lt
[4]
Tiltas, ant kurio jis stovėjo, staiga virptelėjo - ten, žemai, lūžinėjo, vartėsi vieni per kitus ledai, kuriems kelią pastojo ilga lytis. Galop ji trūko per vidurį ir gėdingai su kitais luitais nugarmėjo į drumzliną, nuo kanalizacijos vandens šiltą Neries tėkmę. Šitaip ir jis: nuolat besispyriojąs, besistengiąs sulaikyti galingą spaudimą, pagaliau buvo nublokštas į sraunią ir traukulingą srovę. Ką jis šiandien nuveikė? Bokso varžybos, alus, prirūkyti, kokliais iškloti tualeto koridoriai, paskui šachmatų partija su Lapučiu, įgriso iki gyvo kaulo. Taip, nuspręsta: rytoj jis įsitaisys meškerę ir kiekvieną laisvą valandėlę praleis prie šitos upės - juk kitados buvo aistringas žvejys. Išeis sau paryčiais, įsitaisys ant sudedamos kėdutės, išsidėlios skardines su kirmėlėmis ir sliekais - visa, ko jam bereikia, kas jam daugiau beliko? Jis ką tik išėjo iš laikraščių skaityklos, kur kas dieną knapsi skaitytojai, senukai, visokie paklydėliai, kryžiažodžių sprendėjai, tik jiems reikšmingų ir tesuprantamų žinių bei įvykių sekėjai, tie saulės perkošti paukščiai geltonais snapais, knapsintys besimerkiančiais pergamentiniais vokais: ir vasary, ir alsiom vasaros dienomis, ir gaiviais pavasariais, kai kvatodamos gatvėmis vaikšto merginos. jie čia, vėsoje, išsirikiavę palei sienas, šnarina laikraščius, skaitinėja žinutes, kažko godžiai ieško, tarsi viltųsi sužinoti ką nors, kas iš pagrindų pakeistų jų begalį, deja, jau nebepakeičiamą gyvenimą, virtusį rebusu, kryžiažodžiu, domino kaulelių barškėjimu, apzulintomis šachmatų figūromis...
Pirmą kartą susimąstė, kas gi yra tas eilinis skaitytojas, kokiu darėsi jis, tas žmogus, kuris be jokios sistemos ir atrankos kemša sau į galvą visa, kas tik papuola: rezultatus, datas, vardus, įžymių žmonių posakius - išminties krislus; kas gi yra tas, kuris, neišsprendęs kokio kryžiažodžio, neperskaitęs sporto žinutės, futbolo ar ledo ritulio reportažo, ką nors naujo nesužinojęs iš tolimo žemės kampelio, iš mokslininkų laboratorijų - apie pelės gyvenimą, Bermudų trikampį, skraidančias lėkštes ar biosroves, negali sėsti už stalo, išgerti puoduko kavos, užkąsti, kuris, ropšdamasis iš lovos ir kišdamas kojas į šlepes, pirmiausia eina prie radijo ar ima laikraštį, kad sužinotų, kaipgi sulošė jo mėgstamiausia komanda, kiek taškų pelnė, kaip sekasi pasaulio šachmatų lyderiams - Nonai Gaprindašvili ar Martai Litinskajai. Tik patenkinus šį keistą smalsumą, atsiranda apetitas - pajunta, kokia aromatinga įprastinė kava, kokia skani bandelė, ir godžiai į ją suleidžia dantis, paskui net pasimankština, patampo espanderį, pajuokauja su žmona, vaikais, dar šį tą paskaitinėja, tik tada, kai jau patenkina savo smalsumą, kai jau žino kokių rungtynių rezultatus ar yra išstudijavęs atidėtą partiją, tik tada, kai mintyse jau yra sumetęs, ką sužinos per pietus, ką veiks, kur eis pavakary, ką galės aptarti su savo bendradarbiais ar pažįstamais...
Kai visos tos aistros - ir šachmatai, ir sportas, ir dailusis čiuožimas, ir kinas - jau pabodo, jis griebėsi skaitymo, skaitė, kas tik pakliūva į rankas - banaliausias sensacijas, kronikos žinutes, skaitė apie kino žvaigždžių gyvenimą, valdžios pakeitimus, paskyrimus, perkėlimus, nutarimus, skaitė skelbimus, kur kas parduodama, išnuomojama, net užuojautas, skubiai ir godžiai siurbdamasis į smulkias, petitu išspausdintas eilutes, kaip antai: liepos penktą, septintą valandą Obeliuose įvyks XV laidos abiturientų susitikimas. Arba: rasta piniginė. Pamestas... Dviem studentėms reikalingas.. Visus laikraščio kampelius skvarbantis žvilgsnis, nereikšmingas žinutes godžiai ryjantis protas tyčia, nesąmoningai palikdavo, vis dar nepastebėdavo to, kas ir šrifto ryškumu, ir antrašte iš karto krisdavo į akis, rėkte rėkdavo apie kokį apiplėšimą, stulbinantį radinį, sumirguliuodavo akyse loterijos skaičiais ir rutuliukais - tik tada kaip įgudęs smakas, šiek tiek patenkinęs smalsumą, patogiai įsitaisęs, iš anksto pasigėrėjęs, pačepsėjęs lūpomis, čiupdavo delikatesą: su nuožmia jėga įgriūdavo į baltą loterijos lauką, atvykusio cirko areną, kur ant trapecijos stovi meška, į naują buitinių ar ūkinių prekių parduotuvę, nuomos punktą - ten nupieštas lygintuvas ar siuvimo mašina, kokia statinaitė, vinys, lentos, skarda, šiaip koks senoviškas buities rykas, naujam sezonui siūlomi moteriškų viršutinių ir apatinių drabužių modeliai, šukuosenos, kosmetiniai reikmenys, šunų veislės, - visa tai jis apžiūrinėdavo įdėmiai, pakreipdamas laikraštį į vieną ar kitą pusę ar pats persikreipdamas, prie jo prisigūžęs, paskui nė pats nepajusdavo, kaip patraukdavo į parką, kur prieš keletą dienų vyko šunų paroda ar jojimo varžybos, į klubą, kur renkasi filatelistai, ar į kirpyklą - tenai dirbo kirpėja, kurios nuotrauką ką tik matė laikraštyje. Jis ateidavo čia pasigėrėti, kaip mikliai ji darbuojasi, jaudino jį aštrus kvepalų kvapas, metalo, jos pirštų prisilietimas, o ypač šaltas spindėjimas veidrodžio, kuris neabejotinai liudijo, kad jis nėra toks labai suvargęs, senas - na ir kas, kad nebeturi trijų dantų; jos dailus veidas tarsi sušvelnėdavo jam, senajam klientui, pasirodžius tarpdury, įsikūrus tarp kitų, įbedusių nosis į laikraščius; ji ir kirpdama vis dirsčiodavo į jį, kartais net pakviesdavo be eilės arba perspėdavo, kad greitai jį apkirpsianti; tarp jų jau egzistavo slaptas, jokia vieša pastanga nesutvirtintas ryšys, užtat jam labai svarbu buvo, kaip ji sutiks šį kartą. Šit kodėl ir dabar jis staiga pagalvojo, kad reikėtų užeiti į tą kirpyklėlę apsikirpti ir... Na ne, įprastinio rublio šįkart nedės į jos chalato kišenėlę... Jis jau kelis kartus ją sapnavo, ji tarsi lydėjo jį kažkokiose kelionėse, gaubė apdairiu švelnumu ir rūpesčiu, kone apčiuopiamas jam buvo jos kūno putlumas, vaizduotėje jis jau girdėjo, kaip ji nusijuokia... taip, aišku, jo ranka nejučiomis atsidurs ant jos rankos (o ne chalato kišenėlėje), o gal ir klubo... liemens. Ir daugiau jis nebepaleis jos, kitokios bus jo dienos...
Staiga kažkas palietė ranka petį, dvelktelėjo taip gerai jam pažįstamas kvepalų kvapas. Daiva! Kaip visuomet nekasdieniškai gaivi, šaltuko parausvintais skruostais, didelėmis, ryškiomis akimis, šerkšnota, gyvastinga ir nekantri... Ji buvo nesuprantamo entuziazmo pagauta, jos vyzdžiai plėtėsi, ji vėrė lūpas, kurių jis kitados taip geidė, norėjo kažką sakyti, net skėstelėjo pirštinėtomis rankomis.
Jis palenkė galvą, dėbtelėjo į savo batus (jau buvo spėjęs gerokai sustirti kojas), į vandenį, kur baltom draikanom vartėsi, virė, kunkuliavo kanalizacijos vanduo, pilkšvomis srovelėmis bėgo į upę, tekėjo garmėdamas pakraščiais. O aukštas šiluminis kaminas tebevertė šėmus garus, traiškydamas čežantį ižą, tebesisukaliojo, tebeūkė garlaiviukas. Vakaro dangus buvo šaltas, švarus ir kietas, speigo liepsna, pranašaujanti žvaigždėtą naktį, kitą skliautą, svyrantį ant mūrų, - liepsna, prasidedanti ne kitur, o Užpelkiuose. O dieve, suaimanavo jis, parimdamas ant tilto turėklų, ir tarsi pamatė, kaip vaikas... ne, jau geras ilgarankis paauglys... o gal visai vyras, blykčiodamas pačiūžomis, nėrė ilgu Norvegijos čempiono žingsniu per tas nuolaužas, ir jo drabužiai, aptempę stiprų, raumeningą kūną, žvilgėjo kaip ruonio oda, ir jis vėl save išvydo ant užšalusios sietuvos... pasijuto Arktikos ledynuose, saulė, raudona ir trapi kaip milžiniško įkaitinto stiklo lašas, jau leidosi, ji lydėsi kaip ketus formose, ji buvo kaip Kainoriaus traukiama iš krosnies geležis, ji liejosi iš ketaus žaizdrų, lydėsi, skrudo ir smilko kaip saulės spindulys, per lęšį įkaitinęs atbrizgusią jo švarkelio rankovę, kai mirė močiutė, kaip ugnies plazma, spjaudoma iš kuliamosios motoro, ji smilko, žėrėjo, ji kvietė, žadino atminty vieną didelį mirksnį, kai jis, mažas vaikas, žilvičių apstotu vieškeliu grįždamas iš mokyklos, vis žvilgčiojo į saulę, tokią raudoną, didelę, ir nepaprastai sujaudintu, įkvėptu balsu sakė jai kažkokius čia pat, pustomam vieškely, gimstančius žodžius. Pro storų medžių tarpus saulė sūkuriavo, degė, krito juodi ir ilgi šešėliai. Ir kažkur iš toli, pamažu atlyžtant skausmui, jis išgirdo, kaip Daiva sako:
- Na taip, jis manęs nebenori nė matyti. Dabar visokie seneliukai, filatelistai, antikvarininkai jo draugai, į katedrą nė paskambinti nenori, kur jau tikėtis, kad užsuks. Jis toks paliegėlis, nors guldyk ant neštuvų ir nešk. O žinai, ten, katedroje, tave dažnai prisimename, gerą vardą turi, - tarė ji pasikeitusiu tonu.
"Ji tyčiojasi", - pagalvojo.
Jis matė ją kelis kartus, matė, kaip žvitriai atmušinėja lauko teniso kamuoliuką, kaip grakščiai laksto po rausvą pavasarinio lietaus nupurkštą aikštelę, o jos partneris - tamsbruvis, kresnas vyriškis žaidžia kur kas geriau ir taikliau nei jis kitados; tiesa, jo veidas buvo ganėtinai niūrus, kiek rauplėtas, užtat kaip krykštė ji, kaip žvilgėjo, kibirkščiavo saulėje jos tamsūs plaukai. Žinoma, jis nestovės tarsi elgeta prie slenksčio ("Kurgi - toks išdidus", - šnekėjo Daiva, matydama, kaip jis suka akis), negraudins, neskambins vidurnakčiais, nereikš savo teisių, kokios gali būti jo teisės, jeigu jis gyveno pagal principą - kas stipresnis, apsukresnis, tas laimi, tas ir teisus. Laimėjo tas raumeningomis kojomis, tatuiruota ranka vyriškis. Pastovėjo užsiglaudęs už medžio, paskui pasistatė pilko lietpalčio apykaklę, susigrūdo į kišenes abi rankas ir nušlamštė lapais pro pilį, į kurią žiūrėdami mėnesienos naktį prisiekė kadaise su Albinu.
Pagalvojo, kad, kai grįš, tikriausiai jau bus apšarmoję langai, šarmos jie ir troleibusuose, ir visas jo priebutis, koridorėlis, kambarys bus užlietas šviesos, ji šaltai blizgės šarmotam lange, liesis ant rašomojo stalo, ant gaublio, į jo galvūgalį, kaip ir kitados, kai jį apvildavo Stela, o ant kėdės atkaltės pakabintas švarkelis atrodydavo toks apleistas, įgaužtu kaklu, nutįsusiomis rankovėmis.
...Iš ko tu rūmus rentei, ką pasiimdavai, eidamas į šitą spengiančią tylą, lapų šiugždėjimą? Žemėtus batus, darbinius drabužius, žemės kvapą, perdžiūvusios varpos šlamėjimą karštymety, norago blyksnį ryto kalvoje, prakaito prisigėrusius marškinius, žolių siūravimą? Ką tu dar gali pasiimti?..
Stovi prieangyje, dairaisi: nuo šitos vinies nukrito pjūklas, įkirto koją, randas visam laikui pasiliks ant kelio, ant šito tėvas kabindavo savo milinę, čia stovėjo piesta, čia būta kopėčių, kuriomis kopdavai ant aukšto.
O pameni, kokia saulėta buvo kovo diena, kai tu, įsitaisęs tvarto pašaly, skaitei "Kapitono Granto vaikus". Kokie skaidrūs lašai lašėjo nuo stogo, kaip sunkėsi sula, kai nulaužei klevo šakelę. Ausys buvo užgultos mėlyno vandenyno riaumojimo, matei skendinčią žalumoje salą, uolas, svaigiai baugu tau buvo tose mėlynose platybėse, kur siautėja sūrus tropikų vėjas, ir kokia pajuodusi, apgriuvusi, žema tau atrodė gimtosios pirkios anga. Taip, daugybę kartų tu iš jos bėgai, su keliautoju Kuku plaukei į papuasų salas, keliavai su misionieriais, gydei susirgusius maru ar maliarija, iš bado mirštantieji, nelaimingieji tiesė į tave rankas. Ir visur pasižymėjai nepaprasta drąsa, kilnumu, išmintim. Buvai labai gerbiamas. Tu paskutinis apleisdavai skęstantį laivą, pirmas skindavaisi kelią per džiungles, daug kartų tavo gyvybė kabojo ant siūlo, daug kartų tu buvai didvyris.
Tačiau ypač gerai tu prisiminei tą dieną, kovo lašų skaidrumą, prisiminei, kaip akino sniegas, kokios žalios buvo tvartelio stogo samanos, kokia nejauki ir pritemus troba, kurią tu visam laikui palikai. Prisiminei tą keistą džiūgavimą ir nekantrumą, kuris susitelkė tavyje tą dieną,- kaip tau reikėjo, kaip stigo karšto tropikų vėjo, palmių šlamėjimo, mėlynųjų vandenų platybės, tolstančios, o gal artėjančios (nesvarbu, juk smarkaus vėjo kryptį tu bet kada galėjai pakeisti) burės! Tolumoje.
Ir šit tu stovi kieme prie slenksčio akmens, nudaužyto bekalinėjant uknolį, stovi šviesos užlietas; kaip ir tąsyk, verčia mėlynas bangas tropikų vandenynas, ir balta burė...
...Sunykęs serbentų krūmelis, dirvonėlyje dūzgiančios bitės, aitrus žolynų kvapas. Geri tavo batai, sako brolis. Kiek kainuoja? Ir kur gavai? - klausia. O tau nusispjaut į savo batus, žiūri į dirvonėlį, kur plazda, lydosi kaitra - ana, sakai, baltas varpučio žiedas; matai - sausam vėjy siūruoja alyvų stagarai, nuo pilko vakarų horizonto atlekia, sūkurys...
...Stovi prie palinkusios ievos, po kuria, kukuojant gegutei, numirė motina... Ieva - mėgstamas tėvo medis, žiedlapiai snigo ant mirštančiosios veido ir dusino dusino jaunu gyvastingu kvapu vis primindami, kad jos vienintelis vyras eidavo pas kitas... Gal fronte užlips ant minos, gal sviedinys pataikys... Užsiglaudusi už serbentėlio, kad verkiau, kad verkiau, žiūrėdama į keliuką, kuriuo jis nuėjo. Buvo rytas, saulė tekėjo kalvom, bet slėnis vieškelio pusėn toks tuščias, toks peleninis, tuščias man buvo ir rytų dangus. Konstantas suplakė dalgį, ir toli, saulės nužertuose miškuose, užkukavo gegutė - su Vizgirdiene ten eidavome uogauti. Kuo mano vaikas bus užaugęs? Kas jį priglaus? Pasirūpins?
Jis stovėjo kieme, mažas, markstydamasis nuo saulės, apskuręs, reikia jam valgyti paduoti, bandau keltis, bet nebepajėgiu, ir vėl išgirstu - gegutė...
Kaip šaukia iš šiaurės, iš temstančio miškų kranto, kur šviečia bažnytėlės bokštas, iš juodu debesiu gulančios tamsos, iš atminties šaukia tie vardai - Santakos, Ąžuolynas, Dusmenys, Aukštupis, - juose šmėsčioja brastų smėlio lopeliai, serbentynai, pievos, juodi ąžuolynai, juose vaikystėje neišbraidžioti, nepamatyti, neištirti plotai, besislepiantys horizonte už kalvų, rūke...
Tak tak - Konstanto plaktukas...
Baimė... baimė... ji žiūri iš Konstanto, iš Vizgirdos akių, klydinėjančių po trobą, čiupinėjančių padargus. Žvilgsnis įsminga į kurį nors vieną daiktą, apsistoja kieme, ties medžiais, barškančiais plikomis šakomis, šliaužia žaliomis stogo samanomis, glusteli prie vartelių, šlamščia baigiančiais išnykti alyvų krūmais, kiūtina darganotais rudens laukais, paskui atsigręžia į aukštaskliautį klojimą, į tvartelį. Išnykimo baimė, baimė medžių šlamėjime ir šiugždesy, miško atodūsiuose, iš pamiškių atslenkančiose sutemose - koks keleivis pas juos beužklys, kai jie uždegs žiburį?
Rankos kaip nunešioti padargai padėti ant lopytų kelių, nustėrusiomis akimis žiūri priešais save, žvilgsnis užkliudo, stabteli, atrenka tik tak, kas nebereikalinga, apleista, atliekama, ant ko gula drėgmė, užmiršimo plėnys, sutemos, kas dūlėja ant gryčios aukšto, pūva pakluony, baigia užželti dilgėlėmis. Įprastiniai garsai staiga tapo jam tokie svetimi - durų virstelėjimas, grįžusios iš tvartelio pačios trepenimas kibiro bilstelėjimas... Nužvelgia kaip svetimą, gal ką nors jai pasakys, gal nutylės, bet ir pasakymas, ir tyla tokie pat beprasmiai, nereikalingi. Juose visa pamėkliška, visa svetima, nebeatpažįstama šitoj darganotoj rudens prietemoj, net bėro arklio prunkštimas arime, net pakabinta ant vinies jo skranda, net alksnių lapai, net numestas ant taburetės apskretęs pačios žiurstelis. Tik kirvarpų. išvarpytais rėmais varinė Kamėšiaus laikrodžio švytuoklė švysčioja prietemoje, pakabintas bezmėnas, šventųjų paveikslas, sugedęs radijas. Artinasi naktis. Nejaukiais veltiniuotais žingsniais ji įlapsi, grįžusi iš pamiškių, nuo tvarto, nuo klojimo, kur prie sienos jis atrems rezgines, įlapsės į trobą tavo paties gyvenimas, tavo šešėlis, kurį beveik gali apčiupinėti akimis, nejaukus, svetimas, niekur neberandantis prieglobsčio vaiduoklis, tas veltiniuotas, aukštas, suklususiu veidu senis, jis sukaliosis kur prie krosnies, ką nors darys, gal paėmęs kibirą nueis atnešti vandens, gal šnekės su savo pačia, tačiau jis, tas tikrasis, buvusysis, kiūtos tylus, neprakalbinamas, veidą parėmęs, uždėjęs ant radijo kampo alkūnę.
Ateis naktis, nuo horizonto iki horizonto plintanti, juoda aklina tamsa visa uždengs: paribio akmenį, skardžio alksnynus, gilią upelės vagą, sugers savin bažnyčios bokštą, užsimėčiusias laukuose trobas, visus plyšius užkamšys, užglaistys, privarys pleištų, kad nebeprasibrautų šviesa, ir toje aklinoje tamsoje tu vienas savo šiaudiniame guolyje, tarsi gyvas būtum palaidotas, nė menkiausiu krustelėjimu ar atsidūsėjimu stengiąsis neišsiduoti.
Paryčiui gaidys užgiedos, o viešpatie, ir tie dardantys t turgų vežimai, ir ta brėkšma, lėtai lėtai bepakirstanti brėkšma iš kito, mirusio, laiko, jo snūdūs tolimi prisiminimai, kai jo seserys dar buvo jaunos, o jis paauglys, tysodamas lovoje... taip taip, prieždos atšvaitai, grikinių blynų ir spirgučių kvapas, motina, tėvo balsas...
Bet galbūt mėnesėta bus ši naktis, vėlyvojo rudens mėnesiena, kaip tinka jai ne pasmurgę, svetimi laukai, o išpurenti, sausi arimai, sausos bulvienos, nuraškyti sodai, tvarkingai sudėti padargai, galulaukės obelis; mėnesiena, slėpininga rudens mėnesiena, viską sugerianti, glusčiojanti prie arimų ir kuždanti: ramybė jums, ramybė jums, laukų darbai, ramybė ir tau, gimtasis slenksti, gal bus tokia mėnesiena, kad nesuprasi, koks dabar metas - ruduo ar pavasaris, - seserų drobių rietimais vyniojasi, nusidriekia keliai, čia išvaikščioti visi takai, visi darbai nudirbti, visi jo broliai ir seserys, visi kaimynai tebegyvena, ta pati mėnesiena, šviesa, šilta, rami, kokia buvo kitados, kai jis, ištįsęs, kaulėtas, pusbernis, atsiraitojęs kelnes, su kamanomis per petį, ėjo kinkyti galulaukėje prie obels pririšto šėmo arklio. Nesuprantamą pažadą ir viltį žadinanti mėnesiena.
- Sugedo orai, - sako Konstantas. Dūlinėja aplink savo namus, dabar ne tik atokus, dabar jo visiškai čia nebėr - visą persmelkė baimė, liečia daiktus lyg atsisveikindamas, dėlioja į savo vietas, kaišo į sąsparas, deda į dėžes išdilusias pustykles, lenciūgų gabalėlius - gal kam prisireiks, tegu būva, valgyti neprašo, tegu, ir nenori jo ranka skirtis su tais daiktais, suvirpa, atsitraukdama nuo juodos sueižėjusios sąsparos, nuo girnų akmens, underės, deda plaktuką, čiupinėja išdilusį dalgį, kiša į palėpę brauktuvą, kultuvę, senus pavalkus, ratlankius, čia kuokštelis linų, čia žirniai, viksvos, čia laikydavo vikius, čia grikius.
- Ar pameni, kaip mes kviečius kuldavome, kalėdom ragaišį kepdavom ir tau atnešdavau, valgyk, sakau, o tu vis sarmatydavaisi, nieko nereikia sarmatytis, žmonės visi ne tokie blogi, kaip kartais atrodo; va, kreidos gabaliukas, iš mokyklos tu man jos atnešdavai, prieš tris karalius aš duris paženklindavau...
Barė fizikos mokytojas, kai prisipažinau, kad kreidą paimu, kam tau jos reikia, klausė, pasakiau, na mat, skėstelėjo rankomis, vedė pas direktorių, klupdė, statė kampan, na, va,-skėsčiojo rankomis didžioji Pedagogė, aš ir sakiau, kad gero iš šito vaiko nereikia tikėtis. Saukė ant manęs pamotė, šaukė visi: vis ką nors aš čia iškrėsdavau, kam nors užkliūdavau, nepatikdavau, o kiti užstodavo, ir man graudu pasidarydavo.
- Teisybė, nuolaidus tu buvai ir bailokas, sarmatlyvas labai, bet suktas toks kaip... nagelius tik skečia, jau šoks ir lėks kur į patvorį, kiekgi jo yr, šitas vaikas, - sako Vizgirdienė, - jį visada užstodavau.
- Ir aš. Niekad nemušiau, net norėjau įsūnyti, bet kai tėvui pasakiau - net pajuodo. Vis vien tu juo nesirūpini, geri ir geri, vis tu fronte. "Ne tavo reikalas, - subliuvo. - Niekas geriau jo neužaugins kaip aš, tikras tėvas". Ir teisybė - mylėjo. Visiems jis geras buvo labai, pats nevalgys, pirma kitam pasiūlys. Tu vis paskui mane sekiodavai, kur aš - ten ir tu iš paskos.
- O ar pameni?..
Ne, šito, ne. Pamenu vieną vakarą. Sėdėjau motinai ant kelių, ir man labai buvo gaila kažko, man taip gniaužė širdį, žvalgiausi čia į langą, čia į sujauktą kambarį.
Tu tada, dėde, mūsų tvartelio stogą lopei, čiupinėjai grebėstus, šiaudus taisei, tau vis reikia - kad prigultų, kad nebyrėtų, nešviestų, vėjas kad nenupūstų, visas kiemas buvo nudrabstytas žaliom samanom (tu jas vadinai velėnom), ar tu jas nudraskei, ar vėjas, bet buvo labai tylu, tų samanų drėgną žalumą prisimenu ir kad stogo šešėlis dalino kiemą perpus.
- Tu mėgdavai klėtelėj lindėti, landžiodavai po aruodus, nieko nepadėsi, nepaliksi, vis ką nutverdavai - apciūgus, grąžtelį, kartą, žiūriu, kaltelio nebėr...
Ne, ne tai prisimenu. Ne apie prieklėčio akmenį kalbu, ne apie geltonas tabokos ežes, ne apie girnas. Sakau, prisimenu, kad visą kiemą ir tvartelio samanas, kurias tu draskei, dengė šarma ir kad man, valkui, sėdinčiam motinai ant kelių, labai gėlė širdį.
