, viena kuri, užvertusi snukį, sumauroja arba ima daužyti galva į sieną, mosikuoti ją į visas puses ir staiga krinta ant priekinių. Po kiek laiko vėl įsiveržia tasai speigo naktis ir ledynus skardenęs maurojimas, vėlei - pirmyn atgal prie aprūdijusių virbų, prie sienos, prie vandens... Arba grakščiosios, mikliosios panteros, lūšys, leopardų poros. Indijos džiunglių tigras ir liūtai, plėšantys kruvinus mėsos gabalus, kuriuos darbininkai, būdavo, įgrūda pro virbus ankstyvais rytmečiais, kai saulė dar tik teka, šviežiu gaiviu raudoniu paliesdama narvų sienas, raudoniu, menančiu džiunglių rytmečius, menančiu kažką tolima, tai, kas gyva liūtų kraujyje, jų laukinėj atminty, menančiu kalnų stirnas ir ožius, stovinčius ant tekančios saulės nutviekstų uolų, garuojančius slėnius ir vandenis...
Kartais į jų narvus įstumiamas išdvėsęs gyvulėlis, sustiręs gėriukas, baikštus, gailiai mekenantis: partrenktas letenos smūgiu, jis dar bando keltis, bet nasrai jau apžioja jo kaklą, kažkur suklegetuoja kurtiniai, pakreipia snapus ereliai, uostinėdamos orą, zuja hienos - čia dvėselienos tvaikas, čia pūstančio kailio ir vilnų šutas; suleidęs savo aštrius nagus į auką, stovi grifas, klykaudamos straksi beždžionės, glausdamos godžiuose glėbiuose savo vaikus, kurie kelia galveles, nori pamatyti, kas gi dedasi.
O štai čia kobros, pitonai, smaugliai, kaip šakos, kaip medžių kamienai, medžių žievė - nejudrūs, sunkiai šliaužiantys, svyrantys žemyn, apglėbę medžius, kabantys ant lianų šakų; vangūs driežai, smėly prisiglaudę prie akmenų, šiugždančios gyvačių išnaros, tarsi katalepsijos ištiktas krokodilas pražiotais nasrais, aštrius dvišakius liežuvėlius kaišiojančios gyvatės, akmeniniai roplių šarvai; šliaužiantis iš vandens vėžlys, rausiantis smėlį ir jame dedantis kiaušinius, sunkus jo kelias atgal, mirtis smėlio dykumoje, iš kiaušinių išropojantys vaikai, vizgantys, besiveržiantys vienas per kitą prie gyvastingo vandens iš smėlio dykumos, kur jau merkiasi išmintingos šimtametės jų motinos akys, kur visa pakrantė nusėta akmenimis, jų šarvų lukštais; gyvoji gamta pasiskolinusi iš negyvosios atsparumą, spalvą, šarvus, juos prisisegusi, susiliejusi su ja; judrusis driežas, chameleonas, drugelis - kiekvienu vienodai pasirūpinta, kad tik išliktų, gyventų, pratęstų giminę; kas žuvo, kas nuropojo iš sausumos į vandenį, išmoko kvėpuoti, pakilo į orą, įsirausė į žemes, kas sustojo tarpinėje stadijoje tarp gyvio ir augalo.
Į jūrą, į savo tėvynę, per slenksčius, per užtvankas, net sausuma neršti keliaujantys unguriai, žūstantys, tačiau vergiškai paklūstantys slėpiningajai instinkto galiai! Nieko nėra paslaptingesnio už ją. Aklas gamtos fatalizmas, beribis triumfas gyvasties, tvinstančios į visas puses, godžios, akylos, greitos. Tokioje pavidalų gausybėje įsikūnijančios, trokštančios, dūstančios, naikinamos, kovojančios. Trumpi triumfo blyksniai, atvangos akimirkos, spalvotosios papūgaitės, akvariumo žuvelės, šaudančios ikrų debesėlius...
Laboratorijų tyla, matavimo prietaisų tyla, gyvos ląstelės virpesius gaudantys prietaisai, skvarbios optinės akys, painios bakterijų trajektorijos, atomo dūzgesys, gausmas, judėjimas, koncentracija, sąveika, kova, irimas, mirtis, ir vėlei visa iš naujo, tik ne stagnacija, - energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta, tik pereina į naujas formas, ji - gyvosios organizmo energijos ekvivalentas... galaktikų erdvė ir laikas mažiausioje dalelytėje. Užuomazga, raida, vystymasis, apogėjus, veržimasis į plotį, į aukštį, į gylį, paskui jau agoniškos pastangos išsaugoti, kas pasiekta, sunykimas, mirtis.
Tai buvo metais, kai Juozas karštligiškai skaitė įvairias filosofijos, psichologijos knygeles. Kasdienybė, jo žmonės jam atrodė pilki, vienodi, jie šnekėjo banaliais žodžiais, nors jis jautė, kad visa kur kas sudėtingiau. Menas kitokį rodė žmogų. Graži, didinga buvo ten meilė, jos polėkiai... Jis nebetikėjo gražiais patetiškais žodžiais, todėl vartojo daug terminų, paimtų iš tiksliųjų mokslų.
Tai, kas lengvai apgaubiama didybės skraiste, jam kėlė įtarimą. Jis buvo pasiryžęs visa pervertinti, pasverti ir įvardinti iš naujo. Šalimais kaip stabai stovėjo kiti mokslai: matematika, biofizika, astronomija, fiziologija - prieš juos jis lenkėsi. Jis buvo įsitikinęs, kad gyvybė pavaldi dėsniams, kurie egzistuoja fiziniame pasaulyje, ir karštligiškai jų ieškojo. Į save jis žvelgė iš šono, tarsi į pašalinį, šaltai analizavo savojo aš užgaidas, poreikius, stebėjosi neatsistebėdamas, koks tas jo aš veidmainingas, paikas, opus, koks jis aplinkos vergas. Baisėjos, kad yra priklausomas nuo tokių vaizdinių ir dalykų, kurie nė neegzistuoja, kad jo poelgius apsprendžia ir sąlygoja jo socialinis aš.
O auditorijose jis girdėdavo lėkštus, banalius samprotavimus, nors matydavo, kad kai kurie dėstytojai - lyg kokios giliųjų vandenų žuvys, išmestos į krantą, ar kokie naktiniai paukščiai. Ir jis... Ak, kokių tik padarų neaptikdavo ten giliai, savo sielos dugne!
Išvyko su ekspedicija kasinėti kapinynų ir piliakalnių; jo lobis buvo keletas senų pinigų, ietgalis, šukės gabalėlis ir auskaras, kuriuos ilgai slėpė, nesiryždamas atiduoti vadovei. Suspaudęs atsikišusį smakrą pirštais, būdavo, stebi, kaip grakšti vadovės ranka šlavinėja šepetėliu dulkes nuo kokios šukės ar kaulo, ir, žinoma, žvilgčiojo į jos kelius, aptakius, geidulingus. Pajutusi žvilgsnį, ji, būdavo, patempia sijonėlį, palenkia galvą ir vėl šlavinėja, kažkam atlaidžiai šypsodamasi. Ji patiko jam. Ak, ta vasara su siaudžiančiais vasarojų laukais, su piliakalnio šlaite siūruojančiais karklais, su pilkšvais debesimis, genamais į žiemų kraštą, į miškingos senovės gūdumas, regimas nuo aukščiausios kalvos; jas čia staiga nutvieskia saulė, čia spindinčios ūkanos valksto; tie vėjo gūsiai į atlapotą krūtinę, nekantraujančios širdies plakimas, krūmokšnių ūžavimas čia, senovės priebėgoje, norago neliestame šlaite, nežinia kokių darbo įrankių ir rankų nuglostytame, nulygintame.
...Stypčiojo chemikų ir fizikų laboratorijose, anatomijos kabinetuose, žvilgčiojo į skeletus, kaukoles, visą vasarą šėrė šunyną, kurio viauksėjimas ir stūgavimas ištryptoje pašvinkusioje pakalnėje prie medicinos fakulteto ir bendrabučių nenutildavo nė naktimis,-ką jam bylojo tas šunyno dvokas, sumišęs su alyvų kvapu, su gajaus, vešinčio pavasario kvapais? Baisėjosi lavonus skrodžiančiu žmogumi, kuris, atlikęs savo darbą, prisėsdavo prie žemo lavoninės langelio ir užkandžiaudavo bandele, godžiai ją užgerdamas prasto vyno gurkšniais. Tas papurtęs žmogus, buvęs chirurgas, vėsčiodavo plaukuota ranka, laikančia bandelę, ir žiaumodamas kažką abejingai kalbėdavo, retkarčiais pasižiūrėdamas į platų vešlioje pavasario žolėje skendintį ligoninės sodą, kurio takeliais, susisupę į pilkus chalatus, vaikštinėjo ligoniai, tokie vieniši šiltose prietemose tarp didelių pragaištingai vešinčių liepų su viršūnėse gęstančiu raudoniu. Ryt poryt kuris nors iš jų gulės šitame pusrūsyje, apiplautas, ant šlapių lentų, - mirtis nenumaldomai slogi, nežinanti jokių sentimentų.
...Man čia atsiskleidžia visas gyvenimo maskaradas, čia aš jaučiu, kaip kažkas tylus, atkaklus, neperkalbamas įsėlina, atgyja many, veda, kužda: suprask... prieiki arčiau prie šito gyvenimo... prie šito... Įspėk jų mįslę, ir gal būsi išgelbėtas. Bet tai nepasisekė niekam. O gal tu išvengsi jų baigties?
Galvok, žiūrėk, klausykis, gelbėkis, - kužda man čia iš pakampių visi akmenys, bet ką aš galiu sužinoti, kaip galiu išsigelbėti? Gal šita rožė, plieskianti visa nekaltybe, tai žino, gal šita - vėsiam patvory, apgaubta būsimosios šalnos nuojautos, tyli, jau gedinti, tačiau kaip plačiai ir puošniai prasiskleidusi ir jau linkstanti, svyranti nuo savo sunkumo prie žemės, svaigstanti pūstančių lapų kvapu, jį gerianti; gal tai žino krebždantis lapuose vabzdys...
O! Kaip toli nuvesdavo jį panašios mintys!
Į kapines jis atklampodavo ir per šlapdribą, kai sniego skepetaitės lipdydavo akis ir tirpdavo ant medžių, antkapių; vaikštinėdavo, kai, atodrėkį pranašaudamos, klykaudavo varnos; šviesią spalio dieną apspangęs nuo aitrių, baigiančių nužydėti rudens gėlių kvapo, sėdėjo ant šilto akmeninio suoliuko, žvilgčiojo į smalsius ekskursantus su fotoaparatais ir klausėsi, kaip apmirusioje atokaitoje tingiai ir gedulingai dūzgia vabzdžiai...
Galima žinoti daug datų ir įvykių, tačiau kur kas daugiau byloja iš užmaršties, pragaišties ar meilės šaukiančios kokios nors gyvybės tvinksnis. Jausmai išsiliedavo posmais: mes - tik tavo godžios burnos, būtie, mes tavo liepsnos liežuviai, mes tavo baimė ir panika, šūkčiojo jame atnašaujantis balsas. O kuo gi mes puikuojame, užrašyta ant vieno antkapio, ką gi mes saugome. ko gi verta tai, ką mes saugome, jeigu kas paklaustų?.. Ant kito: užgesink šitą šviesą, jeigu nori. Dar ant kito: aš visas tavyje, aš tavo, dieve.
Pro apgriuvusius šeimyninius rūsius išdaužytais langais, pro skulptūrėles su kryžiais, angelais, pro šmėsčiojančias baltas, grakščias statulėles, tarp kurių tai šen, tai ten juoda sulinkusi senutės nugara... Čia kartais atvedami baltai aptaisyti vaikai su gėlėmis... Spengia voratinklių tyla, tokie ilgi šešėliai vakarop nutįsta čia nuo kalvų! Tyla ir įsiklausymas: tildanti kokios nors skulptūros ranka, o štai ten nušlavinėtas kiemelis, tvarkingai sudėti padargai, šluotos, grėbliai, kibirai; senuko sargo žingsnių šlepsėjimas ir iš antkapio į tave žvelgiančios tamsios merginos akys, o šalia koks nukarusiais ūsais pūstaskruostis atsargos generolas, rūmų patarėjas, pilnas pamėkliško orumo. Ir čia galėjai jausti - trapus grožis, ištikimybė kažkam, skausmas, kitur - persisotinimas, brutalumas, aklumas; vienur grakštus polėkis, trapus ir švelnus judesys, kitur - kostiumuotas, uniformuotas solidumas, titulai.
Mirties tvanas, gyvybės tvanas. Čia prie jo prisėlindavo kokia nors mintis, galinti visa jo ir kitų gyvenime apversti, nuvertinti. Jie juk irgi gyveno, kaupė turtus, buvo kupini savigarbos, orumo, apakę nuo jo, drebantys, kad kas nors apie juos nepagalvotų blogai, įsižeidžiantys...
Mintimis jis vėl nuklysdavo ten, į savo kaimą, iš motinos glėbio dairydavosi į pilkšvą, palei pakrypusias tvoras vingiuojantį keliūkštį, kuriame turėdavo pasirodyti tėvas, arba į žalsvą, sausą vakarų erdvę, iš kur plukdė vandenis upė. Į šiaurę, į šiaurę kažkas traukė jį, gręžė akis, ten buvo jo gimtieji namai, iš ten, pats to nesuvokdamas, laukė slapto ženklo - būdavo, ar krintanti žvaigždė plykstels, ar miesto pakrašty sušvilps traukinukas - ir lyg kokių paukščių skrydis, lyg koks dvelksmas iš ražienų ar dobilų, kažkoks aitrus gerumas, ilgesys...
Naktimis yra kopęs į observatorijos bokštą stebėti rugsėjo žvaigždynų, vėsa ir besiartinančiais speigais dvelkiančios erdvės, kuriose sakytumei dar tebebuvo gyvas išskrendančių gervių klyksmas, - visi jie sirgo nostalgija: ir tas putlus žemaitis, ir Vaciukas, visiems jiems vaidenosi šieno pradalgiai, paupės, molėti vaikystės kalnai, upeliūkščiai, jie dūsaudavo naktimis... Jie regėdavo erdves - aidžios, nutviekstos šilto dulsvumo, prisigėrusios pievų ir dobilienų kvapų, - jos driekėsi į šiaurės pusę ar į pietus, kur Venta, Minija, Merkys ar Šventoji.
Klausė save, kaip suderinti sausą preciziškumą, mokslinį kalbos tikslumą ir taiklumą su kasdieniniu intymiu, emocionaliu kalbėjimu, o ypač su paveldėta spalvinga, kaip jam rodėsi, gremėzdiška kalbėsena, kur visa kliūva už kaimiškos buities įvaizdžių, metaforų bei palyginimų, - vieni juos eksploatavo nesivaržydami: įsikinkyti į darbą, mėžti... užsivilkti drapanas, ištiesti klumpes, niežtėti nagus. Už visų panašių pasakymų jam slypėjo gana konkrečios kaimo buities vaizdai, jie dirgino vaizduotę, kreipė ir nešė kažkur į šoną, atgal nuo to, kuo jis gyvena dabar. Tačiau tikroji, nesuvokta priežastis buvo tų daiktų, veiksmų, tos senoviškos buities dvelktelėjimas, nevalyvumas, skurdas, visa, nuo ko jis tiek prisikentėjo kitados, vaikystės, apskretusios paauglystės metais, - tokie jie gyvi buvo jo atmintyje, bet ne mažiau stiprus ir gyvas buvo noras juos užmiršti. Jeigu kas pasakydavo: vieno kaulo... kerėpla - jis tarsi išgirsdavo pamotės šūkčiojimus. Už žodžio "kulniuoti" tarsi slypėjo visas jo vaikystės vargas...
Kamavo ir kitas klausimas: kaip asmeniškus, intymius, keistus ir šokiruojančius dalykus prišlieti prie to, kas visuotina, kaip prašnekti visuotinėmis sąvokomis ir tuo pačiu išsaugoti savo minties, jausmo specifiškumą, kaip jo neiškreipti, nepaskandinti jau esančiuose literatūriniuose štampuose, kitų susikurtuose pasakymuose? Kaip daigas kalasi uoloje, pro asfaltą - šitaip, skaldydamas storiausius luitus, kalėsi ir jo pažinimas. Analizuodavo savo išgyvenimus dienoraščiuose. Kalbančiam žmogui bepigu: mimika, gestai, balso tembras, intonacijos, pauzės, žvilgsnis - kur kas daugiau saviraiškos būdų, - mintis, skirta kitam, -rašė jis. Tačiau mintis, krypstanti į save, turi būti kur kas išradingesnė, mokėti subtiliau niuansuoti. Tokia mintis yra užkoduota, vengianti viešumos, patosą ji atmeta kaip melą, retoriniai šūktelėjimai ir klausimai čia netenka žavesio, vidiniai išgyvenimai kur kas intensyvesni, kartais uždari. Tokią mintį lydi savi pakilimai, kvapą gniaužiantys atradimai, nevilties šuorai, čia, sielos tyloje, tarp įsivaizduotų personažų, savas grakštumas, čia taip pat galioja tam tikri grožio dėsniai... Žodžiai turi savo ekspresiją, ne vien žymi mintį bei išgyvenimą, bet ir kuria juos. Kaip būti sau kuo nuoširdesniam - visa, kas tikra, gilu, gyvena anapus egzaltuotumo, vengia paradiškumo. Tik tas, kuris be galo sau nuoširdus, gali tobulai jausti stilistinių niuansų įvairovę. Aimana, jeigu ji išsprūsta, tikrai iš gilumos, jo džiaugsmas tikrai skaidrus, tobulas, pastebėjimas tikslus. Bet jam to negana - jis nori čia būti virtuozas, slapčiausių sielos virptelėjimų virtuozas. Jis nuolat budi savo vidinio pasaulio migloj, tamsoje, jis eina apgraibomis, kur kažkas keliasi, prasideda, vystosi, tvinksta, auga, dūžta, kur kiekvienas jausmas ir mintis turi dėsningumus: užuomazgą, apogėjų, atomazgą.
Kažkas jame buvo mįslė. jam pačiam, kažkas glumino jį patį, šokiravo. Kartais jis save kamantinėdavo, bandydamas išgauti tiesų atsakymą - kodėl taip nedarai, kodėl taip, nors matai; reikia; ko čia lūkuriuoji, kodėl dvejoji dabar, nors nėra ko dvejoti, kodėl kremtiesi, nors žinai, jog tai nepadės, kodėl taip džiūgauji, nors nėra ko džiūgauti, kodėl tai tave taip slegia, juk tai niekai... Jis buvo sau nepermaldaujamas, kietas, įžvalgus, bet vėlgi - kiek kartų dažnai darė, ko nenorėjo daryti, kiek kartų virpėjo kaip drugio krečiamas, nors virpėti nebuvo ko, matydavo didžiausią pavojų, kur jo nėra. Kurdavo pasakojimus apie galią, tamsią, neįspėtą, kuri jį valdo, kamuoja, paverčia niekingu bailiu, tampo nelyginant marionetę - jis norėjo, ko jis norėjo? Būti tvirtas, stiprus, drąsus, pasitikintis; vaizdavosi esąs monolitas, norėjo stovėti nelyginant uola, į kurią dužtų visos negandos. Uola buvo jo mėgstamiausias įvaizdis - ir, žinoma, žemas, apniukęs dangus, rūstus bangų riaumojimas. Jis lipdė save diena po dienos, ir tas lipdinys trupėjo, tirpo. Klausdavo save, kas gi tai per padaras, kokia galia, stipresnė už jo sveiką protą, sąmoningus ketinimus, spendžia jam pinkles, koks gi yra tas gelmių gyvis? Kas tai - nuodingoji medūza, mirties šešėlis? Daug kuo buvo kalta vaizduotė: koks nereikalingas panikos ir pavojaus signalas visa sugadindavo, pasiųsdavo niekingus, tokius pat bailius sargybinius; jokios būtinybės juos šaukti nebuvo, tačiau jie turėjo tokią pat įsakmumo jėgą, kaip ir instinktyvus noras gyventi. Žmogui duoti norai, duota gyvybė, kuri besąlygiškai reiškia savo teises, instinktai, savimylos jausmas. Jis turi vieną pasirinkimą: protingai koreguoti įvairias tendencijas, keliančias jo egzistavimui pavojų, privalo būti gudrus diplomatas tarp aistrų, prietarų, jis tegali pasakyti; tiek aš galiu, tiek aš žinau, čia mano kaltė... Jis egzistuoja visa šitaip atseikėdamas. Laisvės, pasirinkimo erdvė gana siaura, o kartais ji baigiasi pojūčiu, kad nebėra iš ko, nebegali rinktis, kad kažkas tavyje jau yra apsisprendęs, kad visa nulemta, ir tik nusiraminimo bei pasitenkinimo iliuzijai reikia tikėjimo - čia aš darau... aš noriu. Tai gana išdidžiai kartais skelbiame, šaukiame visa gerkle, tačiau giliai viduje tūno, smelkiasi per visus jausmus protestas sau pačiam. Yra kažkoks pojūčius, baigtį, finalą, galimybių ribas konstatuojantis, žinantis pradas, skelbiąs: baigta, gana, liaukimės, vaidybos užteks... Aš - tai salelė beribiame atsitiktinumo vandenyne, šapelis, kurio įsikibę mes laikomės virš bedugnės, - skelbė jo mėgstamiausi filosofai, aš - tai mūsų individualūs pėdsakai, tai kažkas atkariauta iš gaivalų, atsitiktinumo, chaoso... tai mūsų pasididžiavimas, mūsų valios apraiška, proto pastanga, laisves iliuzija, dažnai tik tariamos pergalės mirksnis, pagaliau tai mūsų būstas...
Iš tinklinio ar krepšinio aikštelės lėkdavo į vėsią skaityklų rimtį, šiugždeno išgeltusius knygų lapus, laikraščių skiltis, brošiūrėles, užsirašydamas įdomesnes mintis, kurios ateidavo skaitant; kartais ilgam nugrimzdavo į susimąstymą. Nervingi žinojimo dirgsniai, daugiau pojūtis negu tiesa, - poezija, dvelktelėjimas. Visa čia pynėsi - šaltas ramus dėstymas, kurį staiga pertraukia desperatiškas ar entuziastingas kokio viduramžių poeto ar mąstytojo šūktelėjimas, įstringantis galugerkly... Čia tik užuomina, spėjimas; o čia šalta, objektyvi sentencija, pereinanti į tylų atsidūsėjimą, sukeltą jos bejėgiškumo pojūčio, - tas bejėgiškumas kaip tik ir vertė ją būti išdidžiai, visuotinei, pernelyg giliamintiškai, o giliamintiškumas savo ruožtu plaukė iš jos neapibrėžtumo. Preciziška, griežta, nepakanti bet kokiems prieštaravimams, tuo pačiu fanatiška bei despotiška, ji buvo panaši į apgirtusį ar įžeistą subjektą, kuris kažkam grūmoja arba visa žada, pats nesuvokdamas, kokios jo vaidmens galimybės. Kiekviena tikra, naudinga tiesa dažniausiai būva kukli, paprasta, nekrintanti į akis, koks dažniausiai būva įtakingas, ramiai savo tikslo siekiantis ar besidarbuojantis žmogus: jam nereikalingas išorinis blizgesys, jam svetimas. ekstravagantiškumas, ekscentrizmas, o tuo pačiu ir kategoriškumas bei maksimalizmas. Tačiau dažniausiai jį pakerėdavo būtent rėksmingos, kategoriškos, šokiruojančios, pribloškiančios tiesos bei pasakymai... Jos klykė jame, dėstydavo jas draugams prikimęs, karščiuodamasis, už jų slypėjo nepritarimas, nepasitenkinimas, pasidygėjimas ir noras suversti kaltę kažkam, pasiteisinti prieš kažką, pasiguosti...
Jis paimdavo kitą knygą ir staiga atsidurdavo kur prie Nilo ar Eufrato, šmėsteldavo kokie dykumų ar plynaukščių vaizdai, dulkėti trubadūrų ir riterių keliai, juose - Liūdnojo vaizdo riteris, jojąs su ištikimuoju Sanča, liesas, ištįsęs, į šoną svyruojančia galva, ekstaziško skausmo iškreiptu veidu, visa apgailėtina išvaizda bylojąs, kaip baigiasi išdidūs polėkiai. O štai reprodukcija: liesas barzdotas senis prie savo raštų šalia gilios nišos, pro kurią atsivėręs viduramžiškas peizažas su palmėmis, uolomis, valstiečių sodybomis, nostalgiškomis, toli nusidriekiančiomis lygumomis ar audrotu dangumi, debesimis, kuriuos skrodžia nenusakomai slėpininga visos žmonijos paslaptis ir dramas slepianti šviesa; šit ji krinta ant tako ruoželio, ant uolos, slysta pro to žmogaus nišą, gula ant rankų, knygos, gaublio, alcheminių indelių bei matavimo prietaisų, šit koks žvėrelis, amžinasis panašių vaizdų atributas... Visa čia gaubia neįspėjama paslaptis, ja gyvos uolos, medžiai, daiktai, kažkada gyvenę savo gyvenimą, o dabar užmiršti, nukloti laiko dulkėmis, užsklęsti laike; jie tarsi šaukia kažką iš amžių pragaišties, nori pakuždėti, bet ką - nesuprasi. Koks iškilmingumas, grožis, rimtis ir dar kažkas nenusakomo, kaustančio, kerinčio žvilgsnį.
Į rankas patekdavo kokio gyvenimo aprašymas, ir sielą užtvindydavo to žmogaus išdidumas, blausią, atsitiktinę Juozo egzistenciją staiga nutvieksdavo svetimas pašaukimas, jis pasijusdavo įžvalgus, pasiryžęs titaniškam žygiui, įkvėptas, - tai būdavo slapčiausių jo norų išsipildymas. Išsisklaido ir slegiantis, alinantis, graužiantis menkavertiškumo jausmas, ir tūkstančiai žvilgsnių nukrypsta į jį, gėrisi juo, gerbia, myli, kaip myli, gerbia šio aprašyto gyvenimo žmogų, didvyrį, išradėją, mokslininką, poetą ar išminčių.
Bet jie nueidavo... Tie visi didieji nutoldavo, įsisupę į togas, išdidūs, susitelkę, ir tik jų žingsniai skambėdavo celėse, tik drabužių klostės šiugždėdavo... Ir žvilgsniai, ir surauktos kaktos - visa tarsi bylojo, koks svetimas, tolimas jis yra jiems.
Bet šit dar viena sentencija: pačioje dvasioje slypi kažkas kieta, tvaru, slypi tiesos, gėrio ir grožio alkis, kiek jis intensyvus, tiek ji tvari... Jis užsirašė ją, smelkėsi, jautė žodžių kietumą, tarsi stūmė juos, stengėsi įsigauti į gilumą, čiulpė išganingą šios minties nektarą, tačiau alkis neatlėgo: kažko jam per mažai, kažko stigo... Tarsi mokinukas vis iš naujo skaitė šiuos žodžius, gramzdino juos į atmintį - kada nors atras, kada nors atsipalaiduos ta tiesos energija, kurią slėpė ši mintis. O kol kas jis tik skanduoja šiuos žodžius, beje, kiek pakeisdamas jų prasmę: kiekvienoje dvasioje slypi kažkas kieta, tvaru... kaip noras plėtotis ir augti, kaip alkis bei poreikis tiesos, grožio ir tobulumo... Dvasia - tai noras plėtotis, augti, tik tas procesas čia neapčiuopiamas, sunkiai įžiūrimas. Tai šaknų poreikis siurbti, gerti, smelktis gilyn, tai burnos godulys, tai akių šviesa. Joje - materijos potencija bei jėga, ji pavaldi visiems dėsniams, kurie reiškiasi gamtoje. Dvasia - tai energija, kurios šaltinio beveik neįmanoma įžvelgti, įvardinti.
