lt
[4]
Įsidėmėjo jis ir kitą žmogų. Čia, priešais treniruočių salę, už aukštos tvoros, jo namas, ir per langą matyti, kaip per pietus ar pavakariais. tas žmogus išlipa iš juodos "Volgos", paspaudžia žilagalviui vairuotojui ranką, eina prie aukštų vartų, - tai šito žmogaus pavardė nuolat buvo minima Užpelkiuose, tai su juo kadaise skardos gamyklėlėje dirbo Juozo tėvas Kristupas ("Och žmogus! Krištolas! Dabar jis oho šiška!"), tai pas jį ketino važiuoti skųstis dėl upės, tai su juo kadaise nešė streikininko karstą... Kokie artimi, savi jam šitie žmonės, kiek jis yra apie juos galvojęs, ką jie reiškė ir tebereiškia jam ir jo artimiesiems, ir tuo pačiu kokie tolimi, nepasiekiami, nė neįtariantys, jo nė nepastebintys, o jis pastebi, fiksuoja menkiausią jų krustelėjimą. Kad ir kas būtų, kad ir kiek negandų jo lauktų, jis čia šalimais, jį siekia blausūs, prigesę jų šlovės atšvaitai, - jų, pasišventusių kažkam dideliam ir kilniam, be ko gyvenimas pilkas, tuščias, beprasmis, ir jis dar įnirtingiau ima daužyti "kriaušę". Jis bus! bus! - murma pro sukąstus dantis, vėliau anksčiau ateis kaip lygus prie jų, didžiųjų, ateis, kas, kad dabar jie nė nepastebi. Jis dar pats nežino, kad sportas - tik trumpalaikė priebėga, kad svarbiausia jam - eiti, lėkti į priekį, įlįsti į jų, didžiųjų, kailį, perimti iš jų sugebėjimus, žinias, valdžią, būti svarbiam, reikalingam, gerbiamam, atsigriebti, susigrąžinti kažkieno skolą. Visa jam gerai, visa naudinga, tinka - tik ne savo menkumo ir nereikalingumo jausmas, atokumas. Taigi - kuo toliau nuo Užpelkių netekties, erzėjimo, paikų tuščiagarbiškų postringavimų, kai sprendžiama, priesaikaujama, grasinama, pučiamasi, nevaidinant gyvenime reikšmingesnio vaidmens.
Jis dirba ir naktinėse pamainose, kursto milžinišką ketaus krosnį, stebi savo bendradarbius, keiksnojančius, pliekiančius kortomis, žiūri, kaip liepsnos atšvaitai šokčioja ant jų veidų, ant mūro sienų; dar iš vaikystės metų jam gerai pažįstamas šitokių žmonių apmaudas - iš tos gūdžios, anglimis apneštos nakties spirito gamyklos katilinėje, kai netoliese čežėdamas upėje plaukė ižas; ir dabar vėlei, kaip tuokart duota nebyli priesaika, jame tvenkėsi begalinis ryžtas, valia, ji stiprėjo, kėlė į viršų, kvietė pirmyn, bet kartu su jais, šiais žmonėmis; jie tokie jam savi: yra čia kūrikas Nikola - masyvus, vos telpantis kombinezone, standžiais pražilusiais gaurais ant krūtinės; būdavo, sėdi įrėmęs į kelius rankas ant žemos kėdutės priešais krosnį, šluostosi prakaitą ("Ventiliatoriaus neįtaiso, žalčiai"), dėbčioja į jį, lyg tėviškai teisindamasis klaustų: "Ko tu nori, vaikine, kur tu veržies? Paloštumei su mumis kortomis, degtinėlės išmauktum stikliuką, vieną kitą anekdotėlį, papasakotum apie meistrą, apie bet ką, kad ir apie mergas, ir būtų tau šilčiau, jaukiau, niekur iš čia nebenorėtumei eiti".
Aplinkui čia daug neįspėtų likimų, slaptų dramų, pykčio... Nė nepajuto, kad į jį ėmė žvilgčioti kiek įtariai. Vienas - dažniausiai Feliksas (tikras Dravakolas!), judrus žvairaakis, miesto vaikas tatuiruotomis rankomis ir krūtine, kolonijos auklėtinis - čia šaiposi, čia stebisi juo, čia drąsina:
- Tverk, duok, nesnausk, nesidairyk, visi tveria ką išgalėdami, - pinigus, pažymas, daiktus, moteris... Numeta padėvėję, žvalgos daugiau, toks gyvenimas, ką, netiki manim, tu nežinai... nepažįsti... kiek aš savo kailiu esu patyręs...
Kitas:
- Ty paren ničevo, davaj... - ir traukia iš po dėžės prasto vyno butelį, išgeria raukydamasis. - Imk, - šluostosi storas lūpas. - Mes geri žmonės, niekam blogo nelinkime, nedaug mums reikia, tik duok dieve, kad tai nepasikartotų. Mokykis, į žmones išeisi.
Su kokiu priekaištu ar apmaudu į jį dėbčioja tas Nikola, dusdamas nuo karščio, šluostydamasis prakaitą, ir, žiūrėk, neištvėręs burbteli:
- Kiekgi tau metų? A... jaunas dar. Visa tau prieš akis... - Ir vėl tyli, žiūri į ugnį, į anglis. - O man... nebėr sveikatos, jeigu ne šiandien, tai rytoj piltuvą padėsiu. Va pažiūrėk, kokie randai, - atsmaukia kelnių kišką, - pačiupinėk, pačiupinėk, matai, vieni gumbai, skeveldros... visą koją fronte sutrupino... - Ir ima pasakoti, kaip gydytojai rankiojo iš jo kūno skeveldrėles ir kad ten buvusi seselė, kad viršila jam kartą pasakė, jog pulko vadas... O, kaip giliai Juozui į širdį yra įkritę tie žodžiai: į žmones išeisi! Tačiau daugumai jie reiškia: prasigyvensi, gerą, lengvą darbą surasi... Nikola tai jaučia, todėl pataiso: - Būsi žmogus... Didelis žmogus, tai ne mes... - Ir paskui jau visai girtas purto pražilusią garbanotą galvą ir keikiasi: - Svolači... Dochlaja ryba, a ne žena... Na, beri, beri, svolač... Och sterva... Tu tik pagalvok... - Ir vėl deda ranką Juozui ant peties, jau nebelabai suprasdamas, kur esąs, žiūri drumstomis akimis, šnopuoja svogūno ir vyno tvaiku į veidą, ima kažko skųstis, kažkam grūmoti, ginčytis: - Net, ja mogu... net, vazmožna, tik nenorime... ja by... nu vot... ponial? - tyrinėdamas, grūmodamas žiūri į Juozą. - Ni čerta ty ne ponial. Malakasos. Nikto ničevo ne možet paniat, no ja... ja magu, ponial?
Kas per užuominos, kas per vapėjimas, nors pasiusk, nors iš kailio išsinerk, nesuprasi.
- Ko tu jo klausai? Girtas, iškvėšęs senis, - tempia į kampą Nikolą Feliksas, - spjauk tu tokiems į barzdą.
- Net, ja liubliu jevo! - šaukia į tamsų kampą tempiamas Nikola. - On čestnyj, on prav, a vy vse... vse vy krugom ne pravy, - apveda juos girtu pirštu. - Čelovek on... balšoj čelovek.
Tikri stebuklai: girtas, beveik be sąmonės, o tokias tiesas šneka, nei vienas - nei direktorius, nei cecho meistras, visada blaiviausias iš blaiviausių, - šitaip taikliai, skaudžiai, išmintingai, netgi pranašiškai nepakalbės, - kaipgi jam tokių girtuoklių neklausyti?
- Al-ka-gol, - žagsi tamsiame kampe Nikola. - Man vienas gydytojas paaiškino, žinot, ką arabiškai reiškia al-ka-gol? Subtiliai jaučiąs daiktų prigimtį... viso pasaulio prigimtį... Vy poniali: al-ka-gol - eto značit priroda... Nado daiti do suti, do predela! - griaudėja tamsoje jo balsas.
Bet paradoksas - ir eilėraščių knygoje, nuo kurios skaitymo Juozą atitraukė Nikola, parašyta beveik tas pat: "Daiti do samoi ,suti, do predela..."
Juozas grįžteli į kūryklos langą - jame rupios, didelės žvaigždės. Speigo naktis, tokia, kai Juozo tėvas dirbo spirito gamykloje; žvaigždynai - jie atsiverdavo, tėvui einant palei garuojančią, ižu čežančią upę, atsiverdavo sulig tolimu traukinuko ūktelėjimu Trumbatiškio stotelėje. "Žinau... jaučiu ploniausias gijeles, kurios sujungia ir išskiria žmones", - pasakė kartą tokį vidurnaktį eidamas paupiu tėvas. - "Aš irgi... beveik..." - pagalvojo Juozas.
Tačiau, kad ir kiek jis treniravosi, kad ir kaip įnirtingai daužė "kriaušę", plūkėsi su štanga, skausmas neatlyžo: tūnojo čia pat, užklupdavo, kai eidavo iš dušų, imdavo nuo suoliuko prakaito prisigėrusius marškinėlius, varstydavosi sportinius batelius, sukaitusiu veidu praslinkdavo pro veidrodį ar žvilgteldavo pro langą; skausmas čežėjo senuose lapuose po kojom, rūko bulvienojų laužais tolimose miesto apylinkėse, ant kalvų, prie šiltų išpurentų žemės lopelių.
O prieš tai dar buvo rugsėjo ir spalio dienos, šiltos ir saulėtos, su pamažu gelstančiais medžiais, su erdviomis priemiesčio tolumomis, kurias pertraukėlių metu Juozas išvysdavo pro platų gamyklos langą, virpantį nuo mašinų gausmo. Ten dažnai jis nuklysdavo mintimis - pro aukštą, didžiulį statomos gamyklos kraną, pro buldozerių gausmą siauručiu ekskavatorių išgraužtu vieškelio ruožu, plačių tiesiamų magistralių suskaldytu, sukapotu vieškeliu su šen ten kuriam laikui išlikusiais gluosniais - apleistais, vienišais, nebereikalingais, išsikerojusiais, džiūstančiais, palei ankančias kūdras, senas nykstančias sodybvietes prie pajuodusios bėgių juostos, tolyn palei tepalu kvepiančius pabėgius iki rusvo plytinio namuko, sandėlių, kur priversta smalingų, nuo karščio supleišėjusių rąstų, iki šlagbaumo, kur žaliai raudonai mirkčioja šviesoforai ir, stabdydama mašinas, kilnoja raudoną tepaluotą vėliavėlę vatinuku apsirengusi moteris; čia vienas bėgius kertantis kelias vedė į šiaurinę pusę, kur liulėjo garmėjo geltona lapijos pragaištis, ji ritosi nuo aptakių kalvelių, krito nuo molėtų šaltiniuotų skardžių, kur skaidrūs baltais žvirgždo krantais ežerai, atspindintys trapią, tolimą ir laikiną miškų ramybę bei grožį. Tai prie šitokių vandenų jis lėkdavo paauglystėje, prie jų - varganos jo vaikystės aidas, ir svyrantys ant vandens medžiai, ir juodos rudenio uogos, ir erškėtrožės jo tarytumei dar tebesiklauso, įsižiūrėjusios į savo atspindžius; tyliu virpuliu atsiliepia vanduo, iš kažkur dvelkteli smulkutes bangeles pavarydamas vėjelis, vėsos dvelksmas nusklendžia nesugaunamu, tik juntamu šešėliu, ir nejaugi diena jau krypsta į vakarą ir jau čia pat šaltas tyrumas? Gal jis atsiveria tolstančių gervių klyksmu?.. Ne, jos čia pat, neaukštai, dar tik pulkuojasi, jos klykauja viršum parudavusių pelkynų, sunkiai modamos vėsiais sparnais; sausame saulėtame pušynėlyje tuksi genys, gagena antys; čia dar tebesilaiko virpančios vasaros karščiai... ten, toje įlankėlėje, ir ten, kalno pušyne, bet jau dvelkteli aitrus apynių kvapas, jau svyra gervuogės, sušnarina ajerus vieniša meškeriotojo valtis, pratisai švilpia pasiklydęs berniūkštis, murzinas, šlakuotas, susigrūdęs abu pirštus į burną, pievelėje, kurią siekia šešėlis, prunkšteli, supurto karčius arklys, ir krebžda, tampo šapelius strazdelis, graužia papuvusią žievę kirmėlytės, ir mikliai snapu ir nagais įniršęs ją drasko raibas paukštis, tas kirmėlytes lesdamas; lapų nuklotomis pakalnėmis pūškuoja barsukas; skuba skuba - gyvybė niekada nesibaigia ir nenumiršta: kas griūva, virsta puvėsiais, tvaiku, samanomis, kas kalasi, gimsta iš naujo; žvitrus šlakuotas vaikiūkštis pagaliau prisišaukė savo draugus, laukdamas, kol jie ateis, jis renka grybus - raudonikius, žaliuokes, voveruškas... brenda per papartynus, rauna asiūklius, kasinėja samanas, po kuriomis vėsa, drėgmė, naujos gyvybės apraiškos, dar menkutės, vos įžiūrimos, tačiau kokia jų gausybė...
Pertraukėlės metu, įsispraudęs į atokų kamputį, nostalgiškai jis piešia šitokius vaizdelius rudens, kuris su vaisių gėrybėmis jau žengia per žemėtus slenksčius. Pavakarop, kai jau imdavo rasoti platūs gamyklos langai ir sustiprėdavo mašinų gausmas, kai imdavo vibruoti sienos, kai besileidžiančios saulės spinduliai pasiekdavo storus, brezentu apmuturiuotus vamzdžius ir sukibirkščiuodavo, suspurdėdavo rodyklės, sušnypšdavo išleidžiami garai, karšti tumulai užtvindydavo cechą, kūrikas, pusamžis, įdubusiais skruostais, liūdnomis akimis vyras, iš Nikolos atvežtų karučių įpildavo į krosnį kelis piltuvus anglių ir, pasirėmęs ant piltuvo koto, įsižiūrėdavo į ugnį; kažkoks besaikis godulys žvelgdavo iš jo akių - anglį ryjančios, ketų ir plieną tirpdančios, lydančios liepsnos godulys tarsi persimesdavo į jas, Juozas vėl pagalvodavo apie Nijolę; jis galvodavo apie ją ir tampydamas taros dėžes, ir stovėdamas prie staklių ar katilų, galvodavo apie ją su nerimu, tačiau, laikrodžio rodyklėms artėjant prie šešių, tas nerimas taip sustiprėdavo, kad rodydavosi: juo aprasoja langai, jis šnypščia iš vamzdžių, virpina jautrias rodykles, spengia aukštos įtampos dėžėje, pliūpteli karštomis liepsnomis, sušmėžuoja ant sienų, sukibirkščiuoja stikluos ir šliaužia... šliaužia, virpa šviesa ant tų vamzdžių, sienų, nuklysta laukais, kur stovi vienišas kuprotas beržiūkštis, puola prie šviesoforo, prie rąstų, vėlei grįžta, susigeria į anglies juodumą ir dega dega godžia, visa lydančia, naikinančia liepsna. Pasigirdus sirenai, lėkte pasileisdavo į dušus, puldavo po deginančiu vandeniu, gaikčiodavo ir keiksnodavosi su visais vyrais... Už visus labiau čia stenėdavo ir pūkšdavo Nikola. Drabstydamasis putų dribsniais (su kokiu pasismaginimu jis vanodavo savo jau nebejauną laužytą, daužytą, negalių kamuojamą kūną!), jis prisėsdavo ant suoliuko šalia Juozo ir, šnairomis pasižiūrėdamas, vis kamantinėdavo:
- Ko tu toks? Tiesiog gaila į tave žiūrėti, ir dirbi kaip nesavomis rankomis, vis lendi kur prie lango ar į kampą. Tu su žmonėmis bendrauk, su vyrais, jie tau pasakys... Mes ne tiek nugyvenome, ne tiek matėme. Frontus perėjome, ligonines, visą velniavą, o kaip matai - gyvi, sveiki. Pakeiksnojame, pasispjaudome - ir laikomės. Jeigu bloga... skauda va čia... dūšią ir širdį, nė pats nežinai, ką skauda, žmonėms sakyk, nieko nuo žmonių nereikia slėpti, nei nuo moterų, nei nuo vyrų - jie ne tiek matė, jeigu ne visi, vienas kitas vis tiek supras. Atsiras kam. Paglobos, nuramins. Vienas vis tiek neliksi. Nieko nėra baisiau kaip likti vienam, vienam kentėti tyliai, net krepštelti, suinkšti bijant. Pirma laiko sunyksta, nusikamuoja, nugeibsta toks žmogus, nugeibsta šviesesnės dienos nematęs. Ir kas iš to? Kam tokių reikia? Ką jie laimi, tokie kankiniai? Nė velniam jų nereikia. Išgeibėliai! Stauk. Jeigu jau nebegalima - sienas draskyk. Svarbu išsirėkti, ponial? Nu ničevo. Proidiot, vsio proidiot.
Arba vėl, sėdi jis, persimetęs per petį rankšluostį, žiūri į liesą, kaulėtą, išsišovusiais klubais žmogelį, prunkštaujantį garų debesyse, ir nei iš šio, nei iš to karčiai vypteli, nusispjauna:
- Pažiūrėk į jį. Giltinė! Skeletas! Tam jau seniai reikia mesti griaučius į patvorį. Che! Tai gyvenimas! Visus išlukštena, išgliaudo, o kas lieka? Kevalai! Kartais žiūriu aš į kokias išsipusčiusias, skrybėlėtas, jau tokias orias, tokias ambicingas, įžeidžias, tokias... lūpytės - širdelė, krypt krypt, ir galvoju: viešpatie, viešpatie, išrenk jas nuogas, pastatyk - siaubas siaubas. Ir kaip jos gyvos... gyvenimu džiaugiasi, taip sakant. Tik bukaprotiškumas, gobšumas, miesčioniškumas jas dar gelbsti nuo tuštumos, beprasmybės, visiško nereikalingumo, štai kas tas turgaus bobas gelbsti, supranti. O kitas jaunas, sveikas - ir jau toks nereikalingas, menkas, atliekamas, ech! - šūkalioja Nikola, čia suplodamas Juozui per kelį, čia pažiūrėdamas į gaižią, atsikišusia nosimi senę, kuri, piktai šnopuodama ir pažvairuodama į juos, tarpdury šluosto grindis. - Matei? - niūksi Juozui į pašonę. - Supratai, ko ji nori, kas jai galvoj? Bet štai ką aš tau pasakysiu: kartais žmogų apima toks alkis, jog jis viską čiumpa, griebia, nebetverdamas savo kaily, ir užspringsta, pakvaišta iš siaubo, kad kažko nebespės nutverti, kad jo ir čia, ir ten nebus, kad kažkas jį nustūmė, nustelbė, net rodosi, kad jam kas rankas ir kojas supančiojo, ir jis tik griežia dantimis, draskosi, klykia, dėbčioja į visus su pagieža ir keikiasi, keikiasi, nors dar taip neseniai tylus, ramutis sėdėjo kokioje kontorėlėje, su kaklaraiščiu, mandagus - prašau... o dabar jam spjaut į viską, - neiškentė, užgintojo vaisiaus paragavo ir dega noru ėsti jį ir ėsti. Jam ir vienam pasilikti baisu, ir tarp žmonių negera, stinga kažko... Ech! Mačiau aš visokių žmonių, o tokie besočiai įdomiausi: jie nei šnekėti, nei galvoti žmoniškai nebemoka, jiems viskas taip vangu, lėta, kvaila, absurdiška, taip jie nori viską perprasti, turėti, dabar pat... Tai net nebe žmonės, o suspaustos energijos tumulai; tos energijos, protingai, taip sakant, racionaliai, su saiku naudojant, galėtų užtekti šimtui metų, - jie patys tai puikiai žino, - ją galima kaip gyvasties siūlą tempti ir tempti, žinoma, ramiai, saikingai, o jie lipa ant barikadų, prasigeria, įsivelia į peštynes ar dar velniai žino ką padaro - ir klumpa, žūva, išlaksto į šipulius. Ir tu manai, čia galima ką suprasti, paaiškinti? Štai ką aš tau sakau: žmoguje slypi beribė, už jo protą, gerą vardą, gražius ketinimus galingesnė jėga, ir jeigu ji pažadinama, jeigu laiku nepažabojama, nedisciplinuojama, taip sakant, jeigu jai leidžiama įsisiautėti - viskas nueina velniop. Štai kodėl žmonės tokie atsargūs, vangios galvosenos: kol pagaliau supranta, kad vis vien vėliau ar anksčiau mirs, taps bejėgiai ir nieko neužgyvens, nesusitaupys, nenusineš į kapus - nei gero vardo, nei žinių, kol jie supranta, kad
nieko nereikia bijoti, nes vis vien vėliau ar anksčiau viskas pasidarys beprasmiška, žiūrėk, jau ir senatvė, mirtis.
Žadino, aitrino, provokavo tas Nikola tai, ką Juozas savy buvo užgniaužęs, nustelbęs, sutramdęs.
- Bet nieko, tu ir manęs neklausyk, savo galvą turėk, - pamokslavo kitą kartą. - Blaškysiesi, stveriosi, kas tik pakliūva, - toks gyvenimas ne visiems, kaip lydys čiupsi vieną dieną blizgę, ir išneš tau žiaunas, vidurius išdraskys. Bet vėlgi - ir alkanas negali būti, vis tykoti, tykoti, laukti, - galvoti ateina laikas, kai nebeišlaikai - turi stverti. Štai ir sukis kaip išmanai. Būva ir dar blogiau: visa žmogui pašvinksta - ir minkščiausi baltutėliai patalai, naujausi kostiumai, niekaip jis negali atsikratyti jausmo, kad yra lyg iš kanalizacijos griovio išlindęs: kad ir kiek praustųsi pirty, keistų drabužius - visur jį sekioja dvokas... užsitęsusių pagirių, paleistuvystės dvokas. Štai dar dėl ko reikia ieškoti moters, kurią dievintumei. Ne pirma pasitaikius, ne kekšė, o baltutėlė, skaisti, švelni ir tauri. Supratai? Man jau viskas. Aš jau nei alkio numalšinsiu, nei nuo to dvoko pabėgsiu - prirems jie iš abiejų pusių, pribaigs, kiek nori spyriokis ir ginkis. O tu viso to gali išvengti, laiko dar yra, žiūrėk, kad nebūtumei priremtas prie sienos, kad paskui nereikėtų inkšti ir spjaudytis. Visko žmogui nutinka, visko, visko. Niekas nėra apdraustas, nebent storaodis miesčionis, bet tai šūdas, niekai, nė akių į jį neverta pasukti! - karščiuodavosi Nikola, gurkšnodamas iš butelio prastą vyną.
...Daugelis moterų nepatiria, ką galėtų patirti, - tai žino jų kūnai. Kai kurios - tarsi šalčio sukaustyta žemė, bet kai staiga atšyla, visi pašaliai skleidžia tokį aitrų gailumu, kad... - rašė Juozas vėliau, prisimindamas tas dienas. Kitos, plykstelėjusios geismo ugnim ir jau senstančios, nebepatrauklios, vis dar tebegyvena tyliai ir liūdnai gęstančioje atokaitoje, vis dar tikisi, laukia, o gal ateis... pasikartos, gal kur gatvėje, restorane, komandiruotėje sutiks. Nerimsta, puošiasi, ieško, vidurnakčiais blaškosi po tuščius kambarius, grąžo rankas, dirsčioja į veidrodžius, į sumigusius savo vaikus, į valgančius savo vyrus, jos dar vis neišmylėjusios, neatidavusios, nepasiėmusios, kas joms, tvirčiausiu jų įsitikinimu, priklauso. Čia jos aimanuoja, skundžiasi, čia pilnos paikų svajonių, juokiasi, šaiposi iš savęs, iš vyrų, kol visa taip subanalėja, suprastėja, sumenksta, kad nė vienas į jas nebežiūri rimtai, ir nė puoštis, nė keliauti joms nebesinori - vis vien... Et... ką man kuris vyriškis begali duoti. Gal tas žaibuojančiomis akimis, išdidus, garbanotas, bet geriau pasiklausykime anekdotų, geriau tortai, konjakėlis, o ypač - kur kas susiėjo, kaip gyvena, Ir - kaip kvaila, dieve, kaip visa kvaila - ploja jos rankomis, paskui vėlei staiga atgydamos: o matei... o žiūrėk... ar tu žinai... ak šitaip... šitoks... tas?! na taip... jis, tu žinai, jis... - Ir vėl jos tampa rūsčios, stulbinamai įžvalgios, visa numatančios, rūškanos, apmaudingos, kupinos neaiškios pagiežos, įskaudintos, ir vėlei puola į tą klegesį: tik tu pamanyk... o aš nežinojau... taip jį gerbiau... maniau... pasirodo, niekuo nebegalima tikėti, žiūrėk tu man...
Bet štai virsteli durys, įeina galvą skaromis apsimuturiavusi moteris su dviem dirbtinės odos krepšiais, apsižvalgo, ar čia nėra pašalinių, ir visos puola prie jos. Deficitas! O iš kur gavai? O kaip?! O kiek? Va šitie indeliai, kailiukai, va šitas blizgutis, taip, ar tinka? Ir visų jų akys sužiba, rankos stverioja medžiagą...
Staiga kontoroje stoja mirtina tyla, atvykėlė skubiai sugrūda į krepšius deficitinius likučius ir, kamšydama po smakru skarutės mazgą, išskuba pro duris. Visas jas šaltai nužvelgdama, įlekia grakščioji Serafima, nedidukė, smaugtu liemeniu, apsitempusi klubus mini sijonėliu, tvirtomis standžiomis kojomis. Direktoriaus sekretorė, slaptų jo seifų saugotoja. Jai praeinant, visos susižvalgo, susikumščiuoja - taukšt taukšt kulniukai, greiti ir spėrūs. Žvangteli raktas, trinkteli seifo durelės, vėl tie žingsniai - nepasiekiama, iškėlusi galvą, tačiau jos klubų aptakumas - vienas geismas, kvietimas, prašymas, ir tai kaip išgalėdama ji slepia savo gestais, akys, išdidžios, kupinos šalto tyrumo. Net suknutės šlamėjimas kažkoks gąsdinantis. Juozui ji neišeidavo iš galvos: tie žingsniai, akys, kaklo linija, liemens išlinkis, standžios, liemenėlio nevaržomos krūtys, tas noru atsiduoti banguojantis, vilnijantis, alsuojantis grožis... Kažką iš jos pasisavino ir čionykščiai priemiesčio peizažai, regimi pro rasotus fabriko langus - įlomėlės, kalvos. Ypač Juozą kerėjo tas žvilgsnio išdidumas, gebėjimas žiūrėti pro tave nematant, užgniaužtas laukimas, kol praeisi, prasilenksi ir, žinoma, nieko nepasakysi, nes taip turi būti, ji to reikalauja, ir, žinoma, ji netruktels pečiais, nepadarys jokio gesto, kuris būtų pretekstas užkalbinti, ji - gyvas noras praeiti gražiai, grakščiai, nepasiekiamai. Aišku, ji atstumtų, įsižeistų, visas jos elgesys liudija - įsižeistų. Ji tarsi po stiklo gaubtu.
Kai apie savo būgštavimus Juozas papasakojo Feliksui, šis ėmė prunkšti, spardytis ir vartytis žolėje, - gamyklos patvory jie krovė taros dėžes.
- Oi, nebegaliu! - šūkaliojo Feliksas. - Tyrumėlis... po stiklo gaubtu... kaip tu dar pasakei? Akys kaip šaltinio vanduo. Tai dvi kloakos. Ji tokia sterva, nors čia pat, patvory... ant taros dėžių, ant spygliuotos vielos, kur nori. Ką tu manai, kur ji su direktorium važinėja? Į turistinius namukus, į viešbutėlius, į pirtį... Ir ką - su savo svečiais jie kazokėlį ten šoka? Yra žmonių, aš pažįstu, jie žino, matė, jie pakuria tą pirtį, patalus pakloja, ikrelių paduoda. O jis - skaistumėlis! Nutvilkys panieka. Nors sprok iš juoko. Vaikelis! Kaip tu nieko neišmanai, nepažįsti, nenori matyti.
- Ką, gal ir tu bandei prie jos gretintis? - paklausė Juozas. Feliksas susiraukė, parodė stambius išsikišusius dantis, nusispjovė, nusviedė skiedrą, kurią ką tik įnirtingai plėšė į šapelius.
Gulėdamas ant kalvos, Juozas žvalgėsi po parudavusias priemiesčio apylinkes: medžiai jau gelto, dar tebečirpavo žiogai, nors dirvonuose ir įlomėlėse žvilgėjo plonyčiai voratinklių siūlai. Iš ryto, kai čia atėjo, matė šalnos pabaltintą žolę, stogus, patvorių medelius, dabar vijoklių lapai buvo geibūs, bejėgiški, sakytum karščiuodami sviro per tvoras, dribo nuo namų sienų - stiebai jau nebeįstengė į jas kabintis. Kalnelyje prie senų kapinių stovėjo aukšti, išlakūs klevai, švelnus vėjelis vos vos krutino jų lapus, šviečiančius geltoniu, kai kurie tyliai leidosi ir gulė ant dar šiltų akmeninių plytų, samanotų, užžėlusių, su aptrupėjusiais, nebeišskaitomais vardais.
Gyvenimas vyrų, moterų, dailių mergaičių, meilužių - ko jis vertas? Kaip jos leidžiasi taip niekinamos? Alkis, nepasotinamas alkis iščiulpia jų syvus, grožį, nualina, nusiaubia, jos išstumiamos, išmetamos į sąšlavyną - šit viena tokia pasivaipydama priėjo prie jų, paprašė rūkyti, atsisėdo šalia, jos šlaunys tokios plonos, mėlynos, kokčios, atsirėmė rankomis į šiltą žemę, pasiraivė, bliat, sako, troškina, noriu išgerti, ar neturit, ką jie ten kasa, kurvos, ir aš tokia, ar nematai, - čiaumoja, laižosi, net Feliksas žiūri į ją pasibaisėjęs ir, tik norėdamas tai nuslėpti, mirkteli Juozui, sukikena. Šiam net veidas persikreipia iš skausmo, kai pamato, kad iš fabriko kiemo prie jų su stiklainiu sulčių ateina Valė. Ji turbūt ką tik nuo savo katilų, kuriuos maišo, pilstydama uogienę, ragaudama, aprėkiama milžiniškos, storu užpakaliu virėjos - tai ji samtį iš jos atims, tai patrauks katilą: nemoki, nesugebi, argi taip reikia maišyti, - ir suka tą milžinišką samtį, maišo juodą serbentų tyrę, kad net kunkuliuoja, sproginėja, pliupsi, virsta garais - va taip, šitaip, o cackinies, prisvils, išbėgs, ten žiūrėk, čia karščio duok, balerina tu, ar ką, ko dabar į mane spoksai... Iš tų garų, iš to bildesio, šūkčiojimų šmėsteli skaudus akių tyrumas, gal ne Valės, gal kitos kokios praktikantės, tačiau koks jam, Juozui, suprantamas, savas, mielas tas atstumtasis, kai nepelnytos patyčios ir užgaulė kenčiama tyliai, nedrįstant nė pasipriešinti, nes jos tokios šlykščios, grubios, jos nieko daugiau nemoka, o tik: kodėl tu graži, balta, jauna, užsisvajojusi, kodėl tu iš viso čia? Valės veidas nukaitęs, chalato atlapai prasiskleidę, krūtinė balta; kiek susidrovėjusi paduoda jam stiklainį, šią akimirką Valė patinka jam, bet tik šią, nors ji jau seniai nenuleidžia nuo Juozo akių, visada pirmoji užkalbina, o uogienės tik paprašyk. Jai nuėjus, nušlamėjus plikomis blauzdomis per patvorio dilgėles, per pajuodusius kiečius, Feliksas vėl ima mirksėti Juozui, kikenti, gaikčioti:
- Tu matei... Blauzdelės, a? Tu jai... Ko tu lauki, visos jos, griebk, tverk, dulkink, tempk į patvorį, kur nori. Ji ir pinigų prilaiko, jie prie aerodromo gyvena, tėvas berods lakūnas, namelį turi, būsi ir sotus, o jei ne, nepatiks, va taip! - kyšteli špygą, delnu ploja per kumštį.
Feliksas... tas pajūrio žemaitukas, Valdemaras - kas per žmonės; jis pirmą kartą atidžiai, suraukęs antakius, žvilgteli į žolėje, kur ką tik sėdėjo ta girtuoklė, besiraitantį Feliksą - šis rodo jam laiškelius, rodo - visų, su kuriomis... Ir vėl jame visa sukyla, klykia viduj: kaip jos gali su tuo Feliksu apgaudinėti savo vyrus, kuo jis patraukia jas? Argi nežino, kad paskui tyčiosis, kikens, pasakos, rodys visiems, niekins? O gal ir tai joms nesvarbu, gal tikriausiai taip ir yra - nė viena, kaip sako Feliksas, negalima tikėti. Betgi Valė? Ir kyla jam paikas klausimas: kas gi yra moterys? kokios jos? ko joms reikia labiausiai? tik to?
- Tik to! - tvirtina triumfuodamas ir džiūgaudamas Feliksas, o jo akys žiba.
Ne, niekad būti toks kaip Feliksas negalės. O gal reikėtų? Gal nėra kitos išeities? Kitaip būsi apgautas tokių kaip Feliksas, išduotas, išjuoktas? Tame filme... toje knygoje... Tvilkomas neaiškios baimės, kone siaubo ir nevilties, jis vėl klaus: kas gi yra moterys? Ir spręs tą klausimą kaip algebros lygtį su begale nežinomųjų, vildamasis gauti vienkartinį, visa paaiškinantį, išsamų, visus atvejus aprėpiantį atsakymą, ir netiks jis, ir vėl pradės iš naujo, ir vėl, nes tai jau taps jam gyvybiškai svarbiu dalyku: netikint moterimi, jos ištikimybe, gėriu, atsidavimu, meile, gebėjimu aukotis, neįmanoma meilė, su tokia moterimi neįmanoma gyventi, niekas neįmanoma, netgi trumpas laimės, užmaršties mirksnis. Moteriai gal, bet vyrui... Nijolė jam neatsakė, nė būtinybės nejautė atsakyti, pasitraukė, apvylė, pažadindama instinktyvųjį savisaugos budrumą bei įtarumą. O Serafima? O ši girtuoklė? O Valė? Valė galbūt atsakytų, sugrąžintų tikėjimą, bet...
- O gal bandei? - žvilgteli žvairąja akim Feliksas.
- Ką bandei? - klausia išsiblaškęs Juozas.
- Su Vale gal bandei, ką?
Taip, buvo apsilankęs jos namuose.
- Buvai? Tikrai? - Feliksas pasižiūrėjo į Juozo veidą, į nusvarintas tarp kelių rankas, batą, kuriuo jis spardė, trupino pradžiūvusį molio grumstą.
- Sakau, kad buvau, - suraukė antakius Juozas.
- Na ir ką? Kaip?..
- Nutilk!
