en
Visokių pakeleivių ir vargetų pilni Kristupo namai, visus jis vaišina, o pinigų lekia skolintis - uždirbsiąs, ne tiek turėsiąs. Kartais jis uždirba, tačiau dar daugiau išmėto. Kas žino, rytoj gal nieko nebereikės, mosteli jis.
Sukaliodamasis po savo kiemą, trauko smunkančias kelnes Vizgirda. Kas Kristupui darosi? Taip negalima. Atsakomybės nejaučia. Ne pirmas jis ir ne paskutinis. Tavęs nebus - kitiems reiks gyventi. Vaikai liks. Bet, Kristupo kviečiamas užstalėn, neilgai spyriojsai - geria, dainuoja, valgo. Negi atsisakysi, jei kviečia. Su visokiais žmonėmis Vizgirda ten susitinka. Yra ten ko pasiklauso, su kuo pasiginčija. Be to, ir mokėti nereikia.
Nebeišmanydamas, ką dar pastatyti ant stalo, Kristupas blaškosi po trobą, o kuris nors iš jo svečių, žiūrėk, pilną piniginę beturįs, gal ir puslitrį. Tik neskuba traukti - nueis kur kitur. Kristupas tebegyvena kareiviškai - bendras valgis, bendra lemtis, jeigu ne aš, tai tu, jeigu ne tu, tai aš, koks skirtumas. Greitas kitiems padėti. Kristupas ne Konstantas, kuris tik knebinėja savo padargus, ne Vizgirda, kuriam ir į galvą neateina mintis atrišti santaupų mazgelį. Lėtas, tikslus Užpelkio mostas, kibios Vizgirdos rankos, ant šiurkštaus girnų akmens uždėtas Konstanto delnas, kas rytą iš ežero traukiantis tinklus Kazimieras, užgelti, sugrubę jo pirštai; kūjį iškėlus Kainoriaus ranka ir... tuščiai besiskeryčiojančios Kristupo rankos.
Konstantienė apie kažką nuolat kuždasi su Nakučiu, ir tai erzina juos visus - ir Vizgirdą, ir Kristupienę, ir Kazimierą.
- Lyg į uodegą įkirpta, - nusispjauna Vizgirda ir mąsto, ko jam nusitverti. Būtų gerai, jei prie sandėlių ar pašarų paskirtų.
Tik Kristupui niekas nesvarbu, nieko jis nemato.
- Kiekvienam tas pats galas, - kartais pasako ir Konstantas.
Tokiems žodžiams neprieštarautų ir Vizgirda. Tačiau ne vien proteliu žmogus gyvas. Protas norams, tikėjimui tarnauja, o ne atvirkščiai. Žiūrėk, Nakučio tėvas Liudvikas. Sukriošęs, menkutis seneliukas, o juda kruta. Tai su kirviu jį pamatysi, tai su šakėmis, nors, kolei jis tvartelin nueis, ir saulė nusileis; kaip baigiąs džiūti medis, bet viena kita šakelė dar gyva, siurbia žemelės syvus. Arba kuprelė Rozalija - ko jai tikėtis? O kas rytą gūrina miškan ir prisigrybauja pintinėlę, sekioja paskui savo seserį miestelin - gal kuris iš artimųjų atsilieps. Reikia gyventi. Amžinas noras gyventi - ne protas jį žino, akys, lūpos, daiktai; pastarųjų Kristupas niekad nevertino, gal dėl to dabar lyg koks svečias. Daiktai... ar ne į juos, anot Vizgirdos, kuris gana giliai yra kai kuriuos dalykus perpratęs, tas noras gyventi stipriausiai suleidžia šaknis? Jauni vertiname viena, pusamžiai kita, bet ir senam ko nors dar reikia, ko nors stinga. Kaip čia ir yra, kad Kristupas pasakė: nieko jam nereikią. Visa jam esą apkartę. Pirmosios žmonos tebegaili, bet reikia gyventi. Vis vien jos nebesugrąžinsi, - Vizgirda taip ne kartą yra sakęs Kristupui. Neklauso. Šneka, lyg iš kažko pasišaipydamas. Laisvas esąs, niekas jo nepagąsdins - štai ir visa jo filosofija. Prieš nieką jis nesižeminsiąs.
Neramiai krusteli senosios Daukintienės akys.
- Kristupėli, kas gi tau yra? - paliečia sūnaus petį.
- Nieko, mama, - Kristupas staigiai nusigręžia. - Tik man gaila jų visų, visko man gaila, - prataria pusbalsiu.
- Kas čia per šnekėjimas? - pasigirsta šiurkštus Vizgirdos balsas.
- Tu kalbi? - klausia Kristupas. - Tu, kuris nebuvai iš savo kiemo išėjęs? Nieko toliau savo vežimo ir arklio nematei? Ką tu žinai?
- O tu ką?
- Tavo knygelių aš, žinoma, neskaičiau. Bet čia yra kažkas, ko tu nesuprasi. Niekas nesupras, - nukerta kaip kirviu Kristupas.
- Eik geriau, išsimiegok. Pasišnekėsim rytoj.
- Apie ką? Apie ką mudviem šnekėti?
Taip šneka Kristupas, ir yra jo balse slapto pasididžiavimo, yra ir gėlos.
Baimės kupinos senosios Daukintienės akys. Nespėjusi prisėsti ant suolo, vėl tipena, lazdele baksnodama į suplūktą takelį, lyg būtų šimtus neatidėliotinų darbų palikusi. Klėtelėje ar klojime išgirsi jos prikimusį balsą: "Kristupai!" Išgąstingas tas balsas, kaip žmogaus, kuris staiga prisiminė kažką svarbaus, ką anksčiau reikėjo pasakyti ar ką perspėti, ar pamokyti.
Vienus - toks, matyt, buvo ir Ambraziejus, - visuotinė suirutė guodė: nieko nebereikėjo daryti, kiti gyveno lyg vaidindami svetimą dramą, apsimetinėdami. Baisiausiai visus juokino paežerės skurdžius Oškutis, kuris teturėjo perkarusią ožką ir penketą vaikų, bet lekiojo po kiemus baimindamasis, kad ir iš jo visa atims.
Pasišaipymo iš naujovių buvo ir Ambraziejaus dainelėse. Prie jo žmonės greit prilipo, bet greit ir nusigręžė. Ambraziejus sėjo nerimą.
- Tas čigonas visa apgleivėjo. Jį reikia išvyti, - pasakė kartą Vizgirda.
Vakarais, užgulę prieškarinį radijo imtuvą, pasiklausydami, ar kas nevaikšto po langais, gaudydavo prieštaringiausias žinias ir gręžiodavosi į protingesnius, daugiau mačiusius, daugiau skaičiusius (dažniausiai tai būdavo Nakutis ar Konstantienė), laukdami, ką jie pasakys. Nebuvo užstalės, kur kuris neatsitokėtų besąs garsus politikas. Samprotaudavo, lyg jų pelkėti laukai - smiltys ir pūdymėliai - būtų prisiglaudę prie kokių pasakiškų rūmų, iš kurių matyti kiekvienas jų žingsnis, girdėti menkiausias krepštelėjimas. Jautė, kad kažkur yra teisybė ir visiems bus atseikėta pagal nuopelnus; didžiavosi, kad nėra nagų susitepę, nors tie jų nagai, kur tik prikišti, - susitepa (Konstantienės žodžiai).
Surankioję pyliavų kvitus ir prisikimšę kišenes visokių popiergalių, išsiruošdavo su savo skundais į kokį tolimą miestą, prieš tai sočiai visus prigąsdinę aukštas vietas užimančių giminaičių vardais, kurie ateidavo jiems į pagiringas galvas ilgomis nemigos naktimis. Bet, atsidūrę prie valdžios laiptų, kiek pamindžikuodavo ir pasukdavo į užkandinę ar ūkinių prekių krautuvėlę. Paskui nuleidę galvas grįždavo namo. Taip keliavo į miestą ir kalvis Kainorius. Paryčiui, grįždamas iš turgaus, Povilas Užpelkis rado leisgyvį prie kelio akmens (tiek buvo prisilakęs), įtempė į vežėčias, nė neįtardamas, kad tas juo skųstis buvo nukeliavęs. Taip ieškojo mokyto brolvaikio Vizgirda, minėjo kažkokį savo brolėną, kuris didelis "šiška" esąs. O Kristupas... visiškai neįmanomus dalykus sapaliojo. Ir į niekam nežinomas tolumas žvelgė degančios džiovininko Ambraziejaus akys. Jo veidas buvo kupinas ironijos, ledinės kaip ir to rudens šviesa, kartais nušviečianti jų laukus, suvirpinanti paežerių nendrynus bei viksvas, iš kurių, išgąstingai klykaudami, pakildavo paukščiai, pabaidyti kažkieno žingsnių ar šūvio.
Visų durys Ambraziejui tebebuvo atviros. Jo vardas tarsi dvelkdavo smilkalais ir eglišakiais,kuriais buvo apkaišyti šventi paveikslai. Bet, įsižiūrėję į tą žmogų, pamatė, kad šis vardas jam visiškai netinka. Pirmasis tai pastebėjo Konstantas, kuriam gal pati gamta buvo prisakiusi visa stebėti ir dėtis į galvą, visus sergėti. Tačiau seniai jau jo laimingų perspėjimų niekas neklausė. Paskui visi, lyg staiga būtų atsivėrusios jiems akys ir ausys, pamatė, kad tas Ambraziejus pernelyg jau domisi, kur ir kas daroma, kas šnekama, ir kad akordeonas bei dainelės jam, anot Vizgirdos, lyg kokia priedanga. Jeigu pas ką pasibelsdavo naktiniai svečiai, galvodavo apie Ambraziejų, minėdavo jo apsilankymus: kur žvilgtelėjo, ko paklausė, ką palietė.
Be paliovos perkratinėdami atmintį, aptiko tokių dalykėlių, kurie nuolat besikartojančių įvykių šviesoje liudijo viena: Ambraziejus turi kažkokių tikslų.
- Nesvarbu, ką jis šneka, ką dainuoja, - pasakė Kazimieras. - Reikia matyti, kur krypsta jo akys, kas jam galvoj. O tas... Kristupas, - pridūrė, - nieko nenori matyti.
- Lyg tu ne to pat raugo būtum, - sviedė Kazimierui Vizgirda, klausęsis jo gana atidžiai.
- Nesuprantu, kaip čia yra, - viena šneka, o kita daro, - toliau kalbėjo nenugirdęs Kazimieras.
- Visi jūs dvilypiai, - atšovė Vizgirda.
- O tu? - paklausė Kazimieras.
- Savo šūdu manęs netepk.
Taip kartą baigėsi jų šneka. Visi staiga pritilo, pasitraukė atatupstom, viduryje palikdami daug vietos tam, kas juos akimirką subūrė ir sukvietė. Mintyse, nusprendė, kad daug dalykų gali tik per Ambraziejų pasiekti miško ausis. Dar kėlė įtarimą jų sąskaitininkas Nakutis. Ir patys jie nelabai teprisimindavo, kur ką girti išplepa.
Po keleto savaičių Ambraziejus dingo.
- Ar jis bent ačiū pasakė? - paklausė Kristupą Vizgirda.
Šis tylėjo.
- Ar bent žinai, kur išsitrenkė?
- Eik po velnių! - užriko Kristupas.
Jis šventai tebetikėjo tuo žmogum. Niekada nepatikės, kad už gera galima atsilyginti blogu.
Tačiau vieną vidurnaktį - praėjus keletui savaičių po Ambraziejaus dingimo - kažkas tyliai bilstelėjo į Kristupo langą. Kristupas prisiminė Ambraziejų. Nedvejodamas atidarė duris ir, šūvio patiestas, susmuko ant slenksčio. Dar spėjo išgirsti:
- Čia tau už tai, kad labai to Steponėlio gailiesi.
Ne balsas, o gyvatės geluonis.
- Steponėlio, - kažką lyg mėgdžiojo... lyg Ambraziejų... temstanti sąmonė nedaug tespėjo suvokti.
Sveikdamas Kristupas išgirdo kraupią žinią: Ambraziejų rado apleistoje pavieškelės jaujoje kabantį ant virvės.
Kristupas žiūrėjo į juos visus, tarpduryje besigrūdančius su lavonu. Iš pakaruoklio kišenės iškrito aptrintas bloknotėlis, į kurį kartais Ambraziejus kažką rašinėdavo. Konstantienė dar pasilenkė pažiūrėti... Išplėšęs iš rankų, Kristupas sviedė jį moteriškei į veidą.
Gal iš tikrųjų be reikalo gąsdino juos to žmogaus ironija. Kažkas mįslinga, painu ir prieštaringa buvo jo gyvenime, ir Kristupas, kuris visuomet šelpė ir priglausdavo pavargėlius, benamius, niekad jo neteis, net jei Ambraziejus dar įstengė būti jo priešas. Sustiręs, kaulėtas kūnas kėlė tik širdgėlą. Jeigu tai išdavystė - ji sėlino paties Ambraziejaus pėdom. Tiesindami susirietusį, spalio vėjo perkoštą lavoną, visi skausmingai jautė, kad čia labai stinga kažko - motinos, brolio, žmonos? Visas moteris jis šnekino, visas plikino degantis džiovininko žvilgsnis, bet verkti prie jo karsto nebuvo kam.
Kristupas užlenkė vieną pirštą... tris... keturis. Kiek jis per šį metą neteko - fronte, savo namuose? Kiekviena mirtis, kiekvienas šūvis, kliudęs artimą, kliudė ir jį. Elžbieta suprastų... Niekas jam neatstos Elžbietos; niekas neatstos tų, kuriuos mylėjo, ir kas kaltas, kad netgi išmintingasis, atsargusis brolis, netgi antroji jo žmona, jo vaiko motina, net sesuo svetimesni jam dabar už svetimus? Kas kaltas, jeigu jo akys krypsta į vieškelį, kuriuo jis iškeliaudavo ir grįždavo į nesančius savo namus?
Jam į diržo sagtį įsikibo sūnus, šešerių metų vaikas. Berniuko širdį svilino kiekvienas tėvo prisilietimas.
Keliūkščiu, kur telkšojo balutės ir plūduriavo balti debesėliai, per plynus laukus pajudėjo dar viena procesija.
Palenktos galvos, mazutu ar taukais ištepti batai, galife kelnės, vėjo plaikstomi plaukai, iš toli ataidintys varpai, nors niekas Ambraziejui neskambino ir į kapines jo nenorėjo priimti. Kristupas pasakė:
- Mes neturime užmiršti Ambraziejaus, nes nieko apie jį nežinome. Jeigu jis ir buvo blogas - nors aš tuo netikiu, - vis vien nieko jis neapgavo, tik save patį... Daugelio vardų mes negalėsime niekad užmiršti, - kalbėjo nužvelgdamas visus iš eilės - ir tuos, kurie stovėjo priešais kapinių sieną ginkluoti, ir tuos, kurie atėjo iš jo vienkiemio. Niekas jam neprieštaravo, virš galvų gaudė vėjas. Giedras spalio dangus ir vėjas: skaidrūs pušynai, skaidrūs keliai. Į juos išvedė paklydėlį Ambraziejų mirtis.
Kazimieras paskui Ambraziejaus karstą nėjo, nėjo ir Konstantas, tik Vizgirda kiek pasekė iš paskos, bet grįžo iš pusiaukelės.
Kristupo suruošta eisena papiktino kai kuriuos valdžios žmones.
- Dar neaišku, kas jis toks buvo.
- Aš žinau: blogo jis niekam negalėjo padaryti, - atsakė Kristupas.
- Driskiai, - numojo Konstantienė, - kokie buvo, tokie ir liks.
- O tu ar seniai tokia buvai? - Kristupas pažiūrėjo į jos movą ir pridūrė pats sau: - Lyg savo praeitį būčiau palaidojęs.
- Ai ai, tik netriesk, - pasakė Konstantienė, bet Kristupas nenugirdo.
- Nudrėskė kaip vėjas lapą nuo medžio, - palingavo galvą Vizgirdienė.
- Ogi... - buvo vėl bepradedanti Konstantienė, bet nutilo pajutusi, kad ne jos kalbos žmonės susirinko klausytis.
Kaimas ilgai prisimins Ambraziejaus laidotuves. Ir kad keliuose telkšojo balutės, ir kad vėjas plėšė nuo galvų kepures; prisimins ir Konstantienės bei Kristupo žodžius, jo liūdną apšepusį veidą...
Po keleto savaičių pas Kristupą apsigyveno naujas įnamys - žilas, sulinkusiais pečiais seneliukas; kur tik eina, ką tik daro, vis skersom, šonu, prisigūždamas, matyt, buvo pratęs po visokias landynes ir palėpes landžioti. Net įsivaizduoti sunku, kaip jis užsiropšdavo kopėčiomis ant aukšto, kur Kristupas jam įtaisė gultą. Per naktis mažame skliauto langelyje žibėdavo rausva švieselė: ten jis ryškindavo negatyvus. Būdavo jau po vidurnakčio, kai, laikydamas kretančioje rankoje liktorėlį, nusileisdavo kopėčiomis ir Konstantas, su palengvėjimu atsidusęs ("Gali namus padegti"), užmerkdavo akis.
Kartą vaikiščiams, kurie išsižioję žiūrėjo, kaip seneliukas, sučepsėdamas lūpomis, samsto druskeles ir miltelius, kaip baltame popieriaus lakštelyje atgaivina žmonių veidus, pasakė, kad norįs visus nufotografuoti. Tegu jie atsineša savo triušius (visi jie augino tuos gyvulėlius), tegu pasako tėvams - nufotografuosiąs prie medžių, prie tvorų, visus ligi vieno.
Ilgai prieš juodą fotoaparato dėžutę, padėtą ant stovo, raitė ūsus Kazimieras, mindžikavo tarsi ant žarijų Konstantas, pasiruošusi skambiai nusikvatoti, stovėjo Konstantienė, laukdama, kol tas žmogus išlįs iš po juodo skuduro, taisė smunkantį taškuotos skarutės mazgą senoji Daukintienė, Vizgirdos sūnus nusifotografavo prie arklio, brūžuodama batų aulais, atlėkė su savo mažyliu Kristupienė, atsvirduliavo baltutėlis kaip popierius Kristupas - jau trečią švino gabalėlį gydytojas išlupo iš jo kūno.
Paskui vartė visi tas nuotraukas ir stebėjosi: koks panašumas, kaip gyvi!..
Žiūrėdamas į tą senuką fotografą, Vizgirda kažkodėl visuomet pagalvoja ir apie tuos, kurie pirmieji savo pasidirbtais teleskopais atrasdavo žvaigždes, apie gydytoją, kuris, norėdamas išbandyti savo išrastus vaistus, išgėrė mirtiną dozę džiovos bacilų, apie mokslininkus išradėjus, visus, kuriems turi būti dėkinga žmonija (šis žodis gana dažnai nuskamba Vizgirdos kalboje). Širdy jis visuomet gerbė tylius pasišventėlius ir niekino tuščiagarbiškumą (kurio nestokojo nei Kazimieras, nei Kristupas).
Toks yra Vizgirda. Jis vertina amatus, perkasi tik gerus, patvarius daiktus. Iki pat senatvės jam tarnaus dalgis "Garantija"; išmano, kaip, iš kokios medžiagos padarytas koks daiktas, lygina juos su tais, kuriuos gamindavo seniau.
Jis mėgsta kalbėdamas gretinti: seniau - dabar.
Neturėdamas nei varstoto, nei kalvės, Vizgirda kartais pasidirba kokį daiktą geriau už kalvį Kainorių, stalių ir dailidę Užpelkį. Pasižiūri, kaip daro kiti, išmanantys, mokosi iš jų patylomis. Nenusileis. Nenori, kad jo kas būtų padaryta prasčiau. Kantrus. Kartais pasako: "Jeigu mano tėvai būtų gyvenę kiek geriau, dar mažutį būtų kokio amato išmokę", - ir jo akys tampa tokios, lyg žvarbus vėjas blokštų į veidą skurdžias jo žemės dulkes. Nors Vizgirda šykštus, bet nieko nesako pačiai, kai mato ją su lėkšte sriubos einančią per pušynėlį pas Kristupą, - nešdavo ji tam seneliui vakarienę. Netrukus fotoaparatą Vizgirda nupirko ir savo sūnui...
