en
[5]
...Ir vėlei kelias, mėnesėtos laukų ir dangaus platybės. Lenktyniaudamas su mašina, lekia mėnuo. Vyrai stovi kėbule ir dainuoja. Dainuoja apie karo kelius, išsiskyrimą, dainuoja taip, kad net kraujas stingsta, ledėja pirštai. Kokia galybė, kokia paslaptis! Nėra aukštybių, kurių nepasiektų vyrų balsai, nėra žygių, kurių vyrai nebūtų atlikę. "Dar uždainuokit, velniai jus rautų!" - šaukia iš kabinos iškišdamas galvą šoferis. Šioje naktyje nėra didesnio žmogaus už jį, pašėlusiu greičiu skraidinančio savo mašiną.
Pamiškėje jiems pastoja kelią. Tikrina dokumentus. "Važiuokit", - ir nušlamščia žemę nuklojusiais klevų lapais. Visi su šautuvais ir blizgančiais mėnesienoje lietpalčiais.
Paskui tie stiklai, pabirę ant jų ,galvų iš aukšto lango, kur kažkas šaukė: "Gelbėkit, užmuš!" - ir tėvas, pirmas lekiąs į tarpuvartę, iš kur grįžo kruvina ranka ir veidu. Vėliau vaikui ne kartą teks jį matyti besistumdantį ir besimušantį - inkš prie jo, gulinčio ant grindinio akmenų, ant laiptų, nesuprasdamas, už ką jie tėvą daužo.
Tąsyk, lipdamas į kabiną, tėvas pasakė: "Nė vieno aš nesu palikęs nelaimėje ir nepaliksiu". Kartais jis tapdavo baisus, nepermaldaujamas. Bet kaip Juzukas didžiuodavosi, kai jo tėvas būdavo pirmas tarp vyrų! Kad ir tos valandėlės, kai jis užtraukdavo dainą, uždėjęs rankas vyrams ant pečių.
Toliau jie važiavo lėčiau, be dainos. Tėvas sėdėjo šalia, prilaikydamas aprištą ranką, įsmeigęs niūrų žvilgsnį priešais save. Pievelės kvėpteli rudeniniu atolu; medžiai braidžioja rūke. Ir nori Juzukas užstoti tėvą nuo kažko pikta, kas jį neišvengiamai ištiks. Paskui klausia, ar mėnulis atseks paskui juos į miestą. "Atseks, vaike", - atsako tėvas. Kitokį mėnulį matydavo ten, kaime. Raudonas, pakvipęs rūku, jis pakildavo virš pagirio pievos, kur žvangino grandinę širmas arklys.
Tėvas užsegiojo jau ant pečių užmesto švarko sagas. Tačiau šaltis košia kiaurai.
Kelią perkerta traukinys. Jau matyti raudoname saulėteky rūkstantys kaminai, fabrikų korpusai. Bet čia dar kaimas, ir rasoti pakelės sodų obuoliai spindi raudoniu. Senyvas žmogus, stovėdamas tarpuvartėje prie namo, nulydi juos ilgu žvilgsniu ir pasirąžęs eina į dobilieną, kur prie atrajojančios karvės klūpo moteris ir baltos šilto pieno čiurkšlės dūžta į milžtuvę. Vaikiūkštis ilga sermėga su plevėsuojančiomis rankovėmis gena bandą...
Štai jie ir mieste. Siauros, akmenimis grįstos gatvelės, aukšti katedros laiptai, dirbtuvėlės, mieguisti veidai... Bet saulė jau šildo jo veidą, stogų skardą, laiptus. Diena bus kaitri ir ilga.
Kambary, kur jį užnešė miegantį, jo laukė puodukas kavos ir bandelė, aptepta sviestu, - ilgai prisimins jo gomurys tos kavos ir bandelės skonį. Paskui panardino į baltus pūkinius patalus.
Per miegus jis girdėjo, kaip atsisveikina tėvas, norėjo atsikelti ir eiti, bet neįstengė praplėšti akių; jautė aštrų geliantį skausmą, tačiau nežinojo, kad verkia; girdėjo, kaip varstosi durys. Kažkieno balsas visus tildė. Retkarčiais visa nustelbdavo trankus vagonų bildesys. Manė, kad pragariškai karšta ir visi namai greit ištuštės. Jie ruošėsi kažkur išeiti - tos akimirkos jis laukė per miegus.
Pagaliau ryžosi - atsimerkė. Pirmiausia, ką jis čia pamatė, buvo patemptos lūpos, per kurias ranka lakuotais nagais vedžiojo raudonu daiktu. Šalimais pamatė pilką sulinkusią nugarą - tai močiutė rausėsi po spintą. "Šitas ar tiks?" - paklausė močiutė, laikydama ištemptą drabužėlį. Juzukas suprato, kad abi jos, ir močiutė, ir teta, atsispindi veidrodyje. Dabar teta ėmė braukti per veidą rusva, lipnia tyrele. Jos skruostikauliai buvo išsišovę, akys didelės, spindinčios. Prie jos vedė ilgas, raudonais krašteliais kilimas, ištiestas per visą kambarį. Prie durų buvo sukabinti drabužiai. Nusmelkė mintis: kur tėvas? kada jis pareis? Paskui įsižiūrėjo į žvilgančią ant tualetinio staliuko dažų tūtelę, riestas, smailas žirklutes, gumbuotą flakonėlį - daiktus, kuriuos, tetai išėjus, uostinės, krapštys, niekaip nesuvokdamas, kam jie reikalingi.
Paskui pastebėjo savo ranką, padėtą ant baltų pagalvės nėrinių, nedidelė, purvina, suskirdusi, lyg šuns letenėlė. Skubiai ją paslėpęs, užsitraukė iki kaklo antklodę ir staiga pajuto, kaip dega kojos, subraižytos viksvų, suskirdusios nuo parudavusio pelkių vandens. Skubiais, ryžtingais, bet lengvais žingsniais priėjo teta. Tvoksteldama kvepalais, ji palinko, ištiesė rankas į jį, murziną, paskendusį svetimuos pataluos. Šalimais atsidūrė močiutė. Jos nieko nesakė, žiūrėjo į jį: glotnus, kvepiantis, spindinčiomis akimis tetos veidas ir raukšlėtas, senas - močiutės.
Jį ilgai prausė baltoje vonioje, trinko galvą - nesugaunamos, nardančios po baltas putas tetos rankos ir kitos, senos, ilgėliau ties kiekviena kūno vieta sustojančios.
Ir štai jis sėdi aukštoje kėdėje. Tabaluodamas kojomis, mėgdžioja padykusį vaiką ir semia iš baltos lėkštelės juodas, pernokusias vyšnias. "Kam kojomis mataruoji?" - sako teta, ir saulė, kibirkščiuojanti induose bei veidrodžiuose, bemat užgęsta: už lango pila įkypas rudens lietus, ir mintys vėlei keliauja į laukus, kur vėjas bloškia į atlapą krūtinę, kur pievos ir krūmai. Užsigalvojęs pakreipia puoduką, ir arbata išsilieja ant staltiesės. Jam kepšteli per ranką. Kyla barnis. Kėdžių trinksėjimas, skubūs žingsniai, lietpalčio šlamesys. Ir vis dėl jo, vis per jį, nors skradžiai žemę prasmek! "Vaiko man nepaliesi! - šaukia močiutė. - Aš žinau, ką darau, septynis vaikus užauginau, ir tave. Ir jį užauginsiu!" - "Dėl dievo, tik nebeglostykit šito vaiko!" - sako teta.
Trinkteli durys, įsiveržia lietus. "Valgyk", - ragina močiutė. Valgyk ir valgyk. Nori nenori - vis tiek.
Kai jie lieka dviese, močiutė nieko jam nedraudžia, gali landžioti kur tinkamas. Ji kepa blynus, ado jo drabužėlius ar mezga kojines - sėda ant stiklų garai, kunkuliuoja puodai. "Tuoj ji pareis. Ji pamatys... Čia jos..." Ji - tai teta. Abu jie kaip sąmokslininkai, išvien. Kartais jos susibara. "Tai ir važiuok į savo kaimą!" - šūkteli teta, ir močiutės virbalo galiukas niekaip nebesugraibo akies, neištempia siūlo.
Vakarais jis stoviniuoja prie lango - kada gi tėvas ateis? - ir žiūri į bėgius, kuriais, spjaudydami kibirkštis, bilda naktų keliauninkai traukiniai su stovinčiais ant laiptelių uniformuotais vyrais; blykčioja rausvos, žalsvos ar geltonos švieselės.
Vakarais šiuose namuose tyliai skambčioja stiklinės ir lėkštės: vakarais čia pareina mažas vyriškis suodinu kombinezonu. Prie krosnies jis iškrato kuprinę, iš kurios pabyra anglys. Trise susėda už stalo. Krosnyje ūžia liepsna, močiutė nešioja ant stalo valgius, o jie šnekasi, kad traukinio kūriko darbas gana pelningas, kad ir krautuvėlėje dirbti šiokia tokia nauda - va, šita uogienė, - mosteli sviestuotu peiliu teta, - iš kur, manai?.. Kaista veidai, tamsėja akys. Šeimininkas pakyla žarstyti žarijų ("Geras daiktas anglis"). Vakarais, nusiprausęs suodžius, šeimininkas godžiai kanda sviestu apteptą baltą bandelę, dirsčiodamas į svetimą vaiką, ir teta kaip įmanydama stengiasi vyrui įtikti.
Ankstyvais rytmečiais Juzukas su močiute eina į turgų - ji apsigaubia plačia skara, pasiima karnų krepšį, kvepiantį braškėmis.
Akmenimis grįsta gatvelė čia ropščiasi į kalvą, čia sminga žemyn, kur gaudžia bundantis miestas, versdamas dūmų ir garų kamuolius. Juzukas stabčioja prie vitrinų, prie fotoateljė, ten lange ir jo nuotrauka, iš kurios gailiai žiūri į jį vos atpažįstamas vaikas, vaikas svetimos meilės, skurdo ir netekties. Kažkodėl jam gėda žiūrėti į save tokį, stabčioja prie pieninės drėgnomis, nušutusiomis mūro sienomis, virpančiomis nuo separavimo mašinų gausmo. Tamsioje sporto salės angoje, pro kurią jie praeina, kartais sušmėžuoja bokso pirštinės ar kamuoliai. Įėjęs pro turgaus vartelius, pamato senyvas prekiautojas, sėdinčias už staliukų tarp vaisių krūvų, pieno bidonų. Labiausiai jį masina pilkšvos pieno skardinės ir kvapnūs, kaušais kabinami ledai. Bet močiutė taip įsišneka su moteriškėm, jog visa užmiršta. Kartą jis matė, kaip į jos krepšį įlindo murzina čigoniuko ranka, o rudos vagišiaus akys mirktelėjo jam kaip bendrininkui. Jis tylėjo. Tačiau čigonėlis, pabėgėjęs su pavogta bandele kiek toliau, ėmė kaišioti jam liežuvį ir vaipytis. Kokių žmonių esama!
Kai, visko prisipirkę, pro aukštus aprūdijusius vartus eidavo namo, iš sodo gilumos, kur stovėjo žalsvas namukas su gonkomis, jiems šūkteldavo apkūni moteris - iš tolo tiesdama bandelę, ji skubėdavo prie jų per lygią sodo veją. Suprakaitavusi, pridususi, miltuotais drabužiais, ji atkišdavo kvapnią, dar karštą bandelę. Kas ji buvo? Kodėl kas rytą jį vaišindavo?
Ilgomis popiečio valandomis jis pratūnodavo sandėliuke ant aukšto. Ten įsirengė savo buveinę. Seni skudurai, kėdės, foteliai, statulėlės, įvairiausi mechanizmai - begalę ten visokių daiktų pritempė. Per dienas jis ten kažką taisydavo, kalinėdavo, zulindavo galąstuvėliu, nepastebėdamas nė balandžių, purpčiojančių pro mažą skliauto angą, tik jausdavo, kad kažkur stotyje ar sename priemiesčio uoste, prie upės, tas jo taukšėjimas atsiliepia sausu negarsiu aidu, miesto gausmo beveik neužkliudančiu.
"Tuoj mes išsiskirsim, - pranešė kartą teta. - Rytoj atvažiuos tavo tėvas".
Visą pusdienį prastovėjo prie lango. "Tėvas yra tėvas, kad ir koks", - pasakė močiutė. Jis tylėjo. Kur jį dabar nuveš? "Važiuosi namo, į kaimą". Bet jis jau laikė save miesto vaiku, nors kiemo berniūkščiai jį ir vadino kaimiečiu. Buvo matęs traukinius, matęs laivus, zoologijos sode panteras ir liūtus. Jis nori būti miestietis, nors mielai sugrįžtų į namus. Bet kur jie? Išgirdus žodį "tėvas", atbunda slapčiausios viltys. Kažkas jam tarytum prisakė, jog visuomet jis turi laukti tėvo. Kad ir kur būtų, kad ir ką veiktų - turi laukti tėvo. "Tėvas yra tėvas, niekas jo neatstos, - šnekėjo močiutė. - Tik vienas tėvas yra".
"Kur pavalgęs, ten jam ir gerai", - pasakė dėdė. Anaiptol! Jis nori turėti namus, kuriuose galėtų daryti ką įsigeidęs ir prie nieko nereikėtų taikytis.
Močiutė kepa bandeles, ruošia maistą, drabužėlius, vaikšto po krautuves. Prisėdusi pailsėti, žiūri pro langą ir dūsauja. "Važiuokim kartu". - "Kur aš ten dabar dėsiuosi? Vėliau atvažiuosiu. Po metų. Visam laikui". Spaliais kvepia jos drabužiai, bliūzelė susegta vielos smeigtuku su suplota galvute. Ji ilgai grabalioja kokio daikto. Ji labai gera.
Pavakary, kai parko medžiai klojo ilgus šešėlius, gatvę perkirto du žmonės - vyras ir moteris. Tėvą jis atpažino iš karto. "Ateina!" - šūktelėjo įlėkdamas virtuvėn. Močiutė puolė slėpti išmėtytus daiktus.
Bet didžiausią įspūdį jam padarė žvilgantis popierėlis, į kurį buvo įvyniota šokolado plytelė, padovanota nepažįstamos puošnios moteriškės. Ji vis taisėsi purius, baltutėlius, švelnius kaip šilkas plaukus ir kažkaip iš aukšto dirsčiojo į visa, kas čia buvo. Vaiku ji mažai tesidomėjo. Ir tėvas buvo kitoks - nusviedė ant sofos odines pirštines ir skrybėlę taip, lyg ir jam čia kažkas nepatiktų. Sėdėjo atsišliejęs į atkaltę, užsikėlęs koją ant kojos, beveik nedalyvaudamas šnekoj. "Argi tokios tau reikia pačios?" - pasakė močiutė, kai viešnia minutėlei išėjo. "Gal ir ne tokios", - atsakė jis. "Kuo tu ją rengsi, kur gyvensi? Ar ji turi butą, savo namus?" - "Nieko ji neturi", - pasakė tėvas.
"Kada tavo tėvas atvažiuos?" - šaipėsi dėdė vėliau.
"Ką aš žinau!" - atšovė vaikas ir pagalvojo: o jeigu jis susirinktų paslapčiomis savo daiktelius ir išeitų?
Kartą - tai buvo liūtingą rytmetį, dar gerai nepraaušus - kažkoks žmogus prisiartino prie lovelės. Jis atsimerkė ir krūptelėjo - į jį žvelgė apšepęs, degtine trenkiąs veidas, nuo aplėpusios skrybėlės varvėjo vanduo.
"Kelkis, važiuosim!" Bet stovinti už nugaros močiutė ėmė bartis - per tokį lietų?! "Kas jums?!" - atkirto vyriškis, ir tik dabar Juzukas atpažino tėvą. Paskubomis apsirengė ir, jau žengdamas prie durų, pamatė, jog močiutė bando tėvui kažką įbrukti - pravers kelionei. "Tu paimk", - pasakė vaikui. Tačiau vėjas jau atlapojo duris ir siaudė po kambarį, svaidydamas nuo stalo staltiesėles. Taip jis paliko tuos namus.
...Mena save vidurnaktyje, pasiklydusį kokliais išklotame koridoriuj. Dega didelės lempos baltais apvaliais gaubtais, neįprasta jų šviesa, ir keisčiausia - ji turi kvapą, aštrų, traukiantį ašaras. Staiga susigriebia - tai kvapas miltelių, kuriais nubarstytos koklinės grindys ir baltutėlis indas. Patraukus už grandinėlės, gargaliuodamas išsiveržia vanduo, bet kas čia per daiktas ir kodėl išeidami jie pasakė: "Jeigu prispirs reikalas, nueik į šį kambarėlį", apie tai jis neturi jokio supratimo.
Visuose kambariuose tylu, tik tos baltos šviesos dūzgimas. Jis žiūri į apvalų šviesos gaubtą lyg pakerėtas. Retkarčiais jį pasiekia ir tolimas, baugus naktinio miesto ūžesys - tai lekia traukiniai, lekia mašinos. Paskui, kiek padvejojęs, atsitupia ant grindų...
Pusbrolio kambaryje daug knygų. Per dienas jis ten sėdi jas vartydamas. Tai chemijos, gamtos, geografijos vadovėliai. Lentynose prikrauta mineralų su sukalkėjusiais nežinomų gyvūnų griaučiais - jo supratimu, tai paprasčiausi akmenys. Tačiau, jeigu gabalėlį tos medžiagos įdėsi į kolbelę su skysčiu, pliūptelės žalios, raudonos liepsnos ir dūmai. Anglies dvideginis (CO2) - užrašo grifelinėje lentelėje pusbrolis. Be paliovos girdi žodžius: kalcis, vandenilis, deguonis... Pas pusbrolį dažnai ateina draugų, jie su žalsvomis kepuraitėmis. Tai studentai. Jie rašinėja visokias formules, ginčijasi...
Kartais jis paima kokį mineralo gabalą, prisideda prie ausies, įsiklauso ir išgirsta sausą atomų šnabždesį. Kurčioji Visatos tyla. Ledinis mirties alsavimas. Tačiau pusbrolis kaip pakvaišęs. Visuomet pagautas įkarščio. Net prie stalo - vienoj rankoj šakutė, kitoj knyga. "Bent pavalgytum žmoniškai", - sako jam motina. Ji dievobaiminga, bet apie dievą čia jokios šnekos. Pusbrolis kvatojasi prikimšta burna. Nespėjęs nuryti kąsnio, lekia į savo laboratoriją. "Jeigu šitą daikčiuką, - rodo Juzukui suspaustą pincetu medžiagos grūdelį, - įmesime į kolbelę, - įmeta; šnypštimas, ugnies pliūptelėjimas, į orą šauna sausas pilkšvų dūmų debesėlis, - tai gausime... ką? Ką mes gausime, klausiu?" - ir ima plaikstyti vadovėlius, ieškodamas atsakymo.
Vaikas čia girdi Galilėjaus, Niutono, Faradėjaus, Edisono vardus; žino, kad kažkokie įvykiai buvo prieš mūsų erą, o kiti yra dabar, dvidešimtame amžiuje, bet, atvirai šnekant, nelabai jam aišku, kokiame amžiuje - dvyliktame ar devynioliktame - jis atvažiavo į šį miestą... Dar seniau buvo karas, o senų senovėje žmonės kariaudavo ietimis ir kardais. Žinios gana apytikrės, bet nuoseklios. Svarbiausia, ką jis turi gerai atsiminti, - tai datos: kada buvo išrastas šautuvas, kada atsirado pirmasis automobilis, lėktuvas ar garvežys... Kas šitas mašinas išrado? Išradėjų vardai čia skamba kaip magija. Taigi su metų skaičiavimu dalykai gana prasti, o čia dar tas žodis "era". Jis žino, kas pirmasis paminėjo čia dažnai tariamą Lietuvos vardą - jo įsitikinimu, tai pati didžiausia pasaulio valstybė. Svarbu ir tai, iš kur visa atsiranda, kur pabaiga, kur pradžia. Pusbrolio laboratorijoje visa įgauna kitokią prasmę. Net vanduo, kai jis pažymimas formule H2O, nebetenka jokio kvapo; nei kūdros, nei medinės rėčkos; vanduo - skystas kūnas, galįs būti ir kietu pavidalu. Jis gali virsti vandeniliu ir deguonimi. Tik pamanykite - dujomis, kurios sprogdamos išsiveržia iš mėgintuvėlio!
"Čia tu nesąmones šneki. Vanduo, koks tau kūnas?!" - šaukia pats pasijusdamas bekūnis. Pusbrolis juokiasi. Kaip pamišęs. Visa esą sudaryta iš atomų, mažų, akiai neregimų dalelyčių, kurios juda apskritimais. Juda ir juda, amžiais, be atvangos, nuolat. Neįmanomus dalykus šneka tas jo mokytas pusbrolis.
Vaikas laksto po kambarius, liečia ranka daiktus ir klausinėja: "Ir šitas stalas iš atomų? Ir kėdė? Ir akmuo? Viskas viskas?! Tai ko jie neprasiskiria?" - šaukia jis, trenkdamas kumščiu į stalą. "Kas jie?" - "Nagi atomai". - "Čia kieti kūnai". - "Še kad nori, vėl kūnai. Ko jie neišsisklaido, tie tavo atomai?" - šaukia jis. "Atitinkamom sąlygom išsisklaidytų". - "Tai jų kaip ir nėra, jie gali išgaruoti,pradingti, virsti nieku?" - "Gali, - sako pusbrolis. - O jiems išgaravus, pradingus, telieka tik grynosios formos arba idėjos, - ir jis ima braižyti rombus, kubus, trikampius. Tai esančios idealiosios formos. - Geometrija. Ar supranti?" - linkteli.
Jaučia, kad čia turi būti ir tokių klausimų, kurių net visa žinantis pusbrolis neįstengs paaiškinti, klausimų, į kuriuos turėtų jis atsakyti baisiomis nesąmonėmis. Reikia tik gerai pagalvoti. "Kaipgi mes matome tuos kūnus, kad jie sudaryti iš nematomų atomų?" - kerta jis.
Kartą pusbrolis ilgai tyrinėjo "regėjimo organo", akies, piešinį, kur buvo parodyta, kaip lėliukėje lyg lęšyje lūžta spinduliai ir gaunamas apverstas vaizdas. "Va toks, galva žemyn" - rodė pusbrolis. "Bet kodėl tas vaizdas apverčiamas? - paklausė jis. - Ir gyvūnų akyse taip apsiverčia?" - "Ne, tik žmogaus". - "Kodėl?" - "Tau vis kodėl kodėl, iš kur aš žinau kodėl", - pyktelėjo pusbrolis. "Jeigu tokiu mokytu save laikai, turi žinoti". - "Ir sužinosiu". Tačiau pusbrolį sukirsti nelengva - jis ima tūžti. Jis nori visa žinoti, įspėti, aprėpti. Jis šventai tiki mokslu, vaikštinėja po kambarius su knyga ir murma visokius žodžius, nešioja akinius ir smarkiai daužo futbolo kamuolį. Jis pripažįsta tik viena - mokslas! Mokslas iškels jį į nepasiekiamas aukštumas. Jis jau dabar ten, kvatojasi iš visų. Jie - tik maži nenuovokūs žmogeliai, silpni ir gležni. Tačiau materija tverianti amžiais.
Vakarais, kai, apkvaišę nuo to žinojimo ir savo kalbų, jie išeina laukan, pamato milijardus žvaigždynų, besisukančių viršum mažo suodino kiemo, kurio kraštelį siekia aukštame lange deganti šviesa, o ten, apsigobusi skara, sėdi to mokyto vaiko motina ir mezga mezga, nepakeldama galvos, tarsi už viską jai būtų svarbiausia paskutinę akį išnerti, kol dar nepasigirdo naktinio laikrodžio dūžiai ar nežybtelėjo krintanti žvaigždė.
Į miegamąjį vaikas eina per tolimo giminaičio siuvėjo kambarį. Kartais, prisėdęs ant kėdutės, stebi, kaip jis darbuojasi. Siuvėjas - dar jaunas vyras. Visa čia tvoskia žarijomis, karščiu ir svilėsiais. Nežinia, kada siuvėjas keliasi, kada gula; jis dirba ir dirba: karpo, matuoja, siuva. Tačiau vaikas žino, kad jam džiova, kad dalis jo plaučių yra užkalkėję, ir baugioje tyloje kartais išgirsta, kaip kietuose it mineralas plaučiuose, varydamos savo pragaištingą darbą, krebžda mirties bakterijos.
Ir čia Juzukas viešėjo neilgai. Labiausiai iš paskutinių dienų įsiminė žalia, lygi, besileidžiančios saulės nutvieksta stadiono veja, kur pusbrolis, jį pasodinęs ant tvoros, žaisdavo futbolą.
...Tąsyk vyko varžybos. Jis tiek plojo - net degė delnai. Įvartis! Dar vienas! Valio! Į viršų lekia kepurės, jis šokteli, iškeldamas abi rankas.
Trenkiant orkestrui, eina šalia pusbrolio, nešdamas kamuolį. Šaltame rudens vėjyje plazda vėliavos, toli, pačiame vejos krašte, blykčioja lėktuvų sparnai.
- Ar tu skraidei? - klausia jis šalimais einantį vyruką.
- Žinoma, mes sklandytojai. Galėsiu ir tave paskraidinti, ateik rytoj.
Tačiau rytdienos - nors jis visą naktį nemigo, vis galvojo apie skridimą - nebebuvo.
Kitą dieną ėjo šalia tėvo molėtu keliuku ir vis žvilgčiojo į juodus, horizontą nugulusius debesų tumulus, kur ledinės šviesos versmėse sakytum blykčiojo balti lėktuvėlių sparnai. Žvarbus, priešpriešiais pučiantis vėjas smelkė kiaurai.
"Daugiau tau nebereikės išvažiuoti iš savo namų", - pasakė tėvas. "Kokių namų?" - norėjo paklausti su širdgėla.
Dairydamasis po laukus, mintyse jis teberegėjo prirūkytą kambarį - čia tie vaikinai šventė savo pergalę. Negalėjo atplėšti akių nuo jų kapitono - ištiesęs ilgas kojas ant kėdės, jis abejingai kažką žiaumojo, rankose vartydamas kamuolį.
"Ko taip žiūri?" - "Duok jam kamuolį", - pasakė viena mergina. Jos vikriai sukaliojosi tarp vaikinų, kas žodis griaudėjo juokas, o jis kimšo pyragaičius ir saldainius, kuriuos jam pylė rieškučiomis; tai ne teta, kuri, nenuleisdama akių, žiūrėdavo, kaip jis valgo, ne močiutė, kuri, baugščiai dairydamasi į šalis, būdavo, vynioja iš skepetaitės kapeikas, niekas čia pinigų neskaičiavo, nieko čia nestigo - poškėjo šampanas, gaudė balsai, skraidė saldainiai.
"Še, gaudyk!" - šuktelėjo jam per stalą anas vyrukas, ir kamuolys, nubrėžęs aukštą trajektoriją, atsidūrė jo glėbyje. "Valio!" - atsistoję jie tylomis išgėrė už savąjį "kapitoną", kad stiprus vyras išaugtų.
Jeigu tie linksmi vyrukai būtų žinoję, kuo taps šitam vaikui jų kamuolys, kaip dunksės į jo krūtinę, aidu atsikartodamas, kai jis dulkėtame mokyklos kieme ar prie Vizgirdos pušynėlio žais kvadratą!..
