lt
[1]
Mes pasakojame vieni kitiems anekdotus, kvatojamės, mes viską žinome, suprantam, visa galime, visa mums leista. Mes smaginamės, mes siaučiame, mes ieškome įspūdžių prie knygų, prie lėktuvų šturvalų, prie valdymo pultų, prie braižybos lentų, kantrybe, atkaklumu, stropumu, pareigingumu nusipelnėme visa tai. Mes įsitvirtinome gyvenime, dabar galime triumfuoti, džiaugtis, mums užtenka mostelti pirštu, ir bus pateikta, atnešta, padaryta. Ne, mes neįžūlūs, mes savo vietoj, mes viską darome su saiku, mes neužmiršome, kad rytoj teks anksti keltis, kartkartėm prisimename ir savo moteris - dabar jos prie televizorių, mezga arba skaito, o gal surengė kokį pobūvėlį - jos niekur nedings, jos ištikimos, kantrios, laukia - tokie vyrai nesimėto. Viena kita gal suinkš, suaimanuos, kai paryčiui mes ropšimės į lovas, betgi jas taip lengva įtikinti, perkalbėti, jos taip nori būti atsidavusios, geros. Gyvenimu mes patenkinti. Mes vieni nuo kitų nieko neslepiam, visa pas mus kaip ant delno, ir visa turi kelti kitiems pavydą, susižavėjimą!..
Pasitenkinimas savimi, pranašumo, orumo ar solidumo jausmas buvo beužvaldąs visą jo būtybę. Tas jausmas štai jau kuris laikas lydi kiekvieną jo žodį, gestą. Jis tiksliai žinojo, kada jį pirmą kartą pajuto. Tas jausmas brendo pamažu, plėtojosi, stiprėjo, virsdamas stereotipiniu, jis diktavo poelgius, mintis, nešdamas į malonią, jaukią, visiems imponuojančią gyvenimo seklumą, su juo pakirdo ir savo vertės pajautimas, Juozas darėsi staigesnis, kategoriškesnis, nebeslėpė, kas jam nepatinka, ėmė reikalauti - tiesa, iš pradžių nedrąsiai, - kad būtų paisoma jo nuomonės, jo skonio, užgaidų.
Tos naujos užgaidos formuotis pradėjo tuoj po vestuvių, kai jis pajuto, kad senieji draugai kažkuo grasūs. Nė pats nepastebėjo, kaip atsiribojo nuo svetimos nevilties, bevaisio postringavimo, anoniminio apmaudo, piktinimosi. Kitas jis ėmė darytis nuo pat pirmųjų bendrojo gyvenimo dienų. Jis vilkėjo madingą, stropiai išlygintą kostiumą, baltus marškinius su taškeliais, kaklaraištį, avėjo storapadžiais batais (ji buvo teisi sakydama: "Tai aš tave sukūriau, ne tu mane"); apniukusią lapkričio popietę save tokį išvydo ir šaltai spindinčiame universalinės parduotuvės veidrody, o žmona jam tarė:
- Na, apsiauk, pažiūrėk, kaip manai, ar nieko?
Uošvė irgi stovėjo čia, laikydama apšiurusį senąjį jo kostiumą bei lietpaltį, sunkiai pūškuodama, nužvelgė jį šaltu, vis dar nepatenkintu žvilgsniu. Kažko ieškančiomis akimis dairėsi aplink ir linkčiojo galvą:
- Nieko, tiks, tik va, rankovės per trumpos, keletą mėnesių panešios, aš turiu vieną pažįstamą.
- Ir aš, - aiktelėjo žmona, - vienas mano pacientas!
Į namus ėmė plaukti nauji baldai, kailiai, visa rikiavosi pagal jam nesuprantamus dėsnius; geležinė tvarka - čia tas turi būti, čia tas... Iš pradžių jis prieštaravo, paskui juokdamasis sutiko: na, galiu apsirengti ir taip. Būtų gal nė nepastebėjęs, nė kuo jis vilki, bet kiti pažįstami: "O, koks švarkas! portfelis! Iš kur gavai?" Ir jų akys sublizgėdavo; paskui pats pamatė: iš tikrųjų patogu, jauku, bet svarbiausia štai kas: ir kavinėje su tavim elgėsi pagarbiau, visur. Tai buvo didelis atradimas. Kokią galią, kokią valdžią turi tokie daiktai! Veršenikė, pasirodo, gali daugiau nei visa tavo išmintis, gerumas, angliški batai - irgi. Jis apstulbo supratęs, kiek kartų buvo neišklausytas, paliktas likimo valiai, išjuoktas vien dėl to, kad niekad nevilkėjo brangiais deficitiniais, madingais rūbais, neplaukė mados srove, nekovojo - tai ir buvo savotiškas atotrūkis nuo gyvenimo; susidūręs su naujai gimstančiomis vertybėmis, elgsenos, mados, pažiūrų niuansais, jis visuomet buvo apgailėtinas profanas - kiek daug prarado!.. Žmonių dėmesys, klausa buvo jautri kaip lokatoriai. Jie gyveno permainomis, grūmėsi ten, jų akys degė, kaito veidai, jie buvo puošnūs, už prekystalių buvo pardavinėjami jų ginklai, įtikinamiausi jų argumentai...
Viską, ką bruko žmona, uošvė, iš pradžių ėmė tarsi ne savomis rankomis, vilkosi pasišaipydamas - vis dėlto jis filosofas, o paskui nė nepajuto, kaip šitai su juo suaugo, tapo jo savastimi. Jis pasidarė oresnis - tokiu pavertė kitų požiūris. Kas rytą rasdavo švarutėlius išlygintus marškinius, nosinaitę, išlydėdama žmona nužvelgdavo nuo galvos iki kojų, nuolat jį koregavo, lipdė.
Jis dar postringavo įprastiniais žodžiais, tačiau jau pasišaipydamas; taip pamažu tolo nuo savo senojo aš, nevykėliško, aitraus, prislėgto, puldinėjančio ir šen, ir ten, bet nieko nelaiminčio. Jam vis dar nesuprantama galia jį jau kėlė į viršų, nešė pirmyn, senasis jo aš tapo pajuokos, apgailestavimų objektu, juo tapo ir visi, panašūs į jį, visi, kurie klykė: čia negerai, čia ne taip! - nesusimąstydami, ar jiems naudinga taip klykti, protestuoti, abstrakčiai piktintis kokių nors galingųjų įkūnytomis blogybėmis. O gal galima to išvengti, apeiti, nepastebėti, palikti kitiems, kvailesniems, nemokantiems laiku susiorientuoti, atsiriboti nuo to, kas nenaudinga. Kam klimpti į kažką glitų, aitrų, neapčiuopiamą, kam graužtis, kam tos kančios, nesėkmės, grumtynės, tie visi principai, ištikimybės - manęs nesupranta? Nedėkingieji! Kam tie didybės, nuoskaudos, kilnumo pliūpsniai, kam visa ta velniava protingam, sveikai galvojančiam, matančiam, kas, kur, kaip galima pasiekti, paimti. Taip, taip! - tarė jis, - aš visuomet jaučiau, žinojau, kad tik nevykėliai gali kišti nagus, kur nereikia; aš niekad netikėjau besiskundžiančiais, verkšlenančiais. Aš visuomet juos niekinau širdyje, nes mačiau, jog jie kažko negali, neįstengia, kažko jiems stinga; jie visur pašiepiami, juos atstumia, guja šalin. Klausiame - kam ta šventumo aureolė, o tam - erškėčių vainikas? Taip, visi jie atokiau, už durų, visi jie kažkuo įtartini, abstraktūs, grynojo gėrio, tiesos gynėjai, apologetai. Jie vien dėl to taip klykia apie gėrį, kad jiems nepasisekė. Tai jų ginklas, bet ar efektyvus? O kaip ilgai aš jų klausiausi, trainiojausi su jais, tariausi, kad visi mes tokie esame, einam kartu, bet kur ten! Tai buvo tik poza. Tu rėk, tu grūmok, tu laužkis pro tas duris, tu klyk, kiek tik išgali, o aš tuo tarpu gal įsmuksiu Ten ir pirmas tau užtrenksiu duris, pirmas tave išjuoksiu, išguisiu kaip nevykėlišką savo nesėkmių šešėlį. Taip, taip, jie nevykėliai. Kas buvo mano (jo) gyvenimas iki šiol? Kurčias belsmas į užtrenktas duris? Svetimos, perimtos grimasos, kažkieno įbruktos replikos, kažkieno nuoskaudos, išdidus priešiškumas. Ne mano - kažkieno!.. Kaip jie tokį įsileis, priims, sodins kaip lauktą, pageidaujamą. Jis įžeidinėjo nieko jam nepadariusį blogo, tyčiojosi jo nepažindamas. Visi jo sprendimai, vertinimai atsieti nuo jo paties siekių. Jis abstraktus paliktojo, išsižadėtojo apmaudo įsikūnijimas. Apkurtęs nuo to apmaudo, nuo kažkieno nuoskriaudų, taip demoniškai pavergtas, kad nebemato, nebegali suprasti, jog tai jam nereikalinga, nenaudinga, jog visa tai ne jo; užuot klykavęs, jis gali pasukti ten, ten ir įeiti, gauti, ko jam reikia, žinoma, ne su visais pulku, vienas, gerai suprasdamas, kas jam naudinga, kiek, į kitus žiūrėdamas kaip į savo įrankius, priemones. O dabar... ką mes girdime iš jų? Tas jam geras, geras, ir tiek (o kaip tasai gyvena, ką daro, jis nežino); tas protingas, tas nelaimingas, kenčia - va visi šitie - geri, nelaimingi, kenčiantys - pirmiausia juos ir reikia atblokšti, nes su jais jį sieja visiškai nenaudingi, perdėm žmogiški, nieko bendro su protingu dalykiškumu neturį saitai.
Stulbina, kokioj jis gyveno migloj. Tas desperatiškų šūksnių, išdidžiai atkištų smakrų, sugniuždytų rankų pasaulis, aitrumas, kvaitulys!.. Kokia permaina jame įvyko per metus! Jis tarsi atbudo, išgirdo, pamatė, kuo gyvena, kur veržiasi kiti, o svarbiausia - kokie jie. Būdavo, šneka su kokiu savo pažįstamu - su kiekvienu panašiu tonu, atidžiau nedirsteldamas į veidą, akis, nepagalvodamas, neįsiklausęs į jo žodžius, kliudo ir šį, ir tą, kas, be abejo, pašnekovui nepatinka, bruka jam, kas nereikalinga, ir šis nueina sutrikęs, gūžčiodamas. Teisybę pasakius, pašnekovas tebuvo vienas. Tas, kuriam turi būti artima, suprantama, teisinga, svarbu, kas buvo svarbu ir teisinga jam. Jis gožė kiekvieno jų individualius bruožus, priskirdavo kažką sava, nepaisydamas jų norų, ketinimų.
Pirmoji sėkmė buvo egoistiška, apdairi, apskaičiuojanti. Ji viena ypač jį atskyrė nuo jų tada, kai jis pratarė: čia aš, čia man gerai, man reikia. O jiems ko reikia? Šitaip jis pradėjo šliaužti iš tos lipnios, tąsios masės.
Pasisekimas imponuoja, suteikia ryžto, drąsos. O kur gali pastūmėti sutrikimas, nepasitikėjimas, skausmas? Jis gūžiasi, jis klykia, jis linkęs slėptis. Tai kažkas įtaraus, nuo ko visi atšlyja.
Sėkmė reikalauja, ji reiškia savo teises, ji nori daugiau, jai nereikia pagalbos. Skausmas ir nepasitikėjimas, priešingai, - norėtų visus sutelkti aplink save. Jam reikia, kad jį suprastų, paguostų. Jis sako: kur skuba tas? O anas? Klausia: kodėl aš negaliu skubėti? Ir ima aiškinti, teisintis, kažką kalbėti. Tai našta, kurią norėtume nusimesti, todėl visiems ją brukame, bet niekas nenori imti.
Štai dar kas jį stebino: tai, kas buvo taip nepasiekiama tam apšiurusiais drabužiais, karščiuojančiomis akimis vaikinui, svaidančiam žaibus ir į kairę, ir į dešinę, gestikuliuojančiam, šūkčiojančiam, kategoriškam, savaime ėjo į rankas šiam naujajam - ramiam, putlokam, elegantiškam, kiek kandžiam, sąmojingam. Jis nebemokėjo taip mylėti, taip viltis, tikėti, tiek daug visko nebenorėjo iš karto, užtat mokėjo rinktis, galėjo būti apdairus, nuo visko atokus.
Jis niekad nė pagalvojęs nebuvo, kad visa, kuo jis iki šiol gyveno, tikėjo, ką vertino, taps svetima, svetima tai, kas neseniai buvo jo esmė - mintys, jausmai. Keisdamas rūbus, daiktus, jis keitė ir savo pažiūras - visa, kas buvo sena, nemadinga, neefektyvu, dabar visur tik kliudė.
Vlada jį užklupo tuo metu, kai jis sutrikęs stypčiojo nuošaly, sakytum vidury judriausios gatvės, visiems skubant, šiugždant pro šalį, nešamiems jam nesuprantamos galios. Ji atsargiai jį paėmė už parankės ir vis dar besidairantį, bestabčiojantį, besiskeryčiojantį, besipiktinantį, kodėl su juo nebesibičiuliuoja jo draugai, įvedė į jaukų, kilimu išklotą kambarį.
Ar jis apskritai gyveno iki šiol? Jis valgydavo nejausdamas skonio, prie bet kokio stalo, o dabar jam - balta lėkštutė, įvairiausių padažų, užkandėlių, va šito paragauk, o čia, taip, šitas patiekalas patinka, kas tau dar patinka? Dar daugiau - jis pajuto savo svarbą: jo atsiklausiama, norima jam įsiteikti! Aha! O kas gi jo klausė iki šiol? Vaikystėje? Kas gi jo paisė? Kas žadino jo skonį, reiklumą - visa kaip pakliuvo, kas pakliuvo: meta, teškia, gražu negražu, patinka nepatinka. Pabandyk prieštarauti, parodyk savo norus - visur jį persekiojo grasi pamotės panieka, žvarbus priešiškumas - ar ne tai jį gainiojo po šį miestą, vertė traukti į pečius galvą, kas matė, kaip šio vaiko akyse - tas vaikas jame tebebuvo gyvas - plyksteli džiaugsmas, kas matė, į ką jis tiesė rankutes, kas davė, ko jam reikia, kas leido krykštauti, žadino gyvenimo pojūtį, džiaugsmą?
Ir štai prieš tuos žmones, žinančius, kas gerai, patogu, naudinga, sėdėjo šis sulaukėjęs, tačiau viduje be galo rafinuotas, viskam reiklus padaras. Šitas visokeriopo skurdo ir badmečio vaikas, plačiakaulis, ištįsęs, karščiuojančiomis akimis. Jaukūs šios moters aptakumai sugers jo nerimą, jis išmoks mėgautis viskuo - moterimis, daiktais, ne vien knygomis, paveikslais; jis dar nė nežino, kad yra paprastų, taip lengvai pasiekiamų džiaugsmų ir malonumų, kurie ateina į mūsų buitį pamažu, visa stelbdami, ir lieka mums ištikimi iki pat senatvės - tai įpročiai, prisirišimas prie tų pačių daiktų, viso to, kas nuolat čia pat, su mumis, kam mes patikime po menką savojo aš dalelytę, kuri iš visų kerčių bylos apie mus - tie grindų kvadratėliai, rytmetinis kavos puodukas, lėkštutės, sofa, staliukas, šlepetės, tas pats kilimėlis prie lovos; jau ir dabar uošvės ir net žmonos balse retkarčiais jis išgirsdavo senų įpročių jaukumą. Tas, kuris viskuo mėgaujasi, - pasakys jis vėliau, - nepatyrė išganingos demoniškumo jėgos, prievartos giluminės prasmės, tas, kuris gyvena lyg pasišventėlis, nepatyrė gyvenimo įvairovės; sustingusi būtis nepripažįsta kaitos ir permainų, ji virsta stabais, kurie nuolat išmetami, nugriaunami, bet jie gali būti pikti, tironiški, dogmatiški, žiaurūs.
Nepažinęs, nejautęs šilumos, dėmesio, jis - gyvas nesusipratimas, kurčias, aklas padaras. Draugai iš jo jau šaipėsi kaip iš keistuolio, nevykėlio. Juos, spėjusius prisitaikyti, šokiravo ir jo tiesos, ir išdidumas. Jis, žinoma, pajuto iš karto, kaip jie vienas po kito atšlyja, užsitrenkia savo kambariuose, dar bandė įtikinėti, perkalbėti, šaukė, vadino miesčionimis, paskui numojęs kėblino savo keliu, toks pat godus, alkanas, negalintis pasisotinti nė knygomis - niekuo.
Juozas jau buvo nebe tas. Su naujuoju aš pakirdo ir tokios savybės bei sugebėjimai, kurių jis savy ne neįtarė - dalykiškumas, praktiškumas (tai irgi stiprino savo vertės jausmą), o drauge ir veiklos, žengimo į priekį, savo siekių realizavimo pojūtis, kuris buvo toks stiprus, kad jis per keletą metų padarė visus nustebinusią karjerą.
Jo balsas tapo šiltesnis, ramesnis, staiga jis pajuto, kaip malonu bendrauti su žmonėmis, ypač su moterimis, ir kad jis pats gali būti įdomus pašnekovas (anksčiau visur jausdavo tik priešiškumą); pamatė, kad egzistuoja kitas pasaulis: smagiai besisukančių padavėjų, plepių kūmučių, teikiančių progos pasišnekėti bendrakeleivių, traukinių palydovių, bendradarbių pasaulis.
Iki šiol jis gyveno lyg užhipnotizuotas: kažkas įteigė, kad turi vaikščioti nudelbęs akis, vengti žiūrėti į pašnekovą, neaiškiai tarti žodžius, nutilti nieko neįrodęs, nebaigęs minties.
Kaip jie leido jam egzistuoti tokiam - skausmingai perkreiptu veidu, nemokančiam niekuo džiaugtis, pasikliauti, gėrėtis? Kodėl tokia gausybė žmonių praėjo pro šalį truktelėję pečiais, smalsiai atsigręždami, pasišaipydami, jausdami norą užrikti, dar labiau jį sugluminti? Kaip apie daiktą, kažką, kas užbaigta, ko jau nebepakeis, rašė pabrėžtinai objektyvias, konstatuojančias charakteristikas... Užsisklendęs individualistas... vengiąs kolektyvo... viskam abejingas - žodis "viskam" pabrauktas storu brūkšniu... Jo charakteringi bruožai... O juk buvo kaukė, užkalkėjusi žaizda - iš prigimties jis buvo gyvas, imlus, optimistiškas, - tai juk svarbiausia.
Jis galynėjosi, jis kovojo, jis gynėsi, augo, stiebėsi, jis nuolat keitėsi, ir tai liudijo, kad jame dar išlikusios vidinės slinktys, kad kažkas jame negali nusistovėti - be šito gyvybė negali reikštis, kovoti už save ir kitus, įsitvirtinti, būti. Nelengva buvo tiesinti save ir koreguoti - tiek daug jame buvo kreiva, ligota, užslopinta, užgožta paniekos, nepasitikėjimo. Kiek sykių jam norėjosi šūktelti: štai! Pagaliau! Jis, neturintis savęs, nuolat stengdavosi ką nors pasisavinti, pasiskolinti iš kitų: kokį svetimą gestą, kalbėseną, išdidumą, panieką. Skolindavosi jis iš visų - iš aktorių, sportininkų, filosofų. Tačiau tas nuolatinis savęs restauravimas, tariant jo žodžiais, buvęs ne veltui; atokume, tylumoj jis išsaugojo gyvastingumą, gerumą, džiugumą, čia jis ištiesdavo pečius, nublokšdavo savo nuožmų tironą persekiotoją, atsikvėpdavo visa krūtine. Deja, kiek per vėlai - tikrasis būtybės vientisumas buvo prarastas, vėl reikėdavo rinktis, klijuoti, lipdyti, ką išdraskydavo tikrovė. Bet kiek tokių, rašė jis, kreivų, nepakirdusių, beviltiškai sužalotų, grasių, svetimų sau ir kitiems, neįstengiančių pažvelgti į save iš šalies, kažką slepiančių nuo savęs įsitikinusių, kad taip reikia, tai normalu; nenatūralių, įtraukusių į pečius galvas, tarsi kas jiems būtų užvertęs naštą, kiek nedrįstančių išsakyti nei savo mintis, nei jausmus? Visur slenksčiai jiems per aukšti, visur per žemos durų staktos, visur kažkas iš jų prasikiša, kam nors užkliūva, ką nors vis jie padarys ne taip. Arba priešingai: tampa įžūlūs, šūkčioja ant visų leistinais ir neleistinais būdais, gina savo vientisumą, monumentalumą, smurtu, prievarta, barbariškumu kompensuoja nepilnavertiškumą, luošumą - tai, ko jie nenori, negali matyti savyje, tam leidžia siautėti, globoja, gina.
Naujasis Juozas skubiai savo būste visa perstatinėjo, tempė į pašiūrę mėgstamiausius autorius, jis jau nebecitavo, ką pasakė vienas ar kitas, aklai nebetikėjo jų žodžiais, plėšė nuo sienų mėgstamiausius portretus, kuriuos ilgai buvo glamonėjęs įsimylėjėlio akimis, prisigaudęs pabirų žinių, citatų, įvairiomis progomis jų ištartų žodžių, jau nebegalėjo taip įsitikinęs tvirtinti, kad jie buvo tik tokie, akivaizdus, kone apčiuopiamas jų materialumas staiga ėmė sklaidytis, jis nebesugebėjo jų matyti, kaip jis sakydavo, "iš vidaus" - taip, tarsi jie ir būtų jis. Ta jo aš dalelytė, kuriai neseniai taip reikėjo prieglobsčio, kuri jautėsi tokia menka, staiga tapo laisva, ji nebenorėjo slėptis, grįžo pas jį prisiuosčiusi amžių dulkių, prisigėrusi svetimo didingumo, išminties, kuria dabar galima pasipuikuoti; tai, kas jai ką tik buvo taip brangu, sava, intymu, ji sviedė po kojų; ji nulėkė žaisti, šildytis, per ilgai užsibuvo ten, kur šalta, žvarbu, kur spengia tyla, kur visa taip reikšminga, svarbu. Itin reikšmingo ir svarbaus dabar jam nieko nebuvo. Visa reliatyvu, gali būti teisinga šiuo ar anuo aspektu, tačiau kad būtų visiškai teisinga, tikra, visiems privaloma, ne, mielieji, tai pagaliau skonio dalykas, visa - ir jausmas, ir sprendimas, ir mintis gali egzistuoti, turi prasmę tik tam tikrame kontekste, situacijoje, konkrečiame, griežtai apibrėžtame erdvės ir laiko taške.
Jis svaidė sąmojus (iki šiol nė neįtarė, kad gali būti toks sąmojingas), trynė rankas, o kartais tylomis kikendavo iš pasitenkinimo - kvailiai, jie nežino to, ką žino jis. Jie kenčia dėl savo ribotumo, jie pasigauna kokią vieną tiesą, požiūrį, leidžiasi jos pavergiami, taip pavergiami, kad tas požiūris tiesiog juos ima engti, paversdamas pamėklėmis, postringautojais, moralistais. Vargšai. O man dabar visos jūsų tiesos tik įdomūs žaisliukai - galima žaisti labai rimtai, bet vis dėlto neužmirškime - tai žaidimas, galima ir juokais. Tačiau Juozas nebuvo toks naivus, kad nejaustų vidinio maudulio, įtartino laisvumo, sąmojingumo, iškalbingumo pertekliaus ir kažkokio stygiaus - kur dingo jo minties precizija, įtūžis, nuožmumas, kryptis, kur dingo tas monolitiškumo jausmas, svarbos pojūtis, noras žūtbūtinai ginti, teigti tą savo mintį, kur ta jėga, logika, kur tas primygtinumas, reiklumas? Visa, ką jis dabar rašo, pernelyg glebu, kiek ironiška, nuspalvinta šilto humoro, o vis dėlto kažko čia nėr - nėr žūtbūtinio, fatališko užkeiktumo - ar ne per greit, ar ne per lengvai jo išsižadėjo? Kas čia ne taip?..
Su tokiais būgštavimais jis pradėjo disertaciją. Tačiau tais sėkmės metais seko ir giluminiai jo būties šaltiniai - sieloje apsigyveno slaptas nejaukus būgštavimas, kad jis nugyvens amžių pernelyg saugiai ir jaukiai, nieko reikšmingesnio nepasiekęs. Retkarčiais pakirsdavo monotonijos, beprasmybės, persisotinimo pojūtis, kad jis tampa kokčiai ciniškas. Ciniškas - iš pasišventėlio, tyruolio! Saugi, pertekusi smagumais tokia egzistencija, tačiau ji nuvertina, atmeta kažką labai svarbaus, būtino ir todėl tampa ciniška, pabrėžtinai besimėgaujanti savim. Bet ką gi ji nuvertino, ko ji neteko? Kas jai dabar nebepasiekiama, nebeįmanoma, svetima, ką ji norėtų gluminti, trikdyti savo juoku, atlaidumu, malonumais, kuriais dabar yra pertekusi?
Jis nebevartojo dabar tų žodžių, kurie kitados įliedavo išdidumo į jo gyslas, jis nebešaukė: savigarba, profesinė pareiga, pasišventimas, prasmė, siekis, didingumas, taurumas, jis suko į šoną akis, atlaidžiai šaipėsi iš tų, kurie juos ištardavo, jie pasidarė nemalonūs, geliantys, paiki. ("Kuo aš virtau!.." - šūkteli jis vieną tokio praregėjimo mirksnį.)
- Fanatikas koks, maniakas, - pasakė kartą apie vieną absolventą, kuris svaidė panašius žodžius šūkčiodamas:
- Kur savigarba? Individas? Savo vertės pojūtis? Pasididžiavimas, kad čia aš darau, galvoju...
- Užteks! - mostelėjo, ir taip nejauku jam tapo - toks senatviškas, glebus buvo tas rankos mostas, kad pasirėmė kaktą ir kurį laiką taip sėdėjo...
Žilstelėjęs, gerokai išvargęs, vienišas, nelaimingas - štai kokiu jis staiga pasijuto, tarsi pamatė save akimirką - paliegusį, nugyvenusį amžių.
Priėjo prie lango, atvėrė. Žliaugė lietus. Ryškiai žvilgėjo čerpių raudonis, ir, įsisiurbdamas į tas čerpes žvilgsniu, žiūrė.damas į aplytus, bejėgiškai į sieną kimbančius vijoklius, uždarė langą ir išskubėjo namo. Laikas, ragino vidinis balsas. Pats laikas. Tursenai tursenai, o dabar visiškai gėdingai bėgi kaip iš kažkur išvarytas, toks apsmukęs, apglamžytas, lyg su naktiniais, lyg būtų sugavę svetimoteriaujant, pats laikas lėkti namo, užsitrenkti ir dirbti dirbti. Virpančia ranka atrakino duris, krito ant sofos - jam stigo oro, dusino.
- Širdis, - pratarė, - taip, širdis, o dieve, - dusdamas gaudė orą, - kur aš lig šiol buvau, ką veikiau?..
