lt
[3]
Redakcijos vyrukai smagiai žaidė šachmatais. - Svoločius. Pakliuvai! - šūkaliojo čia priklydęs prozininkas Laputis, lieso pailgo veido retais plaukais vyrukas. - Nė velnio jis neserga. Kur jis dabar bėgs? Į Palestiną? Ir ten bokštas jį saugo, ir ten, o čia... liat, saugok, na šito jis nepaims, cham... cham... cham, va šitaip, kad paskui nerėktum: "Kur eini?" Nori, - atsigręžė į vieną, kuris tuo metu prikliukino sauso vyno stiklinę, - aš tau papasakosiu, kaip jo pėstininkai maištą pakėlė, - mostelėjo į Juozą, kuris, jau gerokai įkaitęs, sėdėjo už staliuko ir įtemptai žiūrėjo į lentą, įrėmęs abiejų rankų delnus į pasmakrę, krutindamas kelius. - Klausyk. "Nė velnio, - pratarė vienas jo pėstininkas, - aš čia neisiu... - Ir užlindo už kito pėstininko nugaros. - Aš noriu būti karalius", - sucypė. "Sėsk!" - sutrepsėjo arklys. "Ne, aš stovėsiu! Aš nenoriu beprasmiškai žūti, nenoriu būti paaukotas". - "Ar tau ne vis tiek", - geraširdiškai nusišypsojo putlus storulis jo kaimynas, įsitaisęs saugioj pozicijoj. "Ne vis tiek! - subliuvo maištaujantis. - Dabar aš, paskui tu. Arkliai tegu eina, o šitie tegu saugo linijas. Toks žaidėjas mus visus sužlugdys". - "Eik, eik", - spyrė maištininką kiti pėstininkai. "Ne! Aš noriu tapt karalium!" - spiegė šis. "Draugai, atkreipkite dėmesį! - pratarė žemas bosas, tai būta bokšto, - jis nori tapti karalium..."
- Švancas esi, - pasakė Juozas, vis taip pat tebežiūrėdamas į lentą, nors padėtis nebuvo kritiška: jis norėjo vienu smūgiu, vienu nelauktu išpuoliu, neatremiamu, grėsmingu, sutriuškinti Laputį.
"Tu toks apšiuręs, - šaipėsi bosas, - tu geriau pažiūrėk į save. Tu nė savo valios neturi. Nė menkiausios, kur nori, tave stumdo, tu visiškai esi bevertis, nes esi už kito nugaros užlindęs". -"O jūs turite?!" - spiegė pėstininkas, į kurį vis pikčiau šnairavo arklys. "Ar jūs savo valią turite? - pratarė rikis. - Mūsų taip lengvai nekiša į ugnį". -"Dar šnekės! - ėmė šaukti kitas pėstininkas. - Jūs visada už mūsų. Mes pirmieji! Kelią praskinam. Sukuriam dėkingą poziciją!" - "O man jokių kelių praskinti nereikia!.. - suriaumojo arklys. - Aš peršoku, kur noriu, ten ir einu!" - "Tu? - įsikišo į ginčą maištaujantis. - Tu tik šitaip gali vaikščioti, taip ir taip, ir tik tada, jeigu mes užleidžiame vietą. Jis mat pasigirs!"
- Tai va, - tarė Laputis, - moralų čia gali būti visokių, o vienas iš jų toks, kaip sakė Kafka, patyrinėjęs vieno karikatūristo paveikslą: visos jo figūros sukaustytos, visos yra priklausomos, ir ta priklausomybė eina taip: iš viršaus kampu, iš apačios į viršų, į šoną, tiesiai, kreivai, iš vidaus, iš išorės, o trumpai šnekant - nė viena jo figūra pati eiti negali, ji tiktai atlieka rolę! - pakėlė aukštyn pirštą. - Va taip. Visos jos gyvos svetima valia. Si-tu-a-ci-ja! - skandavo Laputis. - Jos vertę apsprendžia situacija! O jeigu visi pėstininkai užsimanys karalienėmis būti, joks žaidimas neįmanomas. Reikia rinktis. Reikia aukoti. Ir šį. Ir tą. Ir aną. Žiauriai, nedvejojant. Žiūrint, kur kokia nauda. Koks kurios figūros naudingumo koeficientas, ne bet koks, o situacijoj! Priklausomai nuo sąlygų! Svarbiausia - sąlygos! Kiekvienos figūros vertę apsprendžia sąlygos! Jeigu jokių sąlygų nebus... Jeigu kiekvienas pėstininkas užsimanys, jeigu jiems duosi valią... Betgi jos gyvos svetima valia. Tu joms kaip dievas. Ką nori, tą ir darai. Tokios žaidimo sąlygos. Tam tavo pėstininkai sutverti. Ir čia viena svarbu, kad atsilaikytų karalius, kad triumfuotų baltieji arba juodieji, priklausomai nuo to, kokiais žaidi. Žodžiu - finalinis efektas. Pergalė. Lygiosios čia trunka tik akimirką, supranti? Abi pusės siekia viršaus. Vis viena! Jeigu kiekvienam pėstininkui duosi valią...
- Tačiau, - užbaigė jo tiradą Juozas, - kiekvienas pėstininkas turi būti persmelktas tikėjimo, kad jis eina, žūsta pats, savo valia, kitaip tu, jis, tramdytų jį, tu, jis, viešpatie, esi tironas, ir tavo bokštas išdidžiai nežvilgės, apleistas, vienišas, griūvantis buvusio mūšio lauke... Jie turi šiek tiek egzistuoti patys, bet ar tai įmanoma? Pėstininkas liks pėstininku, arklys - arkliu, turas - turu, pavidalą jiems suteikia kiti, o tu jiems suteiki vertę, sąlyginę, reliatyvinę, tik jie niekaip to suprasti negali, jie sako aš... jie... Manau, dabar jums aišku, ką pasakys jo figūros, išgirdusios tokius žodžius, juk jos klausėsi atidžiai, ar ne? Oi, kaip jos klausėsi! O ką mes pasakėm? Nieko. O gal? Šit ir vėl jos suklūsta... Su jomis - ir jūs. Ech, broliai! Kas yra ir kodėl taip yra. Dėl tokių niekų suklusti? Kelti aliarmą! Visais varpais, visais telefonais skambinti. Ir dėl kokio vieno pėstininkėlio... Galvoti: ką gi mes pasakėme. Nieko. Ne, pasakėme. Ir šitaip be galo. Kas gi yra? Kodėl taip yra?! Ir ką gi mes matome po šitokių pašnekėjimų?
"Ateikite! Aš čia!" - išdidžiai šūkalioja vienas jo pėstininkas, dengdamasis skydu, keldamas kardą tuščioj šachmatų lentos laukymėj, nebežinodamas, kaip atsitiko, kad nieko, nė vienos figūros, nė karaliaus nebeliko, ir žvalgosi nustebęs - nuo ko gi jis dengėsi skydu, kam jį laikė rankoje, kodėl jo kardas pakeltas?..
...Bet kas nusileis į senamiesčio pusrūsius, į apgriuvusius kiemus, kur auga kreivi medžiai, kur prie aptrupėjusių sienų glaustosi pliki vaikai, kas mes žvilgsnį į raudona apiplyšusia suknute mergaitę, kuri, susigrūdusi į burną pirštą, stovi po nuskurusiu medžiu? Visa čia pleišėja iš troškulio, apskurusios katės laka grindiniu iš kolonėlės besiliejantį vandenį, geibsta alsumoj. Raumeninga ranka ištatuiruotu inkaru, plati krūtinė, girtos tūžmasties kupinos akys; liguista savigrauža ir isteriški šūkčiojimai. Rytais čia saulė tokia maža, o vakarais kaip opa atsiveria ir kraujuoja nebeatpažįstamo miesto grindiniu. Apimtas begalinio koktumo, aš bėgau iš ten - nuo murzino vaikiščio, springstančio rieke arbūzo, nuo jo alkanų akių, nuo senės, gliaudančios prie lango pupas, nuo žiauksinčios vandens kolonėlės liūto galva, nuo sunkaus metalinio žiedo ir baigiančių surūdyti grandinių, nuo balta apykakle inspektoriaus, surašinėjančio aktą, nuo nusikaltimo padargų, kuriuos apžiūrinėja išmoningi inspektoriai - ir siuvamoji, ir antpirštis, ir adata, ir butaforinė antis, ir akiniai, ir tabletės ant naktinio staliuko, ir stiklinė drungno vandens, ir perukas, ir žiedas, ir suknelė, ir lūpų dažai - visa čia man buvo kaip prakeikimas; aš bėgau iš ten kiek įkabindamas ir vėlei sugrįždavau, ir vėlei žiūrėdavau į girtas akis, į išpurtusį veidą, tyliai teiravausi, kentėjau ir laukiau - tai buvo jos motina išvarvėjusiom mopso akim, motina tos, kuri išplazdeno iš čia kaip drugelis, o atšliaužė kaip kokti kirmėlė. Ir tada aš ėmiau jų nekęsti, bet ir dabar ji tebežvelgia į mane seno mopso akim; tai ne žmonės, tariau. Man jau užteks. Aš nieko apie juos nebenoriu žinoti, nors kas dieną praeinu ir praeinu pro juos, iš visų kerčių jie nulydi aitriais padūmavusiais žvilgsniais. Tad kas gi prieis prie apšepusio, išblukusia kareivio uniforma žmogaus, taisančio skersgatvyje batus; kas pašnekės su plačiakauliu kontūzyta galva lakūnu, kuriam kitados buvo pavedamos ypatingos užduotys, kuris vis prisimena aukštų karininkų pavardes? Kokį jis suvaidino vaidmenį? Ar blogas jis žmogus, ar geras? Kada jis buvo vienišas, kada saugus ir ar iš viso tas žmogus kada nors jautėsi saugus, ar padarė jis ką nors, už ką nusipelnė tikros pagarbos? Gal tai koks niekšas? Nelemtai susiklosčiusių aplinkybių auka, kai nebuvo iš ko pasirenka? Gal norėjo jis kam padėti, bet negalėjo? Visas jo gyvenimas - karas, apmokymai, pabėgimai, šūviai ir smūgiai. Jis didžiuojasi, kad buvo gerai apmokytas, kad puikios orientacijos, kad... Jo rankovės atraitotos, žema kakta, žvelgia jis į visus iš padilbų ir nepatikliai, sėdi prie atviro lango, alsus vėjas judina baltas užuolaidas, jis gurkšnoja vyną, jo namuose visada pilna priklydėlių; dėbčiodamas iš padilbų, jis pasakoja karo metų istorijas, - karas jam niekada nesibaigs, - o kartais kažko tyliai teiraujasi arba keiksnoja ir spjaudosi, arba giriasi, kad bet kokį vyrą galėtų patiesti, nors jam jau šešiasdešimt. Šit jis sėdi parėmęs kaktą ranka, liepia tam išeiti, o anam pasilikti. Ir jis, ir kiti į jį panašūs buvo pirmieji mano mokytojai ir patarėjai - niekam daugiau aš čia nebuvau galvoj, niekas daugiau neklausė, kaip man sekasi. Štai kodėl čia nuolatos sugrįžtu - aš noriu susigaudyti jų likimo vingiuose. Bet ką aš apie jį žinau? Gal žmonės, kuriuos jis keikia, niekuo dėti ir dėl visko kaltas jis pats? Jis šneka puse lūpų, užuominomis, jis tramdo įtūžį. Ir vis dėlto... vis dėlto manęs niekad neapleidžia jausmas, kad jo gyvenime kažkas nuslėpta, sufalsifikuota ir kad jis niekad nebuvo jo šeimininku - ar ne todėl jo žvilgsnis visuomet toks... tūžmingas, nustėręs? Aš tavo draugas, uždedu jam ant peties ranką, aš galiu tave ir išteisinti, ir iškelti, tikėk manimi... Bet jis atgręžia į mane pakraujavusias akis, nužvelgia nuo galvos iki kojų: "Tu!" - karčiai šypteli. - "Taip, aš." - "Tu?! - stebisi šis žmogus. - Kas gi tu esi? Man rodos, kad tau pačiam reikia pagalbos". - "Mano tėvas perėjo karo kelius, ir jį galėjau suprasti. Jūs abudu kažkuo panašūs". - "Ne, - purto jis galva, - ne, niekas smulkučių skeveldrėlių neišrankios iš šito kūno, o iš sielos - juo labiau. Man skauda pusiaujį, aš nepavelku kojų, o jie pila ir pila iš automatų, stati, virš apkasų, pasišviesdami prožektoriais, ir lyja, bet nebeatskirsi, kur lietaus lašai, kur švino, ir jau atlekia šunys, o prieky spygliuota viela, nuo aukšto medinio bokšto atgręžtas didysis prožektorius, viešpatie, kur aš dėsiuos... Ne, nuo šito manęs niekas neišgelbės; nuo bejėgio kūkčiojimo šlapioj žolėj, nuo aitraus žemės tvaiko, nuo žliugsinčio kraujo batuose, nuo šito mirksnio, kai jau buvau nei gyvas, nei miręs, ne, niekas neatplėš nuo to žemės kimso, ant kurio sukniubau, - ir tapo šviesu kaip dieną, ir staiga supratau: didžiuoju prožektoriumi pagavo, prie žemės motinos prisiglaudžiau, su kimsu suaugau, o jie ėjo šnekučiuodamiesi, automatus atkišę, vedini šunimis, priėjo, apvertė, spyrė - nebegyvas; o vilkšunis stovėjo apžergęs, lekavo karščiu į veidą, ir tada supratau: tas pat - ar jie, ar šunys, pašokau, stvėriau iš arčiausia stovinčio automatą, ir kaip sykis bokšto prožektorius staiga užgeso..."
Jis girtas, ir kiti, jaunesni lengvabūdžiai, tapšnoja jam per petį: tėvuk, ar dar gersi? Jie geriau jį pažįsta, ir jiems jis ne paslaptis, bet ne, negali jo palikti, tu girdi, kaip jis rauda, sukniubęs ant kimso.
- Tokius reikia imti už pakarpos, - šis jaunas vyriškis languotu švarku visuomet žino; kur atsidūrė, kur kaip reikia elgtis. Jo supratimas grubus, pabrėžtinai vartotojiškas ir praktiškas, ir tokį savo supratimą jis kompensuoja pamaiviškumu. Tai pilkas, apšiuręs naktinis paukštelis, tačiau koks jo išorinis puošnumas! Tokių, saldžiai lipšnių, žiaurių, klastingų ir ciniškų, prisižiūrėjai pakankamai, bet kas gi, beje, jų nematė, nepasitraukė, pasidygėję išoriškai marga jų klounada? Gyvenimas jiems - cirkas, gyvenimas jiems - siauras estrados plotelis, kur galima čaižiai klykauti ir maivytis, arba oficiantų kampelis, kur visas malonumas patarnauti, lankstytis, būti nepriekaištingai mandagiam ir su panašiais į tave paniekinamai kuždėtis apie tuos, kuriuos aptarnauji. Jis visus niekina ir kaip visi netikėliai yra be galo įtarus ir piktas. Senyvas, karų sumaitotas žmogus jam paprasčiausias nevykėlis, beje, argi jis kada nors patikės, kad buvo karai?
Jis žino, ką galima apspjaudyti, su kuo reikia elgtis pagarbiai, kokių kalbų klausyti, kokių ne, o svarbiausia - kas jam reikalinga.
Pažiūrėk į tą moterį: jis vadina ją šliundra, o ji tiesia į jį maldaujančias rankas, pažiūrėk - dar kelios negali nuo jo atplėšti akių, stebi jo menkiausią krustelėjimą, ir jis stengiasi imponuoti, būti efektingas. Argi jos nežino, kad tai paprasčiausias niekšas, o myli jį ir įsitikinusios, kad galima jį pakeisti; net tada, kai jis pastumia krintantį, net tada, kai spjauna į verkiantį. Tie žmonės jam reikalingi tik kaip priemonė, kaip kokie tarpininkai. Tik rieji jo namai - brangūs viešbučiai, naktiniai barai, ir nė vieno iš šių atstumtųjų jis neatsives į savo būstą, apstatytą užsienietiškais baldais, pilną antikvarinių retenybių. Tai sukčius, ir jeigu jį išvilks į viešumą, jam nebus gailesčio - kad ir kiek jis turėtų įtakingų draugų. Jis tai žino. Atsargus. Viskam pasiruošęs, iš anksto yra numatęs tokią galimybę, į ją atsižvelgdamas, renkasi draugus, jis mokės išsipainioti. Vis dėlto - o jeigu... Tokios galimybės jis neatmeta, ir jo pėdomis visada seka slapta baimė. Plėšrus grobuonis. Tačiau argi ne smulkūs grobuoniai yra jo aukos? Ar jos kartais nenori būti suėstos, sutryptos, ar jos nenori klykti, draskyti nuo krūtinės drabužius, argi tai ne mirksnio vergai?..
Ko tu čia vis dar stypsai? Jau pats laikas - išeiki iš čia...
Tu eidavai su šitais žmonėmis į naktinius barus, biliardines. Tada dar galvojai: visi žmonės, ir visi savaip įdomūs. Ketinai parašyti rimtą dalyką ir kolekcionavai tipus. Jau ir pavadinimą turėjai - "Naktinės kaukės". Kartą, grįždamas tuščiomis gatvėmis, tu patekai į tikrą kažkokių drugių ar vabzdžių pūgą - tirštais debesimis Jie sūkuriavo aplink žibintus. Taksi ir troleibusų vairuotojai sustodavo, nebeįžiūrėdami kelio. Pilkšvas šnarantis purumas šiugždėjo po ratais ir kojomis - tiek jų buvo. Prikritę. Rytą, eidamas į darbą, matei, kaip juos šlavė į krūvą, plukdė vandeniu į kanalizacijų angas - iš kur jų tiek atsirado? Ar ne jie tą vasarą išmarino, aptraukė plėvele paupių pievas, kuriose taip skardžiai plakdavo lakštingalos, tekant šiltam pavasariniam mėnuliui? Savo gimtinėje, Šventosios slėniuose, matei tuos ievynus - pamėkliškai baugus, tarsi iš blogo sapno, negyvi, izoliuoti tų vabzdžių nuo vešinčios aplinkumos, jie styrojo žalumos plotuose nebylūs, letargiški, grėslūs. Aitrioje tų medžių žievėje jūs pjaustydavote kitados mergaičių vardus. Buvo laikas ievynams žydėti, bet jie neturėjo kvapo ir lapų. Pilki paukšteliai - lakštingalos blaškėsi po tuos plotus, jų trelės skausmingai tildavo vos prasidėjusios. Užtat ten triūsė vorai, dūzgė muselės, polietileno plėvelėse kekėmis kabojo šie vabzdžiai, saugūs, pikti, grėslūs, ir tau kilo mintis ,savo būsimą knygą pavadinti "Mirusios ievos", arba "Naktiniai drugiai"... Ir persekiojo tave mintis, kad meilė gimsta sumaitota ir išniekinta, ir niekas jos neregi skaisčios. Ji prasikala iš purvo kaip gėlė. Tada tu turėjai mergaitę, kuri neįstengdavo atplėšti akių nuo oficianto, masažuotojo, o už jos kikeno smailiabarzdis satyras, mėgstąs žaisti auksine grandinėle, visada mandagus ir paslaugus, o iš tikrųjų kupinas sarkazmo, ironiškas, nes tu sakydavai jai moralus, įrodinėjai, kad meilė - šventas jausmas, jos negalima esą išsižadėti, paminti. Ji linkčiojo galvą, bet akimis sekiojo oficiantą. Tu ją "gelbėjai", tu ją norėjai apsaugoti - kas galėjo būti gėdingiau, - ir ji tau atsilygindavo egzaltuotu dėkingumu: taip, ji visa suprantanti, tu labai geras, tu nuostabus, o tebegalvojo apie jį, tik jį teregėdama, bijojo savęs. Ji atsiduodavo jam, jis buvo nesuvoktas jos pačios poreikis vergauti, žavėtis, gimdyti. Ji šliaužė, maldavo, tiesė rankas ir klykė.
Tu rašei tuos aitraus kartėlio kupinus žodžius, žodžius, kokių dabar nebeparašytum, rašei naktinių žibintų šviesoj, pro tų drugelių šlamėjimą ir pūgą, rašei aitrioje, skaudžioje mėnesienoje, sėdėdamas ant marmurinio postamento didingo paminklo papėdėj, rašei susigūžęs, vidurvasarį krečiamas šalčio, kentėdamas ir inkšdamas, rašei - tada tu norėjai būti išmintingas - pasižiūrėdamas į tuos drugelius, besispiečiančius aplink žibintą, į poreles, praeinančias tuščia aikšte, į juodus langus aukštame mūre anapus gatvės, į švelnius ir purius debesis, bėgančius pro rausvą ir šaltą mėnulį; pažiūrėdamas į debesis, už kurių plytėjo šalta dangaus plynuma, rašei be garso kūkčiodamas, rašei, kad... ir žmogus, ir tikroji moteris gimsta iš geismo ir kančios; tu negalėjai netikėti skausmu, kuris degino, gniaužė kvapą. Tu klausei, kodėl ji save taip nupigina. Bet argi tai svarbu drugeliui, sakė ji, kurį taip masina liepsna (ir tu ėmei neapkęsti drugelių); bet argi tie puošnūs sparneliai svarbu lervai? - tęsei mintyse, ji rutuliojasi, sprogdinama neregimos galios iš vidaus, ji keičia pavidalą, sproginėja, nudžiūsta, - miršta tai, kas nebereikalinga, atgyveno, nusinešiojo, ji vis išauga ir išauga iš savo rūbų, iš savęs, ji vis plėtojasi, kol atlieka gamtos užduotį, išsemia, išeikvoja, kas jai buvo duota, kas buvo užkoduota prigimtyje, nors kartais ir nespėja. Tu matei tik nykimą bei kaitą, ir tokios mintys prislopindavo tavo kančią; tu jautei, kaip ji tavyje priešgyniauja, kokia ji godi, nepasotinama, kaip ryja gyvybingiausias tavo esybės ląsteles, ir jos kalkėja, miršta; kartais tu regėdavai išdegusios žemės plotus, nusėtus storais pelenų klodais. Kančia - tai ugnis, kuždėjai ir norėjai, kad ši patirtis persmelktų visus tavo pagalvojimus, kaip niekad tada norėjai būti savim, kalbėti apie tai, ką supratai ir patyrei.
Aistra, rašei, akla. Drugelis tau tapo būties laikinumo simboliu.
Ji tik ėmė, jai svarbu buvo kuo daugiau paimti. Ji koketavo, žaidė, apsimetinėjo. Bejausmis fiziologinis padaras, rašei tu. Prieraišumas jai būtų kliudęs. Imti! - šaukė jos kūnas. Ji buvo stamantri, tvirta ir begėdiška. ("Ko tu delsi? - pratarė. - Nagi".) Ji visuomet jo laukdavo lovoje. Jau kiek apvytusi, nualinta miesto mūruose lekuojančio dienos alsumo, patamsėjusiais vyzdžiais. Jos klubai buvo aptakūs, tvirti, stangrios ir aukštos krūtys; oda prisigėrusi paplūdimio saulės; jos veidą išpildavo smulkūs prakaito lašeliai, išsiplėsdavo šnervės, ji traukdavo savin kaip liūnas, ji, rodės, pasiglemš visą jo būtį, ir jis regėdavo, kaip vanduo nueina ratilais, sušnarindamas nendres; apie ją galvojo meškeriotojai, sėdintys valtelėje ir lūkuriuojantys - bene panirs plūdė, tai ją norėjo ištraukti iš giluminio vandens, iš siaučiančios vandenijos; ne į vieno žvejo valtelę ji ropštėsi - moteris žuvies liemeniu; arba pamatydavo ją ant akmens, plaukus šukuojančią, ir geibūs žuveliokai ant valties dugno jam tapdavo koktūs; irdavosi iš vieno ežero kranto, iš vienos įlankėlės į kitą, budrus, geidžiantis perverti gelmę žvilgsniu, tyliai sėlinantis, švelniai su savo valtele įsliuogiantis į nendrynus. Ir aplinkui stūksojo kalnai, ir ežero pakraštėliuose klykdavo žuvėdros, čaižiai klykdavo jos ir ežero vidury, blaškomos vėjo. Ežeras jam tapdavo moterimi. Iš vandens pakirdo gyvybė, vanduo žadina gyvybinę galią. Ežeras - jos esmė ir kūnas.
Tą vasarą jis dažnai važiuodavo meškerioti į atokų, miškų apsuptą, pelkėtą, aukštais nendrynais apsuptą ežeriuką. Ji irgi ten kartais važiuodavo. Jam patikdavo žiūrėti, kaip ji brenda per akmenukus, ir į jos kojas skaidriame vandenyje; ten buvo žvyro brasta, kieta kaip padas, ten buvo ir granitinis nuolydis, ir molio raudonis, ir glitus padumblavęs šlynas; jam patikdavo žiūrėti, kaip ji šukuojasi plaukus, patiko jos klubai, jos liemens išlinkis... Bangos blykčioja čia prieky, čia iš šono, tekšteli iššokusi žuvelė... ("Ko tu taip..." - prisimerkia nuo saulės, stengdamasi į kietą mazgą susukti plaukus.) Ir iš jo būtybės gelmių pasigirsdavo tyliai, kaip aimana - Stela... Stelos atšešėliai vis dar pleveno ties ja ir kartais joje įsikūnydavo. Stela - štai prie to medinio tiltelio, kur moterys velėja žlugtą. Stela kalbino liesą, žuveliokų tykojantį berniūkštį. Anksčiau jis čia atvažiuodavo su Stela. Stelos pėdsakai, juokas čia dar tebebuvo gyvi. Štai ten krante, aukštoje žolėje prie pilko akmens, jie įsikurdavo... valgydavo sumuštinius (rodos, tebėra žymu, kur jų būta), štai tas molio skardis su svyrančiu nuo jo sunykusiu berželiu įsikirto jo sąmonėn vieną nepaprastai karštą dieną - laikydamas rankoje butelį alaus, jis žiūrėjo, kaip į jį ropščiasi keletas vaikiščių, kaip kabinasi į tą beržiuką, - ar nenukris; nuplaukė ten ir nusistebėjo, koks tas beržiukas apsamanojęs, kerpėtas, susenęs. Tačiau ji norėjo, kad jis būtų nerūpestingas ir linksmas, kad nežiūrėtų į ją taip įdėmiai, kad nežiūrėtų, kaip žvyro krante šnarėdamos išsilieja bangos, ir į vėžiaujančius vaikus kad nežiūrėtų; ji dirsteldavo į jį, sėdintį valtelėje su pakeltais irklais, ir nieko nepasakydavo; išsimuilinusi galvą, panirdavo į vandenį.
"Žinai ką, - pratarė ji kartą, žiūrėdama į jo rankas atraitotomis rankovėmis, - aš noriu, kad tu būtumei mano vyras. - Širdyje jis nusijuokė ir keliais stipriais, galingais yriais pasiekė ežero vidurį, tačiau akyse dar stovėjo sunkūs pilki rieduliniai akmenys, tarp kurių stovėdama ji tai pasakė. - Žmona aš būčiau gera, - puriu rankšluosčiu ji šluostėsi kūną, dabar tai buvo sveika ir tvirta moteris, kuri nei rūkė, nei gėrė, nei... - Aš galėčiau visuomet būti tokia, - įtariai žvilgtelėjo į jį. - Bet kaip nori. - Ir užsirūkė, išleisdama pilką dūmelį į vėstantį pavakario orą; ji jau buvo pasidažiusi lūpas, pasipudravusi ir žvelgė į jį savo įprastiniu žvilgsniu, kiek pašaipiai ir smalsiai. ("Aš nepražūsiu, nebijok", - pasakė, bet argi Stela jam to nebuvo sakiusi?) Žvelgė taip, kad net jis pats tarsi išvydo save iš šalies - languoti marškiniai, įrudęs, apmaudžiai surauktas veidas, pernelyg šviesūs plaukai; skubiai ėmė irtis į ežero platumą - saulės apleista šios įlankėlės aukštuma, apstota senų medžių, jį slėgė. - Aš tave suprasiu, nebijok, ne tokius supratau", - pridūrė, ryškiai akcentuodama: ji vėl nusprendė tapti savimi.
Daugiau su ja čionai nebesilankė. ("Tu gali, - pasakė ji, kai jie temstančiais miško takeliais patraukė link plento. - Mano durys visuomet tau bus atviros".) - "Visuomet?" - nusistebėjo jis. "Taip, visuomet.-Gal kaip tik dėl šių žodžių dabar ją ir prisimena, o gal dėl šitų: - Tu mane atstūmei, ir aš nesiskundžiu, nepykstu, elkis kaip tinkamas, ieškoki, kur tau geriau, taip, aš tau per sena..." - "Bet tu nežinai, kas tave gali ištikti". - "Aš daug esu patyrusi, tu man ne pirmas..." Jie jau ėjo plentu, ir jis pakėlė ranką priešais atšvilpiančią mašiną.
Ten, aukštoje ir šiltoje kabinoje, ji vis tampė ant kelių savo šviesų drobinį sijonėlį, lygino raukšles ir dirsčiojo čia į jį, čia į augalotą, niūrų vairuotoją, kurio visą dėmesį ryte rijo kelias. Žinoma, ji buvo įsitikinusi, kad to vairuotojo mintyse tik ji - jis tik apsimeta nekreipiąs dėmesio. Nė viena jo sutikta moteris neturėjo tokių dailių kojų... Ir tikrai - išlipusi mieste, ji ėmė pasakoti, kaip vienas vairuotojas, panašus į šitą, sustabdė mašiną ir jai pasiūlė... Pajutusi jo žvilgsnį, ji nudūrė akis. Va, tokios moterys... Su jomis retas kuris užsibūva, bet tas, kuris užsibūva, jas ir keikia, ir muša, ir tyliai inkščia... Ten, tame ežeriūkštyje mirė jo meilė Stelai, tai pačiai Stelai, kuriai per liulančias velėnas kitados jis nešė glėbį vandens lelijų.
