lt
[1]
Po metų Juozas bandė stoti į institutą, tačiau į aukštąją mokyklą jo nepriėmė. Pasiryžęs iš miesto nesitraukti, jis sukaliojosi aplink įvairias įstaigas - ką jiems reiškia įdarbinti Juozą Daukintį, galėjo, žinoma, priimti į aukštąją ir be to balo: mokykloje, iš laikraščių jis ir tegirdėjo, kaip jais visais rūpinamasi, kaip jie yra mylimi, laukiami, reikalingi. Kam gi čia jo reikia, grąžino dokumentus nė nepasiteiravę, kur jis dėsis, ką veiks. Dūlinėja atstumtas, atliekamas... Kanceliaristai, vaiposi atstumtasis, išsigalvoja visokių formalumų, kortelių, blankų, pažymų, laiptelių, užtvarėlių, būk tu čia išmintingiausias, geriausias, sąžiningiausias, doriausias, būk tu kas tik nori, bet be pažymėlės, rekomendacijos niekur tavęs nepriims. Širdo, spjaudėsi, tačiau šiuos jausmus stelbė nuoskauda. Buvo įsitikinęs: kiekvienas, su kuo tik pašnekėtumei, iš sąžinės pasakytų, kad Juozas Daukintis turėjo būti į institutą priimtas, priregistruotas šitame mieste, įdarbintas, tik va su kuo čia tu taip pašnekėsi...
Būsimieji kai kurių fakultetų studentai dar tebelaikė egzaminus, ir jis dažnai nuslinkdavo į institutą; glaustydavosi prie statulų, prie bareljefų, prie dekanato durų. Čia sukaliodavosi ir keletas merginų. Jos krūpčiodavo nuo menkiausio durų virstelėjimo, keldavo akis į išeinančius vyriškius, lėkdavo jiems iš paskos, vapėdamos: dėstytojau... docente... Viena, plona gėlėta suknute, didelėmis ryškiomis akimis, vis glaudžianti prie krūtinės vadovėlius, iš karto patraukė Juozo žvilgsnį. Tą dieną, kai jis atsiėmė dokumentus ir, pasiryžęs šiais metais čia nebekelti kojos, ėjo koridoriais vienas, be draugų, ji sėdėjo ant dulkėtos dekanato koridoriaus palangės šalia didžiulės skaitančio žmogaus statulos ir suglamžyta nosinaite šluostėsi pabrinkusias akis. Priėjo, prašnekino.
- Pasitrauk, - spygtelėjo mergina. - Tu toks pat nevykėlis kaip ir aš, o dar vaikštai galvą užrietęs, - ir jis vėl pasijuto apskretusiu, pamotės ujamu ir užgauliojamu paaugliu. Toks jis, beje, jautėsi visą laiką: nukleipti batai, trumpos, išdubusiais keliais kelnės, išdilusios nuo kasrytinio lyginimo, išaugtinis švarkelis, apšiuręs portfelis, - kaip ne vieta čia jam buvo tarp veidrodžių, ant parketo... Nors ir pats bijojo į save tuose veidrodžiuose pažvelgti, jautėsi esąs kur kas įspūdingesnis, tačiau ta mergina... ir jis pamatė, kad ir jos rankos, kurias ji bemat paslėpė, per stambios gležnai figūrai, įdiržusios nuo vandens, kaitros, jos rausė žemes, ravėjo daržus... Jos rankos, sesers rankos, sesers ašaros. Daugumas jų čia suplūdo atitrūkę nuo darbų ir elgėsi taip, tarsi ką tik padėję grėblį, įbedę šakes, ištiesinę įskaudusias nugaras, ėję priešais vėtrą per bulvienas; nuplikinti karštų vėjų veidai, nuo pelkių, nuo kūdrų, upeliūkščių vandens suskirdusios rankos, kojos, tenai, kaimuose, palikti tėvai, broliai, seserys. O dieve, suaimanuodavo jisai be garso, ir čia tos molėtų kalvų dukros, vijusios barelius, rymodavusios prie vartelių, nuplikytos usnių, akuotų, augintos darbui...
- O aš vis tiek įstosiu, tu negalvok, - pasakė kiek apsiraminusi mergina.
- Kur?
- Į mediciną.
- A... - žioptelėjo Juozas. - Bet geriau eikime iš čia, tie kanceliaristai mane siutina.
- Chi... kaip tu juos pavadinai? Kanceliaristai? Na gerai, eikime, - ji timptelėjo suknutę, ir tik dabar jis pamatė, kokie dailūs jos klubai, kojos. - Kurgi tu mane vedi, kur mes eisim? - pakėlė į jį kiek sunerimusias akis.
- Sugalvosim.
- O mano draugės jau išvažiavo. Važiuosiu šiandien ir aš, darbai laukia... Rugiapjūtė, o mama viena su tais savo ančiukais, su broliuku, - šnekėjo, skubėdama gatve. - Ko jam lauktuvių nupirkti, neišmanau, kaip jis laukia manęs, tu nežinai, per dienas turbūt stovi prie tvoros, visas murzinas, prisimerkęs nuo saulės, išsiviepęs, va taip... - Ir ji parodė kaip.
- Iš kur tu?
- Nuo ežerų, iš Ignalinos, o vadina mane Kriste, Kristina.
- Juozas, - pasakė jis kimiai, kažkodėl dar pridurdamas: - Juozas Daukintis...
Ir vėl tvokstelėjo į jį ta paauglystė, fermų tvaikas, tėvas, plyšojanti pamotė... Ar užmirš kada nors visa tai, ar nubyrės nuo jo tie ankšti, apskretę paauglystės šarvai?.. Jam vis grąžindavo tuos metus ir atsitiktinė vitrina, ir tiriantis nepatiklus žvilgsnis, jo paties šešėlis aikštėje po vidurdienį mušančio laikrodžio dūžiais...
Ji pasitaisė šviesius, vėjo ištaršytus plaukus, šyptelėjo, pakėlė į jį akis, ir visa - stogai, medžiai akimirką tarsi suspindo rugpjūčio atšvaitais. Aikštėje buvo pilna balandžių, jie pakildavo, suplasnodavo sparnais, į blauzdas jai plakėsi ir šviesi suknutė... Jie įėjo į vėsią katedrą, žiūrėjo į "Lietuvaitę su verbomis", paskui į "Mergaitę su gėlių puokšte" ir ilgai ilgai į Mariją Magdaleną: prie žvakės, uždėjusi ant kaukolės ranką, sėdi palenkusi galvą mergina, jos akyse siaubas, vešlūs plaukai krinta ant nuogos krūtinės, pečių.
- Kaip gražu, kaip... kaip! - egzaltuotai šūkčiojo mergina, bet jis staiga nusisuko ir pats sau pratarė: "Nei šis, nei tas... toks dirbtinumas... - garsiai tepasakydamas: - Nieko, visiškai nieko".
- Dabar aš eisiu į bendrabutį, - pasakė mergina, kai jie vėl stovėjo aikštelėje, ir padavė jam ranką.
- Mums berods pakeliui.
- Kaip nori, bet aš šiandien vis vien išvažiuoju, dabar pat.
Pamačiusi, kad jis neryžtingai mindžikuoja prie bendrabučio durų, ji antrą kartą atitraukė ištiestą ranką ir, plačiai atverdama duris, pakvietė:
- Jeigu jau taip nori, gali užeiti...
Jie susėdo ant lovos, šnekučiuodamiesi apie šį bei tą, vartė jos albumėlį, žiūrinėjo mokyklines nuotraukas - ant visų jų buvo užrašyti tie patys palinkėjimai bei žodžiai, kokius rašė ir Juozo bendraklasiai.
- Tik aš neturiu kuo tavęs pavaišinti, - ji užvertė albumėlį, bandė stotis, bet jo ranka jau buvo ant jos liemens, nė nepajuto, kaip ją prisitraukė prie savęs, lūpomis įsisiurbė į kaklą, krūtis, ir staiga kvapą užgniaužiantis antausis, kitas...
- Niekšas, - ji taisėsi suknutę, stovėdama priešais, akys degė tokia neapykanta, kokios jam dar nebuvo tekę matyti. - Tik prisiartink, paliesk!..
Be galo sukrėstas, visą pusdienį lakstė iš vienos gatvės į kitą, nė pats nežinodamas, kur lekia, ką daro.
Skruostas tebedegė, ausyse aidėjo: "Niekšas".
Arklių skersgatvyje susidūrė su Valdemaru, ištįsusiu, landžiu, kažkokiu kokčiu vaikinu iš Palangos - jis irgi neįstojo. Norėjo lėkti toliau, bet šis nutvėrė už rankos:
- Kas tau yra?
- Et, - mostelėjo Juozas, vėl ketindamas lėkti.
- Klausyk, gal nori pakaušti, čia tokia knaipė yra, einam.
Kai jie jau sėdėjo už stalelio ir Juozas trumpai papasakojo šią istoriją, žemaitis ėmė kvatotis. Paskui, atgavęs kvapą, pasakė:
- Taigi aš ją... užvakar, ką, netiki, ir man ji tėškė antausį, bet paskui atlyžo. Ką, netiki?... Mes jau mokykloje... Nusivilioji kur į paplūdimį, suknelę ant galvos, ir valio - tegu spardosi, rėkia, kandžiojasi. Kandžiojasi jos neilgai, tu manim patikėk, beveik visos atlyžta, o tada... - Jis visas degė, akys spindėjo. - Smagumėlis, a! - gaikčiojo žemaitukas. - Pražiopsojai, brolau, gardų kąsnelį pražiopsojai, kas kad apčiulptas...
- Ar tu nenutilsi?! - staiga subliuvo Juozas ir pasileido pro duris. Žemaituko žodžiai kiek atvėsino: jeigu tikėsi juo, galvojo, jeigu taip yra, jeigu visos jos tokios... Šios mintys, kol kas padrikos, bejausmės, vėliau kokias dvejones, kokią vidinę audrą sukels jame! Betgi aš turiu. Nijolę, staiga susigriebia ir kažkodėl užsidega noru dabar pat ją pamatyti ar bent parašyti. O kodėl neparašo ji?! - stabtelėjo kaip nudiegtas. Ne, geriau paskambinsiu, dabar pat, įsitikinsiu, ar ji yra bendrabutyje, tačiau į Užpelkių centrą, į bendrabutį, jis neprisiskambino.
Grįžo pavakary, pritemus. Švietė beveik visi langai, visas bendrabutis gaudė kaip bičių avilys, dainavo tas pačias šimtus kartų girdėtas dainas, išrėktas, pragertas dainas - prasiveržė tai, kas buvo neišrėkta, neišsakyta jų tėvų, per daug senobiška, per daug... - pagalvojo jis, bet ar ilgai jos dar tvers, ar ilgai tie rymojimai prie vartelių, rūtelės, žirginėliai, kalneliai, tie... Skaistūs veideliai, bijūnėliai, lelijėlės stelbė ir maišėsi su tuo, kas išpuoselėta amžių glūdumoje, baltuose rugiuose, varant, skubinant barelius, šienapjūtėse. Dainos, išskalavusios užpelkiečių laukus, kėlusios aukštą darbymečio saulę, drovios, svajingos, nuolankios, giedros, atsiveriančios saulėtomis platumomis, ilgesingos, be tiesioginio jausmų išsakymo, be karštų prisipažinimų, be širdies plakimų, visa patikinčios pernelyg iškalbingiems simboliams, kurie vis varijuojami be krašto, be galo, vis prasiveržia su nauju jausmų antplūdžiu, šviežumu, geba išsaugoti tai, kas nutylėta, intymu, ir tuo pačiu priartina, įtraukia į tai, kas visuotina.
O dieve, ir čia šitie karo vaikai, apkurtinti sprogimų ir šūvių, prisiklausę visokių kalbų, prisižiūrėję - va šitas, blyškus, giliomis akimis, pats sau prisiekęs, kad nenurims, kol neišreikš, neišsakys visa ko, ką jis matė savam kaime, šitas, grieždamas dantimis bešnekąs apie kruviną priešą, šitas, tylomis besiklausąs, šitas, visiems kuždąs, kad jis kažką turi saugoti, tausoti, rūpintis, būti ištikimas... šitas, besityčiojąs iš jo... Vaikai iš vėjuotų pakrūmių, riksmo, iš siaubo ir netikrumo, žvarbę gruodo palaukėse, stoviniavę, žiūrėję į saulėlydžius, į vieškelius, girdėję kalenant kulkosvaidžius, matę, kaip ginkluoti vyrai vaikščioja po kiemus, ankstyvais rytais stovėję su faneriukėmis miestelių aikštėse, kur suguldydavo nušautuosius... Tie žilvičiai, tos raudos, tie kloniai. Vienas tebesiilgi rūtų, jurginų, tų vakarų, tų dainų, kitam spjauti į viską, ketvirtas... Tačiau dauguma tylučiai, klusnūs, laukti, kviesti, prisiploję prie vadovėlių, nedrįstantys prieštarauti, neskubantys pareikšti savo valios, vedami, stumiami, besigilinantys į tai, į ką jiems paliepia gilintis...
Tačiau Juozui dar nebuvo atėjęs laikas bodėtis visu tuo, jis stovėjo po gelstelėjusiomis liepomis, klevais. Vakaras buvo šiltas, sirpo saulėlydis, dirvonėlyje prie observatorijos nedrąsiai čirpino žiogai - didžiųjų karštų darbymečių muzikantai, iš kažkur dvelktelėjo arimo kvapu... Staiga kažkas šlamštelėjo tarp tų liepų, išlindo toks sustiręs, liūdnomis akimis, mažas, smulkutis, pakėlė į Juozą akis, tarsi kokio užtarimo prašydamas...
- Manęs irgi nepriėmė, - sulemeno.
- Vaciukas? - Juozas tebežiūrėjo į langus.
- Taigi nepriėmė, - skundėsi vaikis, - dabar jau žinau galutinai.
Juozas sukosi, nenorėjo matyti ašaringo Vaciuko, jis kopė į tuos bendrabučius, ne, ne, kartojo sau, be jo ten neapsieis, jis turi ten būti, jis vis tiek įstos, tačiau iš paskos jam lapnojo ir Vaciukas, toks nuskriaustas, graudus, nepaguodžiamas, kupinas netikrumo.
- Tai ką su tavimi daryti? - grįžtelėjo ir suėmė jį už pečių. - Eik ir susimuški su kuo nors arba grįžk į namelius.
- O tu? - paklausė Vaciukas.
- Aš... aš kaip nors.
- Tai ir aš kaip nors... su tavimi... Gerai, eikime, - pasakė Vaciukas, kuris ir taip vis sekiojo Juozui ir kitiems - augesniems, stipresniems - iš paskos, toks sutrikęs, nepaguodžiamas, liūdnas. - Bet kur? - pakėlė liūdnas akis.
- Į tą bendrabutį.
- Betgi...
- Eikime... eikime, - pamojo Juozas, tačiau ten, kambaryje, kur būsimieji studentai, susėdę prie savo lagaminų, naikino valgio likučius, ėmė iš Vaciuko šaipytis: ko tu toks nenumaldomas, ko tu vis inkšti?
- Nebūk tu toks išdidus, - staiga pratarė būsimasis teisininkas su randu paakyje.
- Aš? Ar aš išdidus? - subruzdo Juozas.
- Kaipgi ne, kaip tu su Vaciuku elgiesi? Abu jūs likimo draugai.
- Ak, tiesa, - Juozas staiga nuleido galvą, nusvarino stambias rankas išsišovusiomis venomis, pažiūrėjo į juos ir staiga pašoko: - Ne, niekad aš neverkšlensiu, ne, aš ne Vaciukas, ne!
Kitą dieną išklydo į miesto apylinkes, keliavo palei geležinkelio bėgius, sandėlius, benzino pilstymo stotis, žvyro karjerus, žvilgčiojo į kranus, buldozerius, stovėjo prie didžiulio pilko bokšto, virpančio nuo įtampos, - ten sukos milžiniškos girnos, žvyrą, akmens skeveldrėles paverčiančios miltais, žiūrėjo, kaip tos skeveldrėlės supilamos į metalinius nasrus, kaip paverčiamos dulkėmis, - visas šio miesto pakraštys buvo jomis nusėtas: žolė, medžiai, namukai; šnektelėjo su tepaluotais darbininkais, bet šie, nužvelgdami jį, tarsi klausė: o tu ko čia slankioji? ko nedirbi? kas gi tu toks esi? Suko akis į šiltai pamiglavusias rudenėjančių laukų tolumas, į šviesius beržynus, į kalvas, glostomas šiltos saulės: jį šaukė tie beržai, tos kalvos, nesiliaujantis miesto gausmas, stogai, apgaubti melsvo dūmelio; dirvonu pro mekenančias ožkas nuklydo iki aerouosto, žiūrėjo, kaip kyla ir leidžiasi lėktuvai, kaip išlipa keleiviai, kaip privažiuoja trapai, nuslinko ten, kur dvokdami smilko milžiniški šiukšlių kalnai; ko tik ten nebuvo - bateliai, skėčiai, konservų dėžutės, vaikų vežimėliai, karnizai...
"Va tokie, - pasakė sau, stabtelėjęs prie plonų varinių vamzdžių, - buvo ir mūsų gryčioje". Prie jo priėjo apibrizgusiu lietpalčiu senis su terba, veltiniais ir, pražiojęs bedantę burną, nužvelgė jį kelis kartus nuo galvos iki kojų - viena jo akis buvo balta, be lėlytės, nereginti.
Vakarop užkopė ant aukščiausio kalno ir ilgai žiūrėjo į stogus, apšviestus slystančios prie horizonto saulės. Purtė galvą, gniaužė kumščius. Jis išvaromas iš čia, išgenamas! Tuo pačiu jauste jautė tą stogų šiltumą, skverų, senų kiemų jaukumą. Per kelias dienas išbraidžiojo visas miesto apylinkes. Oras buvo šiltas, rudeniškas, ir laukai dvelkė ilgesingu grauduliu, gal net gedėjo kažko, - jo čia nebus, o žmonės vaikščios vakaro spindulių sušildytu grindiniu, sėdės skveruose ant suoliukų, miklūs ir linksmi vaikinai tinklinio aikštelėje daužys kamuolį, liepomis pakvipusiomis gatvėmis vaikščios apsikabinę įsimylėjėliai, Juos siaustys šiltos prietemos, sūkuriuos senose tarpuvartėse... Bendrabučiuose įsižiebs šviesos, daug šviesų, jo bendraminčiai, su jais ir Albinas, sėdės prie knygų, ginčysis, skubės į pasimatymus, šokius... Ne, ne, vapėjo, niekur jis iš čia nevažiuos. Pasiliks. Elgsis kaip įsimylėjėlis: nors jo mylimoji jau ištekėjo ar rengiasi tekėti už kito, vaikšto su kitu už parankės, bet jis vis ieško progų, kad galėtų ją susitikti, prasilenkti su ja, matyti ją iš tolo, jausti, kad ji kažkur netoli, kad galvoja apie jį; jis laimingas, kai prasilenkdama ji šypteli, kaltai nuleidžia akis ir dar stipriau įsikimba savo išrinktajam į parankę, bet jis to nė nepastebi, jis yra įsitikinęs: vienas nesusipratimas, kad ji vaikšto su kitu, iš tikrųjų ji ilgisi jo, sapnuoja jį, kada nors jis gal taps jos paslapčių patikėtiniu. Ji tokia kukli, švelni, gera, ji taip pažvelgė, jos drabužiai, rankos, pečiai, ji, tik ji! - klykia visa jo būtybė, užvaldyta beviltiškos meilės: štai jos langas, durys, pro kurias ji išeina, laiptai, ant kurių ji stato koją, varteliai... Ten švysteli saulė, sušlama, sušlamščia vijokliai - nelyginant jos šypsena, kai jį išvysta, - kukli, švelni, atsiprašanti, kaip žvilgsnis, kai ji kaltai nuleidžia blakstienas... Kiemas, tie medeliai, takai, net aprūdijusi skardinė dėžė, net padžiautas ant tvoros skuduras - visa čia taip miela, visa čia alsuoja ja, gyvena, regi ją ir virpa nekantriu džiūgavimu... Ypatinga šio kiemo tyla, švelnios ir šiltos čia prietemos, gaivūs rasoti rytmečiai, ore tvyro iš jos sujaudintos aukštai besikilnojančios krūtinės išsiveržęs nuostabos šūktelėjimas, rasomis spindi jos akių tyrumas, gaiva, ir gieda, čiulba, šlovina ją čia paukščiai, - kaip rytiečių poezijoje mylimosios sodas... namai... kiemas - tai šit kas jam buvo institutas, - mylimasis, kurį ji atstūmė, bet nieko - vėliau ar anksčiau, jis įžengs į tą pasaulį, tuos namus, jis čia bus savas.
Išsimaudęs upely, pasimankštinęs, pabėgiojęs pievelėje, skubiai grįžo į bendrabutį. Kai kurių lovų patalynės jau buvo išneštos į sandėlius, sukrauti lagaminai, draugai jau turėjo nusipirkę bilietus į namus, tačiau laiko iki vidurnakčio traukinių ar autobusų dar buvo, ir būsimieji studentai lėbavo už skilandžio, kumpio, sūrio bei lašinių likučiais apkrauto stalo. Už jo sėdėjo ir Vaciukas, sutrikęs, žvilgančiomis akimis, kupinomis tokio nuolankumo, atsidavimo, pagarbos, gėlos bei gailesčio sau, kad Juozui pasidarė koktu. Trinktelėjo durimis, pastūmė kėdę... Priešais sutavaravo ką tik demobilizuoto jūreivio marškinėliai, plėšinių įsisavintojo, būsimojo teisininko randas ties kairiąja akimi, vienas, sėdintis už jų nugaros, iškėlė į viršų ranką šūkteldamas:
- Juozai!
Albinas purtė ranką, šnekėjo džiugia greitakalbe; jis ką tik grįžęs iš praktikos. Juozas tegirdėjo tik atskirus vardus bei žodžius... Kernavė. Punia, Zapyškis, Ragainė... Ašmena...
- Rinkom tautosaką, kaip ten gražu, o žmonės... Ko tu nesidžiaugi? - staiga atlyžo Albinas.
- Aš neįstojau, - Juozas nudelbė žvilgsnį, dirstelėjo į Vaciuką, tas sėdėjo apmiręs, pilnomis ašarų akimis.
- Žinau. Įstosi kitąmet.
- Bet tu jau būsi beveik įpusėjęs.
- Na ir kas, - iš užstalės užbosijo Vladas, - padirbėsi, gyvenimo pamatysi, aš porą metų ten, plėšiniuose, o jūreivis ketverius... su šautuvu, su kerziniais batais... čia tau ne juokas, supranti.
- Teisingai sako kolega, - pritarė Albinas, mandagiai pasitraukdamas.
- Atleiskite, koks jūsų vardas?
- Vladas, - atsakė būsimasis teisininkas.
- Žemaitis?
- Ne, iš Aukštaitijos, nuo Dusetų, o jūreivis iš Rokiškio, o šitas iš... Žinote, kaip jis ten šneka? "Kakias spalvas Rakiškia bažnyčias bakštas?" - šniaukrojo Vladas. Visi ėmė kvatotis.
- Tu nejuokauk, mes irgi iš ten, iš Užpelkių, - stodamasis vienon greton su Juozu, pasakė Albinas. - Mes tau parodysim, kakias spalvas, ar taip, Juozai?
Juozas linktelėjo, ir staiga už nugaros pasigirdo ilgai tramdytas kūkčiojimas. Visi grįžtelėjo į Vaciuką, ėmė aplink jį tupinėti, raminti, guosti. Bet šis muistėsi, šaukė:
- Nenoriu namo. Užmuš mane patėvis, iš namų išvarys... Jis man sakė: "Jeigu neįstosi, kojos nekelk".
- O kur tavo tėvas? - paklausė Vladas.
- Žuvo, banditai nušovė.
- Matai, kurvos, - iškošė pro dantis jūreivis.
- Pasakok, kas naujo Užpelkiuose, - paklausė Albinas, kai Vaciukas kiek apsiramino. Draugai jam padėsią įsidarbinti, be to, Juozas - vyras kaip mūras, paglobos.
- Gerai, visa bus gerai, ar ne, Juozai? - paklausė Vladas žemu, kiek prikimusiu balsu.
"Juozai, kur tu stosi?" - kamantinėjo klasės draugė Nijolė. "Ar nesigailėsi?" - klausė išleistuvių užstalėje auklėtojas. "Viską darysiu, kad nereikėtų gailėtis", - berods taip jis atsakė tuokart. O šit dabar kažkas tarsi aimanuoja, šaukia jam iš ten, nuo molio kalvų, iš žolės, iš vėjo, iš tų keliūkščių: "Juozai, Juozai!" Kas tai? Nijolė? Sesuo? Už nugaros inkščia Vaciukas, bet kas gi atsitiko, po šimts velnių? Jis sėdi su savo naujaisiais draugais, vienmarškinis, atsiraitojęs rankoves, rankos tvirtos, įrudusios, jis geria, maukia vieną stikliuką po kito, jis čia ir tuo pačiu Užpelkiuose.
- Aš neturėjau tėvo, - sako Vaciukas.
- Aš motinos... - ištaria pats sau Juozas, tėvo gestu užgesindamas cigaretę, jis apsvaigęs, sujaudintas, ir šitas balsas tarsi ne jo - tai tėvo balsas...
Šiltu raudoniu nutviekstos kalvelės, nuvilnijančios į vakarus, armonika... vieškelis. Ten, Užpelkiuose, putojo ir tryško ievos, virto, svarino kamienus žaluma, priekaištingai plakė lakštingalos. Betgi tos naktys, tos naktys, o dieve, kai, būdavo, rytuose virš girių pateka mėnuo ir upė skendi žalumoje, garų tumuluose, tik kur ne kur blyksteli jos paviršius, suraibuliuoja vanduo, bėga, čiurlena per akmenis... Ak! Pasakiau aš tada, ją apkabindamas, įkvėpiau su tais kvapais jos vardą, ir kūnas, ir krūtys ten - srovėje tarp maurų, tuose tirštuose rūkuose, atšlamšdavo ji su vėju nendrynais, žilvičio šakomis linkdavo jos plaukai. Taip audrina kraują tokios naktys! Gyvastingos jėgos iš žemės su tais rūkais, kvapais, lakštingalų plakimu, rodės, neša, srūva tiesiog į tave ir kelia, vadina, ir tu jau nebegali ištverti savy, leki ant pavieškelės kalno, šen, ten, kol nurimsti supratęs, kad tokiame gyvastingame grožyje, tokiame vešėjime niekas negali dingti be pėdsako - tokią naktį kitados ant žirgų, pasagomis skeliančių kibirkštis, lėkdavo jaunuoliai, tokios naktys pagimdydavo posmus. Tokiomis naktimis kiekvienas pajunta, kokios neaprėpiamos galios mylėti, kentėti, džiaugtis slypi jo sieloje.
Dar laiko bus, ir jie keliaus panašiomis naktimis palei Nerį, Šventąją, Merkį, bus dar Punia ir Zapyškis, Ragainė...
Atsitokėjęs pamatė: jūreivis barškina pajuodusią gitarą, ant kurios prirašyta datų, vardų, kinknodamas galvą, užniūniuoja kažkokią melodiją, žvilgančiu batu mušdamas taktą.
- Hauptvachta, - nusijuokė jis, papurtė galvą, ištarė kažkokios rusų merginos vardą.
- Svoločiai, - pratarė Vladas. Šalia jo kiknojo ir laižėsi palangietis Valdemaras.
- Žinot, kaip aš tą Neringą... - pradėjo pasakoti jis. O, Juozai... Juozai, papasakok, kaip tau šiandien buvo, kaip ji tau skėlė antausį.
- Kas gi? - pasiteiravo Vladas.
- Viena dzūkelė...
- A...
Juozas sėdėjo atžarus, pasipūtęs, apsimestinai abejingas.
- Tu, vaikine, neapsimetinėk, - staiga pratarė Vladas, užgautas kažkokių Juozo žodžių. - Nusirisi žemyn.
Šis prunkštelėjo.
- Būtumei šauniai papildęs mūsų draugiją, - pasakė Albinas.
- Padirbėsi, daugiau pamatysi gyvenimo, - šnekėjo Vladas, kiek įtariai žvilgčiodamas į Juozą. Besistengiantis visiems čia vadovauti šūkčiojo Albinas.
Paskui Juozas su Albinu ilgai klaidžiojo naktinėmis gatvėmis, vis pažiūrėdami į mėnulį, sunkų, pamažu kopiantį vis aukščiau, virš miškingų miesto apylinkių, ir galvojo, kad ir čia, Vilnelės bei Neries slėniuose, plaka lakštingalos, klaidžioja rausvi rūkai, pastovėjo prie sraunios, per akmenis šniokščiančios Vilnelės; užkopę ant kalvos, ilgai žiūrėjo į apgriuvusias miesto sienas, ir Juozas staiga prisiminė eiles, kurias skaitė mokykloje iš Albino pasiskolintoje knygoje:
Prie Naugarduko seną mūro pilį
Mėnulis maudo aukso spinduly.
Vaizduotėje iškilo ant kalno tarp plikų medžių stovintys pilies kuorai, debesų bėgsmas, pro juos prasiveržusi šalta ryški mėnesiena, vėjo švilpimas. Kažkas amžina buvo Naugarduko varde, vėjo švilpime, plikų medžių stūgavime, šaltoje, kartkartėm pro debesis prasiveržiančioje mėnulio šviesoje, užliejančioje pilį, tuščias, nykias apylinkes. Tie pilies griuvėsiai, pagalvojo Juozas, visada stūksos amžių atmintyje, nutvieksti šaltos mėnesienos.
- Pagaliau mes čia, - uždėjo Juozui ant peties ranką Albinas. - Atėjome...
- Kur atėjome?
- Kad tu ir nenuovokus - Vilnius...
- Vilnius, - pratarė Juozas.
- Čia prasidėjo visi svarbiausi mūsų krašto įvykiai, čia subėga visa, kas mums svarbu, didu.
Nejaugi, pagalvojo Juozas ir vėl sau ištarė: Vilnius. Vilnius tvino šiltais mėnesienos rūkais, stiepėsi bokštais, varpinėmis. Vilnius, Vilnius... koks minkštas, švelnus, gundantis šis vardas, jau nuo seno masinęs juos, ir Juozas vėl ištarė: Vilnius...
Vilnius, atgriaudintis iš Gedimino laikų, nuo Tauro kalno, nuo tų žvaigždynų, žiburių, artėjęs prie jų iš legendų, amžių ūkanų, dunksantis Vilnius, dundantis Vilnius, šitam žody švietė mėnesienų ūkai, kaukšėjo arklių kanopos. Jis kartojo šį vardą, ir skambėjo jis kaip kitados - Dusmenys, Ąžuolynas, Santakos, Trumbatiškis, jis turėjo dar labiau susilieti, suaugti su jo vaikystės vardais, su meile, su viltimi ir su širdgėla. Kažkas neaprėpiama - tūkstančių tūkstančiai gyvenimų, vardų, datų, svarbių įvykių slypėjo šitam varde, tūkstančiai vilčių ir lūkesčių, gal dėl to jis taip jaudino. Dangų staiga aptraukė debesys, pakilo vėjas, sugaudė kalno medžiai, ir Juozas, neatplėšdamas akių nuo miesto, pagalvojo: kas čia mūsų laukia? Žvilgtelėjo į storą klevą, paglostė jo žievę, prisėdo ant suoliuko, ant kurio prieš trejetą metų nusifotografavo su Stoniu, Albinu ir Miškiniu - tie irgi jau čia. Tada jie čia buvo atvažiavę su ekskursija iš Užpelkių. Susigūžę nuo ryto vėsos, užkopė čia, kai saulė dar tik tekėjo, - sustirę, bet jau žinantys, kad teks jiems išklysti iš Užpelkių, teks čia pagyventi...
