lt
[12]
Buvo rytas tuščioje krantinėje, vanduo, teliūškuojantis į padanges, dėžių nuolaužos, tušti viskio buteliai, gausybė mažų ir didelių išgaišusių žuvelių, išverstais pilvais plaukiojančių gličiame, mazutu pašvinkusiame vandeny, kurį atobradėlėse skrodė šalta ir skaidri ryto šviesa... Buvo dar vienas rytas; šalti vėjo gūsiai, baltos, keistai suvartytos smėlio figūros, žuvėdrų klyksmas, senis, einantis pajūriu; grįžimas atgal į tuščia aikštelę, suolelis priešais kario paminklą, vėjas, siūbčiojantis iš tarpuvarčių, jaukūs vokiško stiliaus nemukų prieangiai, sodrus plytų raudonis, kietas, plynas dangaus pilkumas, ne tiek regimas, kiek jaučiamas tarsi jame būtų materializavęsis jo skausmas, o rytinėje pusėje priešingai - kažkoks peleninis skliauto purumas, ir vėjai nešiojo tuos pelenus po aikštę, jie gulė ant veidų, ir veidai staiga tapo kažkokie negyvi, sustingę, kone daiktiški, tarsi juos būtų apleidusi gyvybė, tarsi žmonės gyventų kažkuo, kas jam nebesuprantama, svetima ir nebeturi ryšio su juo. Atokumo akimirka, amžinatvės jausmas; tame pačiame taške stovės saulė, aikštės akmenimis vaikščios balandžiai, les trupinius, barstomus išblyškusios senutės rankų, stovės kario paminklas, putli, įnoringa, stypčiojanti ant aukštų kulniukų dama temps baltą pudelį, sėdės senyvas žmogus su laikraščiu, bus molas, bangų griūtis, šitas dangus, šitie raudoni namukai, vėl visa kartosis su kažkokia bauginančia beprasmybe: nes tos gėlės, tas akiniuotas senis su laikraščiu, balandžio sparnai vienąkart kažkaip paslaptingai sustings, nes šitoksai pabirumas ilgai tverti negali.
Buvo lietingas ruduo su benamiais šunimis, pašvinkusiomis tarpuvartėmis, purvinais, suplėšytais klevų parėdais, atokios kavinukės, grindiniu kaukšinčio arklio pasagos, sunki ranka, padėta ant stalo, prirūkyta peleninė, aplaistytas stalas, aitrus vynas; buvo gili speiguota žiema su stingstančiu virš senamiesčio mėnuliu, užpustyti kiemai, balti prieangiai, sienos, medžiai, jo skausmo kietumas akmeny, pilkam speigo danguj; jo nejaukumas varvėjo nuo medžių šakų, graužė sienas, metalą, geležiniais griaučiais jisai styrojo iš ledinės srovės, stingo aikštėse, dūlino kaip benamis šuo, glaustės prie bareljefų; senutės, pardavinėjančios verbas, varnų klyksmas atodrėkyje, juodas patižęs sniegas, - prie visko glusčiojo jo siela, kažkur jis bėgo klupdamas, smelkėsi žvilgsniu. Vidurnakčiais pakirsdavo, pažadintas savo paties klyksmo, - Stela, šis vardas tarsi sugirgždėdavo tarp dantų, nuo jo aižėjo fikuso lapai, šarmojo langai, į kuriuos švietė aukštas, tolimas, savo keliu keliaująs mėnulis, liejantis ledinę šviesą į tuščias, apmirusias miesto apylinkes, kur speigas buvo nutildęs, sukaustęs visa, kas gyva; riogso apsnigti akmenys, tyli pliki medžiai, pro ledų sąvartynus braunasi sraunus Vilnelės vanduo. Stela - ir šį speigo bei mirties slėnį akimirkai tarsi užtvindydavo šiltos ūkanos; Stela - tai šaltos žvaigždės blykstelėjimas, visa jam kartais atrodydavo nužerta tos šviesos, to nebylaus, negyvo, neprašnekinamo grožio, jame - švytinčios speigo dulkelės, traukinio ūktelėjimas, šerkšnas, raudona trapi saulė, jos šviesa ant bėgių, namų prieangiuose; jame ir pavasariniai pumpurai, spurdantys vaiskioje kaip viltis dangaus mėlynėje, tirpstantys stogų varvekliai, saulėje blykčiojantys lašai, plikablauzdės moterys, mazgojančios plačius langus.
Panašią dieną, slidinėdamas per patižusį sniegą, jisai skubėjo į stotį, klegėjo upeliūkščiai, viršum dirvonų čireno vyturiai, ir visa, jam rodėsi, ruošėsi didelei šventei, gyveno jo džiaugsmu - jis skubėjo į kaimą, pas Stelą, kur ji atliko praktiką. Jis ten gyvens savaitę, dvi. Tačiau jos būstas buvo šaltas, nejaukus, jo tarsi nepasiekdavo saulė; rytą pamatė speigo užmūrytus langus, ir jį ėmė erzinti: kaip ji kuičiasi prie krosnelės, kokie prasti valgiai ir kad ji tiesiog nežino, ką veikti, - aikčioja, blaškosi po kambarį, šneka šį ir tą, bet ne tai, ką jis norėtų išgirsti, kažko vis neranda, o akyse nerimas - ji tiesiog neturi ką jam duoti, nežino, nei kaip šnekėti, elgtis, kad jiems abiem būtų gerai, - čia persistengia, čia ko nors nepadaro. O dar ta senė, brazdanti už sienos, jos nebylys vaikiščias, pastiręs, apskretęs, išgeltusiu veidu - nežinia, ką jis galvoja, jeigu iš viso ką galvoja, kai jį šnekini, ką jis mato, žiūrėdamas kur į kampą; jos perdėtas draugiškumas, su kuriuo ji kalbina tą vaiką, duoda jam saldainių, šnekina, tarsi jis galėtų prašnekti, o jis, jau geras paauglys, vynioja saldainį, dėbčioja į ją, šnirpštauja, žinoma, išbus čia, kol ateis senė arba ims šaukti tą idiotišką vardą: Juiberai, Juiberionai; nebylys ne nebylys - nesuprasi, bet va: blizgučiai, popierėliai, išvynios saldainį - ir stovi, žiūri; eglutės žaislai, inkrustuoti rėmeliai nuotraukoms - jam patinka; jam knieti ką nors pačiupinėti, prieiti prie knygų lentynos, prie krosnies, jam kažko reikia čia, o gal ta senė atsiunčia, bet ir Stela kviečia prie stalo, vaišina...
Tie čaižūs skambučiai - mokykla buvo čia pat, už keliolikos žingsnių, išlekiantys į gatvę vaikai.
- Eisiu į pamoką... dabar eisiu į parduotuvę, o tu paskaityk, - tiek ir tegirdėdavo iš Stelos; tas jos nemokėjimas, o galbūt neturėjimas ką saugoti, kuo džiaugtis kartu su juo, ta tuštuma, svetimumas, šaltis... Rodėsi - rausvu vakaro spinduliu jis grabinėja ant staliuko padėtus mokinių sąsiuvinius, nešvarius, apglamžytus, skurdžių Juozo mokyklinių metų sąsiuvinius, vadovėlius, šliaužia sienomis, visa traukia drėgnu šerkšnu, ir dar apmaudingiau brazdinasi už sienos senė, trinksi durys, bilsteli prie krosnies numetamos malkos - įeis čia kas nors, ims plūsti?
- Ne, tu nebijok, - ji žvilgteli pro langą į duris, vaikščioja po kambarį, o rankos sugniaužtos.
- Kas tau yra? - klausia jis.
- Nieko, - atsigręžia į jį, ir už jos nugaros šmėsteli šerkšnotas speigo raudonis lange.
- Ne, pasakyk, - bando pasisodinti šalia.
- Paleisk, aš neturiu laiko. Dar kas ateis...
- Prašau, paaiškink, - jo balsas ir žodžiai tokie, kad pačiam nebemiela, - kiek jau sykių yra prašęs to paties ir visuomet išgirsdavo tą patį.
- Tu vis vien nesuprasi.
Kitą dieną ji valdėsi, pajėgė savy kažką įveikti, sutramdyti, užgniaužti, bet staiga nei iš šio, nei iš to ėmė plūsti Gaudrimą - ji pamokysianti tą niekšą, tą... Jį apstulbino, pribloškė nei iš šio, nei iš to prasiveržusi neapykanta, tokia besaikė, kokti.
Pavakary sėdo į autobusą ir vėl pamatė, pajuto pavasarinių laukų šviežumą: stingo atitirpęs sniegas, švietė prietemoj balti beržų kamienai, sakytumei siaustėsi šiltais pavasariniais rūkais giraitės, praeity liko tas drėgnas, niūrus kambarys - kelias tarsi vedė į tą šiltą pavakarį, kai jis grįžo iš pasimatymo su Nijole, tik sieloje viešėjo ne susitaikymo, bet skaudžių praradimų, vienatvės ir netekties jausmas. Niekad jis daugiau nesutiks tokios nelaimingos, beglobės moters kaip Stela...
Stela, Stela...
Šiame garse jam vėrėsi juodos tarpuvartės, sąšlavynų tvaikas, drėgmė ir geltoni medžiai, parkai, nukloti lapais, geibūs, sakytumei karščio purtomi vijokliai, rusva mase drimbantys per tvoras, slystantys nuo sienų.
Stela - tas šauksmas, nuaidėjęs nuo aukšto Žemaitijos upeliuko skardžio, pasklidęs purienų pievoje, kur suka ratus ką tik sugrįžę gandrai. ("Gal ir man kada atneš mažulėlį", - sakė ji, atitraukdama akis nuo medaus stiklainių ir sumuštinių.) Jis nulekia dulkančiais keliūkščiais į pavasarines pamiškes, už kurių Skaudvilė, Kryžkalnis... iš kur artėja griaudėjantis debesis - pirmasis griaustinis, kukū kukū, ir girto daina, bėganti jiems pavymui, kukū, lizdelio sau nekraunu, kur noriu - gyvenu... Stela... Karčios chinino pagalvėlės. Apniukus, vėjuota diena, skardis, pliki medžiai, žemę nukloję juodi lapai - per tuos lapus, išgąstingai klykdamas, lėkė jų kūdikėlis. ("Ne, negaliu, negersiu, geriau nueisiu pas akušerę, turiu vieną pažįstamą, ji gyvena prie Rasų kapinių", - pasakė, padėdama ilgas liesas rankas ant kelių. Tarsi negyvos rankos... kraujas, balta paklodė ("Tarp kokių moterų aš pakliuvau!"), žaibuojantis tėvo žvilgsnis.
- Aš bevaisė, bevaisė! - Veriantis širdį verksmas sniegu užneštame kaimely, kai kryptelėjusi saulė pažėrė savo tolimus retus spindulius ant staltiesės, ant knygų, etažerės, ant šūsnies sąsiuvinių, ant lovos, į kurios metalinius virbus įsikibusi kūkčiojo. - Aš nepakelsiu, nebegaliu, tai nebeįmanoma, kodėl aš tokia, kodėl, kodėl man taip nesiseka? Visi mane palieka. Ir tu. Argi aš tokia bloga? Važiuok, ko čia stovi, ko lauki?.. Ne, neiki, pabūk, atleisk, aš pati nebežinau, ką kalbu. Nepalik, prašau tavęs, nepalik, aš stengiausi kaip išgalėdama, aš noriu, bet viskas griūva, nežinau, kodėl man taip nesiseka, lyg many tūnotų koks kipšas, tarsi jo apsėsta, šaipausi iš visko, man tuo metu atrodo - taip reikia, gerai, net džiaugiuosi savo smarkumu ir drąsa, o paskui gailiuosi. Na, supraski mane, suprask, ne, niekas manęs nesupranta, o aš gera, aš labai gera, viską dėl tavęs padaryčiau, viską atiduočiau, nė viena moteris nebus tokia atsidavusi, gera.
Stela... Stela, ir tavo tėvas, sukniubęs mano glėby, dar tebesisupanti kėdė, greitosios pagalbos riksmas, žmonės su neštuvais.
- Jis buvo vienintelis žmogus, kuris mane suprato ir tikrai mylėjo. Motina - priešingai, tyčiojosi, neapkentė, niekino. Jis mirė, ir nieko aš nebeturiu nei tavęs, nei jo, jis labai norėjo, kad mes gyventume kartu... Nežinai, koks sunkus buvo jo gyvenimas... Laikraščiai apie tai nerašo.. Tu sprendi tik iš išorės.
Kai įžengiau į šiuos namus, - rašė Juozas vėliau, - mane apkvaitino prabanga: linksmi, svetingi veidai, ramūs pasišnekėjimai, begalės svečių, pobūviai, gėlės, draugiškumo ir pagarbos ženklai - visa skendėjo pertekliuje, linksmame nerūpestingume, ir tik retkarčiais vienas kitas disonansas, ne vietoje pasigirdęs žodis, užgniaužtas apmaudas, griežtas, staigus žvilgsnis motinos, nedidelės, stamantrios, grimo išėstu veidu moteriškės, - tą veidą staiga nutvieskia kažkoks susižavėjimas, tiek tame veide, akyse, rankoje, laikančioje mažytį trapų kavos puoduką, - tiek išdidumo, noro gėrėtis, būti maloniai, patraukliai; patogiai ji įsitaiso fotely, siūlo saldainių, apelsinų, maloniai vaišina kava, konjaku, bet staiga atsistoja tarsi aktorė, kuri atsitokėjo, pamačiusi, jog ją apsupę žmonės neverti jos artistinių kerų - vis vien nesupras, neįvertins jos grožio, išminties, - atsidūsėjimas, melancholijos dvelktelėjimas iš rudų, šalto atspalvio akių; kiek kartų aš klausiau, kas, kokie patirti malonumai slypi už šitų dar dailių, išraiškingų veido bruožų, kokios audros yra siautėjusios šiame kūne, - jų pėdsakai tokie ryškūs veido raukšlelėse, akyse; tėvas supamojoje kėdėje, įbedęs akis į laikraštį ar televizorių, - visa čia minkšta, puru, patogu, raminančią šviesą sruvena liustros, nuo lubų klostėmis krinta užuolaidos; kilimai, Afroditės biustas, senoviški patvarūs baldai, paveikslai... čia nešaukiama, nesikeikiama - ir vis tiek po visu tuo slypi šios moters tragedija, vienatvė, užmarštis - niekas jau nebeprisimena buvusios pokylių pažibos, aktorės, žinomo dailininko meilužės, aukšto karininko meilužės.. Dar taip neseniai toks įtakingas jos vyras kiurkso dabar šiltame fotelyje priešais televizorių ir šneka, pasižiūrėdamas į ją per petį: "Reikėtų pašildyti... paskrudinti... pasikviesti... Stelai pasakyk, tegu nubėga į turgų. Ar tau geriau?.. Išgerk tabletę... paduok man termosą..." Plikas tarsi kiaušinio lukštas galvos kiaušas, plonas, gyvaplaukiais apaugęs kaklas, per storastiklių akinių viršų žvilgčiojančios akys, įtarios, tiriančios, tie nuolatiniai jo samprotavimai apie dailę, tas gardžiavimasis viskuo: savo žodžiais, išmintimi, autoritetu, tas lėtas solidumas, dėmesys savo personai - kad tik jam būtų gera, šilta, jauku... kaip jis neapkęsdavo, kaip niekindavo kartais šį žmogų, vangų, ramų, patenkintą savimi, nieko neįtariantį, šimtus kartų apgautą, išjuoktą; niekina ir dabar ir tuo pačiu daro viską, kad tik jis neįtartų...
O Stela, kas dieną lakstanti po turgus, parduotuves, sušalusi, sužvarbusi, priblokšta, nelaiminga būtybė, ir niekas čia kažkodėl to nė nenori matyti, laiko ją atokiai nuo savo prabangos, sotumo tarsi svetimą, tarsi tarnaitę - jiems nesvarbu, kaip ji gyvens - kad tik jiems būtų gera, šilta, saugu. Stela, tie pilki rudais taškeliais nusėti vyzdžiai, lėliukės, staigiai šokčiojančios į šalis, - taip šokčiojančius jis kitados vaikystėje matė tik juodus kūdros gyvius, plonytėmis ilgomis kojelėmis atsitrenkiančius į kūdros vandens paviršių ir staigiomis linijomis šaunančius čia į vieną, čia į kitą pusę. Šaunančius taip, kad juos čiupusiai iš dumblo gelmės išnirusiai žuviai belikdavo tik žiopčioti, leidžiant iš burnos oro burbuliukus, ir vartyti išsprogusias akis; tie vyzdžiai niekad ilgiau nesusilaikydavo ties kokiu daiktu, jie siurbte siurbdavosi į kažkokią neramią pilkumą, tuštumą, nyką.
Ir ta suknia, slidi tarsi gyvatės oda, ta išnara, sučežanti prie kojų, tas gyvatiškas liemens stangrumas... Jis, būdavo, pasisodina ją savo kambarėlyje ant sofos, šnekina, klausia, viliasi, o ji sėdi, apsigobusi pilku neperšlampamu lietpalčiu, šykščiai saugančiu jos kūno šilumą, o už lango pila lietus, tirštėja sutemos, ir kai ji pasikelia, sušlamėdama drabužiu, - rodos, išeis į tas pažliugusias tolumas, - ir jis nori vėl ją sodinti prie ugnies, žiūrėt, kaip ta pilka elastinga materija glaudžiasi prie jos kūno, išryškindama aptakumus - vėlei pakirsta jo geismas, sumišęs su skausmingu pavydu, jos bruožai staiga suapvalėja, balsas tampa šiltesnis, kaitrus, gyvastingai džiugus. Po to jai sunku bus išeiti, nyku čia bus likti jam vienam, šnarant vidurnakčio lietui. Bet dažniausiai jis matydavo tas akis išsiplėtusias, sunerimusias. Kartais ji įlėkdavo į jo kambarėlį tarsi atginta skalikų, dairydavosi po kertes, ilgai negalėdama apsiprasti. Kartais ateidavo į skaityklą. Pavakariais, kai saulės laidoje sutavaruodavo langų vitražai, kai šviesa šliauždavo paauksintomis knygų nugarėlėmis, virpėdama ant dulkėto gaublio, ji įsigaudavo į skaityklos tylą, kur jį pasiekdavo tik reti išorės garsai: kamuolio dunksėjimas sporto aikštelėje, autobuso laukiančių merginų juokas, nekantrus kulniukų kaukšėjimas, ir jo mintys imdavo krikti. Iškėlusi galvą, slidžia pilkšva tarsi gyvatės oda suknute, aukštakulniais bateliais, ji spėriai atkaukšėdavo prie jo ir, nesiteikdama nė atsiprašyti, nepaklaususi - ar nori jis dabar matyti ją, ar ne, nepastebėdama, kaip jis atšlyja, pasikreipia šalin, apkvaitindavo savo kūno kvapu, sumišusiu su brangiais kvepalais. Jis pridengdavo skaitytos knygos lapus - dažniausiai tai būdavo koks filosofijos ar psichologijos veikalas, kurio mintys buvo nelyginant kompresai jo pernelyg įkaitusiai kaktai. Literatūros, poezijos tuo metu jis nemėgo, buvo įsitikinęs, kad literatūriniai herojai imponuoja linkusiems save idealizuoti, sutapatinti save su jais, apsimetinėti, vaidinti. Jis nejautė reikalo save dailinti - puikiai matė, koks yra: pavydus, smulkmeniškas, skausminga neviltis, viena kančia. Čia, skaityklų tyloje, jis stiepėsi, augo, smelkėsi tolyn, gilyn, į priekį. Jam, mirtinai sužeistam, žūtbūtinai reikėjo būti kažkuo pranašesniam už kitus, daugiau suprasti.
Bet štai pasirodydavo ji, ir erdvumo, laisvės pojūtis išsisklaidydavo, viskas beviltiškai žūdavo, subirdavo, sutrupėdavo. Jautė, kad ligota, pernelyg skausminga yra jo meilė. Buvo pernelyg jautrus kitų nuomonei, suprato, kad ji diktuoja visus jo poelgius. (Pragaras - tai kiti, - pasakė jam Sartras, ir tai tapo išeities tašku, kertine tiesa; visus glumindamas, jis cituodavo šiuos žodžius. Godžiai ieškojo panašių tiesų.) Matė, kad pernelyg didelę reikšmę teikia tam, kas neegzistuoja, įtikinėdavo save: "Kas tau ji? Argi ji vienintelė, argi ja baigiasi visa, o tu jauti, galvoji ir elgiesi, tarsi be jos nieko daugiau nebūtų. Atsipeikėk. Palik. Užmiršk". Arba: "Vėl tu čia, vėl prie lango, žiūri, kaip žliaugia lietus, į temstančio miesto žiburius, vėlei ji, kodėl neateina, nepaskambina, kur ji? Su kuo?" Kovojo su savo meile kaip įmanydamas, metodiškai, nuolat - dusino ją, gniaužė, skaidė, analizavo, ieškojo savo minties tvarumo, filosofinio pagrįstumo. Jo meilės paradoksalumas akivaizdus: ji nenorėjo paisyti sveiko proto, išdidumo, netgi elementariausių gyvybinių poreikių. Atakavo ją, tiksliau - jos paveikslą, susikurtą, turintį fatališkos galios.
