lt
[1]
Tai buvo pabaiga, tai buvo viskas.
Baltai apsivilkęs žmogus laimindamas kėlė rankas. Jo žingsniai aidėjo apmirusiuose pataisos namų ir kolonijų koridoriuose, girgždėdamos vėrėsi metalinės durys, sargai stovėjo nekrusteldami, jam praeinant, jų veidai tįso ir balo. Paskui jį tarsi ėjo tyli nečionykščių žmonių palyda. Jis stabtelėjo prie vienų durų, pakėlė ranką ir nesuprantama kalba ištarė skambų, paslaptingą žodį, prasmė jo tegalėjo būti viena - nekaltas.
O jie, plikučiai, skustomis galvomis, spaudėsi prie sienų. Vagys, nusikaltėliai, recidyvistai, bet šit jis pakelia ranką, ir jų akyse suspindi viltis, jų veidai šviesėja, išsitiesina sulenktos nugaros; visus šito pastato aukštus, - ten, apačioje, skuba, subruzdimas, kažkas bėga metaliniais laiptais, - užtvindė šitas žodis - nekaltas. Tas žodis plūsta išganingomis bangomis. Vieną akimirką jis tarsi pamatė to žmogaus veidą - liesas, išbalęs, varganas, kai nutolo, jo drabužiai, rodos, sužėravo. Ir štai - visos durys ir langai čia atviri, dvelkia pavasario gaiva, kažkur prasišviečia vaiski mėlynė, plikagalviai vaikinai liaujasi žaidę pornografinėmis kortomis, sudžiūvęs žmogelis klaiko kupinomis akimis nušoka nuo taburetės ir slepia virvę, kurią ketino pasirišti palubėje; nebereikalingi nei kastetai, nei peiliai, kuriuos jie gaminasi slapčiomis, visi slepia tatuiruotas rankas, lekia į pavasarinės saulės užlietą kiemą, kur aukšta aptrupėjusi mūro siena, per spygliuotas vielas žemyn drimbantys vijokliai, lyg šalnos pakąsta glebi žaluma.
"Tu karščiuoji", - ir jis pajuto ant kaktos uždėtas rankas, jautė, kad kažkas pasilenkęs įdėmiai žiūri į jį. Baltai apsirengęs žmogus stovėjo čia pat, išblyškęs, tolimas, liūdnas. Paskui jis pamatė: prie stalo, kur buvo sudėtos bylos, užsimetęs ant pečių togą, grubaus veido vyriškis pasirašinėjo nuosprendžius. Anas pasilenkė prie jo, sulaikė jo ranką, nerašyk, nereikia, pasakė, įėjo du baltais chalatais vyriškiai ir jį išvedė, tarpdury jis dar kažką kalbėjo sėdinčiam prie stalo, bet jį ištempė. Koridoriuje pasigirdo šauksmai.
Pakirdo išpiltas prakaito. Buvo baisu. Kambarys tarsi svetimas, ir ne jo daiktai: ant kėdės pakabintas švarkelis įtrauktais pečiais, gerokai apibrizgęs, apzulintas, ant jo užmestas kaklaraištis, knygų lentynos, kampe stovinčios slidės, kilimas, batai... Kažkieno čia būta, liesta knygos, daiktai - tuo jis buvo tikras, tikriausiai ir durys atviros - ateis! Pasislėpti! Palindo po paklode, susiraitė, pritraukė prie smakro kelius, pasijuto mažas, liesutis, visas virpėjo, kaleno dantim.
...Tai speigo užmūrytas langas, tokia drėgna, šalta šviesa sunkiasi pro jį į kambarį, bet kažkur, gal už sienos, traška ugnis, subilda numetamos malkos - snieguotos, sako ten; traška ugnis, varstosi durys...
Vėlei nugrimzdo į miegą. "Daukintis? - paklausė vyriškis, imdamas nuolankiai paduodamus dokumentus. - Argi čia teisės?" - inspektorius spaudinėjo žvilgančias repleles, kažkuo jos priminė riešutų spaustuvėlius. "Ak, tiesa..." - pasakė jis nudžiugęs. Vien apatiniais drabužiais stovėjo prie lovos. "Apsirenk, ir eime", - vyriškis mostelėjo į švarkelį, kabantį ant kėdės. "Čia išaugtinis", - pasakė jis, tebegraibydamas kišenę. Vyriškis staiga neteko kantrybės. "Ne šitam švarkely ieškai. Pažiūrėk stalčiuose". Jis buvo bepuoląs prie rašomojo stalo, bet jį sulaikė: "Ne, tu neturi jokių teisių, neapsimetinėk. Renkis švarkelį, ir einam". - "Čia išaugtinis". - "Nesvarbu. Einam". - "Kur?" -"Ten pamatysi".
Nusivedė apsirengusį tuo švarkeliu - rankovės per trumpos, apibrizgęs, ankštas, suglamžytas. "Kaip aš toks eisiu?" - "Nesispyriok! - ištarė griežtai. - Mūsų kantrybė baigėsi". -"Betgi aš turėjau..." - "Ką tu turėjai?" - "Teises". - "Cha cha. Jis turėjo! Jūs paklausykite - jis turėjo!"
Visais koridoriais ir metaliniais laiptais ritosi juokas. "Apie ką tu galvoji?" - paklausė kažkas. "Apie brolį. Jis nekaltas". Metaliniais laiptais prie jo atsirito lavonas. Viktoras!.. "Tai pasiimki jį, išsinešk, Cha! Nekaltas!" -"Taip, aš nekaltas, aš nieko nepadariau blogu". - "Bet norėjai. Tu tik ir laukei progos. Neišdegė. Išveskite!" - sušuko kampe, prie apšiurusio staliuko, apkrauto bylomis, sėdintis vyriškis.
...Ten, vienutėje, kai žvilgtelėjo į mažą aukštą langelį, kažkur giliai giliai suskaudo, ne, ne širdis, nors jis pridėjo ranką prie krūtinės, susiraitė prie pilkos šaltos sienos. Maudė. Skausmas traukė visą būtybę...
...Ir čia, paupy, jam buvo taip skaudu ir tuščia. Išlydėjo geriausius draugus. Popietis. Toks ilgas popietis, tokie skaudžiai gražūs tie slėniai, kalvos, paupiai, nutvieksti šviesos, tačiau taip tuščia, taip... viena mintis: kur dabar eiti? Ką veikti?
...Sukaitęs prilėkė prie versmelės, atsiklaupė ant šlapios velėnos, įrėmė rankas, panarino godžias lūpas į vandenį ir gėrė gėrė, o jo akys, šlakuotas vaiko veidelis tavaruoja. čia pat... Plūduriuojantys dumbliai, vanduo, nešantis smilčių tumulus... Pririštas prie kaklo medalikėlis panirsta į vandenį, jį ištraukia, pažiūri, lekia toliau per dirvonus, karštą, pilką keliūkščio smėlį.
...Visi artimieji skubėjo prie jo. Senoji Daukintienė klupdė ant kelių ir pati klaupėsi, šnabždėjo ir jis, mažas vaikas, šnabždėjo su ja, pamaldžiai pakėlęs akis - daužėsi kažkas į krūtinę - ir duonos kasdieninės duok mums šiandien, ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiam savo kaltininkams, ir neveski mūsų į pagundą, bet saugok mus nuo pikto... ir mylėk savo artimą kaip pats save... neturėk kitų dievų, tik mane vieną... negeisk... Staiga kažkas pragydo aukštai, sukrėtė: "Ir amžinoji šviesa tegul jiems šviečia, per amžių amžius".
...O, kaip kažkas nesuprastas, nepelnytai ignoruojamas klykė jame ir protestavo, jis norėjo jiems pasakyti: betgi čia ne koks organinis sutrikimas, ne koks medžiagų apykaitos sutrikimas, čia žlugęs gyvenimas, pragaištis, sudužusi siela, prakeikimas. Čia netesėtas pažadas, neįvykdyta pareiga, nešvari sąžinė, čia... bet kas juo tikės? Jie rašė, jie tarėsi viską žiną, jie nieko neklausė, sprendė už jį. Jo nebuvo. Plūdo - kaip jie to nesupranta, neatsižvelgia?! Mėsininkai. Veterinarai.
Numojo į juos - tegu daro, ką nori. Ištvers! Krūpčiojantis visu kūnų, išplėstomis šnervėmis gerdamas savo gyvenimo dvoką, susirietęs į kamuolėlį, jautei, kad ir tame dvoke yra kažkas gyvastingo, gydančio... Ištverti!.. Niekas jam čia nepadės. Niekam jis neleido šeimininkauti savo namuose iki šiolei, niekam neleis šeimininkauti ir dabar, kad ir koks apgailėtinas, kad ir koks apverktinas ir beginklis būtų. Tai jo gyvenimas, ir niekas už jį jo nenugyvens, niekas jo nesutvarkys už jį, kitas nieko čia neišmano ir tenedrįsta liesti! Dabar jam sunku. Išdidumas dabar kaip našta, kaip kiautas. Bet jį visuomet gydė išdidumas ir palaikė, išdidumu jis buvo gyvas, ir ar ne todėl taip apgailėtinai klupo, kad buvo pernelyg išdidus, kad nė iš tolo nenorėjo prisileisti minties apie pralaimėjimą, išdidumas jį pražudė ir išgelbės. Taip, jis pasikels, atblokš juos visus, tiesiančius rankas, smalsaujančius, atblokš kaip paralyžiuotas žmogus, kuris, beprotiškai norėdamas vaikščioti, atbloškia ramentus ir eina...
Ką gi, jeigu jam nebėra daugiau kuo didžiuotis, jis didžiuojasi bent šiais pirmais nedrąsiais žingsniais - aš pats, paleisk, bet va - eiti pačiam jie neleidžia, jie netiki - kaipgi jis be ramentų?.. Jų mokslo knygose neparašyta, kas gi sakė, kad reikia pasitikėti žmogum, o tokiu - nėra ir kalbos. Blogiau ir būti nieko negali už jų šaltą mokslinę išvadą, nuosprendį.
Vienas žodis, kurį iš jų išgirsta, jam atima žadą, sustingdo kraują, užtvindo siaubu, neviltim, niekais paverčia visa, kuo jis gyveno, ką darė. Tai mirtinas smūgis. Bet kaip šaltai, kaip abejingai, su baltu kavos puoduku rankoj jis sviedžiamas! Kokiu pagrindu? Kokia teise? Kaip toli jis nubloškiamas nuo visko, išgujamas iš visos žmonių giminės, apie tai jie nepagalvojo, niekas.
...Jis čia vaikščiojo, susimetęs ant krūtinės rankas, su niekuo nenorėjo bendra turėti. Orumo, savo vertės pojūtis - visa čia dingo, dingo tiesiog apčiuopiamai, jis buvo be galo sutrikęs, lemeno nei šį, nei tą, tarytum neprimatantis dairėsi į prisiartinančius, graibstėsi aplinkui save, lyg ieškotų akinių ar lazdelės. Jis buvo niekas, jis buvo toks kaip visi. Vienu akimoju neteko visų privilegijų, liko be savo drabužių, vardo, kaip tas pulkininkas be uniformos - senas, apdribusiu pilvu, sėdintis vonioj...
Rytais šalnos nubaltinti stogai, iš slėnio stulpais kylantys dūmai - kad nors kas mane sujaudintų, galvojo, kad nors kas patiktų: tas vaizdas, čerpių stogu atsiveriantis nuo kalvos, šitas medis, akyta plytų tvora, kad nors kas, kad nors kas... Žvilgčiojo, dairėsi, šnekėjo, sakė žodžius, matė, girdėjo, tačiau kontaktas ir su genio stuksenimu, su baltu debesies tumulu ties horizontu, su žmonėm - su viskuo buvo galutinai prarastas.
O paskui sąmonė dingo, jis suprato šį žmogų kalbant angliškai, iš rankų mostų, iš pirštų jis skelbė startą, ne, jis skaičiavo - boks - betgi jis nė pasikelti negali, vadinasi, jau parblokštas. Bet kaip aiškiai jis suprato šį žmogų, kalbantį angliškai, - iš rankos mostų, iš pirštų, suprato visa savo esybe.
...Paskui prasidėjo teismas, teisė aukščiausiose instancijose, į kurias jis visą laiką veržėsi, norėjo ir savo žodį pridėti, apreikšti savo valią, savo supratimą. Vienas teisino: doras jis, geras, kitas - juodas, nepakantus. Kai, apsitaisęs išeiginiais drabužiais, kiek nusiraminęs, išėjo į kiemą, jie laukė kieme, stovėjo su geležimis, gal tomis pačiomis, kuriomis sudaužė brolį, pilki, žiaurūs. Jų nuosprendis jam buvo aiškus - jis turi mirti, niekas jo nebeužstos, niekas jo nebeišgelbės, jokiu būdu jo negalima paleisti. Visa jiems buvo galima, visa leista, viskam jų valia.
Tai buvo apniukusią dieną, jis ėjo iš kampo į kampą, nuo vieno lango prie kito, iš vienos palatos į kitą ir, kai galutinai įsitikino, kad nieko čia naujo nebepamatys - tas pats kampas, durys, cerata, linoleumas, šaškių lenta, lova, pagalvė, sėsti, kalbėti, eiti, sėsti, - laikas staiga sustojo, nė iš vietos, daugiau nei mirksnio, nei keleto sekundžių neištvers, tempti laiko nebėra prasmės - įkalintas, pasmerktas, - ėmė daužyti sieną, iš pradžių monotoniškai, lėtai, paskui vis smarkyn, viduje susitelkė klyksmas, bet nerėkė, širdis turėjo plyšti, bet neplyšo, nieko jis čia negali, net numirti, o kaip norėtų! Sekundės nebegali ištverti, minutės... Valandos, dienos, savaitės, mėnesiai, metai. Kiekgi metai turi mėnesių, o štai šitokių sekundžių? Kaip jis ištvers! Kaip sulauks? Kiekgi dar jam liko metų? Dešimt, dvidešimt? Kaip gaila. Kodėl jis dar toks stiprus. Va, jeigu pusė metų, rytoj, šiandien, šią pat akimirką galėtų numirti! dingti, nebūti - štai ką reiškia - laikas sustojo - Iš kokio skausmo gimė ši metafora, kurią taip lengvabūdiškai visur kaišiojam nė neįtardami, kiek joje slypi prasmės - laikas kažkoks materialus kaip špižius, kaip geležis, nė iš vietos - ir kaip jis galėjo nugyventi šitiek minučių, valandų, jeigu šita minutė, ne, sekundė, - kaip amžinybė kaip praraja, kaip pragaištis, - kaip prastums dar sekundę, dar kelias dešimt, penkiolika?
...Ištieskite pečius, išsitempkite visu ūgiu, klausykite, jeigu jau pradėjome - netylėkim. Argi ne tiesa? Argi jums taip nebuvo? Nebuvo piktosios pamotės, kuri neleidžia nė lūpų praverti - telauki, kada iš kurios pusės aprėks? Argi nebuvo Didžiosios pedagogės, neleidžiančios sukrutėti, pasakyti savo minties, brukančios, stumiančios, vedančios, rodančios, liepiančios, visa žinančios, aiškinančios? Nebuvo? Ten, mokyklose, institutuose? O baltojo metraštininko, sodininko, žilo, šviesaus, gero, mylinčio, protingo, suprantančio, tokio, dėl kurio jūs iš kailio buvot pasiruošę išsinerti, - argi nebuvo, argi ne jis jums padėjo susirasti save, ar ne jį (ją) visuomet prisimenat ir esat be galo dėkingi, siunčiate sveikinimo atvirukus, laiškus? Argi nebuvo? Argi nebuvo - čia juoda, pikta, grasu, šalta, vieni nesusipratimai, vienas apmaudas, čia - šilta, jauku, čia jūs visada laukiamas, savas, suprantamas, čia niekas be reikalo nekamuos, neengs, priešingai - paskatins, palaikys. Argi nebuvo tos saulėtosios pusės? O įstaigose, kontorose - argi nebuvo? O gal tik man. Aš visada jaučiau. Aš visada veržiausi... ėjau į saulėtąją pusę sukaitęs, alkanas, užguitas. Silpno, užguito, niekam nereikalingo vaiko širdim jaučiau, aš juos mylėjau, aš jiems visada buvau dėkingas už jautrų žodį, už tylų paskatinimą, už meilės dvelksmą. Aš juos tyliai mylėjau. Ir ne kartą dėl jų verkiau.
Tegu žino: meilė - didelis turtas beglobiam, atstumtam, įskaudintam. Ir tegu žino visi, kurie stumdė, engė ir ujo nepelnytai. Tegu žino, kurie ginė šalin, neleido žodžio ištarti, vertė gūžtis, traukti į pečius galvą.
Tegu žino mergaitė, sėdinti prie atviro lango, - lengvas vėjas taršo jos plaukus, veidas užlietas šviesos... - tegu žino - ją mylėjau, ją myliu, todėl ji laiminga ir šypsosi; tegu žino ir ta, kur galvą nuleidusi, vos pavilkdama kojas eina paupiu... Tegu žino senutė, sėdinti trobos pašalyje ant suolelio, - spindulys, slystąs jos raukšlėtomis rankomis, baikščiai ir patikliai glaustosi, - tegu žino... Tegu žino žaidžiantys pievelėje vaikai. Tegu žino laimingas, tegu žino pavargėlis, tegu žino pasmerktasis, tegu žino beviltiškai įsimylėjęs, tegu žino žūstantis, tegu žino dirbantis, einantis, mirštantis, nykstantis - tegu žino visi - aš su jais, buvau, esu ir būsiu...
Ne paguodai sakau - tegu žino: aš jūsų kraujyje, tavyje, tavo sieloje, kaip meilė, kaip viltis, kaip kažkas neaprėpiamo, kaip begalybė, kaip šalti gyvastingi rūkai, iš kurių mes atėjome, kaip tūkstančiai galimybių, kurios niekad neišsipildys, kaip norai, kuriems vis per maža. Todėl tegu žino verkiantis, tegu žino liūdintis, tegu žino mylintis, o labiausiai - apleistas ir vienišas, nes negalima jo paversti vienišesniu ir labiau apleistu, kaip neigiant tai, kodėl jis yra apleistas, vienišas ir atstumtas. Šitaip iš jo atimam prieglobstį. Atimam galimybę ieškoti. Eikime su juo. Padėkime jam surasti prieglobstį, jeigu žinome. Jeigu nežinome - vis vien. Eikime. Būkim su juo, bet neįrodinėkime, kad yra kitaip, kad jis ne vienišas. Šitaip mes jį atstumiame. Šitaip mes jį išduodame, išduodame brukdami, kišdami tai, ko jam nereikia, kas jam koktu. Maža sielos dalele jis klausėsi, o kita šaipėsi.
Šlapios, didelės snaigės limpa prie medžių, lipdo sienas... Vienas kitas iš jų čia ateina, bando guosti lindintį tamsiame kampe, sako naivius, apgailėtinai banalius paguodos žodžius. Atsimenu užgniaužtą raudą širdy: viena mintis dilgsėjo many, vieno man buvo gaila: kodėl nieko doro padaryti nespėjau, ką nors tokio, kad ir dabar manimi tikėtų, nevapėtų tokių banalybių, negūžčiotų, nesuktų akių į šalį, kodėl nespėjau atiduoti žmonėms to gero, gražaus, ką turiu, kam buvau pasišventęs?
Kaip mažai mes patiriame ir galime suprasti, užsidarę savo kambarėliuose, užsidangstę langus, viskuo aprūpinti, saugūs. O požemių dramos. užmūryti rūsiai. Pasmerktųjų siaubas, gyvasties traukuliai, nepakeliamų kančių grimasos? Tik agonijos mirksny, sąmonę prarasdami, galbūt pajuntame belaikį, beglobį būties neaprėpiamumą, ir siaubas iš ten, ir dieviškoji, visa priimanti meilė, viltis - iš ten.
...Jie ten, visi krūvoj, dalinasi maistu, kemša riebius sultingus kepsnius, kikena. Jie nieko seniai nebeturi, jiems nėra ko gailėtis - ir čia duoda paėsti, žinoma, išleis, vėl grįš, vėl išleis. Plieks ir plieks kortomis prie pilkos sienos, visą gyvenimą - tokių nė pats velnias neima, jie ne tiek ištvėrė, ne tiek dar ištvers. O tu gyvas skausmas.
Tačiau šitas apyjaunis išpurtusiu veidu žmogus nesuka sau galvos, supaisysi čia, sako, alkoholis. Viskuo kaltas alkoholis. Bet kas gi verte? Penktą kartą jis čia, ir jo tas visai nestebina. Natūralu - alkoholis. Juozas dirsčiojo į jį, neslėpdamas apmaudo - pats psichologas, mokslų kandidatas ir nežino. Alkoholis tik pretekstas, priedanga, sako jis. Visa kur kas rimčiau. Niekas juk tavęs gerti nevertė. Ne, purto galvą, - tik dėl alkoholio...
O gal jis nesidaužė į kurčias sienas, nesirausė po pamatais, negriežė dantimis iš apmaudo, springdamas nerijo drėgnos, ūkanotos tamsos, gal nematė, kaip palei tuščią pakrantę draikosi ryto rūkai, nesėdėjo ant tuščios valties saulei tekant tarp ajerų...
Trys niekšai pakelia nuo kėbulo sudaužytą brolį, vienas laiko už rankos, kitas už kojų, trečias iš šono įsiūbuoja it sviedžia ant asfalto... Negi jis nieko nematė?
Nueina nuo to žmogaus, sėdinčio prie aptrupėjusių kapinių sienos, nusivylęs. Koks vangumas, koks išglebimas! Ar jo šitas gyvenimas, ar ne jo? Ar jis voliojosi purve, ar ne jis? Jis visiems pataikavo kaip įmanydamas, meilinosi tiems, kurie turėjo valdžią, juos kėlė, gyrė nepagrįstai. Intelektualinė kekšė - nei principų, nei savigarbos. Spjaudė gatavais atsakymais kaip automatas, kretėjo, burzgė ir kaito - kokią monetą įmesi, toks bus ir atsakymas. Kokčiausias baro automatas, salono kampe, padažytas, paremontuotas, papuoštas, žiūri iš kampo degančiom žaliom akim. Nuosavybė, šepetys prie paradinių durų... Ir tai jam normalu. Niekas nekaltas - tik alkoholis!..
