lt
[1]
...O naktys... Argi mums negera buvo čia vėlyvais vakarais prie tavo židinio, kurio atšvaitai plazda ant sienų, mums, pabėgusiems nuo sumaišties, minkštuose foteliuose su kavos puodukais, žiūrint vienas kitam į akis, ramiai šnekučiuotis, atsargiai nukratyti nuo cigaretės pelenus, pasakyti ką nors balsu, kuris sušildo, apgaubia, ramina? O tavo didelės ramios akys, įtraukiančios šiltas sūkuriuojančias ūkanas, apgaubiančios, - po tavo alsavimu, po tavo delnais, už tavo grakštaus pasilenkimo, už tavo viskuo besigėrinčio žvilgsnio - kitas pasaulis, pasaulis, kur motina pasilenkia prie vygės, jos tyli, be garso prasidedanti dainelė, jos gobiančios rankos, jos kuždesys, akių glamonė, gera jam buvo miegoti, kol tavo talpi širdis budėjo virš vygės. Gražius sapnus sapnuojantis kūdikėli, ar girdi, kaip sučežėjo jos plaukai, ar girdi tą lopšinę - mėnuo keliauja virš išpurentų laukų ir girių, šiltos ūkanos kyla iš slėnių, ramiai be garso teka vanduo... O gyvenime, nuplaukiantis į šiltas mėnesienos tolumas! Aš matau gimtosios gryčios staktą, matau prieklėčio akmenį, matau seną galulaukės obelį. Gera man buvo sapnuoti, kai tu sargu buvai mano būties.
Neišbaigtas, nepilnas ir nevientisas aš buvau be tavęs, vidurnakčių pabalda, knygų žiurkė. Alkis man gniaužė gerklę, be galo stigo kažko, geriausioji mano prigimties dalis džiūvo ir troško. Alkana meilė, alkanos akys, rankos, balsas, o dieve, net balsas. Aš mylėjau medžius, mylėjau arklius, gražius peizažus, skulptūras, muzikinius sąskambius, mylėjau išmintį, tiesą, knygas. Mano meilė ir švelnumas visur glusčiojo, šlaistėsi visais patvoriais, konvulsiškai trūkčiojo, puldinėjo, dūlino, paskui grįždavo kaip gyvulys, varomas į skerdyklą. Visa mano būtybė geidė pilnatvės - meilės, grožio, susižavėjimo, švelnumo. Glamonėti, gėrėtis, negalėti atplėšti akių, geisti ir geisti, peržengti ribą, išsirutulioti iš savęs, susilieti, tapti didesniam nei esi, priimti ir gėrį, ir blogį, pasakyti sau: taip, pasakyti taip - gyvenimui, viskam, kas yra, pajudėti iš mirties taško, iš sustingimo įmanoma tik per tave, tik iš tavęs, o meile, tai tu gyvybe degi, tu uždengi ją nuo vėjo, tau pavesta ją tausoti ir saugoti, iš tavęs - mūsų gyvastingumas, kai tu apleidi, senka ir mūsų gyvenimo versmės, ateina sustingimas, nejudrumas, nebūtis, ateina grublėta senatvė. Tai nuvilnyki švelniomis linijomis, kalnais ir slėniais, sustink, virpėki krūtų aptakumu, žiūrėk mylimosios akių mėlyne, žole tegu tampa tavo plaukai, vaisiais tavo krūtys, vėjas, vanduo tavo glamone, debesim aukštais ir pūkiniais debesimis - tavo godos, visa, kas mus traukia, žavi, ką mes norime paliesti, suprasti, įspėti, galbūt tėra dvelksmas, blausi, nesuvokta, tolima tavo esybės užuomina, užuomina balso, gesto, plastikos, yra kažkas iš tavęs, tavo, tau priklausančio...
Tai kodėl gi dabar tavo akys plynos ir tuščios, veidą niaukia nerimas, nepasitenkinimas, nepatiklumas, skaudus įtarumas, o kartais nuožmios neapykantos ar paniekos kirčiai, talžantys mano veidą, aš matau, kaip tu apmaudingai nusviedi rankinuką, kaip pudruojiesi prieš veidrodėlį, virpantį tavo rankoje tarsi prie įtūžusio žvėries urvo, plėšrus tas žvilgsnis, bet kas gi aš - budelis, auka, gal man reikia kuo greičiau išeiti, savo gyvybės tvinksnių aš nebegirdžiu tavo venose, visa grįžta pas mane, visa, kuo buvau tave apdalinęs, persmelkęs, grįžta kaip iš veidrodžio atspindys ir, neryžtingai pastypčiojęs priešais, leidžiasi laiptais, eina skverais per klevo lapus, draskosi vidurnakčio pūgoje, vėlei uostinėja, glusčioja, puldinėja, kažkas atliekamas, pažemintas, įžeistas, nebeturintis vietos. Kaip aš tada nemačiau tavo plėšrios savimylos, užtemdžiusios man akis, kaip nemačiau egoistinio pasitenkinimo, kaip?
...Ateina palaidais naktiniais, ir jo rankos panirsta po jais, slysta klubais, ne, ne, nereikia, slysta liemenio išlinkiu, drabužis, gaubęs ją, minkštai nuplevena ant sofos, į jos plaukus panirsta veidas, jis visas - į švelnų aptakų baltumą... Aš myliu tavo kūną, tavo alsavimą, tavo lūpas, tavo balsą, tavo rimtas, sruvenančias švelnumu akis, atidžias, pasiruošusias klausytis, įdėmias ir geranoriškas, aš myliu tavo tylias rankas, apglėbiančias nepastebimai, pamažu virstančias godžiomis ir nirtulingomis, paskui vėl švelniomis, myliu tavo lūpas, kaklą, krūtis, tu priimi ir sužadini beribiu gerumu, jis srūva iš tavo akių, rankų, juo tavo duslokas krūtininis balsas alsuoja, tu tokia, kad aistra nespėja prigesti, ją žadina ir žadina tavo beribis atsidavimas ir gyvastingumas, tu visa atiduodi priimdama, nes priimi be išlygų ir pasiimi visa, ir vis dar lieka švelnumo mūsų žvilgsniams, žodžiams, tarsi magiškame sūkury aistra prisilpsta, bet neužgęsta, ji budi, ir nė nepajunti, kaip ji ateina, ji išplaukia, pakirsta iš pačių tavo gelmių, tavo būtybės. Tu prisiartini nepastebimai, tu apglėbi visa, įtrauki į savo tamsias, siautulingas gelmes, tu žinai jų viešpatiją, tu nardai jose kaip žuvis, ir aš sakau - priimki į savo kūną, duoki man savo akis, duoki lūpas, duoki geismą; kaip tu moki kurstyti ugnį, kaip moki neleisti jai prigesti, kokie tonai ir pustoniai skamba tavo balse; tai menas, tai šokis, tai polėkis, tai įkvėpimas, tai nepaprastai subtiliai išvinguriuota melodija, kur nė vienos netikros gaidelės, tai mokėjimas prisiliesti, neprisiliečiant ir prisiliečiant likti nepastebėtai, įeiti į vidų, likti jame, užtvindant kitą savo išganinga būtim, papildant jį savimi; tu plūsti gyvybės syvais, tu gydai visas žaizdas, tu gali pakelti paliegusį, taip - tu nuostabi, aš nebijau šito nuvalkioto žodžio ir nežinau, kas tave išaugino, iš kur atėjai, kartais man rodosi, kad tu išorėje taip ir negyvenai, tu išėjai iš manęs, tapai apčiuopiama - gal todėl tu tokia sava - ir vėl įeini, grįžti, čia tavo buveinė, čia tavo namai, visa čia tavo, visa čia gyva tavim. Ne, ne, gyvenimo turgavietėse tokių nerasi. Tu kaip vizija, tu beveik nereali, tu begarsė būtumei, jeigu ne tavo juokas, jeigu...
Tu kaip upė lėta ir gili, tu banguoji, tu slysti palei šitą posūkį ir šitą, tu nubėgi, nusinešdama mano valandas ir dienas, tu glaudiesi prie manęs, kaip vanduo glaudžias prie kranto. Kartais aš tarsi girdžiu, kaip tu šnabždi: aš upė, gerk mane, gerk, aš vanduo, neleisk man išsilieti. Sustok tu, išbrendanti iš vandens, tykštanti sidabriniais juoko purslais, pagauta švelnaus polėkio, išdrikusiais plaukais, kaklą vėjui atstačiusi, sulaikyki grakštų kūną, bėgsmą, judesį - tavo krūtų apvalumas, konusiniai klubai, - argi akys jau nebenori gėrėtis tavim, tavo judesio grakštumu, ar lūpos jau pasisotino, argi tu jam, man nežadini besaikio geismo, besiliejančio per kraštus, argi aš nemylėjau tavęs šakomis vėduojančioje medžių tankmėje, prie jūros, alsiame avietyne, jūrai griūvant aimanuojančiomis bangomis į krantą, argi tu neišslydai iš glėbio, soti ir suglebusi? Tik blausus dėkingumo šypsnys, tik perlinių dantų žvilgėjimas, aš dėkinga tau už viską, atleisk, argi ne jam tu kalbėjai, kad išvedė į saulėtus sodus, kad atlėgo tamsa, atlyžo, kas spaudė, slėgė ir gniuždė, netikrumas, - lengva, grakšti, kerinti, gundanti - argi ne tą naktį pakirdo moteris?
...Ateina iš masažistų įrudusios, apakintos staigaus irklo blyksnio, iš valtelių, smengančių į meldus, į krūmus, išlenda iš dilgėlynų - visos tos energingos jūratės ir valės, ir natašos - iš vilų, iš svetimų patalų, nuo turistinių čiužinių, iš bazių, vienai nakčiai išnuomojamų kambarėlių, sočios, patenkintos, įsismaginusios, pilnos įspūdžių, paskui - kava, bandelė su cinamonu, plėšrūs, sveiki dantys į minkštą kvapnų bandelės putnumą, godžios lūpos laižo ledus ir nuo dažytų praskėstų pirštelių nulaižo miltelius, jos krykščia, juokiasi, kvatoja, atlošdamos galvas, pasakoja apspitusioms draugėms pikantiškas istorijas, paskui stovi prie prekystalių, skaityklų vėsoje, nekalčiausiomis akelėmis aptarnauja klientus, jausdamos, kad koks pastėręs vaikis, nedrįsdamas pralementi žodžio, pasakyti kokio komplimento, jas stebi iš tolo - ne tokių jos ten girdėjo žodžių ir komplimentų iš tų irkluotojų, masažistų, bazių direktorių, angeliukai, ir tiek, pasidabinę blizgučiais, su kryželiais, skutimosi peiliukais ant kaklo, jos visuomet pasiima savo, pasiima kuo daugiau, prisivilioja juoku, nekaltomis blakstienomis, klubais, akimis, visokiais papuošaliukais, koketavimu... Prisirenka spalvotų akmenėlių, visokių kriauklelių, paskui jau sėslios, aptukusios vaikščios po paplūdimius, pasakos Gintarėliui ar Ramunėlei apie saulės blyksnius, apie čežėjimą ajeruose, neleis jo prie klampaus liūno, kur knibžda siurbėlės, valys drabužėlius, bijos, kad nenuklystų kur į dilgėlyną, mintimis klaidžiodama ten, kur minkšta, gera, kur buvo vila, meldai, seni natiurmortai, citrina, butelys, taurelė, pridžiūvusios kavos puodukai, kai buvo įkaitis, nes jau įdienojo, kai visus jau šaukė darbai, kai motina įrudusiu molio veidu, karščio nugairintu veidu vedė kalva zyliojančią karvę, o ji ten tįsojo, kol pridžiūvo saulėkaitoje kavos nuosėdos, kol tas putlus masažistas, tas irkluotojas, tas viskuo pertekęs "Volgos" savininkas, importinių batų, importinio chalato, muzikos, visokių blizgučių savininkas...
Štai kodėl jų motinos karščio nuplikintais veidais, sustabarėjusiose žolėse, prie išdžiūvusių šulinių, prie suskeldėjusių svirčių, prie griūvančių pajuodusių tvorų dilgėlynuose, su nugeibusiais, kūdros neberandančiais ančiukais, (koks gailus jų cypavimas), štai kodėl jos ten, prie krūmokšnių, iš pievelių, ant išskrudusių dirvonėlių, vis dairosi su tomis savo baltomis taškuotomis skarutėmis, su sekmadieninėmis maldomis, su verbomis kalvarijų takuose, šliaužia keliais vis laukdamos, - čia mano dukrelė, čia mano sūnelis - motinos dulkėtuose keliuose, springstančios dulkėmis - ką joms atneš, kuo pradžiugins tokios dukros ir sūnūs?
Vis labiau siusdamas, pavyduliaudamas džinsuotam masažistui, triukšmui bare, nes žmona dorybinga ir skaisčiąją mergelę garbina, todėl mes ir spindime, todėl mes klestime, prie alaus kiosko įnirtingai plėšdamas sudžiūvusią žuvį, ėsdamas su kaulais, su odele, su žarnomis, nes žmona tauri ir dorybinga, todėl mes... pašnairuodamas į išpurtusius, patinusiais paakiais veidus, į alaus bokalus, sustatytus prie išvietės ant akmens, į pajuodusiais, nudaužytais krumpliais rankas, į virpančius pirštus, parudavusius nuo nikotino, šnekindamas putlią pilvotą, plačiai gestikuliuojančią moteriškę su auskarais, su balta plaukų kupeta ant galvos, pilstančią alų, nes žmona labai dorybinga, tarsi ant įkaitintų akmenų pildamas ir pildamas alų, kliuksintį, šaltą, gaivų, paskui šnekėdamas su alimentininkais, vis plėšdamas tą sudžiūvusią, plokščią sidabrinę žuvį, paskui kažkokioje landynėje, plačiam pusrūsy, kur šmižinėjo apspurę vaikai, kur tvyrojo vystyklų dvokas, surūgusio pieno, pagiringų paryčių, paleistuvystės dvokas, kur pastalėje surastą čiulptuką motina, apgirtusi, apsikaltūnavusi, nešvanki, nevalyva, įgrūdo į godžią, verkiančią vaiko burnelę, kur kažkokia kelnėta būtybė - nei vyras, nei moteris, - sugrūdusi iki alkūnių rankas į kišenę, čiupo saują kapeikų ir keikdamasi išlėkė į kiemą, kur keletas vyrų krovė dėžes, ten jis tik apsisuko, žvilgtelėjo į tuos šašuotus vaikus, į varganą begoniją dulkėtame lange, į kortas, į tatuiruotas rankas, švilptelėjo, apsisuko ant vienos kojos suvapėdamas: nes žmonai labai... todėl mes taip spindime ir šviečiame, ir jau taikėsi sprukti pro duris, tačiau kelią užstojo toks plaukuotas gorila: nepatinka, pasakė, krauk, ką turi, ant stalo, mikliai, krauk, mes tuoj, mes matėme tokių, ko čia atsivilkai... jis vaipėsi, jis kvatojo, jį tąsė traukuliai, jis vapėjo springdamas... nes žmona labai, todėl... tas vyras, tas katorgininkas, tas bėglys nuo alimentų žiūrėjo į jį kaip pablūdęs, nieko nebesuprasdamas, krauk krauk, ką turi, ant stalo, o jis vis... nes žmona... ir staiga apsisukęs kad smogs tam gorilai - ir kiek išneša koridoriūkščiais pro vaikų rogutes, pro skalbimo lentas, pro praustuves, pro sandėliukus, urvais, nišomis palei buvusio vienuolyno skliautus, į tą betonuotą kiemą, užverstą dėžėmis, pro tuos žmones, stovinčius darnioje eilutėje su buteliais, pro tą vyrą, nešantį dėžę kvapnių kvepalų, pro tą su degtinės butelių pilna dėže ant peties, pro tą su berete judrų mažiuką, riestais ūsiukais, plieninio atspalvio akimis, vos neapversdamas, visus didžiai papiktindamas, - nes žmona... iš tarpuvartės dar pamatė, kaip, iškėlęs gauruotus kumščius, sustaugė tas subjektas... nes mes klestime ir džiaugiamės, nes žmona... prie betono stulpo, visas kretėdamas iš bjaurasties, - žmona, prie savo namų - žmona, o paskui su pykčiu: galų gale ko jie čia atsibastė, tie žmonės - ta estukė, ta latviukė, tie žmonės be šaknų, tie, kaip čia pasakius... nes žmona, nes nes nes, vapėjo jis, svirduliuodamas prie savo namų, masažistas, profesionalas, irkluotojas, boksininkas...
Ką gi, paseksime ir paskui tave. Žinau, su kokia mintimi ir kokiu jausmu, kokia intencija keliesi, eini gatvėmis, kas rytą tomis pačiomis gatvėmis, į tą patį darbą, į kontorėlę, ne, į ministeriją, ne, nesvarbu, žinau, kas kirba tavo akyse, kaip tu žiūri į šitą, besigrūdantį prie prekystalių, į tą už vairo, į tą, aukštai iškėlusį galvą, į tą viršininką, reikalų tvarkytoją, į tas turgaus moterėles, į tuos spekuliuojančius, parduodančius, kombinuojančius, brutalius, suktus, tveriančius, grobiančius, šnekančius iš aukštai, šaltais metaliniais žodžiais ir skubančius į savo vilas, žinau, kad jie visi tau brutalūs, kreivi, vienpusiški, banalūs, godūs, lėkšti, pasikliaujantys tik savimi, savo sumanumu, suktumu, liežuviu, postu, bet tokie gižūs, pikti, tokie banalūs jų kalambūrai, tokia lėkšta jų išmintis, jų tiesos, žinau, kaip tau visa grasu, bet, broli mano, jeigu nėra meilės artimui, jei nėra pagarbos, jeigu tik puikavimas savimi, jeigu tik egoistinis gyvavimas, rūpinimasis plaučiais, kepenimis ir tulžim, ir širdies vožtuvais, ir kraujo sudėtimi, ir medžiagų apykaita, jeigu tik toks, jeigu oro gaudymas karštymety, jeigu portveino butelys po ranka, jeigu sauja tablečių, jeigu greitosios šauksmas, jeigu ligoninės lova, laukiamasis, jeigu gydytojai pažįstami, patikimi, geri, jeigu tysojimas, vangumas, virškinimas ir riaugėjimas, ir dėbčiojimai iš padilbų, jeigu pasivaikščiojimai iš ryto su šunimi, jeigu kurortėliai ir saunos... ir vis susirūpinimas sveikata: kaip mano sveikata, kaip aš atrodau, ar ten, darbe, susirinkime, nepastebės, jeigu tie svečiai, tos mergšės, jeigu, jeigu, jeigu, broli mano, pirmąkart dedu ranką tau ant peties, velkuosi su tavim šiomis gatvėmis, sakau, rodyki tuos groteskus, kur mes, kur mes ritamės, kur? Nejauku, šalta, grasu, svetimi veidai, brutalumas, cinizmas, ir jau gydytojai stebisi, kodėl jie taip netausoja savęs, su priekaištu dėbčioja, rašinėdami receptus, ir net sociologai, net pedagogai, net filosofai, net padorūs, net visi kartais subruzda ir vienbalsiai, pasitelkę statistiką, tvirtina ir piktinasi tuo, kuris stovėjo po medžiu, arba tuo alimentininku, ta motina, palikusia savo vaiką, arba tuo turistinės bazės vedėju, tuo, tuo, jeigu visi iš karto choru, vienbalsiai, ir net deputatai, net aukščiausiose instancijose, ne, ne, nepaprasta, aš žinau, nepaprasta jiems, mažyčiams, menkiems šliužams, kirmėlaitei, - nepaprasta, kai ji nori gyventi, kai ji šliaužia... lapą, žalią lapą jai duokite, šaltinį, šaltinį, prie versmės, gyvastingos versmės, ne, ne, nepaprasta, kiekvienas nori gyventi, ir ne bet kaip, ir nenori būti kvailys, nemadingas neišmanėlis, kai tavy nėra atspirties, kai jame nebėra atspirties, kai vidinis imperatyvas... seneli Kantai, ar girdi, tyli, kai gyvybė, kaip niekad gaji, godi, vis plintanti, visa apsemianti, įsitraukianti į save, pasisavinanti, suvirškinanti, kai daroma visa, kas tiktų visiems, o man niekad netiks, o jam niekad netiks, o jis atkarus ir grasus, jis pilnas pavydo, atžarumo, pagiežos ar paniekos, visuomet tokių atsiras ir vis jie prašneks su pretenzijomis į visuotinumą, objektyvumą, riaugėdami, pagiežingi, skaudančiomis kepenimis, kur nors prašneks, iškeiks, sumaišys purvais tai, kas jam būtina, kas jai šventa, kas man kaip vanduo ir duona, kas jam kaip šviesa ir oras, vis vien atims, apgleivės visuotinumu, spjaus tau į veidą, išjuoks, suras, pamatys, kad ir į kokį kampą lįstumei, kad ir kaip tau ten būtų gera, saugu, koks tu taurus ir daug suprantantis - oho, suprantantis - jis, matai, atsirado, matai, o mes, kas jam leido, jis, jis - ginkluoti ietimis, akmenimis prie tavo urvo, kaukdami, pasipiktinę, ištroškę kraujo - į viešumą, į betonuotą aikštę, prie gėdos stulpo, kad tu raitytumeis betono tvaike, kad tu inkštumei, kad tu būtumei tik dirglumas, ironizavimas, vapėjimas apie šį bei tą, štai tau dvasios tvirtovė, štai tavo ola, štai tavo pakylėjimas, štai tavo meilė, štai koks dabar tavo veidas, kurį ką tik mačiau skaistų, taurų ir spindintį, žiūrėkite į jį, pulkite jį, ką jis ten daro, ko spyriojasi, tempkite čia.
Prie kažko visuotinio, prie tavo drėgnų įsčių, tokią gausybę išmetančių įsčių, išsiilgę akmens vėsumo, druskingo kūno, prie įsčių, prie sėdmenų, prie prieplaukų, prie plaukų, ne, sakau - prieplaukų, juk aiškiai aiškiai sakau - prie - plaukų, o jūs vėl vėl savo...
Vėduoja vėduoja pamėkliškoje gelmėje, skaidriame, ak! pernelyg skaidriame vandeny vėduoja maurai, blykčioja, verčiasi žuvys...
Kol išsakys, išniūniuos, išdainuos, kas visų užgniaužta, nuslėpta, nutylėta, kas nelyginant kokios slaptos srovės teka iš vieno į kitą, ieško atsako, žino atsaką, valiūgiškai slepia atsaką, valiūgiškai jį ir išduoda, siūlo nusiraminimą, siūlo pavėsį, tiesia vėsias rankas, kitas ateis jo pakeisti, ir tūlas snobas sakys: banalus jis buvo, sentimentalus, sakys, banalu, visa, kuo šiandien gyvename, rytoj taps banalu, praeis kaip ir visos mados, kaip tos suknelės su iškirptėmis, kaip ieškojimai mene, kaip, kaip... o jie išsižioję laukia tos pastoralės, tos odės, to, kame aš gyvenau kitados, kas mane priglaudė, priėmė, sugėrė mano viltis, mano kančią ir meilę, ir neviltį, aš neužmiršiu ir šito motyvo, tvinstančio nuo išskrudusio dirvonėlio, šitų medžių, šitų akmenų prie vandens, to meškeriotojo, mažo, šlakuotu veidu, vėsos, duslaus, gyvastingo, kurtaus laukinės prigimties balso, aidinčio viršum išgeibusio pliažo.
Juk ir čia ką tik vos nenuskendo žmogus, vakar vos nenuskendo mergaitė, o rytoj - ką šitas drumstas, šviečiantis dugno smėliu vanduo, ką praris rytoj?
Jis įjungė televizorių, magnetofoną, atsirėmė į sofos atkaltę, sunėrė ant krūtinės rankas, pasiruošęs priimti savin visa, ką girdės ir matys.
O išgintosios genties dainos melodija tvino ir siūbčiojo kaip vėjas, paskleisdamas akacijų sėklas, palenkdamas fikusus, ir tolo gyvastingas, tamprus, išnykdamas kažkur dykumoje, pasėdamas smėlio dulkeles ir vėl priartėdamas, vėl toldamas, šitaip iš naujo ir iš naujo, kaip vanduo, besiplakąs į Babilono sienas, į uolas, genamas ir genamas tolyn, ir tas laiko bėgsmas, tie vilties, meilės, gyvybės ir begalinio tikėjimo gūsiai žadino tokį džiaugsmą, sumišusį su skausmu, bet mes išliksime, mes išliksime, dainavo išgenamoji iš savo žemės gentis, dainavo tamsiaplaukė migdolinėmis akimis, tarsi sugėrusiomis visas jo žemės ūkanas, praeitį, mergina, apsikabinusi įdegusio vaikino liemenį, ir jie stovėjo tarsi skulptūrinis ansamblis ir tuo pačiu jie ėjo, ir kai vieną apleisdavo jėgos, prilaikydavo kitas, jie ėjo, o Babilone, jie ėjo kaip šios melodijos garsas, plačiai atverdamas erdvę ir ją atskleisdamas bei apglėbdamas, jie tvino kaip gyvastingi vėjo gūsiai - o Babilone, tarsi numatydami visą savo genties gyvenimą, visus vargus, kurie jų laukia, prisiekę, pasiryžę juos išlaikyti, ištverti ir vėlei grįžti į šias pievas, - tą jiems sakė iš amžių platumos siūbčiojąs vėjas, uolas skalaujančios, glamonėjančios, gludinančios bangos, amžinasis jų pasikartojimas, amžinasis artėjimas kaip dvelksmas, kaip išganymas ir tolimas kaip rauda, kaip atodūsis, po kurio vėlei visa kartojasi iš naujo, tą sako jų melodija, tvinstanti pagal amžinai pasikartojantį ritmą. Giesmėje buvo jų gyvastis, giesmėje cirkuliavo jų kraujas, širdis varinėjo žodžius, giesmėje jie atgims, išliks, ištvers amžių negandas, apskurę, basi, vos besilaikančiais ant pečių skarmalais, pereis per erškėčių krūmus, spygliuotas vielas, dykvietes, kur nė lašo vandens, nekantriai sėdės prie langelių, taisys batus, laikrodžius, žiūrinės žemėlapius, dirbdinsis lęšius, tyrinės bakterijas, sėdės už prekystalių, karstysis skudurininko vežimuose - visuose kraštuose, visais amžiais jie bus ištikimi tai giesmei, kartą ištvinusiai iš jų širdies, gyvastingos kaip vėjo gūsiai, kaip bangos...
