lt
[9]
Tas vaikas tiesiog dievino, idealizavo merginas. Išeidavo, paraudusiomis akimis žvilgčiodamas į jas. Arba apsimestinai šaltas, abejingas, atžarus. Negi jos nemato, kaip man jų stinga! Koks jis būtų geras, atidus, kaip mylėtų. Bet jų nesustabdydavo nei begaliniai švelnumo šuorai, nei skausmas, žvelgiantis iš jo akių, - praeidavo, palikdamos neapsakomą gėlą. Prakalbinti neišdrįsdavo - užjuoks. Apmaudingas truktelėjimas pečiais, paniekinantis šyptelėjimas - visur jis regėjo tokius ženklus, kurie jam bemat užgniauždavo žadą - pats nebesusivokdavo, kas jis yra. Kartais būdavo neapsakomai savęs gaila. Niekas gyvenimo kovai jo neruošė. Priešingai: mokė, kad visi bus draugiški, atidūs, ir jį be paliovos glumino abejingumas - niekas neišklausydavo jo nusiskundimų. Visą laiką jautė, kad kitko čia reikia. Stengėsi save nugalėti. Labiausiai vertino veiklumą, ryžtą - dėjosi tokiu, nors būdavo nuolankus, nusižeminęs. Kurį laiką visa jame vartėsi, kunkuliavo; puldinėjimas iš vieno krašto į kitą, dvejonė, kai ranka sustingsta pusiau gesto, kai stabtelėjama, įsižiūrima, kad ir kas tai būtų, - skardis, šviečianti tolumoj beržų giraitė, saulėto viduržiemio dienos platumos, aukštu pylimu slenkantis traukinys, verčiantis dūmų tumulus, kurie sklaidosi palei skardžius, tirpsta, dvelkia nuo horizonto skaudžiu pilkšvumu, traukiančiu iš žemės ir medžių drėgmę, virstančia šerkšnu; saulė, baigdama savo kelionę, slysteldavo žemyn, ir visa jau pranašaudavo kvapą gniaužiantį speigą; koks spindulių nutviekstas debesėlis vaizduotėje sužadindavo spindinčius cerkvių ir bažnyčių bokštus, saulės užlietas girias, pašlaites, vandenis... ir čia pat į pilkšvą ir kaip skarda, kaip ketus aidų dangų iš miesto kaminų kylantys dūmų stulpai, čia pat kažkieno snieguota pirkelė pamiškėje, laukianti, kviečianti, sniego takeliu vedanti prie vartelių, prie slenksčio, galbūt prie šulinio su šarmota svirtim ar prie tvarto, pro kurio duris virsta garai - kas jį, čia užklydusį, pasitiks, kas išeis į kiemą, tačiau kaip lauktą kol kas jį sutinka šitas eglių tamsumas, šiltas, jaukus tamsumas, slepiantis savyje ir žvaigždes, ir kitados girdėtas pasakas, alsuoja stirnos ir elniai, priartėję prie šios sodybos, tas tamsumas prisigėręs medžių, samanų ir raistų šilumos - tokie vaizdai šmėsteldavo jo vaizduotėje, su taros dėže stabtelėjus prie plataus aprasojusio fabriko lango, - kiaurai persmelktas sienas drebinančių mašinų gausmo ir įtampos, nesąmoningai paklusęs jo ritmui, krūpčiojąs nuo nelaukto trinktelėjimo, džergžtelėjimo, ankštumoj, iš visų pusių suspaustas, tapęs bendros skubos ir bruzdesio dalimi, karšty, garuose jis staiga panūsdavo veržtis ten, kur laisvė, erdvė, tyla ir įsiklausymas prieš naktį, prieš speigo antkrytį, ir pilkšvas dūmelis, besiskleidžiantis palei skardžius, palei tuos beržynus, įaugantis į natūralų horizonto kietumą, buvo tarsi neišsakyta gėla, kad tai neįmanoma.
- Ko tu vėpsai? - sako jam koks darbininkas. - Anglies i krosnį įpilk. Eime, padėsi sutvarkyti konteinerį.
Ten, mechaninėse, plaktukai tik tak - neįspūdingai ir atkakliai, tarsi lenktyniaudami vienas su kitu, daužia kažką kietą, kaip tas atvėsusio ketaus dangus, skambčioja skardos lapai, glausdamiesi vienas prie kito.
- Še, paragausi mėlynių uogienės, - kiša jam stiklainį Valė.
- Pinčiukas, - burbteli storapilvė moteris, didžiuliu samčiu maišydama kunkuliuojančią uogienę. - Stovi kaip frantas, - ir atžagaria ranka ji braukia per aprasojusią kaktą.
Liesas, tiesus, šviesiais kartūno marškiniais, švariu kombinezonu, čia jis traukia visų merginų akis, tačiau ta vėjuota diena ežero pakrantėje, vėjo gūsiai nendrėse, palinkęs žilvitis ir šalia jo lentų tiltelis, kuriuo ji, Nijolė, nuėjo, išlipusi iš valties, palikdama šlapias pėdas, aprūkusi pirtelė, kurios pašaly jie valgė obuolius, jos godi burna ir dantys, kojos, atremtos į rąstą, vėjas iš ežero platybių, genantis pašiauštas bangas, gūsiai, verčiantys nendres, vejantys sunkius švininius debesis, plynos, aptakios Užpelkių ežero kalvos, vienišos trobelės, gluosnis, tas ežero duburys, tyvuliuojantys druskingame jo gimtosios žemės kūne, suspaustas kalvų aptakumų, alsuojantis, besikilnojantis kaip krūtinė...
- Taip, taip, žinau, - sako jis, - konteineris, tuoj einu, - ir nors kokie energingi būtų jo žingsniai, nors kaip smarkiai jis darbuotųsi prie to konteinerio, kažkas pasiliko ten, už lango, virpa snieguotų laukų platumoj, draikosi traukinio dūmais, šviečia baltais beržynais, - taip, taip, konteineris, čia pastatysime. Čia? - pakelia akis į darbininkus, ar jie dėl ko nors jo nekaltina, ir jeigu kuris palieps lįsti į tą konteinerį - įlįs, taukšės jame visą dieną.
Saulei slystant žemyn, pilkas peleninis rytinio horizonto ruoželis, tarsi blausi užuomina ar skausmo dvelktelėjimas, plėsdavosi, pasklisdavo šiaurinėje pusėje visu akiračiu, ūmai siūbtelėdavo šerkšnu, ir jis tarsi pajusdavo, kaip šaltis traukia drėgmę, dar kiek šiltą, gyvastingą drėgmę iš medžių, žemės, iš to slėnio, kur raitosi upeliūkštis; spinduliai lyžtelės medžių šakas, nuo jo žvilgėdamas pažirs šerkšnas, į peleninį speigo dangų klykaudami pakils paukščiai ir dar ilgai suksis, nežinodami, kur nutūpti.
Neretai jo žvilgsnis, grįžęs nuo skardžio, vienišos pušies ar beržynėlio, užkliudydavo aprūkusiame kieme prie didžiulio katilo besidarbuojančius darbininkus, jų tepaluotų šimtasiūlių nugaras; tai jų plaktukų taukšėjimas, ugnis, kurią jie ten susikurdavo apšilti rankoms, žadino kitą nesuvoktų minčių bei jausmų tėkmę; jis nė nežinodavo, kodėl jo akis trumpam prikaustydavo koks kiemas, prie tos ugnelės tupinėjantis vaikas, bedėliojantis į ją šakaliukus; vis tiek prieš tai jau būdavo pagavę jo klausą vėlgi nesuvokti garsai - tik tak... Staiga išgirsdavo taukšint plaktuką, ir jam pasirodydavo, kad tas plaktuku taukšintis darbininkas dirba pernelyg susitelkęs, kad jis kažko kartais nesiderina prie kitų, sakytumei visas paniręs į kitą darbą, mažai, o gal ir nieko bendro neturintį su tuo, kurį dirbo kiti darbininkai, sakytumei iškrito iš konteksto, pakluso kitam ritmui, kitai veiksmo eigai, ne tai realiai, kurią atlieka kiti. Tai buvo pasąmonė, jo paties minčių eiga, jausmai... Tik tak tik, - kantriai ir atkakliai kaleno plaktukas (lyg girnos maltų, pagalvojo jis, ir jau kitaip aidėjo tie garsai - tak tak tak, tarsi atskeldami tykštančias į šalis skeveldras, ir vaizduotėje tarsi šmėstelėjo girnas kalantis dėdė Konstantas); paskui vėl tas vaikiūkštis, susirietęs prie ugnies ir kažką knibinėjantis, ir staiga - pach pach, kurtūs, dusloki kūjo smūgiai, lyg kas pūstų dumples. Kitados, būdamas to vaiko metų, jis ateidavo į Kainoriaus kalvę, padėdavo jam pūsti dumples arba šiaip įdėmiai, visa aplinkui užmiršęs, suodiname kalvės kampe knibinėdavo kokį gelžgalį; tačiau šis prisiminimas jo sąmonės nepasiekdavo; puch puch - iš tikrųjų dabar tai buvo tarsi kuliamosios motoras, prie Vizgirdos klojimo aidintys motoro dūžiai, atsimušantys į pilkus Užpelkių skardžius, lekiantys į pavieškelį, besisklaidantys pilkuose paupio alksnynuose; juose ir būsimo sniego nuojauta, ir žiemos, kuri atsiųs jiems inkrustuotus atvirukus, gardų ragaišio kvapą, - juose visos tos viltys, norai, slėpiningas virpulys, kurį jis kartą patyrė, sukaliodamasis prie kuliamosios, šnekučiuodamasis su tepaluotu darbininku ir žiūrėdamas, kaip iš vamzdžio išspjaunama ugninė plazma, atšokstanti nuo žemės; plaktuko garsai vėl tampa skardūs, ploni, jie tarsi atsikartoja tolimose apylinkėse aidu, neužkliudančiu motorų gaudesio, vienišu, našlaitišku, jie tarsi sklaidosi jau po kaitros alinamo miesto apylinkes, pasiekdami net upės vingį, kur suverstos valtys aprūdijusiais dugnais, - vaizdas, kurį jis, penkerių metų vaikas, regėdavo iš Santakoje stovėjusio tėvų namo - trumpai jie gyveno miestelio pakrašty - balkonėlio, kai motina, rodydama į pilkšvą smėlio keliūkštį, vingiuojantį palei juodas aprūdijusias tvoras, pasakydavo, kad pareina jo tėvas. Žinoma, ir šitas vaizdas nepasiekdavo jo sąmonės, bet joje tuo pat metu budo, vešėjo, šmėsčiojo, geso ir kiti vaizdai, pažadinti to skardaus tik tik tak... Tačiau gamykloje jam itin malonu žiūrėti į įkaitusias didžiules ketaus krosnies plokštes, kurios, siūbtelėjus piltuvą anglių, įkaista iki baltumo, paskui rausvėja, pilkėja pakraščiuose, tarsi primindamos, pažadindamos tuos speigo saulėlydžius, į kuriuos jis žvilgčiodavo, klajodamas slidėmis po vakarėjančias kalvas, - svarbiausia: ta milžiniška krosnis, anglių krūvos, tas mašinų bildesys, didžiulis cementu išklotas cechas, rasoti langai, sienos, vamzdžiai, katilai tuo pačiu buvo ir spirito varykla, katilinė, kur jis vaikystėje užsukdavo pavakariais su tėvu... Sustojęs prie krosnies, žiūrėdavo, kaip ketiniai šonai iš viršaus čia parausta, papilkėja, tampa melsvai peleniniai, ne kas kita - speiguotas vakaro dangus tilpo toje krosnyje, o kai jis išeidavo į kiemą, kai girdėdavo pokšint čia pat malkas skaldančio Vanagėlio kirvį, žvalgydavosi po kalvotas, baltumu švytinčias apylinkes, keldamas akis į dangų, kurio pakraštėliai atrodydavo tarsi peleniniai, kieti lyg ketus, čia pilkėjantys, čia rausvėjantys - milžiniškos krosnies ketaus spalvos; raudonis, pilkumas tarsi išsiliedavo po dangų, jame tarsi kokioje materijoje pulsuodavo krosnies karštis, ir jis skaudžiai pajusdavo speigo dvelktelėjimą, nustebęs, kodėl gi rausvi, tokie tikru karščiu dvelkiantys vakarinio dangaus pakraštėliai nešildo, netirpdo nuo stogų sniego, nes stiprus šalčio prisilietimas sužadina tokį pojūtį kaip ir karščio; koks baltas sniegas, kokie mieli, švieži, gaivinantys tie pazarai, kaip aidu, ir rytuose jau šviečiantis mėnulio pjautuvas, išdilęs, senas, tarsi iš kokių paupio rūkų - mirusių plotų, speigo naktų atributas, vienišas keliauninkas, šaltasis mirties svečias, priverčiantis kaukti šunis...
Šioje akimirkoje, šiose akimirkose slypėjo didžioji jo gyvenimo dalis. Praeitis siūbteldavo į jį, susiliedavo su dabartimi, ji spragsėjo kibirkštimis į ketinį dangaus skliautą, plito pelenų plėnimis, krosnies liepsnos liežuviais laižė medžius, baidė klykaujančius paukščius parkuose palei kelią, grabinėjo medžių žievę, skardą, plytas, plieskė iš tolimo lango, virpėjo skardy ir leidosi šešėliais į slėnius, ir šalčio dvelksmas, plintantis nežinia iš kur, buvo išnykimo, vienatvės dvelksmas, netgi ne dvelksmas, o gniaužtai, stingimas, trupėjimas, užgesimas, mirties plėnys, sugeriančios bet kokį garsą. Jaukumas, palaima, džiaugsmas, varstomas liūdesio, neaiškios meilės bei širdgėlos, - tą džiaugsmą skleidė, spinduliavo į visas puses pojūtis kažko nekintamo, kas niekad nemiršta, brangu, sava, su kuo galima susitikti, kas gyva kiekviename mūsų, kiekvienoj akimirkoj, - štai dėl ko taip putojo, kunkuliavo tie katilai, plazdėjo, šokčiojo, sūkuriavo ugnis, kur kas stipresnė ir kaitresnė nei tikrovėje.
Kiek vėliau visas jo mintis pasiglemžė Stela, duslus monotoniškas mašinų ūžesys, nuo to ūžesio vibruojančios sienos, iš vamzdžių išsiveržiantys garai ir tos erdvės, atsiveriančios pro platų aprasojusį fabriko langą, - viskas persmelkė skausmu ir nerimu, kurį jame sukėlė ta moteris, liesoka, pilkšvu veidu, nenustygstančiais vyzdžiais, nualinta jam nežinomų jausmų, besididžiuojanti savo patrauklumu... Šiurpą, neviltį ir netikrumą jis pajuto anksčiau, nei sužinojo, kuo ji gyvena, kur skuba, išėjusi iš jo, kuo nuolat užimtos jos mintys, kodėl ji čia sėdi tarsi negyva, įsmeigusi priešais save akis, kodėl staiga pašokusi džiaugiasi arba ištrėškia kokius nuožmius kokčius juodos neapykantos žodžius kažkokiam Andriui - jis dar paminės, greit ji nagus parodysianti... O kai jis pakėlė į ją suglumusias ar klausiančias akis, ėmė tvirtinti:
- Tu negalvok kažin ko, jis man niekas, šliužas! Šlykštynė! Tu toks geras, tu nepalyginamas su juo, - glustelėjo prie jo ir, tuoj pat atšokusi, svajingai pridūrė: - O, jeigu jis toksai būtų, niekšas!
- Bet tu jį myli? - paklausė jis, pasiduodamas į prieki, - neapkenti jo ir myli. Jis tyčiojasi iš tavęs, niekina, o tu tik ir galvoji apie jį, sekioji iš paskos.
- Gal ir sekioju, - atšovė apmaudingai. - O iš kur tu žinai? - smalsiai pagyvėjusi žvelgė į jį. Po valandėlės, daužydama kumščiu į kelį ir linksėdama visu kūnu, ėmė tvirtinti: ne, nieko jis jai nereiškiąs, nieko, nieko, šlykštynė.
- Ir vis dėlto... - jis nuožmiai palenkė galvą.
- Nieko tu nesupranti, - pertraukė ji, - tu dar vaikas, tu toks naivus. Tu...
Baiminsis jausdamas, kaip grimzta į juodą, drėgną rūsį, pelėsių, nepakenčiamo dvoko naktį, kur šmižinėja žiurkės, kur pūsta tokie apgailėtini vargano arlekino drabužėliai, nutempti nuo jo liesų pečių, kur ir grakštūs balerinos bateliai, ir vėduoklėmis išsiskleidžiančios suknios, ir senos, primityvios, sudribusios, niekam nebereikalingos dekoracijos; jausdamas, kaip prie jo priartėja šlapios grublėtais paviršiais sienos, užsisklendžiančios giedru vaiskiu dangaus lopeliu, nušvilpia pavasarinis vėjas, nušniokščia želmenis žadinantis lietus; jausdamas, kaip pyktis ir neviltis kristalizuojasi jo kraujyje, iškreipia veidą, prie jo priderina apmaudo kaukę ir ji suauga su veido audiniais, oda, virsta antrąja būtimi, charakterio bruožu, suka akis į šoną nuo žmonių, medžių, gėlių - ak, atsitrauk, - ir virpuliai perbėga lūpomis, kai jis taria žodį, tarpuvartės keiksmas priverčia jį krūptelti - ar ne iš jo ten jie kvatojasi, atsitrauk! Ne visa, rašys jis, kas susiję su tavimi, mane perveria skausmu ir neviltim, tamsiųjų gatvių, prieangių, mergele, kas bus su tavimi, kas bus? - klaus, regėdamas jos akyse savo gėlą ir neviltį, jau apsisprendęs, jau žinodamas, kad ją paliks likimo valiai (juk ji nekalta, kad tokia); regėdamas jos pasmerktumą, vienatvę, pragaištį, kuri jos laukia, kol ji, nieko neįtarianti, šneka apie šį bei tą, giriasi savo pasisekimu, džiaugiasi vulgariais prastais kokio vyriškio pasakytais komplimentais, dar beeidamas su ja, sėdėdamas kur stoties restorane už staliuko ir kartu jau palikęs ją, žiūrintis tarsi į kokią marionetę, timpčiojamą už nematomų siūlų, nebetikintis nė vienu jos žodžiu, pažadu, švelnumu, egzaltuotu aiktelėjimu, nuožmiu pasipiktinimu - kažkas joje visuomet buvo per daug suvaidinta. "Aš artistė iš sudeginto teatro, netikras pinigas, bėk, gelbėkis, jeigu gali, bet žinok - aš vysiuos, oi, kaip vysiuos", - šie atgrasūs žodžiai jį jaudino ir nepaprastu gerumu ("Nė viena tau nebus tokia gera kaip aš"), gebėjimu savęs išsižadėti, smerkti. (Štai agonijos perkreipta kaukė prie kojų, - rašė jis, štai delnais uždengtas jos veidas, vargšas raudos purtomas kūnas, kitados toks geidžiamas, savas, štai puošnūs mūsų meilės parėdai, šitos tolumos, iš kurių ji atėjo, kažkur ties horizontu trankantis perkūnijai; dulkantys keliai, kuriais klaidžiojome, tamsiai mėlyni ežerai, kranto skalūnai, bet štai ir prietemos, ir apleistumas, dūlėsiai, dulkės, gulančios ant tų kitados tokių mielų ir gražių pečių; aš nusileidau į rūsį, atradau tave, nueinu, ir tu vėl pasilieki čia trupėti, aižėti, nebent jeigu kitas atrastų, įspėtų šios prigimties beribį gėrį ir blogį, pažadintų ją... Ji tiesia rankas, ji bando dar sulaikyti verksmu, šauksmu, ji sako: tu palieki, išsižadi manęs, kai tapai vienintelis, nepamainomas, tu pažadinai, suteikei viltį - kam? - jeigu vėl atbloški, atstumi? Žinau, nieko po tavęs nebus, viskas baigiasi su tavim, sunaikindama save, aš tau atkeršysiu, aš vėl būsiu kaip buvus, palauk, dar neik, aš tau noriu pasakyti, pažadėk, bet girgžteli surūdiję vyriai, durys užsitrenkia...)
Štai kas yra palaidoti meilę, jeigu ji jau buvo tapusį tavo dalimi, jeigu jau buvai įtikėjęs... tik ji gali suprasti... būti tokia gera, ištikima, sava kaip mano paties kūnas, kaip visa, kas manęs laukia, kuo gyvenu, rašė jis žodžius, kurie tuo metu anaiptol neatrodė melodramiški, perdėti, nė iš tolo neprileisdamas minties, jog kada nors galės su ja abejingai šnekučiuotis, gurkšnodamas kavą, ir kad nė kiek jam nebus svarbu, kaip ji gyvena, su kokiais vyrais, kai pamatys ją kur prie daržovių parduotuvės, per suodiną patižusį sniegą tempiančią bulvių krepšį, jau suvargusią, senstančią, tačiau beveik nepažįstamą, kaip ir kiti praeiviai.
Bet ir jai su metais jis taps nebesvarbus, nors išsiskiriant, spausdama jam ranką, maldavo:
- Pažadėk, kad retkarčiais, nors per tavo gimtadienį... arba tą dieną, kai mes susipažinome, - susitiksim, nors kelioms akimirkoms ateisime į mūsų mėgstamiausią kavinukę išgerti kavos, arba aš tau paskambinsiu, parašysiu... Aš visada norėsiu žinoti apie tave, jeigu neleisi retkarčiais tavęs pamatyti, aš tiesiog negaliu įsivaizduoti, kaip gyvensiu, palik man viltį... jausmą, kad tu esi, gyveni, sveikas ir aš galiu tau parašyti, susitikti su tavim, jeigu man bus nepakeliamai sunku, pašnekėti, tik tiek, - kaip nedaug aš iš tavęs tenoriu, sutiki, pažadėk... Tu toks... niekas man tavęs neatstos, tu čia, many, ir aš turiu visuomet jausti, kad esi many, pažadėk, aš taip nedaug tenoriu, ar tu girdi, na ko tu tyli, kur taip žiūri, ką galvoji, argi aš tokia bloga, pažadėk, tiek teprašau, pažadėk, tu visada būsi mano, tik mano, - prašė, maldavo ji, šventai visa prigimtimi tikėdama, kad tas pažadas jai gyvybiškai svarbus, labiau už mirtį bijodama minties, kad jie visiems laikams išsiskiria ir kad niekad nebesusitiks, nebesimatys, bus vienas kitam mirę. Tačiau abu instinktyviai jautė, kad išsiskyrimas ir yra mirtis, todėl taip konvulsiškai, su tokiu skausmu kabinosi į meilės likučius; kažkas viduj protestavo, klykė: visa tai, ką jie tiek metų regėjo, kuo gyveno, dalinosi kartu, negali išsisklaidyti, dingti kaip nebuvę.
Jis pažadėjo; jis tikėjo, kad jie kaip romantiškieji herojai retkarčiais susitiks, kalbėsis, lankysis savo mėgstamiausioje kavinukėje, o praėjo metai kiti, ir...
- Kam šnekėti, kam prisiminti, - pasakė jis.
- Iš tikrųjų, - tarė ji su grasiu, taip gerai jam pažįstamu apmaudu balse, mat dar nebuvo susiradusi kito vyriškio, ir nuėjo, nutolo skrupulingais, taupiais artėjančios senatvės žingsneliais - tokia pilka, banali, buitiška, kad jam beliko tik nusispjauti: koks velnias jį atvedė prie šitos kavinukės, pastatė prie šitų idiotiškų stulpų, prie afišų, drėgnų, draskomų vėjo; tas afišas, būdavo, skaitinėja nežinodamas, kur ją pakviesti; ji nutolo, ištirpo namų pilkumoj, nyki, menka moterėlė su apzulintu rankinuku, ir jis pats nebeįstengė patikėti, kad kitados ji buvo sukėlusi tokį jausmų sąmyšį, kad jam užgniauždavo žadą jos pasirodymas, kvepalų dvelktelėjimas, palinkęs prie jo veidas, neramus vyzdžių krustelėjimas, intapėlis skruoste, keletas šlyno taškelių - tie dvasingieji medžiagos pigmentai, kuriuose klaidžiojo, pulsavo jos gyvybė, aistra, į kuriuos įsisiurbdavo lūpomis, godžiai gerdamas švelnų, išganingą jų gerumą, kuriame slypėjo pati meilės dvasia - dabar tai tebuvo sausos odos plėvelės, išgertos, įtrauktos savin, ir netgi ant kalno, nuo kurio klykaudami čiuožinėjo vaikai, tarp sniego ruduojantys žemės lopeliai, rodės, buvo gyvesni, šiltesni, kažką žadantys; ir jis vėl - tarsi ilgą laiką būtų apkurtęs, praradęs gebėjimą regėti, jausti - staiga nusigręžė nuo purvinų, vėsiam šešėlyje skendinčių gatvių raizgalynės, staiga išgirdo, kaip čiulba paukščiai, pamatė, kaip, žvilgėdami saulėje, krinta nuo stogo lašai, kaip klykauja vaikai ir koks vaiskus, spindulingas pavasarinis dangus, ir kaip spurdėdami kyla, stiepiasi į jį pumpurai...
Bet tai buvo po keleto metų. Meilė, širdgėla, neviltis geso pamažu, visa aplinkui sustingdydama, atverdama įsiklausyti verčiančią tylą, nuolat varijuodama kai kuriuos tos moters pasakymus, gestus, stengdamasi įspėti, kas už jų slypi, kodėl vienas ar kitas iš jos lūpų atsitiktinai išsprūdęs žodis jį nutvilkydavo šalčiu, neviltimi, baime, o kitas, priešingai, skubėdavo paneigti pirmuosius, vėlei žadindavo viltį. Jos lūpos šnekėjo viena intonacija, gestai - kita. Čia ji ilgai kruopščiai kažką slėpdavo, vaidindavo, kažką puoselėdavo savy, grumdavosi, čia staiga nusivildavo. Na ir kas! - tarsi šaukdavo ji, užvaldyta nuožmios griovimo aistros. - O man gal nė nereikia jokios meilės, nieko man iš tavęs nereikia. Aš laisva, supraski pagaliau, niekieno - nei Adomo, nei Mykolo, niekieno. Kokią jie turi teisę kažko iš manęs reikalauti, kokią tu turi teisę man priekaištauti? Ir staiga:
- Nepalik. Prašau tavęs, - pasakė ji kartą, visiškai jį apstulbindama, nes buvo įsitikinęs, kad bet kurią akimirką gali jos netekti. - Pati nežinau, kas man darosi, kodėl aš tokia, pabandysiu būti geresnė, kažkoks kipšas manyje tūno, nesuprantu kodėl, bet aš tavo, tik tavo, žinok, - kuždėjo ji. - Aš būsiu tau gera, pasikeisiu. - O po keleto dienų, kai jis teturėjo mintyse šiuos žodžius ir jos gyvumas, džiūgavimas, rodos, patvirtino juos, staiga kažkokia juoda mintis, iš kažkur atklydęs "ne" - ji stabteli, nutyla, tarsi su kažkuo pasitarusi, papurto galvą, kažkas trūkteli ją į save, pasiglemžia, rankos it negyvos klesteli į skreitą, veidas staiga papilkėja, akys, liovusios valiūkiškai kibirkščiuoti, žvelgia į vieną tašką, tarsi koks gerasis angelas, ką tik vedęs ją per jaukius pavasarinius laukus prie jo, į laimę, į savo namus, dingo ir ji staiga atsidūrė nykioje mirties dykvietėje. Tai tokią akimirką, guviai čiauškėjusi pažadus, ji ištaria:
- Ne, niekad negalėsime būti kartu. - O kitąsyk vėl: - Tu mane paliksi, žinau.
- Aš?! - nustebo jis.
- Taip, tu. Tu dar nieko nesupranti.
Kitą sykį vėl:
- Tu teisus, aš nemyliu tavęs ir net nežinau kodėl, - ir visa jo akyse sutavaravo.
Štai kokiomis metaforomis, hiperbolėmis jis išsakydavo savo išgyvenimus dienoraštyje, kokiais desperatiškais ar patetiškais šūktelėjimais jie prasidėdavo ir baigdavosi. Šie jos žodžiai nebeatšaukiami, kad ir ką ji man po šitų žodžių sakytų, kad ir ką priesaikautų, niekad aš į ją negalėsiu žiūrėti be rimtos abejonės, niekad neišsisklaidys jų šaltis, niekad, tarp mūsų visuomet bus trečias - baimė, netikėjimas... Tai nebepriklauso nuo manęs nė nuo jos. Tarp mūsų gyvena pabaiga, ji visur atseka, - nesvarbu, kur nukeliautume, ji išnyra taip netikėtai, ir niekad negali žinoti, iš kurios pusės ji tave užpuls, nespėji nė jos pavidalo įžvelgti, neišmanai, kaip su ja kovoti, - išeitis čia, aišku, viena: palikti šitą moterį, vargšė, ji ir pati man perša tokią mintį, bet tada aš pasielgčiau išdavikiškai, palikčiau ją tai... šmėklai, nes ji pati kartais prašo užtarimo, bijo pati savęs, ji tokia nelaiminga, man gaila...
Čia kaip tose pasakose apie užkeiktąsias mergeles, karalaites - iš piktųjų burtų jas gali išvaduoti tik beatodairiška meilė, pasišventimas, drąsusis karžygys ar tas, kuris pats susijęs su piktosiomis galiomis, kuris įsibrauna į jų pasaulį, įspėjęs burtažodį. O ji kaip tose rytų legendose - nuostabi gražuolė, paversta slibinu, lape ar varle, ar kitokia kokia baisybe, kurioje įkalinta nuostabi siela, grožis. Kartais klausi save: kodėl nuostabiausia gėlė išauga iš purvo, mėšle, kodėl net ir tauriausias gėris būtinai turi sietis su kuo nors bjauriu?..
...Tai ne vien išoriniai peizažai, tai ir sielos būsenos... Mes sėdėjome ant ežero kranto, buvo šiltas ir ramus vakaras, po kairei vandenyje atsispindėjo aukšti miškingi krantai, o po dešinei ilsėjosi ant vandens palinkusio žilvičio šešėlis; po tuo žilvičiu ant pajuodusio lentų tiltelio moteris skalbė žlugtą, ir vakarėjančio ežero rimtį kartais sudrumsdavo jos kultuvės garsas, atsikartojantis čia nuo netoliese stovinčios pirtelės, čia nuo skardžio.
