lt
[7]
Kuo prasidėjo menas? Užkeikimo šauksmu, maldos ritmu! Žodyje slypi kažkas magiška. Jis turi galią užmušti, prišaukti. Visų beprasmiškiausias, neteisingiausias. Mes ir dabar į jį reaguojame atavistiškai, instinktyviai. Prakeiksmai. Apkalbų baimė, blogas žodis - bloga akis. Be to, ką mes suprantame, yra čia ir ko negalime suprasti. Atavistinis tikėjimas, kad šitokiu būdu (blogai apie mus galvodami, šnekėdami) kiti mums gali pakenkti, ir bijome, raustame, bąlame, norime paveikti, perkalbėti, palenkti į savo pusę priešininkus, pakeisti jų blogą nuomonę apie mus, nors žinome... aiškiai suprantame, jog jų nuomonė, jų galvojimas blogai apie mus nieko nereiškia, jie ničnieko mums negali pakenkti, yra bejėgiai, bet vis vien. Žodis gimė kaip prasmės, jausmo, poreikio perdavimas, kaip nurodymas. Kaip daiktas, kurį reikia paimti, padaryti ir panašiai. Jis visada ką nors reiškė. Ir instinktyviai mes netikime, kad žodis gali nieko nereikšti, į kiekvieną iš jų reaguojame, nors puikiai suprantame, kad jie nieko, visiškai nieko nereiškia. Arba baimė, kad kas nors gali perskaityti mūsų mintis. Tai yra savas dalykas, arba tabu. Blogoms mintims arba ketinimams. Tariamam žodžiui. Mes bijome, kad galime žodžiu prisišaukti nelaimę, bijome nusitarti. Argi visa tai nėra kažkas atavistinio, kas tebegyvena mumyse užgožta. nuslėpta ir kartais prasiveržia paviršiun, ima dominuoti?
Tik ten, kur kas nors yra, slapstosi, tik tai vilioja, dvelkia ramybe, tik tai galima ir verta tapyti, vaizduoti, gaminti. Pirmykščiai drožėjai... Jie išdroždavo medžio dvasią, gyvybės esmę...
Mokslininkai, bandantys iš baltymų sukurti gyvybę, ją įvaldyti, įspėti jos paslaptį, dega smalsiu tikėjimu - toliau ir giliau; čia kaip instinktai, supranti, kurti ir griauti. Tačiau jeigu jie tą paslaptį įspės, kas liks kitiems, kur beiti, ką beaiškinti?
...Aš matau, kaip gyvybė atkrinta materijos luitais; skverbiamasi, o atkrinta luitai; lieka lukštai, kurie trupa, byra, aižėja... Einame, palikdami už savęs mirusius, negyvus konstrukcijų plotus, kryžminimo būdu išvestus augalus, hibridinės gyvybės - mums nebe augalai, nebe gyvis, jie trenkia sintetika, dirbtinumu. Ir vis daugiau to, kas nužiūrėta, paaiškinta, svetima, sudaiktinta, sutechninta. Štai ten, už mano lango, auga hibridinė alyva, ir aš negaliu į ją žiūrėti, kieme žaidžia vaikas, kurį tėvai iš anksto buvo užprogramavę, gražus, dailus berniūkštis, o man jis kaip ne vaikas, lėlė, sąmoningo darbo kūrinys. Kad pateisinčiau ir priimčiau tą alyvą, turiu galvoti apie žilą sodininką magą, kuris ateina popiečio valandomis, ją apžiūri ir apkarpo. O tame skvere kiek hibridinių gėlių, bet jos man bekvapės, svetimos, nes nėra savaimingumo stichijos, rasotų uolų, žvaigždėtos nakties, ilgo kelio, kuriuo ėjo šis medis, gėlė, nėra uolų, kurias skaldė jos sėklos ir ant kurių krito jos žiedlapiai, nes nėra šalčio, darganų, sausmečių, negandų, kurias ji patyrė, kurias įveikė jos žiedas ne žiedas, šaknys ne šaknys. Grožis ir poezija dar gali gyventi ir glaustis prie to, kas iš tamsiausių būties įsčių išplaukia, švysteli, tolsta, eina savo keliu, kas yra nepaliesta, nechemizuota, neapipurkšta herbicidais, neprijaukinta. Vis mažiau lieka to - net sąvokos tampa negyvos. Štai koks klausimas: kam bebus reikalinga gyvybė, sukūrusi pati save, kaip Ji egzistuos, ar jausis ji pašaukta? Todėl aš ir sakau: man užteks, aš nebenoriu maišytis toje velniavoje, tai viršija mano jėgas, o tau, matau, dar knieti, tu dar nori. Betgi nepripažįstama dvasingumo, žmogus - tik biocheminiai procesai, kuriuos atstatyti, sureguliuoti gali cheminės medžiagos - jos gali suteikti jam drąsos, laimės pojūtį. O kur žmogaus norai, dvasia, pasiryžimas, valia, jo aš, kur jo gyvybės branduolys, kuriame slypi visos gydančios galios, jo jėga ir visas didingumas? Jeigu mums taip dažnai prireikia gydytojų, vadinasi, tas gvvasties branduolys, centras, pati jo esmė yra susilpnėjusi, be chemikalų negali apsisaugoti. Jai stinga gyvybingiausios galios - tikėjimo...
Tai štai kodėl aš nebekuriu. Ne, nebenoriu, užteks, geriau vartytis žolėje, žaisti su vaiku, bėgioti paplūdimiu; šios sienos nebeišgriausi, spyriotis beprasmiška. Tu vienas iš daugelio, todėl kaip visi - norėk nei per daug, nei per mažai, tik trupučio, šiek tiek, bet gali ir visiškai nieko nenorėti, nesiekti, gali paprasčiausiai girtuokliauti, ir tave supras, ir dar draugų turėsi, bet pasišventėlio, kuriančio, ieškančio, bandančio atrasti ką nors didingo... švelnaus, tyro, tobulo... tokio tavęs nesupras, nenorės pripažinti tavyje nieko gero, kilnaus, gerbtino, mylėtino, priešingai - suskas ieškoti, ko tau stigo, kas tavyje buvo ne taip, kodėl negalėjai nurimti, tenkintis trupučiu, kodėl negalėjai būti kaip visi, na, šiek tiek didesnis, toks didelis, kokio jie nori, koks jiems patinka, kodėl prasikišai čia, kodėl čia išlindai, kodėl čia dėl tavęs buvo taip nemalonu, o čia taip nejauku, kodėl gyveni ne taip kaip jie - protingai, ramiai, pasvarstydamas, su saiku, kodėl ne kaip visi, kodėl atsiskyrei, kodėl vienas?
- Man gaila tavęs ir baisu, - kalbėjo dailininkas, - kaip labai tu nori būti didelis ir gal net gali, todėl dar baisiau! Kur tu nueisi, kas bus ir kam, kodėl tu nori būti matomas, kitus pranokęs, tobulas? Kodėl negali būti kiek arogantiškas, imponuojantis, turintis, uždirbantis, reikalingas? Liaukis, sakau tau, liaukis, raminkis, užteks. Perspėju: liaukis!
O man dabar gerai, man juokas. Aš nieko nebesiekiu. Aš visais plaučiais kvėpuoju, visu kūnu. Kvėpuoju giliai giliai, ir tas dvasinis stygius buvo fiziologinis oro stygius, varžtai. Tiesiogine prasme jis man kaustė krūtinę. Bekvėpavau tik viršutine plaučių dalim, iš išorės ir tik truputį ėmiau. Šiek tiek. Tai, kas būtiniausia. O dabar aš imu visa. Vos tik taip nusprendžiau, pamačiau, kad net kvėpuoju kitaip. Matai... Aš ir valgiau šiek tiek, šnekėjau irgi puse burnos, atskirais žodžiais, juos atrinkinėdamas. O juokas! Argi tai buvo juokas? Tas prislopintas švogždimas, kikenimas. Dabar aš visa gerkle šaukiu. Iš visų tarpuvarčių, kvatoju net atsilošdamas. Ir koks dabar mano balsas! Velniop, sakau, tas gūžimasis, lindimas pro plyšelius, smelkimasis dūmais, tausojimas, saugojimasis, lyg tu dar turėtumei ką saugotino, individualaus, slapto. Su slaptu, savotišku, individualiu toli nenukeliausi. Todėl ir sakau - velniop! Keista, dabar atsirado kažkoks profesorius ir šaukia: medžiaga, faktūra! Kaip jis mokėjo perteikti medžio faktūrą, šitas dvasių užkeikinėtojas! Tu tik paklausyk, kaip dabar jau visi šūkalioja: medžiaga, faktūra, o kiek dar kitokių žodžių, nutvertų iš psichologinių arsenalų! Gal tai ir tiesa, bet aš jau toliau nuo bendro kvaitulio, dūlėjančių plytų raudonio, supleišėjusio medžio juodumo, karšto oro skaidrumo. Kokia vienovė, koks išraiškingumas!-šaukia dabar, o kur jie buvo, kai aš tapiau, kodėl tada manęs niekas nematė ir būtų nepamatę, jeigu ne tas užklydėlis profesorius. Dabar jau klega visi, rengia parodėles, bet kur jie tada buvo, kodėl nė vienas nepastebėjo gyvybingiausių kūrybinio prado apraiškų, tų gležnų daigelių, žiedų - negi jie tik dabar pražydo? Kokia kančia būti šitaip nesuprastam, kaip tai gniuždo! Kur jie buvo tada, kai aš klupau, klykiau kaip mirtinai sužeistas žvėris, ar bent vienas paklausė, ko aš norėjau. O begalinis supratimo poreikis, slypintis kiekviename kūrėjuje! Ar kas pagalvojo apie tai? Ar atsižvelgia į tai, rašydami recenzijas, kritikuodami, atmesdami? Profanai dėl to nenukentės. O tas, kuriame slypi kas nors tikra, stipru, kas jaučiasi pašauktas kurti, tas, kuris žino, kad gali, įstengs, pajėgs... jeigu kas nors iš šalies... šiek tiek, nes tai titaniškas darbas, ne, tai ne darbas - pasišventimas, auka. Pirmiausia, su kuo jis visur susiduria, - įtarimai, abejonės... Tas jau buvę, kažin, ar pažangu, ar... Kažkas visuomet supranta ir gali daugiau, tik ne tu. Koks technokratinis, gamybinis požiūris, kai jie sako, iš ko padaryta, kokios priemonės, medžiagos. Medžiagos čia - tavo siela, kraujas, gyvybė... Ne ne, man viso to per akis. Pirmykštis žmogus pažadindavo savo kūrinius maldomis, prisilietimu, užkeikimais, o mes... kuo gyvi mūsų kūriniai? Jie miršta vos užsimezgę, nė negimę. Todėl ir sakau: va šitam vietoj pilvo stalčiai, kur sudėtos tabletės, termosai, knygos, šitam intelektualui - arklio galva, kanopos ir drugelio sparnai, šitam - žvitri uodegėlė, smalsus peliūkščio snukutis. O čia stori, pilvoti, šokantys aplink stalą, šliaužiojantys aplink savo baldus, laižantys parketą. Dabar aš piešiu žiopčiojančias žuvis, išmestas ant kranto, apgraužtus, tačiau gyvus griaučius (perka gamtos apsauga), girtus butelius, šokančias ir besimyluojančias statinaites, besišlapinančias gaisrines - ką tik noriu ir ką tik norit. Aš juokiuos. Aš piešiu godulį, šaržus, grimasas, karikatūras, groteskus, sakau - tai ironija, sarkazmas. Tai toks gyvybingas požiūris, jis būtinas, kad išliktumei, kad galėtum, kad nesudužtų, nesubyrėtų jautriosios sielos. Žinau - tai tik reagavimo į aplinką būdas, smagūs anekdotėliai, bet kurti juos iš tikrųjų dėkinga ir netgi pelninga, be to, čia yra kažkas ir daugiau... antras planas, kuris veda toliau, ir yra apie ką pamąstyti, - vėl ėmė šaipytis jis.
...Stebiu savo sūnų, žiūriu, kaip jis pagauna kamuolį, kuris lipte limpa prie jo kaulėtų rankų: džinsai, ant rankos riešo grandinėlė, pakaklėje kažkoks talismanas, kartais kaklą jis apsiriša plonu ryškiu skarutės galu, jo veidas pailgas, oda glotni, akys didelės, visa ryte ryjančios, kaklas stambus, atsikišęs - apskritai bruožai ganėtinai šiurkštūs; jis turi įprotį ką nors žiaumoti, nužiūrėti viską kiek iš aukšto, pasitikėdamas, nuobodžiaujančiu žvilgsniu. Tačiau aš žinau, kad jo akys, ir ne tik akys, visada alkanos; stebiu, kaip jis atmušinėja koja kamuolį, kaip eina su savo bendramečiais: kiek pakrypuodamas, kažką pasakodamas, kapodamas plačia vyriška ranka orą, staigiai pasisukdamas, darydamas kažkokio boksininko judesius - galva, pečiais, - sakytumei kažkam smūgiuodamas ar išvengdamas smūgių. Šitaip kas vakarą rytą jis tolsta, darosi vis suaugesnis ir svetimesnis, šūkčiojantis: "Chebra! Och, faina". Jis varto akis, išdarinėdamas perdėm išraiškingas grimasas, kaip jie sako, - kažką vaizduodamas, gaikčiodamas, leipdamas iš juoko, akiplėšiškai nužiūrėdamas panas, o tai joms, aišku, patinka. Viskas jų perdėta, suvaidinta; kas išraiškingiausiai vaidina, žiopčioja, aiksi, į tą ir krypsta visų akys, tą išleidžia į sceną, tas tampa vedliu. Bet ar ilgai to užteks? Pamėgdžioja vieni kitus, stiprūs, nežinantys, kur pasiduoti, trankūs, lenkiantys vieni kitus ir ūgiu, ir jėga, ir sugebėjimais, ir sąmoju, ir drąsa, ir įžūlumu, nenorintys nusileisti (o vis dėlto teks) - šitaip jie kas dieną išeina iš namų. Kartą jį mačiau raudonoj skvero šviesoj tarp pavasarinių akacijų krūmų, užsivertusį butelį; mačiau sėdintį rūbinėje ant žemo suoliuko, pavargusį, nusvarinusį tarp kelių išsišovusiom venom rankas. Jis liesas, raumenys gležni, neišsivystę, plonos kojos, siaura krūtinės ląsta, jis vikrus, tačiau kiekviename posūkyje, krustelėjime daugiau pozos, noro apstulbinti nelauktumu, kiekviename smūgy daugiau pamėgdžiojimo, efekto negu taiklumo ir jėgos - tuo jis juokingas ir slepia savo gležnumą, nori visur atrodyti atšiaurus, vyriškas, abejingas - ir liaupsėm, ir patyčiom, nors yra liguistai jautrus, užgaulus, jo tikrumas nėra tikras, tai noras silpnumą, neryžtingumą kompensuoti vikrumo regimybe. Man jis tarsi iš kokių dalių sudurstytas. Aš puikiai prisimenu, koks neryžtingas, bailus jis buvo mažutis - būdavo, susigūžia, pabąla nuo smarkesnio žodžio, bet buvo ir neatlaidus, netgi tūžmingas. Viduje jis ir dabar toks. To aš jam, žinoma, nesakau, tačiau jis jaučia, vengia mano akių, jo rankose nuolat regiu sviedinį, bet dažnai matau, kaip jis nerimastingai slankioja po kambarius, jis visada kaip ne savas, kai nėra prieš ką vaizduoti (beje, visi jam "vaizduoja", jis ir manęs, ir motinos ne kartą yra klausęs: ką čia vaizduojate?).
Lankė dailės mokyklą, nepatiko, mokėm skambinti pianinu, pramoko, bet nesu matęs, kad kada prie jo prisėstų, užtat su kamuoliu nesiskiria; pažįstamas fizinio lavinimo mokytojas sakė, kad jis ir ant skersinio mėgsta karstytis, betgi sudėtas jis tikrai ne gimnastiškai, jokiam sportui netinka. Gabumų visur gana vidutiniškų, užtat karštligiškai, galbūt net apimtas nevilties ir baimės, ieško, kur galėtų pasižymėti. Žinoma, man jis to nesako, mes iš viso apie tai nešnekame.
Kartais matau, kaip jis, kalendamas parkerio galu į dantis, sprendžia kokius galvosūkius - orientaciją, beje, turi neblogą, gal prie braižybos lentos tiktų, gal prie kokių formulių, gal architektas, sakau, inžinierius - čia aš jį dar galiu įsivaizduot, na, gal dar prie staklių, taksi vairuotoju, daugiau... Motina sako, kad aš jam per mažai skiriu dėmesio - kartą vakare, kai jis jau miegojo, ji man atnešė cigaretes, benzinkėlę...
- Nedrįsk landžioti po jo kišenes, nedrįsk šnipinėti, - subariau ją, dėl cigarečių žadėjau pasakyti kita proga, kai užuosiu kvapą, net pats lioviausi rūkęs, manau, nutversiu kada, vis pauosdavau, o jis kartą kad atsigręš išsišiepęs:
- Ką, - kvepiu? - Tyčia prisirūkęs.
Aš ir anksčiau nujaučiau, kad jis iš pat pirmo karto suprato, jog aš seku, kelis mėnesius mūsų santykiai buvo įtempti. Ir še kad nori! Tiesiog skaito mano mintis, o apie motiną nė kalbėti neverta - jis visą laiką ją pašiepia, žino, dėl ko ji susirūpinusi. Tačiau puikiai jaučia, kas jaudina ir mane, ir tai, matyt, žeidžia jo savimeilę. Taip, taip, aš dažnai sugaunu jo pašaipų žvilgsnį, ir ne jis, o aš pirmas suku į šoną akis, kartais išgirstu gana kandžių pastabėlių. Ir vis dėlto galvoju: jis negali to jausti, negali žinoti, kad jį stebiu plėšraus paukščio akimis, tačiau ne taip kaip motina, - jai svarbiausia, su kuo draugauja, kur būva vakarais, ji visuomet dėl jo sunerimusi, netiki nė vienu jo žodžiu.
- Jis mums viską meluoja.
- Neklausinėk, ko nereikia, pati verti jį meluoti.
- Aš verčiu? - susiraukė ji. - Aš motina ir turiu žinoti viską, ką jis veikia.
- Tau nedera pernelyg kištis į jo reikalus. Paauglystės metas, brandos, tu nieko čia negali suprasti, - pasakiau, o vaizduotėje tarsi kino kadre šmėstelėjo, kaip jie, susikišę į striukių kišenes rankas, griūva pro vitrinas - kiek tokių taip ir liks mūsų laiko kadruose: daužantys vitrinas, sprunkantys į tarpuvartes, užklupti čaižaus tvarkos sargo švilpuko, vikriai šokinėjantys per tvoras, per bendrametį, partrenktą ant šlapio grindinio...
Aš visur sėlinu iš paskos, man tereikia užklupti, man turi paaiškėti, kur, kam jis linkęs, o tada... Tas polinkis tegu suleidžia į jį nagus, užvaldo visą, aš tik skatinčiau, aš tik apsidžiaugčiau, sakyčiau: eik ten, kur tave labiausiai traukia, sūnau, aš tada dėl jo būčiau ramus. O dabar jis tarsi dulkelė - atplyšęs, atliekamas, nerandantis vietos, nejaučiantis pašaukimo - kiek jis gali glaustytis prie sienų, dūlinėti pakampiais, gaudyti kamuolį tuščioje salėje, po aukštais skliautais, be paliovos jį gaudyti - ir vis į krepšį, į krepšį... Tegu prisipildo tribūnos, tegu nušvinta toj salėj prožektoriai, tegu tos tribūnos sugaudžia man, tėvui, to per maža - kas, kad jis prasiverš pirmas, bus centro puolėjas, kas man iš tokio?
Jo kambarėlio sienos nukabinėtos medaliais - iš kur jų ir prisirinko? Sportininkų, artisčių nuotraukos, nors muzikos jis nemėgsta, bet turi ir madingų dainininkų bei ansamblių įrašų.
Tačiau aš nepasakiau svarbiausio dalyko, nepasakiau, dėl ko pradėjau šį pasakojimą, nepasakiau savo didžiausio rūpesčio, slapčiausio jausmo - man gaila jo. Mažas, smulkutis, kruopštus ir klusnus, jis kėlė man gailestį, kelia ir dabar, o kodėl - pirmą kartą taip aiškiai supratau ir jaučiu būtinybę pasakyti, nes už jos turi slypėti ir daugiau labai svarbių dalykų. Klausiu save, kodėl gi man jo gaila? Klausiu, kuo aš jį norėčiau matyti, ir purtau galvą - ne, ne tai, ne, ne. Net jeigu jis turėtų tikrų meninių gabumų, stiprių polinkių, aš nenorėčiau nei kad jis pieštų, nei kad būtų aktorius... Priežastis viena - tiek reikėtų pastangų, kad jis šio to pasiektų, o jeigu pasieks - kas? Kad ir kaip aukštai iškiltų - kas? Pagaliau ar lengva vidutinių gabumų žmogui tapti mokslininku, garsiu menininku, kiek gi jų, tų garsių? Aš daug jų pažįstu, ir visi jie mane apvilia. Be to, ir tai turbūt svarbiausia, tas beveik nė kiek nepadidina subjektyvaus laimės pojūčio. Tačiau to negana: aš pats matau, ir ne vienas net geriausių, žymiausių, yra geraširdiškai prisipažinęs, kad kuo daugiau suvokdavo, atrasdavo, tuo daugiau jiems iškildavo neaiškumų, tuo didesni nemokšos pasijusdavo, o juk gilintis į mokslą jie pradėjo vildamiesi daug (jeigu ne viską) išsiaiškinti, pasakyti, parodyti kitiems, o šit dabar parodyti jie neturi ko. Taip ir gyvenimas praeina, susilpnėja atmintis, o jie vis knapsi ir knapsi prie knygų, vis sprendžia kokią lygtį, nori suprasti, atrasti, tapti garsūs, įgyti išminties, o tai tik liudija, kad jie nepasiekė, ko norėjo, tai negi pasieks dabar, susenę, bejėgiai, ir kas iš to, kad pasiektų. Ne, nei mokslas, nei menas, netgi garbė jų nepadarė laimingesnių, jie turėjo tiktai viena - triūsą, ir nė mirksnio poilsio bei atvangos.
Šit ir klausiu save, kas jo laukia, jeigu kops tomis pakopėlėmis, net jeigu viršūnę pasieks: visuotinis pripažinimas? garbė? laimė? Tauresni, ištikimesni draugai, meilė? Anaiptol. Visada - ir išorėje, ir viduj - atsiras kas nors neigiantis, abejojantis, tempiantis jį žemyn. Vadinasi, eilinis, ir tiek. Betgi manęs ir tai nedžiugina. Kažkas virpteli viduj - baikštus, išgąsdintas, jisai sako ne, ir iš to man tampa aišku, jog aš vis dėlto noriu, kad ir jis koptų į kalnus: į kalnus, ir kuo aukščiau.
Štai čia ir atsiveria beprasmybė, kurioj gyvenu, su kuria susidūriau sulaukęs vidurdienio: spūstis, grūdimasis, konkurencija, alinančios grumtynės, begalė vienodų dienų, kartojimasis to, kas jau buvo, kartojimasis tų pačių žodžių, veiksmų. Buvo laikas, kai aš sukau į šoną akis, spraudžiausi į kampą, negalėjau žodžio ištarti ir - kokie niekai! - kai nežinojau, kur padėti kablelį, neprisiminiau kokios datos, žodžio ar formulės, kurios niekad man nereikėjo. Gniuždantis nemokšiškumo ir nepilnavertiškumo jausmas, pastangos jį įveikti, kompensuoti - štai kas jį lydi jau dešimti metai, kai jis lanko mokyklą, lydės ir toliau; priekabūs mokytojai, peikiantys, barantys, reikalaujantys, lenkiantys jo galvą žemyn, kad ir kaip jis priešintųsi. Koks netikras dėl visko jis bus! Kiek maža regės saulėtų, nerūpestingos laimės ir pilnatvės akimirkų. O ką gi jis pamatys, kai bus sužinojęs, supratęs, kai iškals daugybę vardų, datų, perskaitys aibę knygų? Ar bent kiek jį sustiprins tas žinojimas, ar pravers gyvenime? Kur? Kada? Kaip? Žiūriu į sūnų - tokį keistą, nepasitikintį, besigūžiantį, bejėgį, sutrikusį - kur jis eis? Ką jis darys entuziastingai, džiugiai?
...Anksčiau gal nebūčiau išgirdęs šių žodžių, jie nebūtų manęs sukrėtę, nebūčiau pajutęs jų tragiškos giluminės prasmės, nors, aišku, būčiau komentavęs, šnekėjęs, ar tai išraiškinga, tikra, ar ne, ir tai būtų buvę ne kas kita - nusikaltimas, abejingumas svetimam skausmui, nelaimei; dabar ji plaukė iš mano sielos, ji buvo jiems atvira, visa būtybe jaučiu jų turinį, juose pulsuojantį skausmą, neviltį. Negalėjau atplėšti akių nuo ekrano: išpurtęs, sumaitotas, visų niekinamas ir iš tiesų niekingas žmogus glaudėsi prie šiurkštaus aplyto medžio, inkštė net kretėdamas, paskui skausmas jį ėmė purtyti, jis suleido pirštus į žievę, ėmė kūkčioti, suklupo prie medžio kojų ir - o dieve! - kokios gėlos kupinu balsu... Kaip trūkčiojo gniaužiamas skausmo tas balsas, kai pratarė... Juk kiekvienas žmogus, pasakė jis, virpančiais pirštais braukdamas šiurkščia žievę, glostydamas medžio žaizdas, tildydamas pirštų galiukais, malšindamas jų skausmą... kiekvienas žmogus, kad ir kas jis būtų, kad ir visų menkiausias, - gal ne šiaip sau, gal ne iš nieko, ne be priežasties, ne be jokios paskirties - kam gi jis buvo mylėtas... Ne, jo kažkam reikėjo. Ne šiaip jis buvo pasodintas, iš nebūties prikeltas... Ir jo tuklų kūną vėl supurtė raudojimas.
Kas tu buvai? Kur tave šliūkštelėjusi banga išmetė? Kas tu, antenomis ūseliais gaudęs tolimiausius garsus, čiupinėjęs uolas ir skalūnus, sklendęs tarpekliais, sprukęs nuo plėšrių staiga išnirstančių pabaisų, tyliai sėlinęs, mažais akių žiebtuvėliais pasišviesdamas beribėj nakty, - kaip tu iki šiol orientavaisi laiko ir erdvės begalybėje, kaip tu įstengei atlaikyti milžinišką spaudimą ir slėgį, įvykių kaitą, permainingą maišatį, tu, mirksni, kas tau davė formą ir patvarumą - tu kuprotas, pašiauštais dygliais pabaisa - iš kur tavo sprendimų dermė ir patikimumas, ar jie kartais neturi to, kas būdinga roplio šarvams, kalnų ožio kanopoms ir ragams, ar ne ta pati galia, kuri formuoja visa, kas kieta ir tvirta, pagimdė ir tavo logiką, gebėjimą svarstyti, nutarti, ar ne ta pati galia, kuri pasirenka ir nusprendžia, ar nėra tavo mintyse kažkokio kieto nepalenkiamumo, ar jos nėra tarsi druska, išsisunkusi iš tavo kūno? O gyvastingoji banga, kuri tave nešė! Ir tie, orientavęsi pagal tuos pačius ženklus, visi apdovanoti tokia pat uosle ir nerimu... Ką čia tavo vardas bereiškia? Išgriebiamas esi kaip vienas iš knibždančio gyvenimo vandenyno. Šis gyvasties prasiveržimas atslūgs, ir visa, kuo ji gyveno. kas jai taip buvo svarbu ir reikšminga, virs tuščiais kevalais, mirusiais lukštais, kiaukutais, išnaromis. Po jas klaidžios kiti vaikai, naršys, rankios, apžiūrinės, uostinės, vardins ir kataloguos iš naujo. Juk ir mums tai, kas aniesiems, praėjusiems, buvo kraujas ir kūnas, dabar yra tik egzotika, nesuprantami prietarai... Dabar jau gali matyti: štai tavo totemai, stabai, štai visa, kuo šiandien esi gyvas, kas tau šiandieną taip svarbu - jie irsta ir dūlėja tavo akyse. Štai stulpas, ženklinęs ribas ar sieną, nuo kurios tu negalėjai atsitraukti, štai ženklas, kurį slėpei saujoj ir slapčiomis norėjai perduoti kitiems, išsaugoti, palikti. Godus besoti įdirgintais nervais, vestas instinkto, kaip šunį veda uoslė, kaip alkanas užuodžia maisto kvapą, kaip trokštąs - drėgmę, kaip aklas kliūtį, taip ir jis, gyvenąs ir besiorientuojąs pasaulyje, esančiame tavyje, iš kelių žodžių, štrichų, garsų mokėjęs atpažinti, kas tau svarbu, gimininga. Vijokli, kabinęsis į mūro sieną ir slydęs žemyn, tu, kuris tūnojai vienutėje ir girdėjai, kaip pasisuka raktas, tu, visada budrus, laukiantis, besidžiaugiantis, kai pasakoma, kas tau labai rūpi, svarbu, - dabar tu kaip medūza išmestas į krantą, kaip giluminis krabas, ko tu ten ieškojai, budėjai, prieš ką protestavai, triumfavai, trynei iš džiaugsmo rankas, kvatojais, kikenai, piktinaisi? Tu styrai lyg aprūdijęs geležinis karkasas, tu dabar ausis, kuri girdi, kaip laivas ūkia rūke, akis, kuri nieko jame negali įžiūrėti.
Ropojai smėlynų juosta į šviesą ar prie vandens. Jie pamatė, pakėlė kaip krabą, pavartė, pačiupinėjo pincetais, apžiūrėjo makaluojančias ore kojytes, išsprogusias akis.
Tai tu, dieviškasis, tu, spinduly, tu, saulėtas gūsi, tu, viltie, ir tu, tikėjime, tu, meile, sakyki - ne aš, ne, šitas gyvis, ne aš, gaudydamas agoniška burna orą, sakyk aš ne, šauki - ne, bet jie jau eina, jie traukiasi nuo tavęs, juodo vabalo, gulinčio baltoje lovoje...
Ir jokios dvasios nebuvo, ir nieko dieviško, įkvėpto, tik biocheminiai procesai...
Tirštėjanti prietema ir lietaus šnarėjimas liepose, bet nei liūdesys, nei siaubo gūsis, čia niekas nebeturi prasmės. Kaip tu galėjai, kaip tu drįsai pravirkti tirštėjančioje liūtingo vakaro prietemoje už šitų sienų, - ar nematai vedamas, ar nematai išvaromas, rišamas ir nematai, kaip prietemoje šen ten žiburiai žali, žiburiai geltoni palei aukštą demonstracijų ir šventinių eisenų tiltą?
Tokia gausybė, toks perteklius ir prabanga. Ją išspjauna, išmeta, išstumia milžiniški gleivėti padarai, ir ji išsilupa iš lukštų, išlenda iš žemių, sprogdina kevalus, uolas, tūno medienoje, kur tik prasideda irimas, - iškart naujos formos ir pavidalai atsiranda, kirba, veržiasi vieni per kitus, veržiasi prie vandens, šviesos, maisto, drasko vieni kitą, gaišta, žūsta, kiekvienas ateina, kad ką nors sunaikintų, prarytų kitą, ir jie gelbstisi kaip išmanydami, slepiasi už kamienų, lenda į žemę, į vandenį, keičia kailius, išsiaugina sparnus, snapus, nagus, dantis, iltis, lekia, tveria, griebia ir dvesia, dvėselienoje - vėl nauji, knibždantys, gajūs, bet ir tie išdvesia, jeigu nesuranda drėgmės, neįsirausia į žemę, nenušliaužia prie šaltinio, nesudrasko, nesuryja puvėsių, mėšlo - kas pakliūva; bepigu jiems būti išrankiems, kai badas negresia, o šie buvo priversti maitintis tuo, kas pasitaikė, atliekomis, maita, todėl ir tapo hienomis ir šakalais. Ne kartą jau buvo: karų metais, suiručių sąlygomis, o ir taikos - ne vienas tampa šakalu ar hiena. Puvėsių ar mėšlyno lerva tampa drugeliu... Visa esmė - kiek ilgai gali priešintis. Aš netikiu tais padalinimais: ir protas, ir siela, ir savigarba, ir išdidumas, ir meilė nedaug tegali, kur kas daugiau kepenys, skrandis, plėšrūs nagai ir alkis...
O jau dykuma, troškulys ir žalsvos rasotos žvaigždės, ir kai jau nebegalima ištverti, iš uolos ištrykšta vanduo, iškrinta mana, apsireiškia balsais, praneša kur, paliepia ir veda, išgelbsti, ir įvyksta tai, kas neįmanoma - stebuklas. Ta smėlynų gentis tai patyrė. Visi bendrai, išvien, sujungti tos pačios negandos, ir .tie patys regėjimai juos lankė. Kaip niekad, žmogus tada klausė kam, kas, kodėl ir iš kur, kaip niekad - iš arti matė erelio nagus, snapą, hienos godumą, liūtui žiūrėjo į akis, prišliaužęs keturpėsčiom, su visais gyvais padarais šnekėjosi, ir balandis su mirtos šakele atskrido, ir atsirado Nojaus laivas. Agonijoje, alkyje, troškuly, tiesiant rankas į dangų - karštą, plikinantį, atrandama uolienų vėsa, gremžiant nuo kaulų pūliuojančią mėsą, atrandama uola, lazda, šaltinis, akmenys virsta duona...
