en
[2]
...Laiko upė ištvino iš čia, kai jis ėmė raustis po lagaminus - kai kurie kone dvidešimt metų taip ir išgulėjo sandėliuose ar po lovomis neatidaryti, kraustantis iš vienos vietos į kitą. Senos nuotraukos, atvirukai, laiškai, laikraščiai ir žurnalų konspektai, straipsnių iškarpos, išgeltusios, išblukusios, paraštėse prirašinėta pastabų, klaustukų, šūkčiojimų. Dabar jau neįmanoma buvo suprasti, kuo jį taip įgėlė štai šis sakinys, kodėl čia taip virpėjo rankos, kodėl šie žodžiai net trimis storiausiais brūkšniais pabraukti, o tas puslapis sutrintas, nuzulintas, vos beįskaitomas: "...jeigu dvasines vertybes paversi materialiomis..." A, tai pirmasis jo išspausdintas vaizdelis. "Astorija", aitraus raudono vyno taurė, pliaukšėjimai per pečius, draugų juokas, paskatinimai, patarimai... Liepos saulė spigina į akis, žvilga gatvės, asfaltas, o jis žiūri į vėsią aptrupėjusią mūro angą, į savo triumfo arką. Iš jų juoko, kalbų aišku, kad jiems nesvarbu, ką jis čia parašė; jie neis su juo, o jis ieškos, godžiai stebės, kas šnekama, daroma, skelbiama. Dabar tolstantis, nesuprantamas, pašiepiamas eis savo keliu ir bus labai toli nuo jų kandžių, nieko reikšmingesnio nesiekiančių. Kitados panašus jausmas jį, mažą vaiką, buvo užvaldęs saulėtą speigo dieną žiūrint į pusbrolį. Jis eis tarsi ne vien savo valia, eis žūt būt, kad ir kas jį ištiktų.
Prie kitų straipsnių vėl - kažkam svaidomos replikos, entuziazmas, pasipiktinimas, dabar jau nebesuprasi, dėl ko, kas taip jaudino jo mintis. O blausi šito teksto prasmė? Ar tai ne bilsmas į vienutės sieną, ne išganingas signalas, kurio esmė vos vos nujaučiama, ne užrūdijusioje spynoje pasisukantis raktas, ne kažkas, grabinėjantis už sienos, patamsiuose ėjęs pas jį ir staiga nutilęs? Tie pagalvojimai, lydėję kai kuriuos žodžius, palyginimus, tos pauzės, - ką visa tai reiškė? Tas klausymasis, pastangos suprasti, užčiuopti, kas čia pasakyta, gyventi tuo... Rašė į laikraščius... Kitados tokie svarbūs nutarimai, politikų, kurių vardai užmiršti, veidai, kronika, sporto ir kino žvaigždės, spektakliai, literatūrinės naujienos - kaip visa tai jam ir ne vien jam buvo svarbu kitados! Prisimena, šitą raudonu rašalu apvestą straipsnį virpėdamas skaitė paplūdimy, ant akmens, šitą alinamas karščio, ištroškęs, linguojant tarp ajerų valtelei, blykčiojant atsimušusiai nuo bangų saulei, priešais raudonus pilies kuorus... Priplaukė Stela ir, ropšdamasi į valtį, visą aptaškė. Štai čia įplėšta, čia praskrudinta, čia taip nuzulinta, kad nieko nebeperskaitysi. Į tūtelę susukti laikraščiai, prisigėrę jo delnų prakaito, skaityti stadionuose, autobusų aikštelėse, skveruose, kino salėse, godžiai gurkšnojant bokalą alaus, nešioti švarko kišenėse, juose ir tų dienų nuobodulys, ir viltys, jie - kaip nudėvėti batai, drabužiai, niekam nebereikalingi daiktai, kurie tegali sudominti nebent kokį kolekcionierių ar istoriką. Žinoma, visa tai dabar keliavo į šiukšlių dėžes. Visa, į ką kitados kabinosi jo esybė, kas ją naikino, kas teikė žavesio, prasmės ir pilnatvės jausmą. Visi tie puslapiai, kuriuos kitados buvo nutvieskusi viltis, slaptas džiaugsmas, dabar buvo pilki, svetimi, juose pulsavusi gyvybė jau buvo dingusi, nušliaužė toliau, palikusi šitas išnaras, vėlei įsikūnijo nūdienoj. Ten, kas Čia ir Dabar, o nūdiena irgi pamažu miršta, kalkėja, džiūsta. Viena po kitos jos ląstelės nyksta, kaip nyksta ir džiūsta medis, nebegaudamas gyvybinių syvų - atšokusi žievė, sausos šakos, lapai, draskomi vėjo, tušti kiaukutai ir lukštai. Visa tai dabarties atmatos, tai kažkas atblokšta, nebereikalinga, palikta, pro ką buvo prašliaužta, į ką buvo kabintasi, kaip kabinasi vijoklis, kuo buvo maitintasi, gerta savin, kas buvo ginta, kaip gina savo urvą žvėrelis, kas buvo tempta kaip atsargos žiemai, ilgiems metams, manant, kad nesunyks, nepražus. Tačiau upė paliko krantus, ir dabar čia styro kerplėšos.
Kitados jis, mažas vaikas, ėjo prie spindinčio skardžio tolybėje. Kalnas jau metė šešėlį, o jis ėjo ir ėjo tenlink, kur dar rytmetį buvo pamatęs kažką šviesų, o dabar žėrintį saulės laidoj. Priėjęs rado paprasčiausią šukę, pavartaliojo rankoj ir, nepatikėjęs, kad taip spindėjo šukė, patraukė toliau. Jis buvo iš tų, kurie niekad nepatikės, kad taip akinamai, slėpiningai gali švytėti paprasčiausia šukė, atmušdama spindulius. Ta šviesa jam buvo savaiminė. Ir šie ano laiko daiktai masino dėl jo buvimo Ten ir Tada. Bet užteko tik pajudinti, ir tas spindėjimas dingo. Kiek čia buvo tokių "šukių", kurių spindesys jau seniai išblėsęs, kiek čia tokių laiko atskaldų, griaučių, pėdsakų to, kas kitados buvo vartota, ko jis siekė, ieškojo, kuo svaiginos, kaip dabar svaiginasi cigarete, kava... Kiek čia tokių atliekų, turėjusių virsti relikvijomis, nuobirų iš to, kas sunaudota, atmesta, ką sviedė į krantą viena po kitos tvinstančios bangos, kas buvo griebta, lukštenta, godžiai tyrinėta, dėl ko šokinėta ir stūgauta stadionuose, futbolo aikštelėse. Dėl ko buvo grūstasi prie laikraščių kioskų, prekystalių, tablo lentelių, skelbiančių laimėjimų ir pralaimėjimų rezultatus, rekordus, pavardes.
Dabar jis buvo nelyginant koks keleivis, kuris, supdamasis į drabužį, eina tuščia jūros pakrante, gūdžiai stūgaujant puolančiai bangai - ji dūžta. Ir ši, ir kita dūžta prie kojų, vėjas košia kiaurai, plėšia rūbus. O jis čia tikėjosi atrasti saulėtą paplūdimį, vaikus, ieškančius kiaukutų ir akmenėlių. Jis pats čia virto belaike šmėkla, čia, nykiai riaumojant ir garmant bangoms, tolstančia pro išblukusias nusirengimo būdeles pajuodusio pliažo platybėj. Jis rašė: "Kaip mes gyventume, jeigu ne rytinis laikraštis... laiškas, rytą šleptelėjęs prie durų, permainingos naujienos, pakirstančios su kiekviena įprasta diena, ją nutvieskiančios, jei ne nuolatinis laukimas, viltis, ne vis atsinaujinantys gyvybės pliūpsniai, jos neatlyžtantis godumas, aklas, nesuprantamas noras kabintis, persikūnyti į tai, kas Čia ir Dabar, jei ne tikėjimas, kad tai amžina, pastovu, tvaru. Jeigu ne šitas įprastinis puodukas, gaivus kavos aromatas, padėvėtos šlepetės, chalatas, į kurį tu supiesi, fotelis, kilimas, kuriuo eini, jeigu ne įpročiai, jeigu ne tų pačių pojūčių gajumas, gebėjimas atsinaujinti, iliuziškai persikūnyti, veržtis kitur, ieškoti, jeigu ne įprotis svarstyti, siekti, dalinti - toks pat įgimtas, kaip liesti, eiti, regėti, girdėti, matyti, - kaip mes gyventume, jeigu ne nuolatinis judėjimas, slinktis, žengimo kažko link jausmas.."
...Jis stovėjo stadione, kur ką tik nugriaudėjo plojimai. Pajuodę aplyti suolai, popierių skiautės - visur, kur dar taip neseniai siautėjo jausmai, grūmėsi, kunkuliavo aistros. Vėjas plėšė nuo stulpų tų metų afišas, lietus talžė jau ir taip išblukusias raides, gramzdino į tamsą, visa tai nešė drumzlini, ištvinę, siautulingi upokšniai, nešė į užmaršties jūrą, į Letą. Štai kas yra tvanas: tai stichija, naikinanti visa, kas užsiliko per nesusipratimą.
Į lagaminus grūsta visa, kas tik pakliūva: ir Stelos dovanoti niekučiai, nevykę, neišrankūs, erzinantys, ir įvairiausi kvitai - drabužių skalbimo, batų pirkimo, mokesčių. Čia ir perskaitytų straipsnių bei knygų sąrašai, ženkliukai, seni pinigai, retesni atvirukai - vienu metu buvo užsimanęs juos rinkti, ir pašto ženklai, net butelių etiketės! O kiek paupiuose, paežerėse, pajūry, laukuose prisirankiota akmenukų, kriauklelių - visa tai buvo jau seniai dingusių, į praeitį nugarmėjusių akimirkų lobis. Štai šitą į amuletą panašų akmenėlį jis rado seno piliakalnio papėdėj, šitas švietė kreidos baltumu, anas - anglies juodybe, kvietė naktin, o iš jos prie namų, prie židinio, šitas smigo kaip perkūno kulka, suvirdamas smėlyje, virsdamas velnio pirštu, nuo kurio priskutinėtus miltelius jie, vaikiščiai, berdavosi ant žaizdų...
Štai laiškų pundelis, nuotraukos fontanų ir aikščių, kuriose jis norėjo būti... Knygų citatos, išvados, patarimai, adresuoti sau. Šitie sakinių tiltai, sąsajos, kniedys, jaustukai ir sušukimai, šitie prablaivėjimo mirksniai, šitas karštligiškas ieškojimas... Kam jam, skęstančiam, negaluojančiam, dabar šitos išdidžios, veidą nuskaistinančios tiesos, žodžiai, kitados sugėrę jo kūno karštį, sielos nerimą? Visa taip nebereikalinga, beprasmiška. Visa tai mirė su vakar diena, mirė užgimdami, mirė, jam nė neįtariant, išsilukšteno iš jo būtybės, atkrito, nutrupėjo kaip lukštai. Toks daiktų kapinynas! Visa praeina kaip vaikystė, kaip jaunystė, kaip gyvenimas, kaip džiaugsmas ar meilė ir turi savo rūbus, iš kurių išsineria, o jie lieka dūlėti, nykti numesti, kai juose įsikūnijusi esmė arba esybė miršta. Šitaip mes išsineriame iš savęs, kas mirksnį, kas dieną, nuolatos. Ir to paties žmogaus senatvė niekad nesupras, kuo gyveno jo jaunystė.
Šit, rašė jis, stoviu prie šito staliuko, keliu prie lūpų puodelį, žiūriu į baltus ir juodus grindų kvadratėlius. Iš vandens lašeliais nusėto kavos aparato virsta garai, kažko ieškau, prie manęs kiek nuobodžiaudama stovi daili, aukšta krūtine moteris, jos didelės ryškios akys kupinos darganotos gėlos. Kone kasdien ateinu čia, aš - nuolatinis lankytojas, kaip baldas, kaip siena, kaip laiptai... Ne aš vienas: čia daug nuolatinių lankytojų. Štai liesa senyva dama juoda plačiabryle skrybėle, siauromis lūpomis, apšiurusi - anksčiau ji čia ateidavo su rudu šuneliu, štai tas plikas senyvas vyriškis, po tamsias kertes zujanti senučiukė - visi mes čia nebylūs kažkokios dramos statistai. Kiekvienam čia tenka mažytė, neiškalbinga, iš pirmo žvilgsnio beprasmė rolė. Pastebėjau, čia mėgdavo užsukti seni, paliegę. Čia, judriausioje miesto gatvėje, jų trumpalaikė prieglauda. Jų čia laukia šitie aukšti laipteliai, kuriuos taip sunku įveikti, grindys, sienos, staliukai.
Yra senatvė, kuri prieglobsčio ieško tarp to, kas sena, apleista, kuri nori būti nepastebima, - tai kukli, atoki senatvė; yra, kuri gyva pasikartojančių veiksmų rituališkumu. Ją čia atgena ta pati jėga, kuri paukščiams įsako skristi į tas pačias vietas, idant nebūtų pertrauktas nesuvokiamas kaitos ir judėjimo ciklas...
Stela... Stela... Kodėl ta meilė mums nepaliko nieko gražaus, juk aš kitados taip skubėjau pas tave...
Iškarpos iš XIX amžiaus pabaigos poeto revoliucionieriaus užrašų, straipsnių, senų žurnalų skiltys, eseistinio pobūdžio filosofinės pastabos. Šit ir to poeto portretas: išdidus, į kietą apykaklę įremtas smakras, vešlūs ūsai, jaunos, degančios akys. Apie jį ketino rašyti. (Apačioj Juozo prierašas: supūdytas caro kalėjimuose; kiek žemiau: kokie betarpiški, taiklūs pastebėjimai!) Dar ne visa žinau, ne visa galiu įsivaizduoti, bet štai jaučiu, kaip jėga, kuri galingai veržiasi į priekį, tvinsta į visas puses, visa sprogdina iš vidaus. Valdžios simboliai, kuriais niekas nebetiki, patys krinta iš jos paliegusių rankų. Vėjas siautėja po svetaines, šluoja nuo sostų dulkes. Pasmurgusios žemės plotai, patižę keliai, kurtus gausmas gamyklų - tarsi visur viešpatautų drėgnas vėlyvas ruduo. Bet aš gyvenu pavasariu, kai plykstels saulė, kai užlies kalvas, - visa, kas juoda, apleista, sunyks, dings nuo žemės paviršiaus. Visuotinio atgimimo ir džiaugsmo mirksnis - kaip visa šviežia, gaivu, tarsi pirmąkart saulės šviesa viską liestų! Tai mano tikėjimo ir vilties šviesa, tai meilė, kurią visiems išdalinti norėčiau.
...Taip, jūs atspėjote, mes gyvenam viltim, mes bodimės viskuo, kas Čia ir Dabar (Juozo prierašas: kokia pompastika!). Mes stiprūs šituo tikėjimu...
...Plazda naujas pavidalas, bet kaip prie jo priartėti, galbūt yra ir nauja kryptis, bet kaip apie ją sužinoti, kaip pajusti?
...Kartais tik suvaitoji, kartais sugniauži kumščius, kartais stumi stumi nuo savęs visa, ką tau bruka, kas tave supa, kas tau be galo koktu ir svetima. Eiti! Eiti iš čia.
O jie laikosi, tokie juokingi, ant tų postamentėlių; jie šnairuoja vieni į kitus, bet kokia naujovė jiems įtartina, gąsdina, tokie menki, apdairūs tie smulkūs pirkliai, mažų įmonių savininkėliai, laikraštininkai, inteligentai, šiek tiek liberališki, o mes gyvi didžiąja idėja, kuri tvinsta kaip nesulaikoma banga, visa vilkdama su savim arba blokšdama į šalį.
Gyvenimas nemėgsta stagnacijos, - rašė jis. - Tai, kas kalkėja, apsitraukia žieve, - laužoma, trupinama, atkrinta luitais, yra atbloškiama naujos galios, jaunos, elastingos, kuri vėliau ar anksčiau prasiskleis, įgaus pavidalą ir, aišku, numirs; pradžioje slypi pabaiga, užuomazgoje - atomazga, pastovume - nuolatinis keitimasis, kiekviename teigime slypi neigimas, neigime - teigimas, o visa esmė: kad senos, atgyvenusios, ankštos formos neslėgtų, nedeformuotų naujosios esmės. Priešingu atveju - kančia, depresija, svetimumas, mirtis; kas gimsta, turi išvysti šviesą, pasireikšti visomis išgalėmis, o ne egzistuoti suspaustas, stelbiamas, gožiamas. Nieko nėr baisiau, kaip gimti ir tuo pačiu negimti, nebūti, neateiti. Kam tąsyk prikelti gyvenimui tai, kas negali egzistuoti, ko yra bijoma? Tokie stovi ledai, toks apkerpėjimas, ir šitiek reikia pastangų, kad pajudėtų, sprogtų. Kuo ilgesnis, nuožmesnis tramdymas, tuo pragaištingesnis lūžis, tuo daugiau nuostolių. Sena jau nebesitraukia iš arenos, nauja nespėja užgimti arba žūva vidinėse grumtynėse, spūsty, bet ir išorinis slėgis ne mažesnis. Pusiausvyra čia tik regimybė, o iš tikrųjų - sprogimas, poškėjimai, išsiveržimai, smūgiai, jeigu ne išorėje, tai viduj griaunantys, ardantys žmogiškąją esmę.
...Kaip tu kitados norėjai pasigalynėti su audrom! Pakeliauti su kapitono Granto vaikais! Kad ir kaip siaustų audra, kad ir kokios bangos daužytų laivą, kapitonas, žinoma, nepaleis šturvalo, jo rankos tvirtos, veidas įrudęs, jis kvatoja, juokiasi, rodydamas baltus sveikus dantis, ant jo kaklo plevėsuoja romantikų šalis...
Čia ir mokykliniai sąsiuviniai, prirašyti stropia rūpestingo ir paklusnaus vaiko ranka, čia ir pirmosios raidės, aritmetiniai veiksmai - sudėtis, atimtis, daugyba - ir grafitinė lentelė, ir nučiužinėti medinukai, kurie taip skardžiai taukšėjo ant sietuvos ledo... Čia ir buvusių valdžių simboliai, herbai - vienuolynų, grafų, didikų... Čia po antrojo padalinimo, čia po trečiojo, čia švedų antplūdis, Napoleono karai, čia įvairiausios reformos, o štai prieš keliasdešimt metų - stiprus galingas požeminis stuktelėjimas, ir visa ima trupėti, griūti, kristi nuo sienų, bokštų, krūtinių, iš rankų, o buvo laikas, kai nebežinota, nei kokias vėliavas kabinti, nei kokius pažymėjimo ženklus, kokius jausmus sau priskirti, nei ką kalbėti. Žinoma, tau jų negaila, nei jam, niekam negaila nublokštų, išmestų, sutryptų, bet va šito senio orumas, šita išbalusi senučiukė, abiem rankom laikanti vėjo plėšiamą nuo galvos skrybėlaitę, šitas afišų, popierių skiaučių šokis už jos nugaros, tuščios akmeninės gatvės plikumoj, tas žaros žvarbumas virš nežinomo miesto, arba šitie už pasaitėlių prilaikomi šunys, šitie komandos šūksniai, susidaužiantys kulnai, atiduodantys pagarbą, raportuojantys, įsakantys, šauniai pasisukantys, žengią aklai, paklusnūs, kupini pigmėjiškos didybės, tie marionetės, bet va -nejaugi ir tai, kas tau neabejotinai kilnu, kas buvo kaip polėkis, kaip idėja, kaip meilė, kaip priesaikos, duotos širdim, - ir tai bus sutrinta, suminta, sumaitota? Kas leido? Kaip jie, girti, riaugėjantys, apkurtę plieno žvangėjimu, galėjo išdrįsti?
...Prieš mano valią mane nešė ir ginė toliau, ir tik dabar matau, iš kokios gausybės pavidalų išsinėriau, kiek čia išnarų ir kailių, kurie netiko! Kiek simbolių ir ženklų, kurie jau nebegyvi kaip išdžiūvus žievė. Lukštai krinta šiugždėdami, krinta. Bet, dieve, kodėl? Kodėl, kad ir kokį niekutį paimdavau, jis vis kam nors užkliūdavo, būdavo įtartinas, abejotinas? Negi aš negaliu pasilenkti, nieko paimti nuo žemės, prikelti arba įkvėpti? Kodėl manęs niekad neatsiklausiama, o tik brukama? Kodėl į šitiek klausimų man nebuvo duota atsakymų, kodėl nebuvo atsižvelgta į mano pastabas, kodėl nebuvo reaguota? Kodėl visa taip, tarsi manęs nė nebūtų - ta sunki, grėsmingai šiugždanti švino upė, kodėl aš nieko negaliu, ir jis negali, ir šiam nereikia, ir anam, ir pagaliau niekam nieko jau nebereikia. Grįšiu... prie žemėto slenksčio grįšiu, į žemėtą būties pastogę...
Mus nešė kurti švininė galia, nešė ir nešė - todėl tiek išnarų, tiek žodinių ženklų, kurie nebeturi gyvybės. Todėl, kad užteršta upė, apie kurią rašei kaip apie gyvą būtybę, - tos upės nebėr. O žodžiai kuo paversti? Saugokite žodį - sakiau (bet ar kas į tai atsižvelgė?), saugokite nuo pašlemėkų, kokčių, menkų žmogeliukų, neleiskite jiems postringauti taip didingai, įkvėptai, taip skaudžiai, su tokia tūžmastimi - ant ko jis tūžta? Ko triumfuoja? O ką man atsakė? Tu niekini žmogų. Ėjau šalin, vėl grįžau, vėl norėjau nueiti, numoti ranka, bet negalėjau.
Kambary tvyrojo nikotino tvaikas, naktinio darbo sumaištis: kaip pakliuvo išmėtyti lapai, bibliografinių kortelių šūsnys, kavos puodukai, apmaudingai nusviesta jo paties rašyta brošiūrėlė. Tyloje įtemptai dūzgė volframo siūlelis. Tylėjo į jį atsigręžusios akvariumo žuvelės. Rausvoje stalinės lempos šviesoje ėmė apžiūrinėti lapus, subraukytus, primargintus pastabų.
Ir vėl tas apmaudo pliūpsnis, maudulys paširdyje, nepaprastas sunkumo jausmas - išsiplėtusios kepenys, nikotinu apnuodyti plaučiai, kofeino išvarginta širdis. Nuo įtempto nakties darbo, naktinių budėjimų, skverbimosi gilyn, tolyn, nuo pastangų kuo daugiau apimti, susitempti. Bet ką jis laimėjo, kas juo tikės, kas supras, kiek jam kainavo tie ginčai su savo neregimais, dar gal nė nesančiais, bet lengvai galinčiais tapti realybe oponentais, sočiais, abejingais, nesuprantančiais esmės, nenorinčiais gilintis? Jau seniai įsitikino: jiems svarbu sėkmė, karjera, jų reakcijos gana primityvios - malonu, saugu, naudinga, nenaudinga. Tokios ir jų tiesos - prėskos, banalios, toks jų ir gyvenimas. Kaip vangi, aptingusi jų akis pastebės charakteringą štrichą, giluminį blyksnį, jo naujosios sistemos ypatumus, tiesas, kurios lyg apsireiškimai, kurios nebe moksliniams komentarams, o gyvenimui, kūnui ir kraujui, nes jos svarbios, gyvybiškai svarbios ir tau, ir man, ir jam. Tu, naktinis drugy, - kalbėjo sau, - tu, pelėda, tu, šikšnosparni, tu, kuris daužei galva sieną, tu, išsekęs, luošas, paliegęs, kuris plūkeisi su sąvokų luitais, klišėmis, slėgusiomis, alinusiomis, žudžiusiomis tave, juos visus, tu, kuris tarei: aš kaltinu, tai mums brangiai kainuos, tu, apiplyšęs skurdžiau, valkata, išlindęs iš rūsio, tu... dabar iš vietos: ant kiekvieno žodžio tiesiog griūva nepritarimas, panieka, priešiškumas kirba ant plunksnos galiuko, kiekvieną žodį lydi skeptiškos kolegų grimasos, piktdžiuga. nenoras įsiklausyti, suprasti.
Bet kaipgi tai atsitiko? Kaip lengvai kitados lakstė popieriumi jo plunksna, koks akylas, šviežias buvo žvilgsnis, koks entuziazmas, koks tvirtas tikėjimas savimi jį lydėjo, kreipė žingsnius! Nejaugi nebeįstengs, klups prie slenksčio, čia, tikslą priėjęs? Ne, nebegaliu, nebegaliu, kriokė jame įtūžęs, pribaigtas žmogus, jam stigo oro, gerklę veržė kaklaraištis, jis muistėsi, stengdamasis iš kažko išsilaisvinti, įkvėpti gaivesnio oro. Man jau užteks. Užteks. Užteks. Bet kaip smagiai kitados aidėjo ankstyvais rytmečiais jo žingsniai šio miesto gatvėmis, su kokiu goduliu jis rijo knygas! Kaip įgudęs akrobatas pereidavo plonyčiu lynu virš ne tokių bedugnių, o dabar, vos žengteli žingsnį, - nepritarimo šauksmai, visi jie telaukia, kada jis susvyruos, grįžtels, stabtels, dribs žemėn, tarsi jame kokia pikta valia būtų apsigyvenusi. Tai nepakenčiama. Argi tai darbas? Velniop! - košė pro dantis, glamžydamas prirašytus lapus ir svaidydamas. Ankšta. Niekur neįstengia prasimušti šviežia gaivalinga mintis, ji tuoj pat užgriozdinama švininiais žodžių luitais, klišėmis, štampais. Jie padarė viską, kad šitaip būtų. Kurgi dabar ieškojimų ir atradimų džiaugsmas, kur svaiginantis bedugnių alsavimas, vilties blyksniai, atsiverią beribėmis erdvėmis? Jį vedė, jam patarinėjo, jį stumdė, skatino, tapšnojo per petį, o kur atvedė, ką jis čia atrado? Pažiūrėjus - visa kaip reikiant, nepriekaištinga logika, citatos, išnašos, ir tik jo paties vidinis protestas, pasąmoninė galia ją laužo, trupina...
...Apie tuos, kurių savimyla ir egoizmas atsiknoja lyg sausa žievė nuo kamieno, kurie mato, kiek po ja knibžda kirmėlių, .apie tuos, prie kurių nepriauga nei daiktai, nei rūbai, kurie nesisavina, neglemžia, negrobia, kuriems net jų pačių kūnas svetimas, netobulas būstas, įkalinęs jų sielą, apie vieną šventą virpesį. dvelktelėjimą, kažką, kas jau nebematerialu, kas visa pranoksta, nes nori išsilaisvinti iš atsitiktinumo, iš chaoso. Apie tuos, kurie beveik žino, jaučia, kur tobulybės pusė, ir galėtų ją apibūdint ir nustemba apibūdindami, nes randa senus jau spėtus pamiršti žodžius - laisvė, tiesa, tobulybė, gėris, grožis, ir tai turi būti absoliutu, tai jau kitas pasaulis, šalis - kaip galima buvo pamiršti, kaip galima buvo pamiršti tuos, kurie ją atrado, apibūdino, ilgėjosi, kurių visas gyvenimas buvo ėjimas link ten, kaip galėjo atsitikti, kad žmogus šitaip buvo pavergtas to, kas laikina, kaip jis tenkinasi tuo, nemato trumpalaikiškumo, neberegi savo menkystės, savo būties dviprasmiškumo, paradoksalumo, kaip jis sugebėjo taip savim apakti, kodėl darosi toks brutalus ir vis dar labiau menkėja, delbia akis? Kaip galėjo atsitikti, kad žmogus ėmė pasikliauti tik savo instinktais, jėga, vien kažkuo gyvulišku? Tai įmitęs, riaugėjantis, gaikščiojantis subjektas - čia raumenų tumulai, čia riebalų, čia išdvisimas. Moteris - tik patelė, vyras - tik patinas, ir gajausi ilgiausiai tveria, tie, kurie tuo tenkinasi, didžiuojasi, kurie užvaldyti įsitikinimo, kad čia visa galutinė tiesa, kad žmogui nieko daugiau neduota, kaip tik daugintis, samprotauti, smaližiauti, dailintis, prekiauti savim, derintis, gražintis, mėgautis.
Sceną!
Gašlumas, gobšumas, nevalyvumas, nepašventinti, nepalaiminti, malonumų, atsitiktinumo vaikai, pamestinukai, kliuviniai, kažkokie užguiti, kažkokie...- dūlinėjimui, svaigimui, gašlumui, paleistuvystei, suktumui, gobšumui - menkystos, svaigulio vaikai, kurių genuose įrašyta: mes atsitiktiniai, niekam nereikalingi, mes nieko neturėjome, netgi tėvų, mes smaginamės, žudomės, tveriame, kas pakliuvo, mes kaip kokie peliūkščiai, rudi, purvini...
Metodiškai, moksliškai buvo apibendrinti kai kurie ekonominio gyvenimo faktai, sutelktos visos žinios į krūvą, ir pastebėta: žmogus išnaudojimo objektas, mokslo objektas, pažinimo objektas, jis labai socialus padaras, jis priklauso socialinei grupei, klasei, kuri apsprendžia jo veiksnius, galvoseną, yra tokios klasės, yra kitokios, ten jų pozityvioji jėga... valdančiosios klasės jau nebepajėgia... Žodžiu, taip pasitikint, taip efektyviai pritaikyti pažinimo modeliai, suskirstyta, sugrupuota, nutraukiant ploniausius saitus, atmetant visus niuansus, pritempiant prie bendros schemos, bet kokia kaina, brutaliai, supaprastinant, nesismulkinant, plačiais mostais - mokslas turi triumfuoti, demonstruoti savo galią, jo pranašumas turi būti akivaizdus, toks, kad kiekvienas, net beraštis, suprastų...
Tačiau ta mokslo tvirtovė, ta pozityvumo dvasia, tas šaltas spindėjimas, krintantis nuo ekonomikos. politikos mokslo viršūnių ant suodinų minių, tai kažkieno įteisintas požiūris, nuteikiantis, kažkur tūnantis įsitikinimas, kad žmogų galima imti nagrinėti, suprasti, duoti jam, vadovauti, šviesti, tas nenusakomas žvilgsnis iš šalies, iš kažkokių aukštybių, iš begalinės istorijos patirties, iš visuomeninių santykių raidos dėsningumų, tas šnekėjimas nuo paminklų, iš aukštybių, į kurias jie, tie mokslininkai, dabar iškelti. Sakome: raida. Tokios raidos gal ir nebuvo, tiktai mirksnis.
Jie užčiuopė, nusitvėrė, visa tai pakliuvo ant milžiniškos bangos, kad nebuvo kur dėtis, kaip tik pritaikyti, kas visur maišėsi, - jie staiga nusitvėrė, pritaikė - aha, mokslas, ir čia mokslas! gal ne mokslas? - ir vieni puolė prie to naujojo mokslo, kiti prie ginklų, į slaptas spaustuves - tereikėjo, kad kas išjudintų, pakviestų, parodytų kelią, o jau krizė, o jau valdančiųjų klasių nesugebėjimas toliau valdyti, karštligė, krečianti pasaulį, karai - kaip tokioje situacijoje neatsiras nauja jėga, kuri turi pakeisti, išgriauti senuosius institutus, kuri rastų darbo begalei armijai mokslininkų, kuri visus nukreiptų, sutvarkytų, įneštų į apyvartą, kas atstumta, pamesta, neturi pripažinimo... Ir iš tikrųjų valdančiosioms klasėms tapo nebejauku, jos pajuto instinktyvią baimę, tačiau artėjanti banga - ji pakilo viršum salonų, rūmų - ėjo ir per sielas, ir per protus, - taigi pažinimo srityje, kaip sako filosofai, jautresniam ji padvelkė kažkuo grasiu, stingdančiu kraują: imti žmogų kaip vienetą, atstovą tam tikros klasės, pagal tai apie jį spręsti, imtis jo atžvilgiu tam tikrų priemonių, žiūrėti į jį kaip ekonominį, socialinį vienetą, grynai fiziologiniu, ekonominiu požiūriu, kaip tai pavadinti? Kaip galima? Tai yra jo nuasmeninimas, nužmoginimas, taip nutrinami jo individualūs bruožai, atimama iš jo laisvė, garbė, pasirinkimo ir kitos iliuzijos bei tikėjimai, atimama valia, orumas, jis paverčiamas kažkokiu objektu: pažinimo, politikos, sociologijos, filosofijos, mokslo, į žmogų žiūrima kaip nebe į žmogų, o iš šalies, neišskiriant iš bendros masės... Štai kaip buvo sustiprintas individualistinis protestas, maištas, štai kur susitelkė savimyla, štai iš kur jos gulbės giesmė, fanatizmas, stiprybė, totalinis bendrumo jausmas - duok ranką, tolimas drauge!
