en
[4]
Tai atsitiko po mėnesio. Ligonės lovą, išnešę kieman, pastatė po alyvomis. Kaimas iš pat ryto ruošėsi šventei, ir Vizgirdienė, apsitvarkiusi po namus, atėjo pas Daukintienę - patalus išvėdins, pašlavinės, patvarkys. Susiradusi šluotą, išėjo kieman, bet jau iš tolo pajuto ligonės žvilgsnį, nuo kurio lyg kas per ranką sudavė. Toks siaubas ją apėmęs, nė pati nesupratusi kodėl. "Tik šluoju, šluoju galvą palenkusi, - dažnai prisimena Vizgirdienė, - bet jaučiu, kad ji vis nenuleidžia nuo manęs akių, net rankos tirpsta, ir ne tą reikia daryti, ką darau, jaučiu, kad kažką ji man pasakys, ir bijau, lyg kalta būčiau. Staiga girdžiu: "Kam tu bešluoji... ateik". Atsitiesiu, skėsteliu rankom. "Nagi šventės", - sakysiu. Bet staiga lyg žadą užėmė - ji taip žiūri į mane, taip žiūri, tarsi visą kiaurai permatydama. - "Eikš, pasišnekėsim", - išgirstu silpną balsą".
Spindėjo tolumos, baltutėliai maži debesys plūduriavo danguje, į kurį iš kaminų kilo dūmai, ir visų kiemuose buvo atlapotos durys.
"Gal ir gerai", - pratarė pagaliau ligonė. "Kas gerai?" - purtė ją Vizgirdienė ir pamatė, kad ji žiūri į vaiką, stovintį ant prieangio akmenų. Mostelėjo jam.
Markstydamasis nuo saulės, priėjo mažas šviesiaplaukis berniūkštis. Ligonė palietė jį už petuko - kaip statulėlė... Staiga girioje pasigirdo gegutė. Ji šaukė iš metų tolumos, iš to, kas jau buvo ir kas dar bus.
Kai Kristupienė atvažiuodavo iš miesto pasisvečiuoti, į tas girias jos abi su Tekle eidavo uogauti.
...Buvo vidurdienis, aukštose žolėse siautė vėjas. Toli jos nuklydo tądien, pasakodamosi apie savo jaunystės dienas, rūpesčius... Abiem gerkles gniaužė džiaugsmas: Vizgirdienės lopšyje jau krykštė mažylis, niekas, rodės, netemdė ir Kristupienės gyvenimo, ji buvo guvi, juokėsi, lankstė lazdynus, plaikstė žoles. Aukštai danguje spindėjo kamuoliniai debesys, ūžavo medžiai - jos brido į jaunystės žolę, į didžiausius savo laimės metus... Staiga Kristupienė pritilo ir, glustelėjusi prie Teklės, patylom pratarė: "Aš laukiuosi..." Švelnus vėjo gūsis siūbtelėjo jas apglėbdamas, it kieno plačios rankos praskleidė uogomis nukarusius avietynus ir nušlamštė nušlamėjo jaunučiais ūgiais.
Savaip susilietė ta akimirka su šia, kai mirtis atėjo atplėšti nuo jos kūdikio, stovinčio šalimais, ir tas pats vėjelis, kuris tąsyk sušlamštė avietynuose, kedeno jos plaukus, o gegutės balsas, aidintis per metų metus, slėpė skaudų nujautimą tų dienų, kai jos vaikas klaidžios po tas girias su draugais, kai pavakariop, susibraižiusius, nusilaksčiusius, alkanus, juos užklups šaukiantys vakarienės motinų balsai, tik Guzukas savo motinos balso niekada nebeišgirs.
Dažnai jis prisimins tą rytmetį, gegutės balsą, nušlavinėtus takus, nušveistus langus... Prisimins ir kitą rytą, kai, apvilktas ilgu pusbrolio švarkeliu, išėjo kieman, kur jau stovėjo vežimas su karstu.
...Kapinėse jam pasakė, kad pasemtų saują smėlio ir piltų. Smėliu pilstytis jam patikdavo, aplink namus visur buvo smėlis, smėlio takai, smėlio duobės... Pasėmė. "Pilk, pilk". Skambtelėjo kastuvas, dunkstelėjo į karsto dangtį žemė, vienas kastuvas po kito. Ką jie daro?! Jis norėjo vieną nutverti už bato, nustumti duobėn, bet verkdamas tik pasitraukė atatupstom, žiūrėjo su siaubu į duobę, paskui pravirko balsu, išsiveržė iš kažkieno rankų, vėl puolė prie duobės, kažkas jį sulaikė, bandė guosti, bet jis kažką šaukė pro ašaras, raudojo, kol tuščios vežėčios dardėjo per pušynėlio šaknis, šešėlių ir šviesos ruožais, tyliai gulančiais ant minkštučių samanų ir skujų.
Kokia tai buvo netektis, jis suvoks gerokai vėliau, užaugęs.
Motinos teises nedvejodamas užleido pamotei, vadino ją motina, nes buvo įsitikinęs, kad vardas čia nieko nereiškia.
Bet vardas čia reiškė visa. Jis manė, kad ta moteris jam visiškai atstoja motiną. Tačiau kodėl taip atkakliai, pats to nesuprasdamas, siekė jos meilės ir kodėl taip dažnai gūrindavo įskaudintas šalin?
Pamote jis niekad nesiskųsdavo, kaip įmanydamas gindavosi nuo užjaučiančių, gailestingų žvilgsnių. Ne, nesijautė skriaudžiamas, ir jam visiškai buvo nesuprantama, kodėl Vizgirdienė kartais pasako, kad tikra motina kitaip myli, kitokios jos rankos ir akys.
Moterys stebėdavosi, kodėl Guzukas toks: niekam nepasipriešins, nepakels balso - subarei, ir dūlina šalin. Pažiūrėkite, koks Vizgirdienės Vytautas! Visa jo laikysena tiesiog byloja: tik palieskit, tik užkliudykit! Kitokie Juzuko draugai, Rimantas, ypač Maldonio Albinas, kuris sulig kiekvienu pagyrimo žodžiu turi įprotį kresčioti galva ir vis aukščiau ją kelti, lyg kas juo negalėtų atsigėrėti, lyg motinos balsas sakytų: "Albinukas! O, su juo nesusilyginsit, jo nepaimsit!"
Tiktai motinos meilė, akla, beribė, sugeba įkuždėti įsitikinimą, be kurio neįmanoma nei gyvenimo kova, nei sėkmė, giliai pasąmonėje įdiegtą įsitikinimą, kad esi vienintelis, nepranokstamas, būtinas. Albinas visur reikš savo teises ir piktinsis, kodėl ne jis, kodėl ne jam, kaip jį galėjo užmiršti; jis be paliovos brausis į priekį, o Juozas priešingai - dels, lūkuriuos, trauksis atatupstom, telaukdamas, kada ant jo kas užriks. Jis ieškos savyje kažkokių akivaizdžių privalumų ar sugebėjimų, o jų neradęs, pasijus niekam tikęs, nereikalingas. Jo niekas nemyli, bet už ką gi jį turėtų mylėti? Giliai sieloje gyvens netikėjimas, skepticizmas. Jis alkte alks meilės, kuri priimtų jį tokį, koks yra, alks jos, bet ja netikės. Jis gūšis nuo pašalinio žvilgsnio. Motinos meilė - tai tiltas į pasaulį, į kitus, tai ištiestos rankos, nesiliaujantis šauksmas "ateik". Juozas girdės kitą balsą, balsą, vejantį, jį šalin, gniuždantį. Visur jaus nepatiklias akis. "Visų vaikai kaip vaikai, tik šitas!.." - šauks ant jo pamotė, pažymėdama jį niekingumo žyme. Ji nenorės matyti jokių posūnio privalumų. Jis nedrįs reikšti savo skonio, neturės savo stiliaus, bijos kristi į akis. Tuštybė, paika garbėtroška, netgi kvailumas anaiptol ne visada pamėklės. Juozo pamėklė bus skaudus atstumtojo jausmas.
Vėliau, gerokai vėliau, nužvelgęs tuščius ir nykius savo gyvenimo plotus ar matydamas, kaip motinos lepina, gina vaikus nuo pikto žvilgsnio, nuo apkalbų, viską jiems atleisdamos ir keldamos neegzistuojančius jų privalumus, vėliau jis supras, kokią ta nedidelė, smarki, amžinai juo nepatenkinta moteris padarė skriaudą.
Vizgirdienė nudenginėjo stalą, kai į duris tyliai klebtelėjo.
- Prašom, - šūktelėjo Vizgirda.
Durys prasivėrė ne iš karto - kažkas ten apgraibomis ieškojo velkės (Vizgirdienė dar pamanė - gal Kristupas). Įžengė Guzukas Darydamas duris, pasisveikino, nusivožė kepurę.
- Leisk, - Vizgirda pats užtrenkė duris. Nešdama lėkštę su bulvių likučiais, Vizgirdienė minutėlę stabtelėjo ir tarė sūnui:
- Žiūrėk, tavo draugas atėjo.
Tačiau šis nė negrįžtelėjo. Klūpėdamas ant lovos, jis studijavo keturioliktojo amžiaus Europos šalių žemėlapį.
- Kas čia dabar! Ar negirdi? - vėl šūktelėjo Vizgirdienė sūnui. - Eik į šviesą, ko ten stovi, - pasakė Juzukui.
- Tegu nešdinasi, - pratarė Vizgirdžiokas. - Niekas jo nekvietė.
Jis tebepyko, kad Guzukas taip purkštavo ant sietuvos. Vizgirda timptelėjo kelnes.
- Eikš, bulvių užvalgysi, - pavadino Vizgirdienė.
- Ačiū, aš sotus, - Guzukas traukėsi atatupstom prie durų ir beveik negirdimai, kaip ir buvo pasirodęs, dingo.
Jam dažnai tenka vaikščioti po kiemus, ko nors prašinėti, maldauti; tai druskos jį siunčia skolinti, tai tabokos, degtukų. Bet ko jis atėjo prašyti dabar? Kur jam eiti? Tėvas dar nesugrįžo, be to, namie pilna žmonių. Kiek padvejojęs patraukė slidinėti. Važiuodamas per pušynėlį, išgirdo balsus savo kieme, netrukus pamatė ir Vizgirdienę. skubančią pas juos.
- Gryčion... eikit gryčion, - ragina Vizgirdienę Kristupienė, nešina ėdalo kibirais. Šaltis svilinte svilina jos blauzdas.
Konstantų troboje aidi juokas. Cha cha cha! - trim lygiais intervalais išskanduoja Konstantienė - taip juoktis ji išmoko tarnaudama mieste pas advokatus ir artistus. Jai pritaria kitas balsas, sodrus, krūtininis. Ar tik ne Kaušpėdo Marija? Kas ją čia atginė? Vizgirdienė užsuka į aną trobos galą. Aprūkusioje palubėje tilindžiuoja krištolinės girliandos.
- Ko gi taip juokiatės? - skvarbiomis akimis nužiūri moteris. - Kaip čia atsiradai? - klausia Kaušpėdienę.
- Ką šaukiam, tas ir atsiliepia, - juokiasi Konstantienė.
- Tavo vyrelį apšnekam, - priduria.
Vizgirdienei dilgt dilgt paširdžiuose. Konstantienė vėl nusikvatoja, parodydama auksinį dantį. Marija ką tik jai papasakojusi, kaip Vizgirda beržioko buvo atėjęs kirsti.
- Eik jau, - sako Vizgirdienė, - jo ten nė su lazda nenuvarysi.
- Nė lazdos nereikėjo, pats atlėkė pėdas užuodęs,
Teklė nudelbia akis.
...Jį visuomet kažkas svetimas pasiglemžia naktimis: atsikelia, prieina prie lango, žiūri ir rūko. Ak, tos ilgos nemigo naktys su vėsiais pelenų spalvos rytmečiais, kai visi ruošos daiktai tampa lyg svetimi. Atsikelia, būdavo, apkamšyti pabudusio kūdikio, ir staiga apima toks jausmas, tarsi nieko daugiau troboje nebūtų.
Sunku suprasti tas moteris. Vizgirdienė kažkodėl nemėgsta Kaušpėdo - nešnekus, visuomet geriausios medžiagos drabužiais, kurie guli kaip nulieti. Marija dažnai pasišaipo iš nirtulingo Vizgirdos drovumo - kiaurai permato šitą niūrų, visų besišalinantį žmogų. Susitiks kur Teklę ir klausinėja, kodėl jos vyrelis bijąs per jų kiemą pereiti. "Dar didesnį šunį įsitaisykit!" - atšauna ji.
- Taigi va, - pradeda Marija, - džiaustau skalbinius ir matau - vaikšto jis su kirveliu už kluono po beržynėlį, lyg ko ieškodamas. Pamatęs mane, stabtelėjo, kiek padvejojo. Žiūriu - beateinąs. Tiesiog į kiemą...
- Tik pamislyk! - sako Konstantienė. - Jis gi ten kojos bijo įkelti.
- Aš ir sakau - suuodė, kad vyro nėra...
Vėl abi cha cha cha...
- Beržioką kreivą radau, sako, lopetos kotui tiktų. Užeiki gryčion, sakau aš jam, giros išgersi. Išgėrė giros, užsivožė kepurę, jau eisiąs, bet, pamatęs lovį su skerstuvėmis, sako: "Kam mėsą čia laikot? Nameliokan geriau išneškit, mes tai namelioke..."
- Cha cha cha, - išskanduoja Konstantienė. Jai pritaria sodrus krūtininis Marijos juokas. Teklei čia nėra iš ko juoktis.
- Eik tu memliokai, memliokai tu memliokai, - murma staiga prisimindama, kad jos vyras, paklaustas, kodėl neužeinąs pas Kaušpėdus, kažkaip primygtinai ima įrodinėti, jog jis ir pas kitus nevaikštąs, nemėgstąs po kiemus landžioti, ir šneka jis tokiu balsu, lyg teisintųsi. Štai kas visus slenksčius žarijom nubarstė - Marija. Pavydi... visko jis Kaušpėdui pavydi. Slėpdamas savo žaizdą, net ėmė apsimetinėti atsiskyrėliu. Dabar jai aišku, kodėl vyras taip elgiasi. Penkiolika metų nugyvenom kartu, galvojo ji, o taip ir neįstengiau jo suprasti. Prisimena, kaip jis vaikščiodavo vakarais parugėm, kaip skalydavo Kaušpėdo vilkšunis, kaip jis stoviniuodavo kieme, į vakarų pusę dairydamasis, ir darosi jai taip liūdna, baugu, kaip pirmaisiais vestuvių metais, kai vartydavosi lovoje vyrui į laukus išėjus ir žiūrėdavo į Diržio keliūkštį, vingiuojantį pro pušynėlį, laukdama, kol prašvis. Naktys kaip tuštuma paširdy. Švisdavo nė nesutemus. Tie pušynėliai, vakarai ir naktys, pilkšvos, perregimos, nušviestos skausmo, kaip giliai visa tai jos sieloje, tikriausiai ir paskutinį gyvenimo mirksnį viską ta peleninė šviesa apgaubs, o ją pavadins kitas laukimas.
- Nepyk ant manęs, - Marija, gobdamasi skara, paliečia jos ranką. - Matau, aš tave įskaudinau. Pasijuokėm, paplepėjom - ir užmirškim.
Neužmirši, niekad to neužmirši, galvoja Teklė, kamšydama po skarute žilstančius plaukus.
Ant stalo aprūkusi lempa su puošniu abažūru, tilindžiuoja krištolinės girliandos, apšarmojusiame lange spindi žvaigždės, žvelgia šaltas vakaro mėlis...
Vizgirdos kieme pro pušeles švysteli žiburys. Tai Vizgirda eina parsinešti knygų, kurios sukrautos daržinėje į senas avelių ėdžias. Konstantienės pirkioje nuaidėjęs juokas jį visą nutvilkė - iš karto atpažino Marijos balsą, sodrų, krūtininį. Pravėręs daržinės duris, dar kiek pasiklausė, paskui ėmė raustis knygpalaikių krūvoje. Kai kurias parnešė iš klebonijos sesuo, kitas pats nusipirko turguje, daug iš svetimų pašalių bei aukštų prirankiojo berniokas, kuriam buvo pataręs rinkti apie sodus, bites, veterinarines, iš gamtos, istorijos ar geografijos - tokios knygos niekada nepasens. "Tik apie politiką kad man neneštum", - pasakė.
Kai Konstanto troboje vėl pasigirdo juokas ir žingsniai, jis jau buvo gerą šūsnį tinkamų šiam vakarui knygų prisirinkęs, dar norėjo pasiimti žurnalų, kur rašoma apie tą kvailį Čemberleną; išspausdinta ir jo nuotrauka - sveikinasi su Hitleriu. Staiga jį apėmė toks piktumas, kad net ėmė po nosimi murmėti: "Kvailys! Paskutinis kvailys! Atidavė tam žmogėdrai Sudetus, o išlipęs aerodrome, dar pasigyrė: "Taiką jums atvežiau!" Kokią taiką tu atvežei, baily?! Tas iš karto suprato, kad esi bailys, iš tavo laikysenos, iš elgesio..."
Jo mintis nutraukė artėjantys žingsniai, spartūs, lyg speigas juos skubintų. Po minutėlės pamatė veltiniuotas kojas, sijoną... Lengvas rankos vėstelėjimas, aukštai iškelta galva, šypsantis veidas... Taip arti Vizgirdos namų Marija dar nėra buvusi. Štai jo klojimas, palėpėje sukrauti žaiginiai, įlinkęs tvartas, stropiai apgenėtos pušys, nušlavinėtas prieangis, žemas, apšarmojęs langelis, kuriame šmėsteli vaiko šešėlis, skudurais ir pakulomis užkamšytos sąsparos. Kiek žmogui reikėjo stengtis, kad visa tai būtų: šitie medžiai, namai, vaiko šešėlis šarmotame lange ir jis pats su išgeltusių knygpalaikių šūsniu tvarto tarpdury! Patylomis užgesinęs lempą, žiūri į artėjančią moteriškę. Visą išmuša prakaitas - lyg kieno karšta burna būtų tvokstelėjusi. Atsimaukšlinęs kepurę, perbraukia ranka per kaktą. Dangaus skliaute spindinčios žvaigždės staiga tarsi aprasoja, sniego laukus užtvindo šiltos ūkanos. Bet... žingsniai pamažu tolsta, dabar ji jau kalne, nors dar girdėti, kaip sniegas girgžt girgžt po kojomis, tačiau ir šiuos garsus jau traukia ledinė tyla. Vėl dvelkteli kraują stingdantis šaltis. Kažkur amteli šuo, Trumbatiškio stotelėje ūkteli traukinukas. Dusulingai pūškuodamas, jis verčia karštus garus, kurie bemat virsta smulkučiais ledų kristalėliais - galbūt jų spindėjimu yra taip graži ši naktis. Paskui vėl pasigirsta Marijos žingsniai, bet jau toli, kalne, kur dangus prisilenkia prie žemės. Skliautą perrėžia krintanti žvaigždė. Visai prie žemės sudegė, galvoja Vizgirda, ne iš karto suvokdamas, kad nedažnai tenka matyti, kaip krinta žvaigždės. Savo akimis netiki - kas čia dabar atsitiko, gal dar kuri nukris, vis lūkuriuoja. Bet kitos žvaigždės spindi kaip spindėjusios. Taip būna visuomet: ne iš karto suvoki, kad atsitiko kažkas reikšminga. Net mirtinai sužeistas žmogus ne iš karto supranta, kas jį ištiko: šoka ant kojų, dar kokį kvailą žodį pasako, bando nusišypsoti ar drabužius nori nusivalyti, bet staiga jį pagauna siaubas, o kartu užgęsta ir sąmonė. Tada jau viskas. Taip ir mirštama. Nei šiaip, nei taip miršta žmogus. Kartais net su mintimi, kaip jis žiūrintiems iš šono atrodo, bandydamas kažką suvaidinti. Vaidyba kartais būna ir visas žmogaus gyvenimas...
Vos tik Vizgirda nukreipia akis nuo dangaus, vėl plyksteli krintanti žvaigždė - budėk nebudėjęs, lauk nelaukęs, vis vien būsi užkluptas netikėtai. Šita tikriausiai pasiekė žemę, galvoja Vizgirda, ten, mano kalne, prie karklynėlio susmego.
Ne tokį žvaigždžių kritimą Vizgirdai teko matyti.
Buvo tai prieš pat Didįjį karą. Šviesi žvaigždėta naktis. Guli jis kalne po medžiu ir stebisi - kiek žvaigždžių daug, nors semk rieškučiomis. Pūsčioja šiltas vėjelis, atnešdamas arimų ir žydinčių sodų kvapus - rodos, visi kiemai žiedais nužerti. Nakties šviesybėje jis regi suartus savo žemės lopus, mato Diržio, Daukinčio, Užpelkių namus, saulėtekio pusėje mato miestelio bokštus... lyg ir kaminai rūksta... Ir tokia padūmavusi, tačiau raudona kaip kraujas žara.
Šalimais su motina čiauška jo sūnus, rodo jai pienės stiebelį ir kažko vis klausia, teiraujasi. Raminamai skamba motinos balsas, tačiau jos veidas toks, lyg kokia bėda būtų ištikus; tik dabar supranta, kodėl toks tylus jos balsas: tai jo, tėvo, čia kaip nėr - kažkur išėjo, palikęs ją su vaiku, ir nežinia, kada besugrįš.
Staiga šiaurės pusėje tik švyst švyst per visą dangų, iš vieno krašto į kitą, lyg kas būtų milžiniška šluota perbraukęs, ir toks garsas, lyg pulkai varnėnų iš sodo siūbtelėtų. Vis dar savo akimis netiki, nors mato: dangus vienu akimoju liko plynas ir tuščias, tik kur ne kur tebespindi maža, vos įžiūrima žvaigždelė. Žalsvas, tarsi stiklinis, skliautas begaliniai aukštas, aušros spindulių suraižytas. Kažkur klykia sirenos, iš miestelio kaminų verčiasi juodi dūmai. O jis tebežiūri į dangų. Tokio šiurpiai gražaus dangaus jam niekad neteko matyti. Ir, rodos, jau laikas eiti prie darbų, vesti gyvulius į laukus, bet jis neįstengia atplėšti akių nuo dangaus.
Tikriausiai tai buvo sapnas, bet ligi šiol Vizgirda niekaip negali patikėti, kad vien sapnas...
Nemiega šį vakarą ir Guzukas Stovi jis ant Kazimiero kalno ir klausosi - gal kur tėvo balsas pasigirs.
Visa savo galybe šviečia mėnulis; sudūlėjęs uolienos luitas, neįtikėtina, kad jo, tokio mažo, užtenka šitai didelei ir aukštai nakčiai apšviesti. Kokia ryški šviesa, kokie aiškūs šešėliai! Spindi žvilgančiais ūkais apvilkti pietinio krašto miškai ir iš upės slėnio kylantis rūkas, o ten į rytus, kur baltas bažnytėlės bokštas, sidabru spindi tas švytėjimas. Kuo toliau už miškų, ten, kur neišbrendamos pelkės, tuo speigas stipresnis. Ir kokia tyla! Menkiausias garsas - šuns amtelėjimas, nukritusios šakelės trakštelėjimas ar ledo - ligi pačių horizontų nuaidi kaip per krištolą. Ten gyvo jau nieko nebėr, tik tas garsas, plintantis per sušalusių medžių kamienus, per ežerų ledą ir kalvas. Paukščiai krinta nuo šakų kaip akmenys. Kažkur girioje retkarčiais sustaugia vilkai - aū... aū...
Visi užpūtė žiburį, visi jau miega. Spindi šalčiu dėdės Konstanto langai, spindi Vizgirdos. Nuo ilgo lakstymo kalvomis vaikas sukaito, bet jeigu žinotų, kad dabar per keturiasdešimt laipsnių, būtų atsargesnis.
Jam baisu dėl tėvo: nugrius girtas į pusnį - iš karto pavirs į ledą. Jeigu kur jo balsas pasigirstų, lėktų pasitikti. Tačiau nė garso. Tokia baugi, bloga lemianti ta tyla, it koks ledinis nakties apvalkalas, galintis bet kurią akimirką subyrėti.
Apmaudingai nuspyręs sušalusį arkliašūdį, kuris, bildėdamas lyg akmenukas, nulekia tvarto galan, Vizgirda uždaro duris. Kieme dar kiek pasiklauso. Paskui žengia į trobą. Atsisėdęs prie žemo apšarmojusio langelio, ima plaikstyti laikraščius ir knygas. Išgeltę, šalti, tvartu trenkią puslapiai purvinais susiraičiusiais kampeliais - čiupinėjo juos nuo visokių darbų atitrūkęs. Paskaitinėja prieškarines kronikas, žvilgteli į paveikslėlius. Apie kokią nors užsienio šalį paskaitys - kokie ten gamtos turtai, ar yra iškasenų, rūdos, akmens anglies, kokios kolonijos, kiek gyventojų, kas ten stipresnė - pramonė ar prekyba, kokie didžiausi miestai, ar daug miško, ežerų... Pro akis praplaukia vardai: Islandija, Belgija, Danija, Olandija, Liuksemburgas. Maža valstybėlė, aprūkusi Europos traukinių stotis, o matai... Arba kad ir Olandiją paimkim. Jokių iškasenų, vandeniu visą gali užlieti, užtat koks žemės ūkis, gyvulininkystė!
Susiraitęs ant suolo jo berniokas piešia karūnuotų kunigaikščių portretus.
- Ar bent kiek panašūs? Parodyk, - sako tėvas.
Papsėdamas papirosą, ilgai juos apžiūrinėja, ir sulig kiekvienu užsitraukimu jo akys darosi miglotesnės. Ima žiūrinėti reklamines skiltis. Kipro Petrausko muilas, fotoaparatai, dviračiai, traktoriukai, arpai - juos tyrinėja ilgai, net pasikreipdamas, kojinės "Koton" - tokių Teklei parveždavo Kristupas. Dantų pasta, pudra, lakas. Visa tai miesto poniutėms. Užsienietiška. Nieko, net savo degtukų fabriko neturėjo, ir tas švedų monopolistams priklausė... Būdavo, kai ateina bekonų vežimo diena, visuose keliuose vieni vežimai. Kur tuos bekonus ir dėdavo? Užsienin išveždavo, kurgi daugiau. Vis ginklus pirkosi, o kam tie ginklai, kam gi tokia valstybėlė pasipriešins, vis vien ją būtų didesnė prarijus, jeigu ne vokiečiai, tai lenkai, nors, teisybė, aštuonioliktaisiais jiems davė į kailį.
Bet vis ta nykštukiška didybė, nykštuko postringavimai; kaip ir žmogus: kuo jis menkesnis, tuo aukščiau savąjį "aš" kelia. Buvo ir čia tokių, vis "mes, mes!" šaukė. Ir jis abejingas nelikdavo, net kraujas, būdavo, užverda.
Nejučiomis pradeda skaičiuoti garsiuosius žmones - mokslininkus, poetus, menininkus, sportininkus. Kuo daugiau jų priskaičiuoja, tuo pikčiau. Toks jausmas apima, tarsi jį kas visą laiką būtų apgaudinėjęs. Todėl ir sako: teisybę rašyk, kam reikia žmogui dumti akis. Prišneka, prižada, kad, rodos, visa darė ir tavo labui, tačiau, gerai pagalvojęs, supranti - viena apgaulė: kas tave regi, kas žino, kur tu esi, ką darai šiaip sau, o ką iš gryniausios širdies. Šaukia šaukia, ir nė pats nepajunti, kaip atsiliepi. Štai kaip čia yra.
Po reklaminių skilčių - karo vaizdai. Tanketės, riedančios dulkėtais Abisinijos keliais, kareivių ir belaisvių virtinės, į dangų nutaikytos priešlėktuvinės... Uniformuoti vaikinai, dar neįtariantys, kas jų laukia. Būsimos konclagerių aukos, ramiai vaikštinėjančios Prahos, Paryžiaus ar Varšuvos gatvėmis. Nė dešimt metų nepraėjo, o kokios permainos! Trumpas laiko kvėptelėjimas nušlavė visa, kuo jis gyveno anksčiau. Vėl teko pradėti iš naujo. Į naująjį pamatą įmūryta ir keletas senų plytų - niekur nuo protėvių palikimo nedingsi. Ši žemė vienintelė, ir niekas kitos neduos. Matai, kaip apie ją dainuoja poetas. Ir ima skaityti Maironį.
To paties poeto posmai skamba ir Juzuko ausyse. Apšerkšnojęs, paraudonavusia nosimi, jis tebesižvalgo nuo kalvų, stengdamasis pamatyti, kas gi yra už tų tolumų, iš kur tas kerintis grožis.
- Ir kas do naktis! - šūkteli apsižvalgydamas, bet šaltis bemat užgniaužia kvapą. - Dega žvaigždės aukštai, - giliai įkvepia oro. - Bemirkčioja tarsi akutės, - pasiklauso. - Iš užgirio pilnatis mėnuo antai įspindo į langų gryčiutės. - Mėnuo iš tikrųjų spindi Sirgėdienės langelyje. - Šarmotas rytys nebeblaško sniegų... - Bet čia visas gražumas ir baigiasi. Rytys - tai kažkas jam neįsivaizduojama, nesuvokiama, lyg gyvas padaras, bet su niekuo nepalyginamas...
Trindama skruostus, Vizgirdienė perbėga pušynėlį, įlekia vidun ir, pamačiusi knygomis užsivertusį vyrą, ima burbėti:
- Kaip profesorius, lempą gesink, žibalo tik lašelis beliko, gal per tokius šalčius nueisi nupirkti, nosies iškišti bijai, - šneka nusirenginėdama. - Memliokas, tikras memliokas, - sako lįsdama po šaltais patalais ir persižegnoja.
Vizgirda girdi šituos žodžius, nuvokia, kaip jie čia atkeliavo, bet jo mintys dabar toli. Stovi prie lango ir rūko. Ką tas pačios bumbėjimas bereiškia, kai jo siela stingsta nuo šalčio. Kodėl jis neišvažiavo į Belgiją, į Argentiną? Ar paklausė ji kada, apie kokius dalykus mąsto jis, žiūrinėdamas išgeltusias knygiūkštes ir žemėlapius? Mariją jam vis prikaišioja, bet ne vien Marija čia kalta. Yra svarbesnių dalykų. Argi ji tą supras. Augina jam sūnų. Bet kas bus jo sūnus? Kokį tikslą turės? Ar jis, tėvas, galėtų jam parodyti kelią?
Nieko nereginčios akys vėl įbestos į straipsnelį, po kuriuo pasirašyta: AMBRAZIEJUS. Paskui dar paskaitinėja apie knygnešius. Mintys ima suktis apie didžiuosius politikus. Turi jis čia savo stabus, kurie, jo manymu, geras galvas turėjo, tačiau ir su jais neretai susiginčija. Jo tonas kaip visuomet priekaištingas, akis neteisybėm badantis. Prasikaltę jie jam, smulkiam žemdirbiui, nes patys pirmi išsižadėjo to, ką skelbė, arba iš viso tuo netikėjo. Nesuvedamos čia sąskaitos...
Paskui išeina kieman pasiklausyti. Stovi speige ir žiūri į vakarus. Ten, kur matyti Kaušpėdo namai, už jų dar kiek toliau, Žaliosios kaime, gyvena Žalnierių Andrius, Mandžiūrijos sniegynuose kojas palikęs. Kiek sykių Vizgirda jį pasivydavo rogėmis, kiek sykių yra tempęs į roges ir girdėjęs, kaip bilsčioja į lentas medžio kaladės, apkaltos skarda, jo paties vielomis prisuktos prie nukapotų blauzdikaulių! Gal ir šiąnakt Andrius braidžioja po pusnis, Mandžiūrijos speigą minėdamas, braidžioja kelių nuopjovomis, lyg melstųsi šitai speigo nakčiai.
Pamatęs ant kalno stoviniuojantį vaiką, garsiai kelis kartus šūkteli - tegu eina namo, sušals. Tačiau balsas kimus, suaižėjęs nuo tabokos dūmų.
- Ko ten šūkalioji? - klausia pati, kai vėl įeina trobon.
- Vaikas speige, ar nematei?
- Guzukas Ak tu dieve, tu dieve, - sako moteris. Į juos žiūri didelės Vytauto akys. Užsivilkęs kailinukus, jis išbėga kieman.
- Kvailas esi, ar ką? - šaukia pabėgėjęs į pusnį.- Gryčion eik, tau pasakiau, ar girdėjai?
Bet Juzukas jo neklauso - čiuožia miestelio pusėn, link Kebeškalnio.
