lt
[1]
- Oo! Sveikas sveikas, kaip visuomet - lauktas ir išsiilgtas, sėskis, patogiai įsitaisyk. Čia bus darbo, - tiesdamas plačią plaštaką, linksmai pasisveikino skyriaus vedėjas Aidulis ir nedelsdamas įsigilino į atneštą straipsnį. - Pala, kuri dabar diena? - paklausė ir kažką pasižymėjo kalendoriuje. Jo balsas buvo kiek prikimęs, plonas, bejėgiškas. - Trylikta, rugsėjo trylikta, - pasakė, ir Juozui pasirodė, kad Aidulis šiai datai teikia kažkokią ypatingą, slaptą, sunkiai suprantamą reikšmę. Ir jam pačiam ši data buvo svarbi, tik negalėjo prisiminti kodėl.
- O kodėl tu staiga jo paklausei? - tarė Juozas.
- A, nieko, šiaip, - atsakė Aidulis tuo pačiu, kiek kimoku balsu, kuris nelabai jam tiko. - Na taip, šito ir tikėjomės, - kiek paskaitęs, numykė Aidulis. - Kaip visuomet preciziškas ir taupus, psichologiškai tikslios, akcentuotos problemos, tiesa, kiek polemiškos, kiek pasenusios... O čia berods kaip tik tas, ko mums reikia...
Žodis "mums" Juozui užkliuvo, visa jam čia kliuvo: ir kilimas, ir dulkėta gėlė, pažaliavęs vanduo grafine, saulėje parudavę laikraščių komplektai, apšiuręs geltonas staliukas, tos etiketės. Toliau - gal medžiokliniai ar žūklės Aidulio batai, gal koks kombinezonas... O čia - Aidulis stovi paežery ir kabina lydeką, nieko sau kompozicija, tik kam tas tuzinas Monte Karlo gražuolių?
- Čia be pypkės dūmų neišsiversi, bet prieš tai atidarysime langą... Ar ne laikas mums į namus, kaip tu manai? Galime ir čia pasėdėti, še, jeigu nori, atsigaivink.
Taurė ir rislingo butelys, tiesa, kiek nugertas, išsivėdavęs. Aidulis jau nebeatplėšia akių nuo rankraščio. Ne, ne tai, galvoja, kliukindamas drungną gėrimą, Juozas.
- Va, Juozai, ką aš tau pasakysiu, - prisislenka artėliau, - šit ko aš nesuprantu.
- Tiek to, meski į šiukšlių dėžę, vis vien.
Atsiremia į fotelio atkaltę, supasi. Aidulis taikosi išbraukti, jis išlesios visus nesklandumus, savo aštria plunksnele - kaip kiras kap kap kap po trupinėlį, o kas gi liks?
- Ar žinai? - Juozas pakelia į Aidulį akis. - Nepaprastai buvo sunku rašyti šį straipsnį. Kaip niekad. Vis persekiojo mintis: kam aš kalbu, ką galiu visiems iš karto pasakyti apie meilę, kančią, gyvenimo prasmę ar viltį, mes vartojame šiuos žodžius kaip bendras kategorijas, lyg tai galėtų turėti kokią objektyvią reikšmę, lyg tai galėtų egzistuoti atsietai nuo subjekto. Tai asmeniška, individualu, ir jokie bendri receptai čia negalimi, supranti?
- Na ir kas? - burbtelėjo Aidulis. - Bet tęski. Žmonės turi ką nors skaityti.
- Mes kemšame į jų galvas, kas jiems visiškai nereikalinga, ko jie nežino, nei kur dėti, nei kur tai jiems galėtų praversti.
- Taip, jie ieško gatavų receptų, kaip elgtis, ką galvoti vienu ar kitu atveju.
- Betgi tų receptų negali nė būti. Mes galvojame už juos, šitaip mes atpratiname juos galvoti. Bet blogiausia, kad galvojame apie tai, ko nėr, kas mums neaktualu, ko mes patys nežinome, apie ką galvojame. - Juozas paėmė nuo stalo lapus, norėjo suglamžyti. - Aš jau nebegaliu. taip, man būtinas konkretumas, aš turiu žinoti, ką šneku, kam... Bet tiek to, palikim šitą temą, - numojo įsitaisydamas patogiau.
Aidulis užsigalvojęs vaikščiojo po kabinetą, vis pasižiūrėdamas pro langą.
- Tai ką gi tu siūlai? - paklausė lyg tarp kitko.
- Nieko nesiūlau, aš tik sakau, kad pas mus visa tampa literatūra, publicistika irgi. Visur jau tos literatūros per daug. Tarp mūsų visur ir visada egzistuoja tarpininkas, toks lyrinis herojus, toks subjektas, visų kūrinys anonimas. Mes nieko nebeimame plikomis rankomis - nudegtumei - nebejuntame savo širdim, nebekalbam savo lūpom, savo vardu, vis per tarpininką. Paklausyk: liūdna, kad... apvilia, bet džiugu kelia nerimą... neatidėliotinai spręstina. Klausyk, čiagi tavo laikraštinės klišės, taip sakant, motyvai. Bet - kam kelia nerimą, kam džiugu, liūdna... Kažkas liūdnas ar sunerimęs jautriai skaitys šias eilutes, žinoma, jis sunerims, dėl tų priežasčių, nieko bendro neturinčių su minimomis straipsnyje, ir nesąmoningai galvos, kad jam liūdna ar neramu kaip tik dėl to. Jis nori pabėgti nuo savęs, nori prie ko nors prisišlieti, nori suvisuotinti, suobjektyvinti savo nerimą. Šitaip jis kuriasi tą anonimą, persikūnija į kitą, kuris gali liūdėti. Tai drabužiai, kuriais mes rodomės viešumoje, supranti? Šitaip mes bėgame nuo savęs. Tas antrininkas rūpinasi, liūdi ir gyvena už mus. Jis visa daro, jaučia. Jis sąžinei nuraminti, parodyti, kokie mes jautrūs, geri, ištikimi esame, kiek daug dar mumyse žmogiškumo. Tas antrininkas prilieja už mus kalnus ašarų, jis visur dalyvauja, puldinėja, jis visa daro, jis toks žmogiškas, tyras, o mes... mes gi sėdime susidėję rankas, kieti kaip titnagas, ciniški, atžarūs. Supranti? Tas antrininkas - tai riterių romanų herojaus pakaitalas. Jis dar sužadina iliuziją, kad mes esame, matome, reikalaujame bendrai, visi choru...
Bet Aidulis vis labiau tolo, ir jis, Juozas, tarsi tolo pats nuo savęs, kažkas jame tirpo, nyko. Jis tik žvilgčiojo į Aidulį ir vis klausinėjo mikčiodamas:
- Supranti? Na, jeigu jis minta mūsų krauju, jeigu jis iš to, kas nepadaryta, neatlikta?.. Jis juk negalėtų klestėti, jeigu taip nebūtų...
Rašant mane siaubė vilties ir apmaudo šuorai. Paskui supratau, kad nebegaliu kalbėti apie kančią, meilę, prasmę ar neviltį apskritai: aš norėjau prasibrauti prie tos mokytojos, kuri desperatiškai šūkčiojo: ...taip sunku, rankos nusvyra pačios... jokios prasmės... svetimi ir vaikai, ir vyras... visa aplink mane sumenko, papilkėjo, tarsi kokia gyvastinga dvasia apleido... Išeinu į laukus, glaudžiuosi prie medžių, tvorų, tavo, sakau, šie laukai, šis takas, aprūdijusi stogo skarda, tavo, jau dvidešimt metų tu čia... Bet kaip nuplikino širdį mokyklinis šito rugsėjo skambutis... Lyg kas būtų galutinai ir nepaneigiamai konstatavęs: baigta, tavęs čia nebėr... Dieve, kas aš dabar? Visą širdį atidaviau savo vaikams, o jie išeina, išeina... Dar niekad tokio jausmo nepažinau, niekad nejaučiau, kaip visa nuo manęs atsiskiria, auga, gyvena sau, anksčiau, rodos, to nė nepastebėdavau, visa, kiekvienas gyvis, stiebas su savo lemtim, savo gyvenimu, šalimais, bet ne su tavimi, nors dabar ir vadinu, ir šaukiu, bet niekas nepasigenda. Vienas kaip kriauklė... be savo namų, be kieto apdangalo, lukšto... Et, niekai, - staiga atlyžo, atsirėmė į fotelio atkaltę, primerkė akis, ir jį tarsi apgaubė tamsa... Stojosi mūro sienos, ant jų plazdėjo liepsnos atšvaitai, prie didžiulės krosnies, į kurią Rudavičius, liesas liūdnomis akimis vyras, piltuvu žarstė ugnį, stovėjo vyrų būrelis, kampe rausėsi senis... Juk jis, šitas vidurnakčio celių vergautojas, niekad nemato šviesos, o liepsnos atšvaitai žaidžia jam ant veido, tas godus kietas, išspaudžiantis visus syvus, kietas kaip akmuo, kaip titnagas, deginamas slaptos pragaištingos aistros, - ne tai buvo ne vien Aigulis, suodinos spirito varyklos nakties senis. Aidulis įsteigė pirmąją abiturientų brigadą, o iš tos mokyklos ranka paduoti Ežerasai, o dieve, tenai, važinėja mano brolis...
- Pala pala, - Juozas net pasitempė, - iš kur tu esi kilęs? Iš Darbėnų? Ten pat ir Ežerasai, o Ežerasuose... mano brolis, ir visai nieko nuostabaus, kad aš atėjau būtent į šią redakciją, pas tave, tu gi Aigulis, o ne Aidulis, tu įtartinas, svetimas, žmonos paliktas, tu kaip tas musgaudis... Pala - kuo aš tave laikiau, ne, aš visada tave laikiau kažkuo kitu, veikliu, energingu, palaikančiu kažkokius slaptus ryšius, taip - nieko mes nedarome atsitiktinai. Ne atsitiktinai aš kopiau tais laiptais, pravėriau šitas geltonas duris, smegau į ilgą, tamsų koridorių, norėjau praskleisti uždangą, kur priklijuota nuogų gražuolių, ir šitos ilgos teorijos apie tarpininką, visa darantį už mus, irgi ne atsitiktinės... Na, aš eisiu, - sukrutėjo, bet pasiliko, įsitaisė minkštai. Aidulis užmetė ant jo padėvėtą paltą. Jis pasidėjo po skruostu delną, saldžiai primerkė akis ir, rodės, tuoj tuoj užmigs, ramiai kaip vaikas. Aidulis išėjo pro duris.
Senis... Darbėnai... Jam vėrėsi suodini patižę kaimo keliai. Senis... Jis liko, buvo beišeinąs, bet grįžo, atsukęs apšiurusią, sulinkusią, bloga lemiančią nugarą su veltiniu - juk tai elgeta, kuris užsuko kartą į jų namus, kai jie, parėję po žūklės, srėbė barščius, krūpteli jis staiga, tas kilnojo kažkokius purvinus suodžių ir dulkių prisigėrusius skarmalus, ir visa ten - ir tie skarmalai, ir apšiurusi senio šimtasiūlė (su tokia nuskendo tėvas! - krūptelėjo jis) - dvelkė bloga galia, pikta lemtim... Brolio drabužiai kruvini, sudraskyti brolio drabužiai, kurie nebuvo atiduoti ekspertizei...
Jis smego ir smego, virto mažu kūdikėliu, jį visą apgaubė šiluma, gemalinis vandens sluoksnis, jis susitraukė kaip penkių mėnesių vaisius, čia šilta jam ir saugu.
Žiūrėjo, kaip vakaro šviesa krinta ant stalo, kilimo, krosnies, kaip drėgmė graužia mūro sieną. Ten, kieme, tiršta klampi drėgmė, rūkas, žalsva švieselė, tamsiai raudona šviesa, kažkas sukrebžda, ir vėl tylu. Ir jam buvo nepaprastai gera, kad jis čia vienas svetimame name užrakintas, kad Aidulis... kad negreit ateis dar rytas ir kad ta šviesa ant minkšto kilimo, ant stalo, ir kad kažkur lyg ir skambtelėjo kibiras, sugirgždėjo sniegas. Vėl žiūrėjo į rausvą šviesos ruoželį, krintantį prie krosnies ant kilimo - lyg krosnis kūrentųsi, pagalvojo, krustelėjo, vėl pabruko ranką po skruostu, įsitaisė patogiau.
Paskui ilgai žiūrėjo į žvaigždėtą dangaus lopą, ir buvo toks jausmas, kad jis atsikels ir išeis iš čia, kaip kitados išeidavo į vasario naktis iš spirito katilinės su tėvu, eis palei ižu čežančią upę, iš kurios tumulais kils ūkas, pasigirs tolimas Trumbatiškio stotelėje sustojusio traukinuko garsas... Kiek dar liko erdvės štai iki ten, kur nuo pat karo metų aprūkusią griuvėsių sieną pasiekia rusva švieselė ir palšas rūkas, besileidžiantis nuo Tauro kalno... Taip, jis buvo tikras, kad kitados, pasikabinęs šlapią paltą ir skrybėlę, čia, šitame redakcijos kambarėlyje, sėdėjo jo gentainis, kaimynas Tautginas Maištas, čia rengdavo, spausdindavo tuos laikraščius, kuriuos jis skaitydavo spirito varyklos darbininkams suodinoje katilinės angoje... Atsikėlė, uždegė šviesą - antai kampe suversti penkiasdešimt trečiųjų metų komplektai, žinutės ir pranešimai, kuriuos skaitant šitaip tuksėjo širdys - čia apie pavasario sėją, čia apie... Kitados jam atrodė, kad tie, kurie leidžia laikraščius, visa supranta ir žino, šit dabar jis ir pats rašo į juos. o ar daug žino, ar gali bent vienam iš savo skaitytojų patarti, padėti?
Grįžo su buteliais Aidulis. Jis girdėjo, kaip žlegteli ryšulys.
- Žinai, kodėl niekas neberašo apie gėrį, prasiskleidžiantį švelniai kaip žiedas, apie tai, kas saugotina, gintina, kas bejėgiška ir trypiama, neįvertinama, kodėl niekas nerašo apie tylius pasišventėlius, kuriems dažnai atitenka ne rožės, o spygliai?
- Balsas, šaukiantis tyruose, - atsakė Aidulis.
- Bet vis dažniau pasigirsta tas balsas.
- Koks balsas?
- Tu pats pasakei.
- A...
- Matai kas: kada prasidėjo tie tyrai? Gal nuo tada, kai ant šito kalno geležinis vilkas sustaugė?
- Metafizika.
- Ką tu išmanai apie metafiziką?
- Vis vien šauk nešaukęs, per tą dešimtį, dvidešimtį metų, kurie tau dar liko, nedaug tepamatysi ir benuveiksi. Tuščia net klausti, kokią rolę čia vaidinai ar vaidinsi. Matei spektaklį "Kartoteka"? Tai va... kol ruošėmės veikti... ką nors daryti, mūsų laikas praėjo. Laikas nelaukia.
- Paika sentencija.
- Ar tau neatrodo, kad mes jau seni. Jie, dvidešimtmečiai, žiūri į mus ir moja - seniai, kaip prieš dvidešimt metų mojome mes. Jie žiūri į mus, sėdėdami ant suoliukų, ir sako: valdininkėliai. Jiems taip menka ir apgailėtina, kas mes esame, ką turime. O manai, jie daugiau pasieks?
...Juozas atvesdavo savo draugus pas vieną keistuolį rašytoją ne rašytoją, jis rašė ir rašė kažką, tačiau beveik niekur nesispausdino. Žmogus jis buvo išsilavinęs, gana aštraus, gal net pernelyg aštraus proto, tačiau net korektoriaus darbo jis negalėjo surasti, niekas netikėjo, kad jis gali parašyti kokį menkutį straipsnelį laikraščiui ar brošiūrėlei, iš visur jį gujo, prieš tai sočiai iš jo pasijuokę, visur jį kažkodėl engė, nors žmogus jis buvo nepaprastai kuklus, netgi santūrus. Jis pats tą fenomeną aiškino tuo, kad kontorėlių vidutinybės, uždarbiautojai, karjeristai, miesčionys, viršininkėliai išsyk pajusdavo, jog jis ir principingesnis, ir daugiau, kur kas daugiau sugeba - į visas kontoras jis įžengdavo kaip neaiškaus pavojaus grėsmė. Tokių jiems nereikia, tokius jie žudo, engia, guja, naują, nelauktą, įdėmaus žvilgsnio reikalaujantį reiškinį jie skuba paversti suprantamu, banaliu, groteskišku, sušaržuotu, supaprastintu, išmintingą žodį, mintį, poelgį - anekdotu, juoku, nes vidutinybei išminties nereikia. Savitą originalų žmogų, asmenybę, kurios nesaugo pripažinimas, autoritetas, - jie laiko naiviu keistuoliu, išsišokėliu ir mato tik tai, kas keista jo elgesyje, neįprasta, o jeigu nė to nėra, primeta jam tas keistybes, iškreipia jo žodžius, prikuria apie jį būta nebūta.
...Žmogaus būsena visuomet dramatiška, tuo pačiu metu, iki tam tikro laiko, sukrėtimo gali taikiausiai sugyventi, palaukite, kaip ten sakoma, koegzistuoti du prieštaringiausi jausmai, ugnis ir vanduo, tačiau tam tikromis akimirkomis bei sąlygomis visa iškyla į paviršių, ir ką mes matome - šūdai plaukioja šalia lelijų. Matome, kaip gražiausia gėlė išdygsta iš mėšlo, titnagas virsta atomais... Menininkas turi visa tai aprėpti, apimti, grožis slypi ne atskirtume, refleksijoje, pabirume, atsitiktinybėje. bet daiktų, visų reiškinių vienovės, giminystės pojūty, prašviesėjimo harmonijos akimirkose. Ir refleksija, ir pabirumas, ir atsitiktinybė turi siekti - taip, beje, ir yra - bendrumo, susiliejimo. Čia dingsta baimė, ištirpsta išdidumo šarvai, grimasos ir kaukės, statistai tampa vienos amžinos, visus siejančios dramos dalyviais, ir nebylys čia ima kalbėti, aklas praregi, užguitas žmogelis tampa didvyriu, estrados žvaigžde luošasis, o pedantas ima svaidyti tokius kalambūrus, kad visi leipsta iš juoko. Štai kur yra kūryba, štai kokios mumyse slypi galios, neįspėtos, neaprėpiamos galios. Būk tu gabiausias, bet jeigu netiki, kad tavo galimybės neribotos, nieko didaus nepasieksi. O aš visada tikėjau, aš ir tegyvenau dideliu ir reikšmingu darbu, ir aš jį padarysiu. Ir juoksis, smagiai juoksis tas, kas juoksis paskutinis... - užbaigdavo tas rašytojas, kai draugai jau snūduriuodavo katilinės šilumoje ant sofų ar, pasigręždami į jį, pliekdavo kortomis. - Jeigu netikit manimi, - sakydavo jis, - galvokite patys: visas žmogus išsivysto, išauga iš menkos, neįžiūrimos dalelytės... Esmė ten, kur beveik dingsta materija, susitraukia iki minimumo, tampa nebeapčiuopiama, nebeįžiūrima, ten slypi ir vitalinė, ir fizinė energija. Milžiniška, o kai ji realizuojasi žmogumi, medžiu, urano gabalu, ji išsieikvoja... išsieikvoja realizuodamasi. Suprantate...
Kas gi yra mąstymas? Tai siekimas kažko, tai artėjimas, tai dvelksmas, paslapties pojūtis, tai pastanga išsiveržti, išsilaisvinti - iš ko? Iš formos! Įveikti jos inertiškumą, tironiją, diktatūrą, įveikti, bet kokia kaina įveikti, pasiekti ką nors. Tolimą, neapčiuopiamą, netelpantį į žodžius, arba, priešingai, išdalinti juose jo energiją po truputį, po dalelytę, išsikrauti, atsidengti, atsiskleisti kažką atskleidžiant. Mąstai tol, kolei vis nepasakai ko svarbaus, kol nesutelpi į žodžius, vejiesi vejiesi juos, fiksuoji mintį, o ji bėga, slepiasi kaip sfinksas ir vis gauni ne tai, ko norėjai, ir pradedi iš naujo.
Ar kada nors buvote tire? Šaudėt į bėgantį elnią? Tas bėgimas gražu, pati medžioklė, ne rezultatas, juk elnias netikras, jo neišsikepsi, jis surogatas. Visur surogatai. Pakaitalai. Visur. Žodžiai irgi. Jie dengia esmę. Jie nueina. Jie...
Žinoma, jie netikėjo, šaipėsi; suvaikėjęs, iškvaišęs senis. Ateidavo pasijuokti, išgerti, pasiklausyti, keistenybių pasižiūrėti. Bet jis ne vien šnekėjo. Jis rašė, rašė didelį kūrinį, rašė karštligiškai.
Gulėdamas tada ligoninėje Juozas pamatė jo knygą - kaip jį sukrėtė, kaip jam patiko, kokios buvo recenzijos - triuškinančios, garbinančios, dievinančios! Tačiau kai Juozas išėjo iš ligoninės, tos knygos autorius jau gulėjo vėžio dispansery.
- Dvasia... dvasia, - vapėjo jis, - aš visuomet save laikiau stiprios, nepalaužiamos dvasios žmogumi, o dabar klykiu, raitausi.
Į vidurius jam įstatytas vamzdelis, per kurį bėga šlapimas, jis negali pajudėti, visas išgeltęs, įdubusiais skruostais, užmerktomis akimis, agoniškai pražiota burna, kuri bemat gali išleisti paskutinį kvapą; jis baisus, jau apsinuoginanti kaukolė, tačiau lūpos skaisčios, raudonos, ir tas veidas toks, lyg kas jį glamonėtų, kupinas šventumo, palaimos, iš ten, iš tamsos gelmių, iš skausmo, beveik be sąmonės jis stiepiasi prie kažko šviesaus, geria tai visomis mirštančiomis agonijos apimto veido ląstelėmis, kažko lyg klausosi, kažką jaučia, ir šalimais dieną naktį prie lovos mezganti moteris, apsigobusi skara, rami, geraširdė, žilstelėjusi, vis atideda į šalį savo mezginius, pasilenkia prie jo, ant pagaliuko užvyniota sudrėkinta vata suvilgo lūpas ir pati prasižioja kaip ir jis; a... - kriokia jis visas nušvisdamas, tiesdamasis prie tos vietos, ir Juozas, stovėdamas tarpdury su jo knyga - ne, jis nebeužrašys autografo, - staiga pajunta, kad šitaip, kaip dabar jo lūpoms reikia vėsos, šitaip jam reikėjo išminties, gėrio, grožio ir galbūt meilės. O kokia jam atsidavusi ši moteris, jai jis turbūt ir rašė...
Ligonis kiek pramerkia akis, a... - kriokteli nesukrutindamas lūpų ir lyg mosteli - sėskite, a... - pažvelgia į knygą. Priešais su baltais apatiniais sėdi kaulėtus kelius apsikabinęs senis ir žiūri... žiūri į juos. Ne, jis nebeužrašys, o juk dar viena jo knyga yra spaustuvėje ir dar viena. Tai atradimas, maloni staigmena visiems, dabar jie, jaunesni, kuriems dar ne vėlu, žinos, kaip reikia rašyti, tai šitas jų išjuoktas žmogus pralaužė ledus, parodė, kur eiti toliau, įveikė literatūrinius štampus, stagnaciją, kur dabar dėtis visiems tituluotiems, taip lengvai, taip pigiai išsiderėjusiems, išsikovojusiems pripažinimą - ir tokiomis priemonėmis, kurios maža teturi bendro su literatūra. Štai šitas žmogus, štai šitas, visko išsižadėjęs, šeimos, garbės, pinigų... šitas...
A... - kriokteli jis, tarsi kažko nebūtų nugirdęs. A... - atsimerkia ir ilgai žiūri į Juozą. Tokios vaiskios, tyros tos akys, jos, rodos, teiraujasi: ar supratai? Ar pajutai? Dabar žinai. Eisi toliau? Paskui vėl tos akys apsidumbluoja, merkiasi, ir Juozas, nusisukęs į sieną, įdeda į vazą skaisčiai raudoną žiedą. Atleisk, tarytum sako jis, gaila, nebebus daugiau tų katilinės nakčių, bet aš su tavim. Dabar žinau, tu padarei, ko, jaučiau, - stinga, parodei, ko nemačiau, tik grabaliojau tamsoje, ten užčiuopdamas nelygumus, ir šūkaliojau kaip plevėsa: o! žinau, suprantu! O tu kiek supratai, kiek žinojai ir nesididžiavai, neklykavai, tu atlikai pareigą, tai šuolis, tai naujas kokybinis šuolis, juo tu gyvenai, atidavei jam save, ne, jis tave pavergė, tu buvai jo priemonė, vėliau ar anksčiau tai turėjo įvykti, nes buvo taip ankšta, karikatūriška, mes dusome, bet kas tai būtų padaręs be tavęs? Tu, tik tu, aiškiaregis, žinojai, kur smogti, o kritai... Aš tik švaisčiausi į kairę, į dešinę ir labai retai ten, kur reikia, o tu... Tu metodiškai, kantriai, nuosekliai... išsprendei... paaiškinai...
Taip, taip, girdžiu...
Klausei: ar žinai, ką aš darau, ar žinai, ko šitie popieriai verti?
Žinau, dabar jau žinau - verti nei daugiau, nei mažiau - viso gyvenimo, visų vieno žmogaus jėgų, širdies, gyvybės... Tokie tik tokie... išeinantys...
