en
[9]
Kristupo darbo įrankiai - piltuvas, šluota, laistytuvas, grėbliai. Kalkėmis dažytame pusrūsyje, pro kurio žemus langelius beveik neprasiskverbia šviesa, jis daigina salyklą. Čiurkšlės karšto vandens, šutas, aitrūs garų tumulai, perkaitusio daigyno kvapas. Bet išgeltusios daigų liepsnelės, sprogdinančios grūdų lukštus, saulės nespės pamatyti. Išdžiovintos, sutrintos girnomis, jos bus supiltos į katilus, kur rūgs ir kunkuliuos savo piktoje galybėje, kol bus įveiktos, distiliuotos, iškoštos ir virs skaidriais lašeliais klastingo skysčio, nuo kurio plečiasi venos ir kaista veidai ir kuris bus sulašintas į bidonus, supilstytas į cisternas.
Štai.ir dabar brigadininko Aigulio vadovaujami vyrai to skysčio bidonus tempia į mašiną. Visi išėjo pasižiūrėti. Tačiau Kristupui nėr kada - dirba nugaros neištiesdamas.
- Eikš ir tu padirbėsi, - sako Juzukui.
Tas išlenda iš kampo. Veidas baltutėlis kaip popierius. Stovi vos ant kojų išsilaikydamas.
- Kas atsitiko? - klausia tėvas.
- Nieko.
- Jeigu nieko, imk šluotą ir šlavinėk.
Kur jis šlavinės, jeigu nėra tikras, ar tebegyvas, ar tebeturi rankas...
Visa čia jį labai domina, visur jis čia kaišioja nagus. Sienoje prie durų pastebėjo juodą kaulinę dėžutę, tokią kaip batų tepalo. Kartą, dar visai mažas būdamas, panašią dėžutę jis rado kažkieno troboje po lova. Čiupinėjo, uostė, niekaip negalėdamas atsigėrėti jos kvapu. Ir dabar neištvėręs kyštelėjo prie jos ranką: pažiūrės, kas ten viduje. Staiga kažkas kad griebs metaliniais nagais jo pirštus, kad ims purtyti - rodės, gyvą įtrauks į kažkokią pragarišką mašiną. Vos įstengė ranką atplėšti. Nei gyvas, nei miręs nusvirduliavo prie tėvo, mato: sveika jo ranka, ir kraujas neteka, ir pirštai visi tebėra, bet vis vien savo akimis negali patikėti. Tuo pačiu slapta džiaugiasi - turės ką Vizgirdžiokui ir kitiems draugams papasakoti.
Sušlavinėjęs salyklą, Kristupas apsivelka pilkšvu megztuku, užrakina duris ir, pajuokavęs su apstojusiais mašiną vyrais, eina į cechą. Jo kojos - kaip seno kavaleristo, kreivokos, kepurė juokingai nusukta į šoną, dantyse cigaretė, primerktos akys šypsosi.
Trinksi stūmokliai, ūžia pavaros. Kažkas atsuko į juos čiaupą garų. Balsų gaudesyje girdėti Dravakolo juokas. Kryptelėjusi vakarop saulė šviečia tiesiai į aukštus ir plačius langus, ir garų debesyje spindi vaivorykštė; juodi aprasoję vamzdžiai, jautrios plonytės rodyklėlės, skalės, stikliniai vamzdeliai...
- Kaip pirty, - sako Kristupas sūnui, pėdinančiam iš paskos. Eina jie, pasisaugodami smagračių ir pavarų. Mintyse vaikas regi suklupusį milžiną: brezentu apmuturiuoti pečiai, visas jis iš ketaus ir plieno; ketaus kakta aprasojusi, jis purtosi nuo bjaurasties, riaugėdamas vemia brogą, kuri nubėga pakalnėn į upelį. Varva skaidrūs lašai, išsunkti iš jo metalinio kūno kapiliarų. Krūpčioja rodyklėlės - jautriosios jo agonijos matuoklės.
Vyrai kaišioja prie aprūdijusio čiaupo konservų skardinukes.
- Gerkit, - Dravakolas visiems kaišioja pilną rudo smirdančio skysčio skardinukę.
- Pats gerk, - sako Kristupas.
Jis dairosi po cechą kažko ieškodamas. Paskui, susiradęs skardinukę, ima knebinėti varinį vamzdelį. Iš kito cecho galo jį stebi meistras Juodka - aukštas, nuzulinta odine striuke. Kiti vyrai prieš jį kaip nykštukai.
Mėgstamiausias Juodkos užsiėmimas - medžioklė. Kai tik balutes aptraukia ledokšnis ir laukus pirmuoju sniegeliu nubarsto, patraukia jisai medžioti lapių, vilkų ar kiškių. Grįždamas visuomet pas Kristupą užsuka. Juzukas ne kartą yra ragavęs skanių, vėju kvepiančių kepsnių, tik į juos tiek būna prisėta šratų, kad vos dantų neišsilaužo. Rankioja tuos šratus ir dėlioja į krūvelę - švinas jam visuomet praverčia; švinas ir tuščios, išsprogdintomis kapsulėmis gilzės. Ypač patinka jam, kai vyrai, susėdę užstalėje, uždainuoja.
- Ką ten, Daukinti, darai? - šūkteli šyptelėjęs Juodka.
Kristupas slepia skardinukę už nugaros.
- Tau negalima gerti.
- Ne sau aš ir pilu.
- Kam gi?
- Vanagėliui nunešiu. Bijo jis čia pasirodyti.
Vanagėlis, mažas, menkas žmogelis, katilinės kieme skaldo malkas. Smarkūs jo kirčiai, aukštai užsimoja jis ilgakočiu kirviu. Kristupas parodo į jį ir priduria, kad už šitokį darbą žmogui tikrai reikia atpildo.
- Tu man žiūrėk, - pagraso Juodka pirštu, - kad nė lašo. Visokių paskui eibių prikreti, nespėju aš tavęs nė traukti iš bėdų, o girtas, sako, ir ant manęs burnoji.
- Kas čia - grūmojimas?
- Labai didelis nesidėk. Kol kas aš čia viršininkas.
- Ką galvoju, tą ir sakau...
- Visa tavo laimė, o gal nelaimė, kad tu pernelyg geras esi. Geras visiems.
- Ne tau mane mokyti. Ir pats, matau, dar ne ką tesupranti.
- Na, na...
Su tokiais žodžiais jie prasilenkia. Geras yra žmogus Daukintis - Juodka tai žino. Tik neįstengia suprasti, kas iš to gerumo. Nepamainomas jis ir darbininkas: kai dirba - dirba už kelis, tarsi su kažkuo lenktyniautų. Ne be pasididžiavimo sakosi proletaras esąs. Jis grindė aikštes, statė tiltus, tiesė didįjį Žemaičių plentą, dirbo restoranuose... Pakreipsi jam kokį žodelį ne taip - padės piltuvą, ir lik sveikas.
Iš katilinės kyšteli galvą Rudavičius, negražus vyras, turintis labai gražią ir linksmą žmoną. Jo akys visuomet liūdnos. Ir labai blogai mokosi abi jo dukterys.
Rudavičius mirkteli Kristupui. Nusviedęs skardinukę, šis eina į katilinę. Prie aukštos didžiulės krosnies jau stoviniuoja Dravakolas, arklių šėrikas Daujotas, užkrosnyje kažko ieškodamas kilnoja tepaluotus skudurus kretantis senis ištrupėjusiais dantimis, ilgu paltu. Ką nors radęs, eina prie vyrų parodyti ir klausia "Kas numetėt? Reikia padėti į vietą". Atidavęs jiems kokį skudurą ar gelžgalį, vėl tipena į užkrosnį.
- Kam, tėvuk,šitą šlamštą rankioji? - klausia Kristupas.
- A? - kriokteli senis ir prisideda prie ausies mažą tarsi kriauklelė ranką.
- Suvaikėjęs, - sako Daujotas, kresnas, ūmaus būdo vyriškis.
Senis šasteli tarsi išgąsdintas žvėriūkštis.
- Matai, girdi, - prataria Dravakolas.
- Koks tu pastabus, - sako Kristupas.
- Kai reikia, aš viską pastebiu.
- Niekai toks tavo pastabumas. Savo krypties tu gyvenime neturi. Kristupas eina prie senio nešinas skardinuke.
- Še, išgersi.
Tas purtosi - nė iš tolo, tačiau ranka pati tiesiasi. Išgeria.
- Senatvė, ko benorėti, - sako Kristupas. - Visi mes senatvės sulauksim.
Vyrai stoviniuoja prie žaižaruojančios krosnies. Rudavičius šiūpteli keletą piltuvų anglių, ir liepsnos atšvaitai šokteli ant sienos. Veidai išpilti prakaito. Rudavičius perbraukia per kaktą ranka. Jau daug metų, kaip jis kursto tą krosnį. Įpylęs anglių, stovi žiūrėdamas į krosnį, ir ugnies atšvaitai plazda liepsnos išėstame veide. Aukštai užsimodamas kirviu, skaldo malkas Vanagėlis. Puch... puch...
- Reikėtų ir jam nunešti, - pasiėmęs butelį, Kristupas išeina kieman.
- Blogai, jeigu varyklą uždarys, - sako padėdamas piltuvą Rudavičius.
- Jie kaip dievo užantyje gyveną, - šniaukroja pro suplotą nosį Dravakolas.
- Ar užkandos turim? - klausia sugrįžęs Kristupas. Rudavirius išvynioja skilandį, duoną...
- Vieno aš tau pavydžiu - žmonos, - sako Kristupas.
- Nepavydėk, nes dar nežinai, ką rastum... - atsiliepia kažkas.
Liepsnos atšvaitai plazda ant mūro sienų. Vyrai užkandžiauja. Kvepia kmynais ir česnaku. Juzukas nugurkia seilę, o su juo ir visi vyrai - gurkt gurkt... Atsignybia po gabalėlį, mintyse regėdami moters rankas, kurios malė, kimšo šią mėsą. Graži tai yra moteriškė, patinka ji Kristupui. Tačiau Rudavičiaus akys liūdnos, ir tiek.
- Visos jos geros, kol miega, - sako Dravakolas.
- O tu iš kur žinai? - klausia Kristupas.
Dravakolas vaiposi neišmanydamas, kaip atsikirsti. Užlipę kopėčiomis, jie įsitaiso ant krosnies. Rudavičius patikrina lauko duris.
- Einu ir Vanagėlį pakviesiu,- sako Kristupas.
- Ko tu vis dėl to Vanagėlio galvą suki? - stebisi Rudavičius.- Bene jo nepažįsti: bemat direktorius sužinos.
- Atsiras kas pasako ir be jo, - Kristupas žvilgteli į brigadininką Aigulį, kuris ką tik užlipo ant krosnies. Glebi, ne tiek iš alkio, kiek iš įpročio žiaumojanti maistą burna, mažos blizgios akutės. Apsimeta nieko nematąs, negirdįs. Apkūnus, apsitempęs vatinuku išsproginėjusiomis siūlėmis. "Tavo dainelė jau sudainuota", - galvoja Rudavičius.
Visi žino, kad Aigulio žmona išėjo pas kitą, ir tas žinojimas apsprendžia jų požiūrį į šitą vyrą. Aigulis valgo į nieką nekreipdamas dėmesio. Godžiausiai kemša Dravakolas. Pirmas jisai prie darbo, pirmas kalboje, pirmas ir čia. Ten, kur darbuojasi Dravakolas, kitiems nėra kas veikti. Tikroje žodžių marmalynėje murkdosi jo liežuvis. Jo šnekoje atgyja visi žodžiai, kokius tik yra girdėjęs. Tai ne tiek gyvo žmogaus kalbėsena, kiek kažkokia tarškanti, blerbianti mašina, perrėkianti kastuvų, kūjų ir kirvių bildesį. Nėra rusiško žodžio, kurio jis nebūtų ištaręs lietuviškai, nėra lietuviško, kurio nebūtų ištaręs rusiškai. Ten, kur darbuojasi Dravakolas, Kristupas negali dirbti - ausys plyštančios. Gailestį jam žadina šis geras ir darbštus sūnėnas. "Ant tavo pečių, - yra jam sakęs ne kartą, rodydamas į dvarvietės pastatus, - ir šituos rūmus surentė. Ir tą jaują, kur tavo prosenelius baudžiauninkus plakdavo".
Darbu visus Dravakolas nustelbia, nustelbia ir keiksmais. "Dravakolas!" - pagiežingai šnypščia kažkas. "Dravakolas, - su širdgėla ištaria Kristupas. - Kuo sunkesnį darbą jam sugalvokit - jis padarys!" Dravakolas - tai varganas Kristupo šešėlis: negailėdamas savęs, jaunystėje ir jis ridinėjo akmenis, tampė rąstus... "Dabar kitokie laikai, Daukinti", - pasakytų Juodka. "Aš ir pats žinau, degtindary", - atrėžtų Kristupas.
Juodkai labai nepatinka, kai jis taip pavadinamas.
Vyrai tebeužkandžiauja - putli šiltutėlė Aigulio ranka, tvirta Juodkos, tyliai, atsargiai gnybianti duoną Rudavičiaus, dosni, peninti savo vaiką Kristupo, ir dar kažkieno vikri, beveik nepastebima, vis gardesnį kąsnelį pasičiumpanti. Ir akys. Kažkieno budrios, stebinčios juos visus akys...
Jau sutemo. Šilta čionai ir jauku. Ugnis apšviečia jų veidus, girdėti, kaip taisosi kampe guolį senis Darbėnas. Gal ir Rudavičius liks nakvoti, kartais čia permiega ir Kristupas...
- Še, Juzuk, - duoda sūnui skilandžio Kristupas. Žodis "Juzuk" vaikui lyg pliaukštelėjimas per nuogą užpakalį. Jis jaučiasi besąs vyras - sėdi su vyrais ir elgiasi kaip jie: jeigu išgerti pasiūlytų - išgertų...
- Imk, imk, ko sarmatijies? - sako Rudavičius.
- Niekaip aš negaliu šito vaiko suprasti, - pradeda šneką Kristupas, - pašauk - neatsilieps, rausta, gūžiasi, lyg savo tėvo sarmatytųsi.
Juzuką išpila prakaitas.
- Negerai, vaike, - purto galvą Rudavičius. - Tėvą reikia mylėti. Tėvas tik vienas. Niekas tavęs taip nemylės, kaip tėvas...
- Lakūnu aš jį išmokysiu, - giriasi Daukintis.
Rudavičius paniursta: blogai mokosi jo dukterys. Tačiau nebus lakūnu ir Juzukas: jis mėgsta piešti, ryte ryja knygas... Kol kas ir pats gerai nežino, kuo bus, bet kada nors jie dar paminės šitą vaiką, sėdėjusį su jais katilinėje ant krosnies, ir jau dabar jo laukiančios šlovės atspindžiai siekia jų veidus, žaidžia ant sienų, nelyginant didelio žaizdro liepsnos. Regi jis juos tarsi iš didelio laiko atstumo, - žiūri, stengdamasis įsidėmėti visų jų bruožus. Gerklę gniaužo susijaudinimo spazmai. Taip taip, kada nors jį paminės, supras, kas tarp jų sėdėjo, kas, kad dabar jo beveik nė nepastebi.
- Per aukštai skrajoji, Daukinti, - sako Rudavičius. - Geriau pažiūrėtum, kas po tavo kojom.
- Tas pats, kas ir po visų: duobė, -sako Kristupas.
Iš tikrųjų skrajoju aukštai, galvoja jis. Vienintelė mano viltis - šitas vaikas. Vis klausiu save, kas jo laukia, kas bus. Neramu man, kad jis toks tylus, vis nuošaly, tik žiūri, stebi, klausosi...
Įpratęs visur pirmauti, labiau už viską vertinantis smarkumą, Kristupas niekaip negali pripažinti tokių vaiko privalumų. Norėtų jį kitokį regėti, tokį, kad kiekvienas jo krustelėjimas šaukte šauktų: tikrai, aš būsiu lakūnas.
Vaikas jau yra matęs lakūnų, sparnais apsvilusiais. Argi ne vienas iš tokių yra jo tėvas? Nujautimas jam kužda, kad dabar čia labiausiai reikia kažko kito, ir svarbiausia - kad žodžiai nuo darbų nesiskirtų, nes visur čia tik girtas vapėjimas, paikos svajonės... Jis nori gyventi kažkuo, kas būtų tvaru, prasminga. Jau aišku, kur nuvedė jo tėvą lengvabūdiškumas. Juzukas gyvena taip, tarsi žinotų, kad yra kažkas svarbiau už visa, ką vertina, kuo gyvena suaugusieji.
Vaikas darbštus, bet ūkio darbai jo netraukia. Ne paskutinis jis bendramečių draugijoje, bet ir ne pirmutinis. Tačiau ir tokio vaiko gyslose tvinkčioja išdidumas, gal net didesnis nei reikėtų. Taip, jis bus, galvoja apie save trečiuoju asmeniu, bus mokslininkas ar poetas. Kažkas tikrai bus, nėra abejonės.
Gyvybė, plazdanti Daukinčių giminės gyslose, jau išseko, išsisėmė. Ji turi plūstelti su galingesne jėga arba... visai užgesti. Gailestį ir gėdą Juzukui žadina tėvo gyvenimas. O kas gi yra jo dėdės - Kazimieras, Konstantas? Visą laiką jie traukėsi atatupstom, bet išdidžiai postringaudami; traukėsi, kol buvo prieita riba, ties kuria susitelkė įžeistas išdidumas, nusižeminimas, klasta, graužatis - visa, kas pažadino beprasmišką Kristupo maištą. Užtenka postringauti, tuščiai skeryčiotis, užtenka, užtenka! - šaukia be garso vaikas. Užtenka dėtis tuo, kuo nesi! Kas nors čia turi pakilti, išsitiesti visu ūgiu. Duotų šiam vaikui žebenkštišką dėdės Kazimiero suktumą, įdėmią Konstanto akį, pragaištingą šventišką tėvo gerumą, ir tai čia dar kažko stigtų: stigtų jo motinos giminės nuožmumo, prieraišumo seniems papročiams, išmoningų dėdės Povilo rankų, kurios išdrožinėdavo iš medžio piktas susisukusias figūrėles, stigtų godaus skalpelio grybštelėjimo, skrupulingumo, idant niekad nenukryptum nuo to, kas kartą buvo tavy užplanuota.
Jau dabar širdies gilumoje Juzukas juos niekina: per menka ir per maža tai, ką jie daro, kuo gyvena. Niekas čia jam negali būti pavyzdys; jau dabar yra svetimas jiems, jis, labiausiai suaugęs su jų kamienu, bet labiausiai nuo jo atitrūkęs.
Gal jis ir iš tikrųjų bus lakūnas, pagalvoja Rudavičius, nužvelgdamas vaiką. Jeigu tėvas taip mano - gal ir bus... Aš ne manau, aš žinau, sako sau Daukintis.
Vaikas pakirsta iš savo minčių. Apie ką jie šnekėjosi patylomis? Kodėl staiga susižvalgė? Kas čia buvo?
Aigulis kemša skilandį, žvilgčiodamas į Juzuką blizgiomis, išsprogusiomis akutėmis, kažkoks grasus jo žvilgsnis - lyg kas jį būtų įžeidęs. Rudavičius kažką jam šnipšteli, parodydamas į vaiką. Šis supratingai linkteli. Padrikai šūkčioja Dravakolas - kaip visuomet jo balsas toks, tarsi nuo kažko gintųsi. Aigulis tebekemša skilandį.
- Žiūrėk nepasprink, - sako jam Kristupas. - Paskui Dravakolas darbo turės, bet ir jis nė su basliu neatkrės.
- Tu irgi... šituo kąsneliu, - parodo į vaiką.
Senis galų gale pasiklojo migį ir atsigulė. Lange spindi didelės rupios žvaigždės, ant sienų šokinėja liepsnos atšvaitai. Šilta jam bus čia.
- Aš išeinu, - Juodka nusišluosto laikraščio skiautele rankas ir lūpas. - Tyliai, kad nė muselė. Jei ką išgirsiu - klius visiems. Po pusvalandžio kad čia nė vieno nebūtų. Sutarta?
Rudavičius linkteli, apvaliose Aigulio akyse žybteli pašaipa, tačiau jas netrukus vėl aptraukia vangumo plėnys.
- Mano, kad mes kvaileliai, - sako Aigulis.
- Apie ką tu? - klausia Rudavičius.
- Visuomet jis taip mįslingai kalba, - sako Kristupas. - Bet manau, kad jau laikas baigti vaidinimą.
- Ir tu, Daukinti, bijai? - klausia Aigulis.
- Aš?! - nustemba Kristupas. - Ko gi aš galėčiau bijoti, pasakyk? Tavęs? Kam tu dabar tarnausi?
- Jau žinom: greitas tu visus po velnių pasiųsti, bet atsargiau.
Štai ko aš labiausiai nemėgstu, galvoja Kristupas, žmonių, kurie visokiausiomis užuominomis gąsdina.
- Visa tavo laimė, - sako Aigulis, - kad tu daug turi užtarėjų.
Palenkęs galvą, lipdo duonos trupinėlius. Didelė atsakomybė slegia Aigulio pečius, jis turi visur būti, visa matyti.
- Į tavo sveikatą, globėjau, - sako Kristupas, ir vyrai tik dabar pamato, kad Aigulis dėvi odinėmis kelnėmis, o jo dešinė ranka kišenėje.
- Dėl manęs galite nesijaudinti.
- Ranką iš kišenės ištrauk, - paliepia Kristupas.
Nesuprantamą rolę vaidina spirito gamykloje šitas žmogus. Vieni jo privengia, kiti prie jo lipte limpa, akyse jam meilūs, o už akių paskutiniais žodžiais deda, nors niekas dorai nežino už ką. Aigulis atsistoja - dar vieną kvortelę atnešiąs.
- Vis vien ryt poryt šią varyklėlę uždarys, - Aigulio veidas tampa kažkoks moteriškai apvalus, piktdžiugiškas. Norįs, kad jo blogu žodžiu neminėtų.
- Ne be jo pastangų šitos reformos, - sako Rudavičius, kai Aigulis išeina.
Dravakolas ima keiksnotis: šitas šuo, pinčiukas, leghornų veislės gaidys bepautis... Visa, kas kada buvo apie Aigulį pasakyta, dabar teka iš Dravakolo lūpų kaip srutos.
- O tau kuo gi jis užkliuvo? - nustemba Kristupas.
- Tu jį dar užstoji? - širsta Dravakolas. - Nežinai gal, ką jis yra apie tave pasakęs?
- Maža koks žodis kartais išsprūsta.
- Nesuprantu aš tavęs, Daukinti, - sako Rudavičius. - Jis pila ant tavęs pamazgas, kanda iš pasalų, o tu jį teisini.
- Nejaučiu aš jam jokios neapykantos ir netikiu, kad jis man bloga linkėtų - aš jam to nelinkiu.
- Šito niekas neklausia.
Dravakolas tebeplūsta Aigulį. Tai yra grynas nesusipratimas: gal kam Algulis ir rezga pinkles, kviečia komisijas, bet tokiems kaip Dravakolas nieko blogo jis padaryti negali.
- Paikas tu esi, lengvatikis, - sako sūnėnui Kristupas. - Nematei, nežinai, o šneki. Gal kaip tik už tokius kaip tu jis eina? Gal jis anaiptol nėra toks blogas, tik nelaimingas žmogus - kur jo šeima, kokie vėjai jį čia atnešė. Ką tu supranti, žinai? Nesi į jo kailį įlindęs.
Šie žodžiai nuaidi kurčioje katilinės tamsoje.
- Eik krosnį pakursi, prigeso, - liepia Kristupas Rudavičiui.
Plačiame lange žėri juoda, anglimis apnešta kovo naktis.
- Visi mes lengvai galim pavirsti Aiguliais, - samprotauja Kristupas. - O tu, Dravakolai, pirmas. Tau tik ką nors pažadėk, parodyk, ir imsi šliaužioti, meilintis. Ir nė kaltės nejustum. Visi geručiai, kol ragų neįgauna.
Sunkiai girgždindamas laiptus, užkopia pas juos Aigulis. Pridusęs, veidas išbalęs.
- Širdis, - atsisegioja vatinuką ir kareivišką švarką, atsišlieja į kaminą. Burna gaudo karštą ir tvankų orą.
Rudavičius įdėmiai žiūri į jį, paskui ima iš jo rankos butelį ir taria:
- Pats, girdėjau, neblogas žmogus esi.
- Kas gi taip sugalvojo?
- Taryba, - sako Kristupas.
Visi nusijuokia.
- Nežinojau, kad čia kokios tarybos esama.
- Daug ko tu nežinojai...
- Ar Feliksas irgi į tą tarybą įeina? Ir Kristupas, tas senas streikininkas ir mitinguotojas?.. - Aigulis žvilgteli į Kristupą, lyg norėtų pasakyti, kad žino apie jį kažką daugiau, tik niekam to nėra prasitaręs.
- Ranka ranką plauna, - sako Rudavičius.
- Ar jau geriau? - klausia Aigulį Kristupas.
- Geriau.
Aigulis išgeria taurelę ir įremia akis į Dravakolą.
- Tokios tokelės, Feliksai. Sakai, tarybos, kurios subyra, kai kuriam iš jos narių pasiseka, ir kurios pradedamos kurti po nesėkmių?
- Ne visuomet. - Kristupas įsižeidęs.
- Tai tu, Dravakolai, - Augulis palinksta į priekį, - visuomet esi taryboj - taryboj, kuri nieko nereiškia.
- Dravakolu jo nevadink, - sako Kristupas, kuris pats davė tokią pravardę sūnėnui.
Feliksas kažką ima pro suplotą nosį šniaukroti, bet Aigulis jį pertraukia:
- Palauk, aš dar nebaigiau. Taryba, kurios kiekvienas narys prisiplakėlis... Bet kurgi tavo linija, Feliksai Dravakolai?
- Į kokią čia dabar sueigą mus šauki? - sako Kristupas. - Anksčiau, dar prieš karą, kai aš skardos gamyklėlėje dirbau, ateidavo pas mus agitatoriais vadinamų žmonių ir šitaip šnekėdavo: kam jūs dirbat? kaip jūs dirbat? kiek jums moka už tai? Sakydavo, kad mes aukščiau turime kelti galvas, reikšti savo teises. Anksčiau dažnai pas mus tokių žmonių apsilankydavo...
- Reikia ir dabar taip šnekėti, oi reikia, - sako Aigulis.
- Streiklaužiai mes, ar ką? - klausia Kristupas. - Matai, žmogui reikia guminių batų, kombinezoną išrašyk... Juk profsąjungos pirmininkas esi. Išrašyk! O tu jį vadini Dravakolu, nors jis už dešimtį darbininkų atidirba.
- Ar padavei pareiškimą, aš tau sakiau? - klausia jis Feliksą.
- Kad jis gal nė rašyti nemoka.
Stoja nejauki tyla, kurioje jie sąžinėmis šnekasi su Dravakolu. Kristupas pats jį čia įtaisė. Kartu jie išeis, jeigu varyklą uždarys. Visam laikui išsiskirs jų keliai. Visų jų keliai išsiskirs.
- Ar išrašysi? - klausia Kristupas Aigulį.
- Gerai jau. Tebus. kaip tu nori. Bet žinokit: greitai šita karvutė užtrūks.
- O pats kurgi dėsies? - klausia Rudavičius.
- O! Mano kelias dar ilgas, - toks Aigulio atsakymas.
Visi jie yra įpratę apie mažiausias naujoves spręsti iš Aigulio žodžių: apie ką jis užsimena, į ką atkreipia dėmesį, anksčiau ar vėliau pasidaro svarbu. Savo jis visuomet pasiekia. Ir ne iš direkcijos kabineto tos jo žinios, o iš kažkur toliau. Nesuprasi, kas Aigulį remia, iš kur ta slapta galia ir pasitikėjimas, kurį jauti kiekviename jo žodyje. Jo tonas kartais būna grūmojantis. Jie dažnai girdi, kaip jis sako: "Mes dar pažiūrėsim... Mums nereikia..." Nors ir silpnas, švogždžiantis Aigulio balsas, bet tokie žodžiai nuskamba gana įspūdingai, sakytum jau vien pridusęs kvėpavimas teiktų jam kokios paslaptingos galios. Vyrai dažnai mato, kaip jis kontoroje kremta tabletes, užgerdamas drungna arbata iš termoso. Aigulis niekad neskuba. Ilgai tyrinėja visokius kvitus, dokumentus. Pažiūrėjęs į jį iš šalies, gali pagalvoti, kad nėra taikesnio ir nenuovokesnio darbuotojo už jį. Jis traukia gerumu, bet tas gerumas kažkoks lipnus. Šnekama, kad savo šiltomis, putlokomis rankomis ne vieną jis yra taip paglostęs, kad ilgai, oi ilgai jį prisimins. Tačiau viena Aigulis, be abejo, mėgsta. Jam patinka, kad visi jaučia jo galią, patinka, kad jo vengia. Suktas jis kaip lapė, sako vieni. Tikras musgaudis, tvirtina kiti. Treti jį vadina unguriu. Tai vienintelis žmogus, kurio jie niekaip neįstengia perprasti iki galo ir todėl pasisaugo.
...Kalba kaip visuomet ima suktis apie politiką - jie mini Kremlių, Čerčilį, Trumeną, šneka apie bakteriologinį ginklą, kolorado vabalą, Korėją... Šneka, kad daug kas dabar turėtų pasikeisti, ir cigaretės virpčioja jiems tarp pirštų.
Išsiskirsto su žybčiojančiomis tamsoje cigaretėmis, tyliai prasilenkdami siaurutėliuose koridoriuose, nusikabina nuo sienų suodinus drabužius, pasiima nušiurusius portfelius, išsiskirdami paspaudžia vieni kitiems rankas...
Kovo naktis šviesi ir gaivi. Aukštybėse dega milijardai žvaigždžių, upėje šiugždėdamas plaukia ižas, bubsi iš pajuodusio vamzdžio spjaudydama žiežirbas elektrinė. Žinau, galvoja Kristupas, jaučiu slapčiausias gijeles, kurios sujungia žmones ir išskiria. Žinau, kaip Aiguliui blogai.
Jie praeina pro elektrinę, pasuka palei upę, kur plaukia ižas. Toli, Trumbatiškio stotelėje, ūkteli traukinukas, ir visi stabtelėję pasiklauso. Paskui Kristupas kažką ima karštai aiškinti brolvaikiui, kuris eina panarinęs galvą, sunkiai jo žodžius tesuprasdamas, bet linkčiodamas sulig kiekvienu žingsniu.
Jiems iš paskos lapsi Juzukas.
Seniau jie dažnai taip susiburdavo prie krosnies. Tačiau šis susibūrimas buvo paskutinis. Po keleto dienų visus apskriejo žinia, kad areštuotas spirito varyklos direktorius.
Regėdavo jį retai. Dažniausiai lipantį iš "gaziuko" ar į "gaziuką". Visuomet su išsipūtusiu rudu portfeliu, ilgu paltu, plačia kailine apykakle... Kažkuo jis panėšėjo į gydytoją. Turėjo įprotį visiems kaišioti ranką - net ir Juzukui.
Sklido visokios kalbos. Vieni šnekėjo, kad kažkas nešvaraus išaiškėję jo praeityje, kiti, kad esą surasti dideli išeikvojimai. Visi perkratinėjo atmintį, iš naujo apgalvodami, ką direktorius kada yra kam pasakęs.
Prasidėjo komisijos, šaukimai į teismą. Tikrino, plombavo mašinas, sandėlius - jau kitą rylą Kristupas rado savo salyklinę užplombuotą. Žmonės stoviniavo būreliais, spėliodami šiaip ir taip.
Visus reikalus tvarkė Juodka, piktas ir nešnekus. Pridusęs ir pagyvėjęs lakstė paskui jį Aigulis.
Kone trejus metus išdirbo toje varyklėlėje Juzuko tėvas. Vaikas ilgai prisimins salyklinę žemomis lubomis, pilną garų, karštą daigyno kvapą ir kaip gražiai tėvas iššlavinėdavo tarpueilius, paskui, sudėjęs į kampą savo įrankius, prisėsdavo ant suoliuko užkąsti, ką būdavo atnešęs Juzukas; prisimins tėvo guminių batų kvapą, kvapą prakaito prisigėrusių drabužių, liūdnas Rudavičiaus akis, kai jis, pasirėmęs piltuvo, būdavo, žiūri į ugnį, prisimins Dravakolą, jo šniaukrojantį balsą, tepaluotus laikraščius, kuriuos jie ten skaitydavo leisdami per rankas arba prašydavo, kad vaikas paskaitytų; prisimins jų pokalbius suodinoje katilinės duobėje ir tuos vidurnakčius, kurie pasitikdavo už spirito varyklėlės durų, vidurnakčius su tolimu traukinuko klyktelėjimu - beribę kitų ir savo gyvenimo erdvę jam brėš šis garsas.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
