en
[1]
Tą rudenį Kristupo sūnus Juzukas pradėjo lankyti mokyklą.
Sėdi jis paskutiniame suole, prie lango, užsiglaudęs už mokinių nugarų. Kad jį pamatytų, mokytojai reikia paėjėti į šalį ar pasistiebti. Tai smulkutis vaikas, rimtomis išraiškingomis akimis, kuriose šmėkščioja kažkoks graudus atskirtumas. Pašauktas krūpteli ir, stengdamasis sutelkti paniškai išbėgiojusias mintis, įtemptai žiūri į šoną. Vengia svetimo žvilgsnio, taupūs žodžiai, kuriuos jis pasako, tarsi kokio ilgo, tylaus dialogo nuotrupos. Turi įprotį pasiremti kumšteliu skruostą, bet užduotis stengiasi atlikti kuo rūpestingiau.
Dabar jis rašo brūkšnelius ir kilputes. Nepaklūsta jos vaikui. Susigūžusios, susiraičiusios. Bet darbuojasi jis atkakliai. Iš to, kaip laiko plunksnakotį, kaip spaudžia lūpas, matyti, kad susidoros. Pasikreipęs pasigėri tuo, ką parašė, ir vėl kimba į darbą.
Švarutėlis, balta krakmolyta apykakle, pilkšvu, smaugtu per liemenį švarkeliu varinėmis sagomis. Pasiūtas švarkelis gana įmantriai, net stilingai, savo darbą gerai išmanančio siuvėjo, tačiau gal platokas; stropiai išvalytas ir išlygintas, nuo lyginimo kiek apdilęs, vietomis užlopytas, gerokai apkapotas kandžių. Žvilgtelėjęs į vaiką, taip ir matai kažkokią moterį, kuri klupinėdama matavo tą švarkelį, perkėlinėjo sagas, siuvo apykaklę. Pretenzijos į elegantiškumą, neblogas skonis, rūpestingumas ir... skurdas. Vaikiščiai tą pastebėjo išsyk. Pasitiko šaukdami: "Frantas, kantas, stiliagiokas".
Mokytoja kelis kartus kvietė Juzuką prie lentos. Kol jis ten sukaliojosi, spėjo gerai įsižiūrėti švarkelio sukirpimą, net nusibraižė. Ji turi panašaus augumo sūnų ir pasiūs jam tokį pat švarkelį. Paskui paprašė, kad ištiestų rankas - ar švarūs nagai; buvo švarūs, bet apkramtinėti. Pamatė, kad rankovės per trumpos - išaugtinis. Tvokstelėjo dūlėsiais ir brangiais kvepalais. Tą kostiumėlį senoji Daukintienė ištraukė iš geležiniais lankais suveržtos komodos. Kažkada jį nešiojo pusbrolis, kurio sesuo buvo ištekėjusi už nagingo siuvėjo, sergančio džiova. Taigi švarkelis dar trenkia kreida, kalkėmis, medžiagos svilėsiais bei garais, kurie virsdavo iš po lygintuvo, - vaikas mėgdavo sėdėti prie siuvėjo stalo ir stebėti, kaip šis karpo, žymi kreida medžiagą, dygsniuoja, lygina.
Paklusnus tas vaikas - ką jam pasako, tą jis ir daro. Mokytoja jį kiek pakreipė, kad nesikūprintų, ir jis tebesėdi kaip paliktas; liepia imti plunksnakotį - ima, liepia rašyti - rašo, padėti plunksnakotį - padeda, bet taip, kad nė garselio. Padėjęs dar apsidairo - ar neišgirdo. Kitoks nei visi vaikai. Tie rėkia, šaukia, kiša prikeverzotus sąsiuvinius - iš karto matyti, kad tėvai jais atsigėrėti negali. O šito nelepino: kol pats nebus patenkintas savo darbu, niekam nerodys.
Pajutęs, kad mokytoja stovi už nugaros ir žiūri, vaikas visai sutrinka, dar rašalo lašas nutykšta, visas iškaista, bando paslėpti sąsiuvinį, išterlioja.
Dvelkteldama gaiva ir kvepalais - taip kvepėdavo ir jo teta (ji dirbo parfumerijos krautuvėlėje), - mokytoja pasilenkia prie dūstančio iš gėdos vaiko, suspaudžia degančią letenėlę ir plačiu mostu parašo vieną kilpelę, kitą, keletą raidžių, žodį "Mama", perskaito pusbalsiu. Švelnus jos balsas ir melodingas.
Kitados ji mokėsi muzikos, mėgsta solfedžiuoti, skambina pianinu, tačiau labiausiai jai patikdavo dailiai, kaligrafiškai, mėgdžiojant senovinį raštą, rašyti gaidas ir raides.
Iš inercijos Juzukas brūkšteli keletą raidžių, tokių, kokias parašė mokytoja, ir pats nustemba, kad tokias gražias parašė. Beveik kaip mokytojos. Paskui ir vėl jam pradeda nebesisekti.
- Taip nesistenk, nespausk plunksnos, - sako mokytoja, - rašyk negalvodamas.
Per kitą pamoką jie išmoksta keletą dainos posmelių.
Žalios lankos žalios girios,
Sodai lūžta obuoliais, -
dainuoja mokytoja. Gražiai dainuoja. Ir galvos, ir viso kūno, net rankų judesiai tokie, tarsi kas juos keltų, - lengvi, smagūs, padrąsinantys. Ir lyg nori tos melodijos taktu lėkti žirgai, ant kurių sėdi raiteliai. Bet kitos eilutės Juzukui nepatinka.
Pro langą jis regi vaikų išlaužytas sodo obelis, siaurutį pievos ruoželį palei upokšnį, iš kurio pertraukų metu jie geria vandenį, mato vieškeliu tempiantį vežėčias kuinpalaikį ir beveik užuodžia pro dulkes arkliašūdžių kvapą; mato bulvienojuose stoviniuojančius žmones, bet kurgi tie dainoje minimi šaunūs vyrai? Nė vieno jis nėra matęs tokio. O daina galėtų būti graži, nors imk ir sudėk iš naujo. Visiems laikams šitie posmai prisigers to popiečio kvapų ir vaizdų, kai Juzukas, parašęs pirmąją raidę, žvelgė pro langą. Bus ji lyg kokia širma, slepianti tikrą grožį, tuo pačiu ir visą jo vaikystės skurdumą bei graudulį, - druska ant žaizdos, kruvinais nagučiais nuluptas šašas, niežulys, galįs sukelti gangreną...
Vaikas vis laukia, kada pasibaigs pamokos ir jis pamatys Algį, savo seserį, Vizgirdžioką, Anupriokus...
Paskutinė pamoka - žaidimai. Berniokai sustoja poromis priešais mergaites - reikia apsisukti, suploti delnais, pritūpti... Paliečia jos šiltą delnelį ir mato, kaip ji šypteli, nuleidžia akis. Turbūt vėl apsiriko, sumaišė taktą.
Mergaitė nedidukė, daili, su dviem baltais kaspinėliais, baltomis kojinaitėmis, baltu pryšakėliu. Baltas ir kvapnus dirvos varpučio žiedas, gražiai išlenktomis klostėmis, su baltais ruoželiais - toks yra jos drabužis. Bet kaip kvepėjo tas varpučio žiedas karštą vasaros vidurdienį, kai jį pirmą kartą pamatė Vizgirdos dirvonėlyje prie kluono! Stebėjosi ir negalėjo atsistebėti - koks jis baltas, kaip kvepia, šaukė vaikus pasižiūrėti, tik jie čia nematė nieko nuostabaus.
Gražiai, susitvėrę už rankų, jie sukasi rateliu aplink akmeninį paminklą ir dainuoja:
Gegužėlė tupi tupi...
Jam patinka vaikščioti į taktą ir žiūrėti, kaip dainuoja mokytoja. Ją pamėgdžiodamas, žiopčioja burna, ir jo balsas ištirpsta josios balse, apglėbiančiame jį visą. Iš po batukų kyla dulkės, skambčiodami pasipila akmenukai. Mergaitė vėl pakelia į jį akis, giedras, pilnas šviesos. Bet jos akys ir klausia: "Ar tu žinai, ką dabar turi daryti?"
- Apsisukime, sustokime į eilutę ir vėl visa pradėsime iš pradžių, - sako mokytoja, ir jie paklusniai lekia į savo vietas.
Pro šalį akmenimis grįsta gatvele kiek svirduliuodamas su duonos kepalėliu po pažastimi eina iš spirito varyklos jo tėvas. Prie mokyklos stabteli ir ima žvalgytis savo vaiko, bet šis pasislepia už kitų.
- Čia ne slėpynės, eik priekin, - subara mokytoja. Apsimesdamas tėvo nematąs, atsistoja pirmas. Kad tik nepašauktų, neprieitų. Bet kur tau.
- Juzuk, - šaukia tėvas.
Priėjęs duoda jam saują saldainių, aplipusių tabaku. Štai kaip griūva iliuzijų bokštai ir meilė virsta gėda - niekas čia neturėjo žinoti, kad jis dar mažas ir kad tas svirduliuojantis apšepusio veido vyriškis su duonos kepalėliu po pažastimi yra jo tėvas, nes josios tėvas yra vargonininkas, gyvena žalsva tvorele aptvertame name su gonkomis, plačiais langais, užtiestais baltutėlėmis užuolaidomis, ten daug gėlių, visa ten labai gražu, ir nepasitinka pamotė tos mergaitės keiksmais, nemėto nuo stalo sąsiuvinių, neliepia džiauti ant tvoros šlapio po nakties čiužinio ir nešaukia, kad visi išgirstų ir pamatytų. Tėvas ten negrįžta girtas, niekas ten nesiplūsta.
"Bent patylėtų", - galvoja jis, nuožmiai palenkdamas galvą.
Tėvo pasirodymas tarsi atidengia visą jo gyvenimo bjaurastį.
- Eik, ko dabar stovi! - šūktelėjo kažkas pastumdamas, ir jis palėkėja paknopstom link tėvo. Atsikelia nubrozdintu keliu. Metęs gailų ir pagiežingą žvilgsnį į tėvą, kiūtina atgal, kur stovi Dilbys, arkliadantis, šlakuotu veidu. Juzukas suspaudžia kumštelius ir ima jį kulti, smarkiai, net daužosi jo mažytė širdis. Kulia ir verkia. Bet mokytoja jų nemato. Nemato ir tėvas - jis jau nuėjo savo keliu.
- Vaikai, ei vaikai, ar girdite?! - šaukia mokytoja ir kelis kartus suploja delnais. - Pradėsime iš pradžių. Kartojame.
Po kiek laiko Juzukas vėl ima žvilgčioti slapčia į tą mergaitę - ar suprato, ar matė.
Ji panaši jam į vieną pusseserę. Jam patinka jos vardas ir visa, ką ji sako ar daro. Per pertraukas ar po pamokų visus lenkdamas jis pralekia pro ją, vis rodo savo šaunumą, nori, kad ji matytų, visur jos pasigenda ir neapsakomai kenčia, jeigu kas jį pašiepia ar pavadina pravarde. Jeigu pamokose jos nebūna - viskas beprasmiška. Gali klausti, gali neklausti, mokės nemokės - nesvarbu. Atėjęs ankstėliau, žvilgteli jos suolan - ar portfelis jau yra. Net į "gerą vietą" jis sėlina paslapčiomis - kad ji nepamatytų pro klasės langą. Visa, kas jį džiugina, verčia šokinėti ir klykauti, siejasi su ja. Mažoji Beatričė, kilnioji Laura, oriai šnekučiuojanti su donomis. Ne, neįtikėtina, kad ji žaistų purvinų mergaičiukių būry ir spygautų kartu su jomis. Tai šviesa, viską jo skurdžiame pasaulėlyje nuskaidrinanti. Kai stingsta iš gėdos ar graužia iš apmaudo nagus - galvoja apie ją: ką ji pasakytų jį matydama. Tos mintys pasiveja pačiose netinkamiausiose vietose. Ir nereikėjo čia nei kūniškos patirties, nei žinojimo: meilė, kurią jam bus lemta patirti vėliau, bus tik atšvaitai šitos, išsiveržusios iš vaiko sielos. Prigimtis, vėliau jį gundydama fiziniu artumu ir kamuodama besaikiais geiduliais, sieks savo tikslo - norės būti pagausinta, bet mažai kuo jį tepraturtins. Tačiau ko siekė jo prigimtis tais metais? Jo septynerių metų meilė buvo tokia pat kaip ir toji, kuri jį aplankė po penkiolikos, po dvidešimties metų... Ir su kiekvienu obuoliu, nuskintu nuo pažinimo medžio, jis bus gėdingai išvaromas pro šitokios meilės vartus. Daug jų bus, apgaubtų nežemiško švytėjimo ir slėpiningumo, kurio širmos niekaip jis neįstengs perplėšti, nors visuomet jaus, kad už jos tūno kitokia jo meilė, meilė pilkutė, kasdienė, nyki, kremtama graužaties. Gal dėl to jis niekad nesuartės su moterimi, kurios vaizdas iškils šitokioje nežemiškoje šviesoje. Vengs jos, bijodamas sutepti arba - dar baisiau - apvilti. Dūlins šalin be galo kentėdamas, ir vaidensis jam, kad ta nepasiekiamoji iš tolo moja, gręždama į jį spindulingas akis, tokias, kokios blyksteli tik mirksnį...
Jeigu kas pabandytų virš tokių prarajų tiesti tiltus?.. Bet gal nė neverta. Tai tik miražai. Metaforos. Tebuvo stiepimasis, nuolatinis kopimas aukštyn, ir kas žino, gal tokia šviesa dar plykstels kažkurio kelio vingio tolybėje, skleisdama nekaltybę. Visa galinti, visa aprėpianti, gydanti visas žaizdas - kur ji, tokia meilė? Ir kas bus jo gyvenimas, jeigu ne šitokios meilės siekimas, aklas, įnirtingas, beviltiškas?
Per pertraukas jie graužia obuolius, apžiūrinėja paminklo akmenyje iškaltus ženklus arba grūdasi tarpdury, kur stovi vandens bakelis su prirakintu aliuminiu puoduku ir nepakeldama į juos akių mezga senyva sargė. Klykauja ir pravardžiuoja vieni kitus.
- Yyy! - spiegia ištįsusi, atsikišusia nosimi Palaidžiūtė.
- Va tau! - atkiša špygą kaminkrėčio sūnus Riaubiokas.
Juzukas stovi atokėliau žodžio netardamas. Tačiau, jeigu išdaigas krečia koks vyresnis mokinys, juokiasi net susiriesdamas, juokiasi, kad ir jį pamatytų.
Tas Riaubiokas kabinasi prie visų, visus pravardžiuoja. Vaikai jį erzina kaip išmanydami, bet ir jis atsilygina tuo pačiu. Jis stumteli Juzuką, ir po minutės jie jau raičiojasi kiemo dulkėse. Ištrūksta Juzukui varinė švarkelio saga. Riaubiokas jam kepšteli per skruostą. Juzukas tvoja atgal, ir raudona kraujo srovelė nudažo šlapią Riaubioko panosę. Šis užsimoja alkūne.
- Tik pabandyk! Titvaimat! - plačiai prasiskirdamas kelią, atlekia Juzuko pusbrolis Algimantas, aukštas, geltonplaukis. Riaubiokas sprunka šalin. Juzukas su pusbroliu eina prie skersinio, kur, švysčiodamas vienintele ranka, pasikabinęs ant kojų, sukasi kareivio vaikas Červoncevas. Iš jo kišenių lietum lyja tuščios gilzės, kapeikos ir gelžgaliai, suglamžyti papirosai "Boks".
Pasibaigus pamokoms, Juzukas eina prie durų, kur užrašyta: III, IV, V klasė. Kiek pastoviniuoja, pasiklauso, pažiūri pro rakto skylutę. Algimantas sėdi įsmeigęs akis į lentą, rausiasi po portfelį sesuo - apsiašarojusi, matyt, vėl gavo dvejetą. Dudena pakviestas prie lentos Vizgirdžiokas...
Namo Juzukas eis su Algimantu.
Vos pasigirsta skambutis, Juzukas išsitraukia penalą, susideda savo pieštukus ir spalvas, prisiriša prie nugaros fanerinę dėžutę (Algimantas sukalė), susiveržia ją virvele per krūtinę - ne taip šokinės, kai pasileis į pakalnę. Jiems dar reikia išlandžioti krūmokšnius, pastoviniuoti ant liepto, priskinti apynių, priraškyti laukimų obuolių; gal dar ir pameškerios, gal į Mildžiaus pušynėlį nulėks ar į ganyklą arklius nujos...
Ko tik jie neišdarinėja ten, savo namų pamiškėse ir žvyrduobėse! Vizgirdžiokas, Algis, jo brolis Feliksas, Kainorių Augustas, Anupriokai. Jų klausydamasis, Juzukas prunkščia, krizena, gręžiojasi, kaista.
- Kaip nubielytas! - spiegia rodydamas į Augustą, sėdintį Vizgirdos klojimo pašiūrėje ant rąstų.
Kartais prie jų prisėlina mergaičiukės ir klausosi. Ima ir jos klykauti.
- Ir kaip jums ne gėda, - draudžia jas Vizgirdaitė.
- Nervų man negadink, išstypėle! - baubia Vizgirdžiokas, putlus, piktas vaikas su rudu intapu po kairąja mente. Nešina besilaistančiu vandens kibiru, praeina jo motina. Visi prityla.
- Ė...ė...ė! - klykauja Palaidžiūtė, murzina, apdriskusi mergiščia, ir kartais Juzukas pamato, kaip ji žiūri į augesnius vaikinus - Augustą ar Feliksą. Akys, smingančios kaip kabliai, plėšrūno akys. Melagė, veidmainė, visiems rodo liežuvį, visus mėgdžioja.
Tirštėja prietemos, purpčioja iš palėpės šikšnosparniai; šlamščiodami plonytėmis sparnų plėvelėmis, jie sukaliojasi viršum galvų leisdami ultragarsus. Vienas, kiek paklydinėjęs, neria tiesiog į vaikus.
Žiūrėdama degančiomis akimis į tamsą, ūkia drevėje pelėda.
- Ką ten nešiesi? - klausia Juzuką dėdė Konstantas. Jis stovi kieme.
- Šikšnosparnį sugavau.
- Parodyk.
Vaiko saujoje spurda keistas gyvis - nei paukštis, nei pelė.
- Tu tik pamislyk, - sako senoji Daukintienė. Atsikelia nuo suolelio ir, lazdele pasiramsčiuodama, eina prie vaiko: jis ir pats kaip šikšnosparnis. - Visokias kvarabas čiupinėji, paleisk.
Ultragarsų persmelktoje prietemoje vėl pasigirsta sparnelių šiugždėjimas.
- Nusiplauk rankas ir eik valgyti. Sriuba aušta ant stalo, - sako senoji.
Rūkydamas papirosą, šviesiame prieangyje stovi jo tėvas.
